Žodžiai ir darbai

Pagal Mato 21, 23-32

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik padirbėk šiandien ', . Sis atsakė: ‘ Nenoriu ', , - bet vėliau apsi-galvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Sis jam atsakė: ‘Einu, vieš-patie ', , - bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią? Jie atsakė: ‘ Pirmasis’” (Mato 21, 28-31).Pl 239.1

Kalno pamoksle Kristus pasakė: „Ne kiekvienas, kuris Man šaukia: ‘ Viešpatie, Viešpatie!’ - įeis į Dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo Mano dangiškojo Tėvo valią” (Mato 7, 21). Nuoširdumas išbandomas ne žodžiais, bet darbais. Kristus ne-klausia žmogaus: „Ką ypatingo kalbi?”, bet: „Ką ypatingo darai?” „Kuo gi viršijate kitus?” (Mato 5, 47). Prasmingai skamba Jo žodžiai: „Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi” (Jono 13,17). Žodžiai neturi jokios vertės, jei jų nelydi atitinkami darbai. Tokia pamoka yra pateikta palyginime apie du sūnus.Pl 239.2

Sį palyginimą Kristus pasakė prieš mirtį, Savo paskutinio apsilankymo Jeruzalėje metu. Jis išvarė iš šventyklos pirkėjus ir pardavėjus. Jo balsas kreipėsi į jų širdis su Dievo galia. Nustebinti ir išgąsdinti jie pakluso Jo įsakymui be jokių atsikalbinėjimų ar pasipriešinimo. Kai jų baimė atlėgo, kunigai ir seniū-nai sugrįžo į šventyklą. Ten jie rado Kristų gydantį ligonius ir mirštančius. Jie išgirdo džiūgavimo balsus ir šlovinimo giesmes. Pačioje šventykloje vaikai, kuriems buvo sugrąžinta sveikata, mojavo palmių šakomis ir giedojo osaną Dovydo Sūnui. Vaikiški balsai švepluodami dėkojo galingajam Gydytojui. Tačiau kunigams ir seniūnams to nepakako, kad būtų įveiktas jų pavydas ir prietarai.Pl 239.3

Kitą dieną, kai Kristus mokė šventykloje, vyriau-sieji kunigai ir tautos seniūnai atėjo pas Jį ir paklausė: „Kokia galia tai darai? Kas Tau davė šitą galią?” (Mato 21, 23)Pl 240.1

Kunigai ir seniūnai turėjo neklystamą Kristaus galios įrodymą. Kai Jis valė šventyklą, jie matė dan-gišką galią, sklindančią iš Jo veido. Jie negalėjo pa-neigti jėgos, kuri sklido iš Jo lūpų. Savo stebuklingais gydymo darbais Jis irgi atsakė į jų klausimą. Jis pa-teikė Savo autoriteto įrodymą, kurio nebuvo galima paneigti. Tačiau jiems reikėjo ne tokių įrodymų. Jie norėjo išgirsti, kaip Jėzus paskelbia Save Mesijumi, kad jie galėtų iškraipyti Jo žodžius ir sukiršinti žmo-nes prieš Jį. Jie troško sugriauti Jo įtaką ir pasmerkti Jį mirčiai.Pl 240.2

Jėzus žinojo, jei jie negalėjo pažinti Jame Dievo ar pamatyti Jo darbuose Jo dieviško charakterio įrodymo, jie nepatikėtų Jo Paties liudijimu, kad Jis yra Kristus. Savo atsakymu Jis išvengė išvadų, kokias jie planavo padaryti, ir pasmerkė Savo priešus.Pl 240.3

„Ir Aš noriu paklausti jus vieno dalyko. Jei Man atsakysite, ir Aš pasakysiu, kieno įgaliotas tai darau. Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?” (Mato 21, 24.25)Pl 241.1

Kunigai ir tautos seniūnai buvo pritrenkti. „Jie samprotavo: ‘Jei pasakysime - iš dangaus, Jis mums prikiš: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ O jei pasakysime - iš žmonių, reikės bijoti minios, nes visi laiko Joną pranašu ', . Todėl jie atsakė Jėzui: ‘Mes nežinome ', . Tad ir Jis atsakė: ‘Tai nė Aš nesakysiu, kokia galia tai da-rau!’” (Mato 21, 25-27)Pl 241.2

„Mes nežinome”. Sis atsakymas buvo melas. Bet kunigai suprato padėtį, kurioje buvo atsidūrę, ir me-lavo tam, kad apsisaugotų. Jonas Krikštytojas atėjo liudydamas Tą, kurio galia jie dabar abejojo. Jis nuro-dė į Jį sakydamas: „Stai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” (Jono 1,29) Jis pakrikštijo Jėzų, ir po krikšto, kai Kristus meldėsi, atsivėrė dangus, ir Dievo Dvasia kaip balandis nusileido ant Jo, o balsas iš dangaus prabilo: „Sitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi” (Mato 3, 17).Pl 241.3

Prisimindami, kaip Jonas kartojo pranašystes apie Mesiją, prisimindami Jėzaus krikšto vaizdą, kunigai ir tautos seniūnai nedrįso sakyti, kad Jono krikštas buvo iš dangaus. Jei jie būtų pripažinę, kad Jonas buvo pranašas, o tuo jie tikėjo, kaip galėtų paneigti jo liudijimą, kad Jėzus iš Nazareto yra Dievo Sūnus? Bet jie taip pat negalėjo sakyti, kad Jono krikštas buvo iš žmonių dėl žmonių, kurie tikėjo, kad Jonas yra pranašas. Todėl jie pasakė: „Mes nežinome”.Pl 241.4

Tada Kristus papasakojo palyginimą apie tėvą ir du sūnus. Kai tėvas priėjo prie pirmojo sūnaus, sakydamas: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne”, sūnus greitai atsakė: „Nenoriu”. Jis atsisakė paklusti, nukeliavo nedorais keliais ir pasidavė blogoms draugijoms. Bet vėliau jis gailėjosi ir įvykdė tėvo prašymą.Pl 241.5

Tėvas nuėjo pas antrąjį sūnų ir paliepė tą patį: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne”. Šis sūnus atsakė: „Einu, viešpatie”, bet nenuėjo.Pl 242.1

Siame palyginime tėvas vaizduoja Dievą, o vy-nuogynas - bažnyčią.Pl 242.2

Du sūnūs vaizduoja dvi žmonių klases. Sūnus, kuris atsisakė paklusti įsakymui, sakydamas: „Ne-noriu”, vaizduoja tuos, kurie gyvena darydami nuodėmes, nerodydami jokio pamaldumo, atvirai atsisakydami traukti savitvardos ir paklusnumo jungą, kurį uždeda Dievo Įstatymas. Bet daugelis jų vėliau gailisi ir paklūsta Dievo kvietimui. Kai Evangelija atėjo tokiems per Jono Krikštytojo žinią: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus karalystė”, jie atgailavo ir išpažino savo nuodėmes (Mato 3, 2.6).Pl 242.3

Sūnus, kuris pasakė: „Einu, viešpatie”, bet nenuėjo, atskleidžia fariziejų būdą. Kaip šis sūnus, žydų vadai buvo užkietėję nusidėjėliai ir pernelyg patenkinti savimi. Religinis žydų tautos gyvenimas buvo tik apsimetinėjimas. Kai Dievo balsu nuo Sinajaus kalno buvo paskelbtas Įstatymas, visa tauta pasižadėjo paklusti. Jie pasakė: „Einu, viešpatie”, bet nenuėjo. Kai Kristus atėjo asmeniškai parodyti jiems Įstatymo principus, jie atmetė Jį. Jo dienų žydų vadams Kristus pateikė gausybę Savo autoriteto ir dieviškos galios įrodymų, bet, nors buvo įsitikinę, jie nenorėjo priimti įrodymų. Kristus parodė jiems, kad jie ir toliau liko netikintys, kadangi neturėjo dvasios, kuri veda į paklusnumą. Jis pareiškė jiems: „Taip jūs niekais verčiate Dievo paliepimą dėl savojo papročio. [...] Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų” (Mato 15, 6.9).Pl 242.4

Priešais Kristų stovėjo Įstatymo mokytojai ir fa-riziejai, kunigai ir tautos seniūnai. Baigęs pasakoti palyginimą apie du sūnus, Jis kreipėsi į Savo klau-sytojus: „Katras iš jų įvykdė tėvo valią?” Užsimiršę fariziejai atsakė: „Pirmasis” (Mato 21,31). Jie pasakė tai nesuprasdami, kad patys sau paskelbė nuospren-dį. Tada iš Kristaus lūpų išsiveržė pasmerkimas: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Juk Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo” (Mato 21, 31.32).Pl 243.1

Jonas Krikštytojas atėjo skelbdamas tiesą, jo pa-mokslai įtikino nusidėjėlius ir jie atsivertė. Jie įeis į Dangaus karalystę pirma tų, kurie, remdamiesi savo teisumu, atmetė iškilmingą perspėjimą. Muitininkai ir ištvirkėlės buvo tamsuoliai, o šie išsilavinę žmonės žinojo tiesos kelią. Tačiau jie atsisakė eiti keliu, kuris veda į Dievo rojų. Tiesa, kuri turėjo būti gyvenimo kvapu, vedančiu į gyvenimą, tapo mirties kvapu, nešančiu mirtį. Didžiausi nusidėjėliai, kurie neapkentė savęs, priėmė krikštą iš Jono rankų, bet šie mokytojai buvo veidmainiai. Jų užsispyrusios širdys kliudė jiems priimti tiesą. Jie atmetė Dievo Dvasios įtikinėjimus. Jie atsisakė paklusti Dievo įsakymams.Pl 243.2

Kristus nepasakė jiems: „Jūs negalite įeiti į Dan-gaus karalystę”, bet Jis parodė, kad aplinkybės, kurios trukdė jiems įeiti, buvo jų pačių sukurtos. Durys vis dar buvo atviros šiems žydų vadams; jie vis dar buvo kviečiami. Kristus troško matyti juos įtikėjusius ir atsivertusius.Pl 244.1

„Taip kalbėsi Jokūbo namams [...]. Jei paklusite Mano balsui ir laikysitės Mano Sandoros, jūs būsite Mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas. Iš tikrųjų Man priklauso visa žemė, bet jūs būsite Mano kunigiška karalystė ir šventa tauta” (Išėjimo 19, 3-6).Pl 244.2

Izraelio kunigai ir seniūnai buvo pasinėrę į religines ceremonijas, kurias jie laikė per daug šventomis, kad užsiimtų pasaulietišku darbu. Todėl buvo manoma, kad jų gyvenimas buvo kone šventas. Tačiau jie atlikdavo apeigas tik tam, kad žmonės juos matytų ir galvotų, kokie jie dievobaimingi ir pasišventę. Demonstruodami, kaip reikia paklusti Dievui, jie atsisakydavo paklusti patys. Jie nebuvo tiesos vykdytojai, kurios jie atvirai mokė. Kristus pareiškė, kad Jonas Krikštytojas yra vienas iš didžiausių pranašų, ir parodė Savo klausytojams, kad jie turėjo pakankamai įrodymų, kad Jonas buvo Dievo pasiuntinys. Jis ryžtingai skelbė savo žinią, smerkdamas kunigų ir tautos seniūnų nuodėmes, liepdamas jiems daryti Dangaus karalystės darbus. Jonas nurodė, kad žydai negerbia jų Tėvo autoriteto, atsisakant atlikti jiems pavestą darbą. Jis nedarė jokių nuolaidų nuodėmei, ir daugelis atsivertė iš savo nedorumo. Jei žydų vadovų tikėjimas būtų nuoširdus, jie būtų priėmę Jono liudijimą ir priėmę Jėzų kaip Mesiją. Tačiau jie neparodė atsivertimo ir teisumo vaisių. Būtent tie, kuriuos jie niekino, pirma jų skubėjo į Dievo karalystę.Pl 244.3

Palyginime sūnus, kuris pasakė: „Einu, viešpatie”, vaizduoja save kaip ištikimą ir paklusnų; tačiau laikas parodė, kad jo išpažinimas nebuvo tikras. Jis nejautė tikros meilės savo tėvui. Taip ir fariziejai didžiavosi savo šventumu, bet tas šventumas pasi-rodė nepakankamas. Kai jiems buvo naudinga, jie Įstatymo reikalavimus vykdė labai griežtai; bet kai iš jų buvo reikalaujama paklusnumo, gudriais išsi-sukinėjimais jie sumenkindavo Dievo reikalavimų galią. Apie juos Kristus pareiškė: „Visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi” (Mato 23, 3). Jie nejautė tikros meilės nei Dievui, nei žmogui. Dievas kvietė juos būti Jo bendradarbiais laiminant pasaulį, žodžiais jie priėmė kvietimą, bet darbais atsisakė paklusnumo. Jie pasitikėjo savimi ir didžiavosi savo gerumu, bet šaipėsi iš Dievo įsakymų. Jie atsisakė daryti jiems paskirtą darbą, todėl dėl jų nuodėmių Viešpats buvo pasiryžęs atsiskirti nuo nepaklusnios tautos.Pl 245.1

Asmeninis teisumas nėra tikras teisumas, ir tiems, kurie prie jo prisirišę, teks patirti lemtingos klaidos pasekmes. Daugelis šiandien tvirtina, kad paklūsta Dievo įsakymams, tačiau širdyse jie neturi Dievo meilės, kuri būtų perduodama kitiems. Kristus kviečia juos vienytis su Juo pasaulio gelbėjimo darbe, bet jie pasitenkina tuo, kad pasako: „Einu, viešpatie”. Bet neina. Jie nebendradarbiauja su tais, kurie vykdo Dievo tarnystę. Jie yra dykinėtojai. Kaip neištikimas sūnus, jie duoda Dievui klaidingus pažadus. Duodami bažnyčiai šventą pasižadėjimą, jie įsipareigojo priimti Dievo Žodį, jam paklusti ir atsiduoti Dievo tarnystei, tačiau jie to nedaro. Išoriškai jie tvirtina esą Dievo sūnūs, bet jų gyvenimas ir charakteris neigia tą giminystę. Jie neatiduoda savo valios Dievui. Jie gyvena melu. Jie vykdo paklusnumo pažadą tada, kai dėl to nereikia aukotis; tačiau, kai reikia atsižadėti savęs ir pasiaukoti, kai pamato kryžių, jie atsitraukia. Tuo būdu įsitikinimas dėl pareigos išnyksta, ir sąmoningas Dievo įsakymų pažeidimas tampa įpročiu. Ausis gali girdėti Dievo Žodį, tačiau dvasinis jautrumas dingo. Širdis surambėjo, sąžinė atbuko.Pl 245.2

Nemanykite, kad nerodydami ryžtingo priešiš-kumo Kristui, jūs tarsi vykdote Jo tarnystę. Taip mes apgaudinėjame save. Sulaikydami tai, ką Dievas davė mums, kad naudotume Jo darbui - laiką, lėšas ar bet kokią kitą Jo patikėtą dovaną - mes dirbame prieš Jį.Pl 246.1

Šėtonas naudojasi abejingų, apsnūdusių žmonių, kurie save vadina krikščionimis, tingumu, kad su-stiprintų savo galią ir patrauktų į savo pusę daugiau nesusipratėlių. Daugelis galvoja taip: nors nesu ak-tyvus Kristaus darbininkas, bet esu Jo pusėje. Tokie žmonės padeda priešui įgyti teritoriją ir pelnyti pra-našumą. Nenorėdami būti Viešpaties darbininkais, palikę neatliktus darbus ir neišsakytus žodžius, jie leidžia šėtonui užvaldyti sielas, kurios galėjo būti laimėtos Kristui.Pl 246.2

Tingumas ir neveiklumas mūsų tikrai neišgelbės. Tikrai atsivertęs žmogus niekada negyvena nenau-dingai. Neįmanoma pasroviui plaukiant pasiekti dangų. Nė vienas tinginys negalės ten patekti. Jei mes nekovojame, kad įgytume teisę įžengti į Karalystę, jei mes stropiai nesiekiame sužinoti, kokie yra jos įstatymai, mes esame netinkami ten būti. Tie, kurie atsisako bendradarbiauti su Dievu žemėje, nenorės bendradarbiauti su Juo ir danguje. Būtų nesaugu priimti juos į dangų.Pl 246.3

Muitininkai ir nusidėjėliai turi daugiau vilties, nei tie, kurie žino Dievo Žodį, bet atsisako paklusti jam. Tas, kuris mato, kad yra nusidėjėlis ir ne-veidmainiauja dėl savo nuodėmės, kuris žino, kad Dievo akyse jis yra sugedęs siela, kūnu ir dvasia, sunerimsta ir ima galvoti apie tai, kad nebūtų am-žinai atskirtas nuo Dangaus karalystės. Jis supranta savo ligotą padėtį ir siekia būti išgydytas didžiojo Gydytojo, kuris pasakė: „Ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu” (Jono 6, 37). Šias sielas Viešpats gali panaudoti kaip darbininkus Savo vynuogyne.Pl 247.1

Sūnus, kuris tam tikrą laiką atsisakė paklusti savo tėvo įsakymui, nebuvo Kristaus nei pasmerktas, nei pagirtas. Žmonių grupė, kurią vaizduoja pirmasis sūnus, atsisakydama paklusnumo, nenusipelno jokios pagarbos. Jų atvirumas negali būti laikomas dorybe. Pašventintas teisingumu ir šventumu atvirumas gali žmones padaryti drąsiais Kristaus liudytojais, tačiau tie patys veiksniai naudojami nusidėjėlio tampa įžeidžiantys, įžūlūs ir artimi piktžodžiavimui. Tas faktas, kad žmogus nėra veidmainis, nedaro jo mažesniu nusidėjėliu. Kai Šventosios Dvasios kvietimas pasiekia širdį, mūsų vienintelis išsigelbėjimas glūdi neatidėliotame atsiliepime. Kai girdite kvietimą: „Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne” (Mato 21, 28), neatsisakykite kvietimo. „Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių” (Hebrajams 4, 7). Nesaugu delsti. Jūs galite daugiau niekuomet nebeišgirsti kvietimo.Pl 247.2

Tegul nė vienas nesuklysta manydamas, kad ilgą laiką puoselėjamų nuodėmių galima atsikratyti pamažu. Taip nėra. Kiekviena nuodėmė silpnina charakterį ir sustiprina įprotį, o rezultatas yra fizinis, protinis ir moralinis sugedimas. Jūs galite apgai-lestauti dėl neteisingų poelgių, kuriuos padarėte, ir sugrįžti į doros kelią, tačiau blogį pažinęs jūsų protas labai apsunkins jūsų sugebėjimą atskirti, kas teisinga ir kas neteisinga. Dėl susiformavusių blogų įpročių būsite nuolat puldinėjamas šėtono.Pl 248.1

„Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne”- šiuose žodžiuose glūdi kiekvieno žmogaus nuo-širdumo išbandymas. Ar darbai bus tokie pat kaip ir žodžiai? Ar pakviestasis įstengs panaudoti visas žinias, kurias turi, kad ištikimai ir nesavanaudiškai dirbtų vynuogyno Seimininkui?Pl 248.2

Apaštalas Petras kalba mums apie planą, pagal kurį turėtume dirbti. „Malonė ir ramybė, - sako jis, - tegausėla jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu To, kuris pašaukė mus Savo šlove ir jėga. Drauge Jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, maldingumu - brolybę, o brolybe - meilę” (2 Petro 1, 2-7).Pl 248.3

Jeigu jūs sąžiningai tvarkote savo sielos vynuo-gyną, tai Dievas jus daro darbininku, dirbančiu drauge su Juo. Jūs dirbsite ne tik sau, bet ir kitiems. Bažnyčią pavaizduodamas vynuogynu, Kristus ne-teigia, kad mes turime apriboti savo simpatijas ir darbus tik savo aplinkoje. Viešpaties vynuogynas turi būti išplėstas. Jėzus nori, kad jis išsiplėstų visose pasaulio dalyse. Kai gauname pamokymus ir Dievo malonę, mes turime perduoti žinią kitiems, kaip rūpintis brangiais augalais. Taip mes galime praplėsti Viešpaties vynuogyną. Dievas laukia mūsų tikėjimo, meilės ir kantrybės įrodymų. Jis nori pamatyti, ar mes panaudojame kiekvieną dvasinį privalumą, kad taptume prityrusiais darbininkais Jo vynuogyne žemėje, kad galėtume patekti į Dievo rojų, į tuos Edeno namus, iš kurių Adomas ir Ieva buvo išvaryti dėl nuodėmės.Pl 249.1

Dievas Savo žmonėms yra kaip Tėvas, ir Jis kelia reikalavimus mūsų ištikimai tarnystei. Pagalvokite apie Kristaus gyvenimą. Stovėdamas žmonijos prie-kyje, tarnaudamas Savo Tėvui, Jis yra pavyzdys, koks galėtų ir turėtų būti kiekvienas sūnus. Kristaus parodyto paklusnumo Dievas reikalauja iš kiekvieno žmogaus. Jis tarnavo Savo Tėvui su meile, noriai ir paklusniai. „Mano džiaugsmas - vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!”, - pareiškė Jis (Psalmių 40, 9). Kristus jokios aukos nelaikė per didele, jokio darbo per sunkiu tam, kad būtų pasiektas tikslas, dėl kurio Jis atėjo. Būdamas dvylikos metų, Jis pasakė: „Ar nežinojote, kad Man reikia būti Savo Tėvo reikaluose?” (Luko 2, 49) Jis išgirdo kvietimą ir ėmėsi darbo. „Mano maistas - vykdyti valią To, kuris Mane siuntė, ir baigti Jo darbą” (Jono 4, 34).Pl 249.2

Taip ir mes turime tarnauti Dievui. Tarnauja tik tas, kuris elgiasi pagal aukščiausią paklusnumo matą. Visi, kurie norėtų būti Dievo sūnumis ir dukterimis, turi įrodyti esą Dievo, Kristaus ir dangiškųjų angelų bendradarbiai. Tai yra kiekvieno žmogaus išbandy-mas. Apie tuos, kurie ištikimai Jam tarnauja, Galybių Viešpats sako: „Jie bus Mano [...], ypatingas Mano paveldas tą dieną, kurią Aš veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja” (Ma- lachijo 3,17).Pl 250.1

Didysis Dievo sumanyto darbo tikslas yra ištirti žmones, duoti jiems galimybę ugdyti charakterį. Taip Jis išmėgina, ar jie yra paklusnūs, ar nepaklusnūs Jo įsakymams. Geri darbai neužtarnauja Dievo meilės, bet jie atskleidžia, ar mes turime tą meilę. Jei savo valią atiduodame Dievui, mes nedirbsime tam, kad užsitarnautume Dievo meilę. Jo meilė, kaip dosni dovana, bus išlieta mūsų sielai, ir dėl meilės Jam mes jausime malonumą paklusti Jo įsakymams.Pl 250.2

Šiandien pasaulyje yra dvi žmonių klasės, ir tik jos bus pakviestos į Teismą - tie, kurie peržengia Dievo Įstatymą, ir tie, kurie jam paklūsta. Kristus išbando mūsų ištikimybę. „Jei Mane mylite, - sako Jis, - jūs laikysitės Mano įsakymų. [...] Kas pripažįsta Mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai Mane myli. O kas Mane myli, tą mylės Mano Tėvas, ir Aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu. [...] Kas Manęs nemyli, Mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, ne Mano, bet Tėvo, kuris yra Mane siuntęs. [...] Jei laikysitės Mano įsakymų, pasiliksite Mano meilėje, kaip Aš vykdau Savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje” (Jono 14, 15.21.24; 15, 10).Pl 250.3

*****

Kaip tam Petrui, man nekart gaidys pragydo —
Atsipeikėjau -
Ar tik nebūsiu Viešpaties išsižadėjus?..
Dirbti Jam, su Juo keliaut buvau aš pasiryžus,
Bet ir vėl nusinešė žodžius tuos vėjas...

Susigėstu ir gailiuosi:
„Jėzau, mano žodžiai gražūs,
Bet ištirpo tartum dykumoj miražas...”Pl 251.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****