Malda

Pagal Luko 11,1-13

Kristus nuolat gaudavo iš Tėvo tai, ką Jis galėtų perduoti mums. „O žodis, kurį girdite, - sakė Jis, - ne Mano, bet Tėvo, kuris yra Mane siuntęs” (Jono 14, 24). „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet Pats tarnauti” (Mato 20, 28). Ne Sau, bet kitiems Jis gyveno, galvojo ir meldėsi. Po valandų, praleistų su Dievu, Jis ateidavo kiekvieną rytą, atnešdamas dangaus šviesą žmonėms. Kasdien Jis gaudavo naują Šventosios Dvasios krikštą. Ankstyvą rytą Viešpats prikeldavo Jį iš miego, Jo sielą bei lūpas patepdavo malone, kurią Jis galėtų perduoti kitiems. Jam būdavo duodami vis nauji žodžiai iš dangiškų rūmų, žodžiai, kuriuos Jis galėtų laiku pasakyti pavargusiems ir prispaustiems. „Viešpats DIEVAS davė Man iškalbų liežuvį, - pasakė Jis, - kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius. Kas rytą Jis žadina Mano ausį, kad klausyčiausi tarsi mokinys” (Izaijo 50, 4).Pl 112.1

Kristaus mokiniams didelį įspūdį darė Kristaus maldos ir Jo bendravimo su Dievu įprotis. Kartą, po trumpo Viešpaties atsiskyrimo, jie rado Jį susikaupusį maldoje. Tarsi nejausdamas jų buvimo, Jis toliau balsu meldėsi. Mokinių širdys buvo labai sujaudintos. Kai Jis nustojo melstis, jie sušuko: „Viešpatie, išmokyk mus melstis!”Pl 112.2

Atsakydamas, Kristus pakartojo Viešpaties maldą, kaip Jis ją pateikė pamokslo metu ant kalno. Tada palyginimu Jis pateikė pamoką, kurią norėjo jiems duoti.Pl 113.1

„Kas nors iš jūsų, - pasakė Jis, - turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo.’ O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti.’ Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia” (Luko 11, 5-8).Pl 113.2

Čia Kristus pavaizduoja prašytoją, kuris įkyriai prašo reikiamo daikto. Jis privalo gauti duonos, kitaip negalės pamaitinti nuvargusio vėlyvo keliautojo. Nors jo kaimynas nenori būti trikdomas, jis nesiliauja prašęs. Jo draugui reikia pagalbos, ir galiausiai žmogaus atkaklumas bus apdovanotas, jo prašymas patenkintas.Pl 113.3

Taip pat ir mokiniai turėjo siekti palaiminimų iš Dievo. Daugybės žmonių pamaitinimas ir pamokslas apie duoną iš dangaus parodė Jo atstovų darbą. Jie turėjo duoti žmonėms gyvenimo duoną. Tas, kuris paskyrė jiems darbą, matė, kaip dažnai jų tikėjimas bus ištiriamas. Dažnai jie paklius į netikėtas situacijas ir supras savo žmogišką bejėgiškumą. Sielos, kurios jaus gyvenimo duonos alkį, ateis pas juos. Jie ir patys turės maitintis ta pačia duona, kad nebūtų bejėgiai ir skurdžiai ir galėtų padėti kitiems. Jie turi gauti dvasinio maisto, kitaip neturės ką duoti kitiems. Jie negali paleisti nė vieno nepamaitinto žmogaus. Kristus parodo jiems atsargų šaltinį. Žmogus, kurio draugas atėjo pas jį prašyti duonos net ir pačiu ne- tinkamiausiu metu, neturi būti išvarytas. Jis neturėjo nieko, ką galėtų pasiūlyti, bet nuėjo pas tą, kuris turėjo maisto, ir tol prašė, kol kaimynas patenkino jo reikalavimus. Argi Dievas, kuris pasiuntė Savo tarnus, kad jie pamaitintų alkanus, nepatenkins po-reikių dėl Savo Paties darbo?Pl 113.4

Tačiau savanaudis kaimynas palyginime ne-vaizduoja Dievo charakterio. Pamoka yra gaunama ne per palyginimą, bet per kontrastą. Savanaudis žmogus patenkins atkaklų prašymą tam, kad atsi-kratytų tuo, kuris trukdo jo poilsį. Bet Dievas jaučia malonumą duodamas. Jis yra kupinas užuojautos, Jis nori patenkinti žmonių prašymus, nes jie ateina pas Jį tikėdami. Jis duoda mums, kad mes galėtume perduoti kitiems, dalydamiesi taptume tokie, kaip Jis yra.Pl 114.1

Kristus pareiškia: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma” (Luko 11, 9.10).Pl 114.2

Išgelbėtojas tęsia: „Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar pra-šančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo” (Luko 11, 11-13).Pl 114.3

Tam, kad sustiprintų mūsų pasitikėjimą Dievu, Kristus moko mus kreiptis į Jį nauju vardu. Į tą vardą yra įpinti brangiausi žmogiškos širdies jausmai. Jis suteikia mums privilegiją vadinti begalinį Dievą mūsų Tėvu. Tas vardas, tariamas Jam ir apie Jį, yra mūsų meilės ir pasitikėjimo ženklas, Jo palankumo ir giminystės su mumis laidas. Ištartas, kai prašoma Jo palankumo, jis skamba kaip muzika Jo ausyse. Kad mes negalvotume, jog tai yra per didelis pasi- tikėj imas savimi kreiptis į Jį tuo vardu, Jis nuolat tą kartojo. Jis troško, kad mes priprastume prie to vardo.Pl 115.1

Dievas mus laiko Savo vaikais. Jis išpirko mus iš šio nerūpestingo pasaulio ir pasirinko mus, kad mes taptume karališkosios šeimos nariais, Dangiškojo Karaliaus sūnumis ir dukterimis. Jis kviečia mus pasitikėti Juo. Tas jausmas turi būti gilesnis ir stipresnis už tą, kurį jaučia vaikas savo žemiškajam tėvui. Tėvai myli savo vaikus, bet Dievo meilė yra didesnė, platesnė, gilesnė, nei gali būti žmogiška meilė. Ji yra neišmatuojama. Jei žemiški tėvai moka duoti gerų dalykų savo vaikams, kiek jų duos mūsų dangiškasis Tėvas, juo labiau, kad mes Jo prašome?Pl 115.2

Kristaus pamokos apie maldą turėtų būtikruopš- čiai apgalvotos. Maldoje yra dieviškas mokslas. Jo iliustracijos iškelia principus, kuriuos visi turi su-prasti. Jis parodo, kokia yra tikroji maldos dvasia. Kristus moko, kad reikia būti kantriam ir ištvermin-gam, kai pateikiame savo prašymus Dievui, ir užtik-rina mus, kad Jis nori išgirsti ir atsakyti į maldas.Pl 115.3

Mūsų maldos neturi būti savanaudiškas prašymas tik savo labui. Mes turime prašyti to, ką galėtume duoti. Kristaus gyvenimo principai turi būti mūsų gyvenimo principu. „Dėl jų, - pasakė Jis, kalbėdamas apie Savo mokinius, - Aš pašventinu Save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa” (Jono 17,19). Tokį pat pamal-dumą, tokį pat pasiaukojimą, tokį pat paklusnumą Dievo Žodžio reikalavimams, kaip rodė Kristus, turi įkūnyti ir Jo tarnai. Mes neturėtume gyventi tik sau ir tenkinti vien savo užgaidas; mes turime šlovinti Dievą ir bendradarbiauti su Juo gelbstint nusidėjėlius. Mes turime prašyti Dievo palaiminimų tam, kad galėtume juos perduoti kitiems. Sugebėjimas gauti yra išsaugomas tiktai duodant. Mes negalime nuolatos gauti dangiškųjų lobių, jeigu jų neatiduosime aplinkiniams.Pl 116.1

Palyginime prašytojas buvo kelis kartus atstumtas, tačiau jis neatsisakė savo tikslo. Dažnai gali atrodyti, kad ir mūsų maldos nevisada sulaukia greito atsakymo, tačiau Kristus moko, kad mes nenustotume melstis. Malda skirta ne tam, kad priverstų Dievą pasikeisti; ji skirta suartinti mus su Dievu. Kai mes pateikiame Jam prašymą, Jis mato, kad mums reikia ištirti savo širdis ir atgailauti dėl nuodėmių. Todėl Jis siunčia mums nusižeminimo mokinančius išban-dymus ir išgyvenimus, kad mes galėtume matyti, kas trukdo Jo Šventajai Dvasiai dirbti mumyse.Pl 116.2

Yra tam tikrų sąlygų, kad Dievo pažadai būtų įvykdyti, todėl malda niekada negali tapti pareiga. „Jei Mane myl ite, - sako Kristus, - jūs laikysitės Mano įsakymų. [...] Kas pripažįsta Mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai Mane myli. O kas Mane myli, tą mylės Mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir jam apsi-reikšiu” (Jono 14, 15.21). Tie, kurie pateikia savo prašymus Dievui, reikalaudami Jo pažado, o patys nepaklūsta Dievo sąlygoms, įžeidžia Jehovą. Jie naudoja Kristaus vardą kaip autoritetą, kad pažadas būtų išpildytas, tačiau jų elgesys nerodo jų tikėjimo ir meilės Jam.Pl 116.3

Daugelis pažeidžia Tėvo priėmimo sąlygas. Mes turime labai gerai ištirti tikėjimą, kai artinamės prie Dievo. Jei mes esame nepaklusnūs, tai melsdamiesi tarsi pateikiame Viešpačiui vekselį, nors patys nesame įvykdę sąlygų, kad už jį būtų apmokėta grynais. Mes primename Dievui Jo pažadus ir prašome Jo įvykdyti, bet vykdydamas juos Jis pažemintų Savo vardą.Pl 117.1

Yra pažadėta: „Jei pasiliksite Manyje ir Mano žo-džiai pasiliks jumyse, jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta” (Jono 15, 7). Jonas tvirtina: „Iš to patiriame, jog esame Jį pažinę, kad laikomės Jo įsakymų. Kas sakosi Jį pažinęs, bet Jo įsakymų ne-silaiko, tas melagis ir nėra jame tiesos. O kas laikosi Jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą” (1 Jono 2, 3-5).Pl 117.2

Vienas iš paskutinių Kristaus įsakymų Savo mo-kiniams buvo: „Kaip Aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!” (Jono 13, 34) Ar mes lai-komės šio įsakymo, ar leidžiame sau demonstruoti nekrikščioniškus charakterio bruožus? Jei mes kada nors nuliūdinome ar įžeidėme kitus, mūsų pareiga pripažinti savo klaidą ir siekti susitaikymo. Tai labai svarbi nuostata, jos laikydamiesi mes galėsime ateiti pas Dievą ir prašyti Jo palaiminimo.Pl 117.3

Tie, kurie ieško Viešpaties malda, labai dažnai nepaiso dar vieno dalyko. Ar jūs esate sąžiningas su Dievu? Per pranašą Malachiją Viešpats pareiškia: „Nuo pat savo protėvių dienų jūs atsitraukėte nuo Mano įstatų ir nesilaikėte jų. Sugrįžkite pas Mane, ir Aš pas jus sugrįšiu, - sako Galybių VIEŠPATS. - Bet jūs sakote: ‘Kaip mes grįšime?’ Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau Mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: ‘Kaip mes Tave apsukame?’ Savo dešimtinėmis ir atnašomis” (Malachijo 3, 7.8).Pl 118.1

Kaip visų palaimų Davėjas, Dievas reikalauja tam tikros dalies viso to, ką mes turime. Toks yra Jo nuro-dymas paremti Evangelijos skelbimą. Grąžindami tą dalį Dievui, mes parodome, kad vertiname Jo dovanas. Bet jei mes pasiliekame sau tai, kas Jam priklauso, ar galime reikalauti Jo palaiminimų? Jei esame nesąžiningi žemiškų dalykų valdytojai, kaip galime tikėtis, kad Jis mums patikės dangiškuosius dalykus? Būtent čia slypi neišklausytų maldų paslaptis.Pl 118.2

Tačiau Viešpats yra didžiai gailestingas, Jis pa-siruošęs atleisti ir sako: „‘Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto Mano Namuose, ir taip Mane išmėginkite, - sako Galybių VIEŠPATS. - Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipil-siu jus visokeriopa palaima. Dėl jūsų taip sudrausiu skėrius, kad jie nesunaikins jūsų žemės derliaus, ir jūsų vynmedis laukuose nebus be vaisių, - sako Ga-lybių VIEŠPATS. - Visos tautos laikys jus laimingais, nes jūs būsite malonumų kraštas’, - sako Galybių VIEŠPATS” (Malachijo 3,10-12).Pl 118.3

Taip yra vykdomas kiekvienas Dievo reikalavimas. Visos Jo dovanos yra pažadėtos tik tuo atveju, jei bus vykdoma paklusnumo sąlyga. Dievas turi dangų, pilną palaimų tiems, kurie bendradarbiaus su Juo. Visi, kurie Jo klauso, gali su pasitikėjimu prašyti Jo pažadų išsipildymo.Pl 118.4

Bet mes turime rodyti tvirtą tikėjimą Dievu. Dažnai Jis delsia atsakyti mums, nes nori išbandyti mūsų tikėjimą ar suprasti mūsų troškimo nuoširdumą. Pa-prašę pagal Jo Žodį, mes turėtume tikėti Jo pažadu ir atkakliai siekti savo prašymo, kuris nebus atmestas.Pl 119.1

Dievas nesako: „Paprašyk kartą ir tau bus duota”. Jis liepia mums prašyti. Atkaklus prašymas suteikia prašytojui rūpestingesnę laikyseną ir vis didėjantį norą gauti tai, ko jis prašo. Kristus pasakė Mortai prie Lozoriaus kapo: „Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę!” (Jono 11, 40)Pl 119.2

Bet daugelis neturi gyvo tikėjimo. Todėl jie ne-bemato Dievo jėgos. Jų silpnumas yra jų netikėjimo vaisius. Jie labiau pasitiki savo darbu, bet ne Dievo darbu jiems. Jie patys rūpinasi savimi. Jie planuoja ir kuria, bet jų tikėjimas Dievu labai silpnas. Jie mano, kad nuoširdžiai tiki, bet tai tėra trumpalaikis paska-tinimas. Nesuvokdami savo poreikio ar Dievo noro duoti, jie prašo labai apatiškai, jų prašymai Viešpačiui nėra atkaklūs.Pl 119.3

Mūsų maldos turi būti karštos ir atkaklios. Turime prašyti taip, kaip prašė duonos savo draugui tas vargeta vidurnaktį. Kuo karščiau ir atkakliau mes prašysime, tuo glaudesnis bus mūsų dvasinis ryšys su Kristumi. Mes gausime gausesnę palaimą, nes mes sustiprinome tikėjimą.Pl 119.4

Mes turime melstis ir tikėti. Budėkite maldoje. Budėkite ir bendradarbiaukite su maldas girdinčiu Dievu. Turėkite omenyje, kad mes esame Dievo ben-dradarbiai (1 Korintiečiams 3, 9). Kalbėkite ir elkitės taip, kaip jūs meldžiatės. Tas išmėginimas parodys, ar nuoširdus jūsų tikėjimas, arba jūsų malda yra tik formalumas.Pl 119.5

Kai atsiranda kliūčių ir sunkumų, nesiekite žmo-nių pagalbos. Viską patikėkite Dievui. Įprotis kalbėti apie savo sunkumus kitiems daro mus silpnus ir ne-suteikia jokios stiprybės tiems, kurie mus išklauso. Svetimos bėdos tik užkrauna dvasinio silpnumo naš-tą, kurios žmonės negali palengvinti. Mes ieškome klystančio, riboto žmogaus pagalbos, nors galėtume gauti neklystančio, begalinio Dievo jėgą.Pl 120.1

Jums nereikia eiti į pasaulio kraštą ieškoti išmin-ties, nes Dievas yra arti. Ne mūsų turimi ar vėliau įgyti sugebėjimai atneš mums sėkmę. Tai gali padaryti tik Viešpats. Privalome mažiau pasitikėti tuo, ką gali padaryti žmogus, ir žymiai daugiau pasitikėti tuo, ką gali padaryti Dievas kiekvienai tikinčiai sielai. Jis nori, kad jūs ieškotumėte Jo tikėdami. Jis trokšta, kad jūs tikėtumėtės iš Jo didelių dalykų. Jis nori jums padėti suprasti ir pasaulietiškus, ir dvasinius dalykus. Jis gali protą padaryti nuovokesnį. Jis gali suteikti takto ir sumanumo. Nukreipkite savo sugebėjimus į darbą, paprašykite Dievo išminties, ir ji jums bus duota.Pl 120.2

Priimkite Kristaus žodį kaip garantą. Argi Jis nepakvietė jūsų ateiti pas Jį? Niekada neleiskite sau beviltiškai kalbėti. Jei taip darysite, jūs daug prarasite. Kreipdami dėmesį į išorę ir skųsdamiesi užgriūvančiais sunkumais ir suvaržymais, jūs liu-dijate nesveiką, silpną tikėjimą. Kalbėkite ir elkitės taip, tarsi jūsų tikėjimas būtų nenugalimas. Viešpats turtingas ištekliais; Jis valdo pasaulį. Žiūrėkite į dan-gų su tikėjimu. Žiūrėkite į Tą, kuris turi šviesą, galią ir įtaką.Pl 120.3

Tikrasis tikėjimas pasižymi energija, principų pastovumu ir tikslo siekimo tvirtumu, kurių negali susilpninti nei laikas, nei sunkus darbas. „Net jau-nuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa, bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami” (Izaijo 40, 30.31).Pl 121.1

Yra daug žmonių, kurie siekia padėti kitiems, bet jaučia, kad neturi dvasinių jėgų ar šviesos, kurią galėtų perduoti. Tegul jie atneša savo prašymus prie malonės sosto. Prašykite Šventosios Dvasios. Dievas stovi už kiekvieno pažado, kurį Jis davė. Su Biblija rankose sakykite: „Aš padariau, kaip Tu sakei. Aš pateikiu Tavo pažadą: ‘Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta’” (Luko 11, 9).Pl 121.2

Mes turime melstis ne vien Kristaus vardu, bet ir Šventosios Dvasios įkvėpti. Tuomet mes suprasime, kas turima omenyj e, kai yra sakoma, kad „Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais” (Romiečiams 8, 26). Į tokias maldas Dievas atsako su malonumu. Kai karštai ir atkakliai siunčiame maldas Kristaus vardu, tai esame užtikrinti, kad Dievas yra arti ir pasiruošęs atsakyti į mūsų maldą ir suteikti „nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome” (Efeziečiams 3, 20).Pl 121.3

Kristus pasakė: „Ko tik melsdamiesi prašote, ti-kėkite gausią, ir tikrai taip bus” (Morkaus 11, 24). „Ir ko tik prašysite Mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje” (Jono 14,13). Ir my-limasis Jonas, Šventosios Dvasios įkvėptas, kalba aiškiai įsitikinęs: „Mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso. O jeigu žinome, kad Jis mūsų išklauso, ko tik prašome, tai žinome ir turį, ko esame prašę” (1 Jono 5, 14.15). Tad atkakliai prašykite savo Tėvo Jėzaus vardu. Dievas pagerbs tą vardą.Pl 121.4

Vaivorykštė aplink sostą įrodo, kad Dievas yra tikras ir Jis nesikeičia. Mes nusidėjome Jam ir esame neverti Jo palankumo, tačiau Jis Pats įdėjo į mūsų lūpas nuostabiausią maldą: „Savo vardo dėlei neat-mesk mūsų, nepadaryk negarbės Savo šlovės sostui! Atmink Savo Sandorą su mumis ir nenutrauk jos!” (Jeremijo 14, 21) Kai mes ateiname pas Jį išpažindami savo nevertumą ir nuodėmę, Jis pažada atkreipti dėmesį į mūsų šauksmą. Jo sosto šlovė yra pagrįsta Jo žodžių išsipildymu.Pl 122.1

Kaip Aaronas, kuris simbolizavo Kristų, mūsų Išgelbėtojas laiko visų Savo žmonių vardus Savo šir-dies šventykloje. Mūsų didysis Vyriausiasis Kunigas prisimena visus žodžius, kuriais Jis drąsino mūsų tikėjimą. Jis visada atsimena Savo sandorą.Pl 122.2

Visi, kurie Jo ieško, ras Jį. Visiems, kurie beldžia, bus atidaryta. Nebus atsikalbinėjama: „Netrukdykite Manęs; durys yra uždarytos; Aš nenoriu jų atidaryti”. Nė vienam nebus pasakyta: „Aš negaliu tau padėti”. Tie, kurie prašo duonos vidurnaktį, kad pamaitintų alkanas sielas, sulauks sėkmės.Pl 122.3

Palyginime, tas, kuris prašo duonos keleiviui, gauna tiek, kiek jam reikia, įvertindami tai, galime paklausti, o kiek mums duos Dievas, kad galėtume duoti kitiems? „Kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą” (Efeziečiams 4, 7). Angelai įdėmiai stebi, kaip žmogus elgiasi su savo artimaisiais. Kai jie mato, kad žmogus parodo krikš-čionišką užuojautą klystančiam, jie palaiko jo pusę ir primena jam žodžius, kad jis galėtų pasakyti žodžius, kurie būtų gyvenimo duona sielai. Taigi „Dievas iš Savo turtų gausos šlovingai patenkins visas jūsų reikmes” Jėzaus Kristaus garbei (Filipiečiams 4,19). Jūsų nuoširdų ir teisingą liudijimą Jis padarys galinga būsimojo gyvenimo jėga. Viešpaties žodis jūsų lūpose bus kaip tiesa ir teisumas.Pl 122.4

Daug slaptų maldų turi būti išsakyta dar iki tol, kol imsitės padėti kitiems, nes reikia gilios išminties, kad suprastume sielų gelbėjimo mokslą. Prieš ben-draudami su žmonėmis, bendraukite su Kristumi. Prie dangaus malonės sosto pasiruoškite, kad galė-tumėte tarnauti žmonėms.Pl 123.1

Tegul jūsų širdis veržte veržiasi pas Dievą, gyvąjį Dievą. Kristaus gyvenimas parodė, ką gali padaryti žmonija, kai ji tampa dieviškos prigimties dalininke. Viską, ką Kristus gavo iš Dievo, mes taip pat galime turėti. Tad prašykite ir gausite. Atkakliai tikėdami kaip Jokūbas ir Elijas prašykite sau visko, ką Dievas pažadėjo.Pl 123.2

Tegul didingos Dievo tiesos užvaldo jūsų protą. Tegul jūsų gyvenimas būna nematomais saitais susietas su Jėzaus gyvenimu. Tas, kuris įsakė, kad šviesa nušvistų tamsoje, nori šviesti jūsų širdyje, kad suteiktų Dievo šlovės pažinimo šviesą Jėzaus Kristaus asmenyje. Šventoji Dvasia paims iš Dievo, parodys ir perduos jums gyvąją jėgą į paklusnią širdį. Kristus ves jus prie Amžinybės slenksčio. Jūs galite pamatyti šlovę be dangalo ir atskleisti žmonėms galią To, kuris visada gyvas, kad užtartų mus.Pl 123.3

*****

...Po sielvarto ir kančių vakaro
Dievas suteikia ramybės
ir džiaugsmo rytą...
Pilnos vilties
ir meilės dienos žino,
kad skruostais ašaros ritas...

Gyvenimo žingsnį
žengiant tikėjime,
ne tik Viltimi —
pažadais pasikliaukim...
Maldą širdingą
sielos virpėjime,
giesmę šlovingą
Jam atnašaukim...Pl 124.1

Zita Kazimiera Kirsnauskaitė

*****