Žyd0 Tauta

Po palyginimo apie du sūnus sekė palyginimas apie vynuogyną. Pirmuoju palyginimu Kristus nurodė žydų mokytojams paklusnumo svarbą. Antruoju Jis atskleidė gausius palaiminimus, suteiktus Izraeliui, ir parodė, kad Dievas reikalauja paklusnumo. Jis parodė Dievo užmojo didingumą, kurį jie galėjo įgyvendinti paklusdami. Praskleisdamas ateities uždangą, Jėzus parodė, kaip neįgyvendinusi Jo ketinimų, visa tauta prarado Jo palaiminimus ir užsitraukė žūtį.Pl 252.1

„Buvo šeimininkas, - pasakė Kristus, - kuris įvei- sė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo ūkininkams ir iškeliavo į svetimą šalį” (Mato 21, 33.34).Pl 252.2

Šio vynuogyno aprašymą pateikė pranašas Izaijas: „Tebūna man leista sugiedoti savo mylimajam meilės giesmę apie Jo vynuogyną: Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vy-nuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių” (Izaijo 5,1.2).Pl 252.3

Žemdirbys pasirenka lopinėlį žemės dykvietėje; ją aptveria, išrenka akmenis, suaria ir pasodina joje rinktinius vynmedžius, tikėdamasis gausaus derliaus. Jis viliasi, kad žemės lopinėlis bus pranašesnis už neįdirbtą dykumą ir atneš jam garbę, nes bus matomas jo rūpesčių ir sunkaus darbo rezultatas. Taigi Dievas pasirinko vieną pasaulio tautą, kurią Kristus turėjo išmokyti ir išlavinti. Pranašas sako: „Galybių VIEŠPATIES vynuogynas - Izraelio namai, o daigai, kuriais Jis gėrėjosi - vyrai iš Judo” (Izaijo 5, 7). Šiai tautai Dievas suteikė dideles privilegijas ir gausiai laimino tuos žmones Savo didelio gerumo dėka. Jis tikėjosi, kad jie pagerbs Jį duodami vaisių. Jie turėjo atskleisti Jo charakterį puolusiam, nedoram pasauliui.Pl 253.1

Kaip Viešpaties vynuogynas, jie turėjo subrandinti vaisių, kuris skirtųsi nuo pagoniškų tautų vaisiaus. Sios stabmeldiškos tautos pasidavė blogiui. Smurtas, nusikaltimai, godumas, priespauda ir kiti blogi darbai buvo netramdomi. Nedorumas, nuosmukis ir nelaimės buvo sugedusio medžio vaisiai. Ryškų kontrastą turėjo parodyti vaisius, užaugęs ant Dievo pasodinto vynmedžio.Pl 253.2

Žydų tautai buvo suteikta privilegija parodyti Dievo charakterį, kaip tai buvo atskleista Mozei. Atsakydamas į Mozės maldą: „Prašyčiau parodyti man Savo šlovę”, Viešpats pažadėjo: „Aš padarysiu, kad praeis prieš tavo akis visas Mano gerumas ir iš-tarsiu prieš tave vardą ‘VIEŠPATS’. [...] Ir Viešpats praėjo pro jį, tardamas: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę” (Išėjimo 33, 18.19; 34, 6.7). Tai buvo vaisius, kurio Dievas troško iš Savo tautos. Savo cha-rakterio skaistumu, gyvenimo šventumu, gerumu, gailestingumu ir užuojauta jie turėjo parodyti, kad „Viešpaties Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį” (Psalmių 19, 8).Pl 253.3

Dievo tikslas buvo per žydų tautą suteikti gausius palaiminimus visoms tautoms. Izraelis turėjo paruošti kelią sklisti Jo šviesai visame pasaulyje. Dėl savo iškrypusių įpročių pasaulio tautos prarado Dievo pažinimą. Dievas buvo geras ir nesunaikino jų. Jis ketino suteikti jiems galimybę pažinti Jį per Jo bažnyčią. Jis tikėjosi, kad Jo tauta padės atskleisti tuos principus, kurie padėtų atstatyti moralinį Dievo paveikslą žmoguje.Pl 254.1

Kad įgyvendintų šį tikslą, Dievas pakvietė iš stabmeldiškos giminės Abraomą ir liepė jam apsi-gyventi Kanaano žemėje. „Padarysiu iš tavęs didelę tautą, - pasakė Jis, - ir palaiminsiu tave; išaukštinsiu tavo vardą, ir tu būsi palaiminimas” (Pradžios 12, 2).Pl 254.2

Abraomo palikuonys, Jokūbas ir jo palikuonys, buvo atgabenti į Egiptą, kad šiai didelei ir nedorai tautai jie galėtų atskleisti Dievo karalystės principus. Juozapo sąžiningumas ir jo nuostabus darbas, išsau-gojęs Egipto tautos gyvybes, buvo Kristaus gyvenimo pavaizdavimas. Mozė ir daugelis kitų buvo Dievo liudytojai.Pl 254.3

Išvesdamas Izraelį iš Egipto, Viešpats vėl parodė Savo jėgą ir gerumą.Pl 254.4

Jo nuostabūs darbai išlaisvinant juos iš vergijos ir Jo elgesys, kai jie keliavo per dykumą, buvo skirti ne vien jų gerovei. Tai turėjo būti akivaizdi pamoka aplinkinėms tautoms. Viešpats atskleidė Save kaip Dievą, aukštesnį už visas žmogiškas valdžias ir di-dybes. Ženklai ir stebuklai, kuriuos Jis darė Savo tautai, parodė Jo galią prieš gamtos jėgas, kurias tautos garbino. Dievas ėjo per išdidžią Egipto žemę, kaip Jis eis per žemę paskutinėmis dienomis. Ugnimi ir audra, žemės drebėjimu ir mirtimi didysis AS ESU išgelbėjo Savo tautą. Jis paėmė juos iš vergijos žemės. Jis pervedė juos per plačią ir baisią dykumą su jos ugningais žalčiais ir skorpionais, per išdegusią ir be jokio vandens žemę. Jis girdė juos vandeniu iš titnago uolos ir valgydino juos mana (Pakartoto Įstatymo 8, 15; Psalmių 78, 24). „Bet Viešpaties dalis, - pasakė Mozė, - yra Jo tauta, Jokūbas yra Jo paveldas. Jis rado jį dykumoje - tyruose vaitojančios dykumos. Priglobė jį, rūpinosi, saugojo kaip Savo akies vyzdį. Kaip erelis drąsina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, taip Jis išskleidė Savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant Savo sparnų. Vienas VIEŠPATS jį vedė, nebuvo su Juo jokio svetimo dievo” (Pakartoto Įstatymo 32, 9-12). Taip Jis atvedė juos pas Save, kad jie galėtų gyventi Aukščiausiojo sparnų pavėsyje.Pl 255.1

Kristus buvo Izraelio vaikų vadas jų klajonėse po dykumą.Pl 255.2

Apsisiautęs debesies stulpu dieną ir ugnies stulpu naktį, Jis vedė ir saugojo juos. Jis apsaugojo juos nuo dykumos pavojų, Jis atvedė juos į Pažadėtąją žemę ir visų tautų, kurios nepripažino Dievo, akivaizdoje įkurdino Izraelį kaip Savo nuosavą, išsirinktą tautą, Viešpaties vynuogyną.Pl 255.3

Šiai tautai buvo įteikti Dievo apreiškimai. Jie buvo aptverti Jo Įstatymo priesakais, amžinaisiais tiesos, teisingumo ir tyrumo principais. Paklusnumas šiems principams turėjo būti jų apsauga, nes jis turėjo apsaugoti juos nuo nuodėmingo elgesio ir savęs su-naikinimo. Šalies viduryje kaip bokštą vynuogyne Dievas pastatė Savo šventyklą.Pl 256.1

Kristus buvo jų mokytojas. Jis lydėjo juos dyku-moje, o vėliau turėjo būti jų mokytojas ir vadovas. Šventykloje ir padangtėje Jo šlovė gyveno šventų švenčiausioje vietoje virš malonės sosto dangčio. Jis nuolatos teikė jiems Savo meilės ir kantrumo lobius.Pl 256.2

Dievas norėjo, kad Izraelio tauta būtų išaukštinta ir pagirta. Jiems buvo suteikti visi dvasiniai privalumai. Dievas nesulaikė iš jų nieko, kas buvo naudinga jų charakteriui formuoti, kas padarytų juos Jo atstovais.Pl 256.3

Jų paklusnumas Dievo Įstatymui būtų padaręs juos klestėjimo stebuklu pasaulio tautoms. Tas, kuris galėjo apdovanoti juos išmintimi ir įvairiais gabumais, ir toliau būtų jų Mokytojas. Jis būtų juos išaukštinęs ir sutaurinęs per paklusnumą Jo Įstaty-mui. Jei būtų buvę paklusnūs, jie būtų apsaugoti nuo ligų, varginusių kitas tautas, ir būtų palaiminti intelekto jėga. Jų klestėjimas turėjo atskleisti Dievo šlovę, Jo didingumą ir galią. Jie turėjo būti kunigų ir kunigaikščių karalystė. Dievas suteikė jiems visas galimybes tapti didžiausia tauta žemėje.Pl 256.4

Labai konkrečiai Kristus per Mozę nurodė jiems Dievo tikslą ir paaiškino jiems jų klestėjimo sąlygas. „Tu esi VIESPACIUI, savo Dievui, pašvęsta tauta. VIEŠPATS, tavo Dievas, išsirinko tave iš visų žemės tautų būti Jo branginama tauta. [...] Todėl žinok, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra Dievas - ištikimas Dievas, kuris ištikimai laikosi Sandoros su Jį mylinčiais ir vykdančiais Jo įsakymus ligi tūkstantosios kartos. [...] Tad laikykis uoliai įsakymo - įstatų ir įsakų, kuriuos šiandien įsakau tau vykdyti. Jei laikysitės šių įsakų, ištikimai juos vykdydami, VIEŠPATS, tavo Dievas, ištikimai laikysis su tavimi sudarytos Sandoros, kurią prisiekė tavo protėviams. Mylės tave, laimins tave ir padaugins tave. Laimins tavo įsčių vaisių ir tavo žemės derlių, tavo grūdus, naują vyną ir aliejų, tavo galvijų prieauglį ir avių jauniklius krašte, kurį tavo protėviams prisiekė tau duoti. Tu būsi palaimintas labiau negu visos kitos tautos [...]. VIEŠPATS atitolins nuo tavęs visas ligas. Jokiomis piktomis Egipto negaliomis, apie kurias tu žinai, Jis tavęs nevargins” (Pakartoto Įstatymo 7,6.9.11-15).Pl 256.5

Jei jie būtų laikęsi Jo įsakymų, Dievas pažadėjo duoti jiems puikiausių kviečių ir išgauti medaus iš uolos. Jis būtų džiuginęs juos ilgu gyvenimu ir pa-rodęs jiems Savo išgelbėjimą.Pl 257.1

Nepaklusę Dievui Adomas ir Ieva prarado Edeną, ir dėl jų nuodėmės buvo prakeikta visa žemė. Jei Dievo tauta laikytųsi Jo nurodymų, jų kraštas vėl būtų tapęs derlingas ir gražus. Dievas netgi davė jiems nurodymus, susijusius su žemės ūkiu, jie turėjo bendradarbiauti su Juo įdirbdami žemę. Taip visa Dievo valdoma žemė turėjo tapti vaizdine dvasinės tiesos pamoka. Paklusdama Jo gamtos dėsniams, žemė turėjo duoti vaisių, o paklusdamos Jo moraliniams įstatymams žmonių širdys turėjo atspindėti Jo charakterio bruožus. Netgi pagonys būtų pripažinę pranašumą tų, kurie tarnavo ir garbino gyvąjį Dievą.Pl 257.2

„Žiūrėkite, - sako Mozė, - kaip man VIEŠPATS yra įsakęs, mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasirengę įžengti ir jį paveldėti. Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: ‘Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!’ Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kai tik mes Jo šaukiamės? Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus, tokius teisius, kaip šis Įstatymas, kurį jums duodu?” (Pakartoto Įstatymo 4, 5-8)Pl 258.1

Izraelio vaikai turėjo užimti visą teritoriją, kurią jiems paskyrė Dievas. Tos tautos, kurios atsisakė garbinti tikrąjį Dievą ir tarnauti Jam, turėjo išsikraus-tyti. Bet Dievo tikslas buvo tas, kad Jo charakterio atskleidimu Izraelyje žmonės būtų pritraukti prie Jo. Evangelijos kvietimas turėjo būti duotas visam pa-sauliui. Aukų tarnavimu Kristus turėjo būti išaukš-tintas tautų akivaizdoje, kad kiekvienas, pažvelgęs į Jį, galėtų gyventi. Kiekvienas, kuris kaip kanaanietė Rahaba ir moabitė Rūta nusisuko nuo stabmeldystės, kad garbintų tikrąjį Dievą, turėjo susivienyti su Jo išrinktąja tauta. Izraeliui gausėjant, jie turėjo plėsti savo ribas, kol jų karalystė apims visą pasaulį.Pl 258.2

Dievas troško visas tautas padaryti pavaldžias Savo maloningam valdymui. Jis troško, kad pasaulis prisipildytų džiaugsmo ir ramybės. Jis sukūrė žmogų laimei ir trokšta pripildyti žmonių širdis dangiškos ramybės. Jis nori, kad žemiškoji šeima būtų didžiosios šeimos danguje simbolis.Pl 258.3

Tačiau Izraelis neįgyvendino Dievo užmojo. Viešpats pareiškė: „Aš buvau tave pasodinęs it ge-riausią vynmedį, tikrai taurios rūšies! Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu laukiniu vynmedžiu?” (Jeremijo 2, 21) „Izraelis - vešlus vynmedis, jo vaisiai - kaip ir jis pats” (Ozėjo 10, 1). „Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti Mano bylą ir Mano vynuogyno. Ką dar reikėjo padaryti Mano vynuogynui, ko Aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors Aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti Savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas. Taip! Paversiu jį dykviete: nebebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus. [...] Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!” (Izaijo 5, 3-7)Pl 259.1

Viešpats per Mozę parodė žmonėms neištikimybės pasekmes. Atsisakydami laikytis Jo sandoros, jie atskyrė save nuo Dievo gyvenimo, ir Jo palaiminimai negalėjo jų pasiekti. „Žiūrėk, - pasakė Mozė, - kad neužmirštum VIEŠPATIES, savo Dievo, ir laikykis Jo įsakymų, įsakų ir įstatų, kuriuos aš tau šiandien įsakau. Kai būsi sočiai pavalgęs, pasistatęs gerus namus ir juose gyvensi, kai tavo galvijų bandų ir avių kaimenių bus padaugėję, tavo sidabro ir aukso pagausėję, ir visa, kas tau priklauso, bus suklestėję, saugokis, kad tavo širdis neišpuiktų ir neužmirštų VIEŠPATIES, savo Dievo. [...] Nesakyk sau širdyje: ‘Mano paties galybe ir mano paties rankų jėgomis su-krauti šie turtai’”. [...] Bet jei tu, užmiršęs VIEŠPATĮ, savo Dievą, eisi paskui kitus dievus jiems tarnauti ir jų garbinti, šiandien įspėju jus, kad tikrai pražūsite. Jūs žūsite kaip tautos, kurias VIEŠPATS naikina jūsų akivaizdoje, nes neklausėte VIEŠPATIES, savo Dievo, balso” (Pakartoto Įstatymo 8,11-14.17.19.20).Pl 259.2

Žydų tauta nekreipė dėmesio į šį perspėjimą. Jie užmiršo Dievą ir išleido iš akių savo didelę privilegiją būti Jo atstovais. Palaiminimai, kuriuos jie gavo, neat-nešė jokios atgaivos pasauliui. Visus jiems suteiktus privalumus jie panaudojo tam, kad šlovintų save. Jie apvogė Dievą, kuris reikalavo iš jų tarnystės, ir savo artimus, kuriems jie netapo religiniais vadovais ir šventu pavyzdžiu. Kaip prieštvaninio pasaulio gyventojai, jie vykdė savo piktų širdžių užmojus. Šventus dalykus jie pavertė farsu, sakydami: „Tai VIEŠPATIES Šventykla! Tai VIEŠPATIES Šventykla!” (Jeremijo 7, 4) Taip jie iškreipė Dievo būdą, atnešdami negarbę Jo vardui ir suteršdami Jo šventyklą.Pl 260.1

Ūkininkai, kuriems buvo patikėtas Viešpaties vynuogynas, atsainiai vykdė savo pareigas. Kunigai ir mokytojai buvo neištikimi žmonių mokytojai. Jie neišaukštino Dievo gerumo ir gailestingumo, jie ne-vykdė Jo duoto meilės ir tarnavimo reikalavimo. Šie ūkininkai ieškojo šlovės sau. Jie troško pasisavinti vynuogyno vaisius. Jie troško dėmesio ir pagarbos sau.Pl 260.2

Šių Izraelio vadų kaltė nebuvo adekvati paprasto nusidėjėlio kaltei. Šie žmonės buvo labiau atsakingi už savo veiksmus prieš Dievą, nes jie turėjo mokyti: „Taip sako Viešpats” - ir rodyti griežtą paklusnumą savo gyvenimu. Užuot tai darę, jie iškraipė Šventąjį Raštą. Jie užkrovė sunkią naštą žmonėms, apeigoms suteikdami daugiau reikšmės, su kuriomis žmonės susidurdavo kiekviename žingsnyje. Žmonės gyveno nuolatinėje sumaištyje, nes negalėjo įvykdyti reika-lavimų, kuriuos uždėdavo rabinai. Kai pamatė, kad neįmanoma laikytis žmogaus įvestų įstatymų, jie tapo abejingi ir Dievo įsakymams.Pl 260.3

Dievas mokė Savo žmones, kad Jis yra vynuogyno šeimininkas, o visi turtai jiems buvo duoti tam, kad būtų naudojami Jo užmojams įgyvendinti. Tačiau kunigai ir mokytojai taip atsainiai vykdė savo šventą tarnystę, tarsi naudotųsi ne Dievo nuosavybe, o savo. Jie nuolatos apiplėšdavo Jį, pasisavindami lėšas ir galimybes, patikėtas jiems Jo darbui sėkmingai vykdyti. Dėl garbės troškimo ir godumo jų neapkentė net pagonys. Pagoniškam pasauliui buvo suteikta proga neteisingai suprasti tiek Dievo charakterį, tiek Jo karalystės įstatymus.Pl 261.1

Dievas pakentė Savo tautą kaip meiliaširdis tėvas. Teikdamas gailestingumą ar jį atimdamas Jis traukė juos prie Savęs. Jis kantriai nurodė jiems nuodėmes ir laukė jų atsivertimo. Jis siuntė pranašus ir pasiun-tinius pranešti ūkininkams Dievo reikalavimus, bet, užuot juos džiaugsmingai sutikę, su jais elgdavosi kaip su priešais. Ūkininkai persekiojo ir žudė juos. Dievas siuntė kitus pasiuntinius, bet ir su jais buvo pasielgta lygiai taip pat, kaip su pirmaisiais, šį kartą ūkininkai parodė dar didesnę neapykantą.Pl 261.2

Kaip paskutinę priemonę, Dievas siuntė Savo Sūnų sakydamas: „Jie drovėsis Mano Sūnaus”. Tačiau jų širdys galutinai sukietėjo, ir jie ėmė tarpusavy tartis: „Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą”. Tuomet bus galima naudotis vynuogynu ir naudoti jo vaisius kaip panorėjus.Pl 261.3

Žydų vadovai nemylėjo Dievo; todėl jie atsiskyrė nuo Jo ir atmetė visus pasiūlymus teisingai atsiskai-tinėti. Kristus, mylimasis Dievo Sūnus, atėjo ginti vynuogyno Savininko teisių, tačiau ūkininkai su Juo pasielgė ypač nepagarbiai. „Mes nenorime, kad šitas mus valdytų”, - pasakė jie. Jie pavydėjo Kristui Jo charakterio grožio. Jo mokymo būdas buvo žymiai pranašesnis už jų, todėl jie bijojo Jo sėkmės. Jis barė juos, atskleisdamas jų veidmainiškumą ir parodyda-mas jiems tikruosius jų veiklos rezultatus. Tai siutino juos. Jie labai skausmingai priėmė Jo priekaištus, bet negalėjo priversti Jo nutilti. Jie nekentė kilniausio teisumo, kokį Kristus nuolatos rodė. Jie matė, kad Jo mokymas atskleidė jų egoizmą ir veidmainystę, tad nusprendė Jį nužudyti. Tautos vadai nekentė Jo teisingumo ir pamaldumo bei didelio dvasingumo, kurį atskleisdavo Jo darbai. Jo gyvenimas buvo prie-kaištas jų savimeilei, kai atėjo paskutinis išbandymas, - išbandymas, kuris reiškė paklusnumą ir amžiną gyvenimą arba nepaklusnumą ir amžiną mirtį, - jie atmetė Izraelio Sventąjį. Kai jų buvo paprašyta pasi-rinkti tarp Kristaus ir Barabo, jie ėmė šaukti: „Paleisk mums Barabą!” (Luko 23, 18) Ir kai Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi?” - jie įnirtingai sušuko: „Ant kryžiaus Jį!” (Mato 27, 22) „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?” - paklausė Pilotas, ir iš kunigų ir tautos seniūnų gavo tokį atsakymą: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių” (Jono 19,15). Kai Pilotas nusimazgojo rankas, sakydamas: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo”, kunigai prisijungė prie tamsuolių minios, įnirtingai šaukdami: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!” (Mato 27, 24.25)Pl 262.1

Taigi žydų vadovai patys pasirinko. Jų nutarimas buvo užregistruotas knygoje, kurią Jonas matė rankoje To, kuris sėdėjo soste, knygoje, kurios žmogus negalėjo atversti. Kai jie mėgins pasiteisinti, šis sprendimas bus jiems iškeltas tą dieną, kai liūtas iš Judo giminės nuplėš nuo šios knygos antspaudus.Pl 263.1

Žydų tauta puoselėjo mintį, kad jie yra dangaus numylėtiniai ir visuomet turi būti aukštinami kaip Dievo bažnyčia. Jie yra Abraomo vaikai, skelbė žydai; ir jų klestėjimo pagrindas jiems atrodė toks tvirtas, kad jie metė iššūkį dangui ir žemei, nesutikdami, jog būtų atimtos jų teisės. Bet dėl netinkamo gyvenimo Dangus ruošėsi juos pasmerkti ir atskirti nuo Dievo.Pl 263.2

Pateikęs pasakojimą apie vynuogyną, Kristus pavaizdavo kunigams jų galutinį nedorumo aktą ir tuomet paklausė jų: „Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais ūkininkais?” (Mato 21, 40) Kunigai klausėsi pasakojimo didžiai susidomėję, bet nesiedami istorijos su savimi, jie prisijungė prie žmonių ir atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems ūkininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių” (Mato 21, 41).Pl 263.3

Nesusivokę jie paskelbė sau nuosprendį. Jėzus pažvelgė į juos, ir Jo skvarbus žvilgsnis parodė ku-nigams, kad Jis išskaitė jų širdžių paslaptis. Jo die-viškumas atsiskleidė jiems neklystančia jėga. Kai ūkininkų paveiksle kunigai pamatė save, nevalingai sušuko: „Neduok, Dieve!”Pl 263.4

Rimtai apgailestaudamas Kristus paklausė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas” (Mato 21, 42-44).Pl 264.1

Kristus būtų atšaukęs nuosprendį žydų tautai, jei tauta būtų Jį priėmusi. Tačiau pavydas ir nepatiklu-mas juos padarė nesutaikomus, ir jie nusprendė nepriimti Jėzaus iš Nazareto kaip Mesijo. Jie atmetė pasaulio Šviesą, ir nuo to laiko jų gyvenimą apsupo tamsa, kuri prilygo vidurnakčio tamsai. Išprana-šautas nuosprendis palietė žydų tautą. Jų nedoros ir nevaržomos aistros užtraukė jiems žūtį. Savo aklu įniršiu jie žlugdė vienas kitą. Jų maištingas, užsispyręs išdidumas užtraukė jiems užkariautojų romėnų pyktį. Jeruzalė buvo sugriauta, šventovė paversta griuvėsiais, o jos vieta suarta kaip laukas. Judo vaikai buvo žiauriai žudomi. Milijonai buvo parduoti į vergiją pagonims tarnauti.Pl 264.2

Žydų tauta neįgyvendino Dievo sumanymo, iš jos buvo atimtas vynuogynas. Privilegijos, kuriomis jie piktnaudžiavo, darbas, kurį jie niekino, buvo patikėtas kitiems.Pl 264.3