Kitos sėklos sėjimo pamokos

Iš sėklos sėjimo darbo ir iš augalo augimo galima gauti vaizdingą pamoką šeimai ir mokyklai. Tegul vaikai ir jaunuoliai išmoksta atpažinti gamtos reiš-kiniuose Dievo galios veikimą, jų tikėjimas suteiks jiems gausių Jo palaiminimų. Kai jie pradės suprasti, kokį nuostabų darbą atlieka Dievas, pildydamas Savo didžiosios šeimos poreikius, o mes galime ir privalome su Juo bendradarbiauti, jie labiau tikės Dievu ir Jo jėga bus labiau juntama jų kasdieniame gyvenime.Pl 63.1

Dievas sukūrė sėklą taip, kaip Jis sukūrė žemę, - Savo Žodžiu. Savo Žodžiu Jis suteikia jėgų augti ir daugintis. Jis tarė: „‘Teželdina žemė augmeniją: au-galus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, vedančius žemėje vaisius su sėklomis!’ Taip ir įvyko. [...] Ir Dievas matė, kad tai gera” (Pradžios 1, 11.12). Tai tas pats žodis, kuris iki šiol priverčia sėklą dygti. Kiekviena sėkla, kuri tiesia savo liauną želmenį į sau-lės šviesą, liudija stebuklingąją žodžio, kurį Jis tarė ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado (Psalmių 33, 9) galią.Pl 63.2

Kristus mokė Savo mokinius melstis: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien”. Rodydamas į gėles, Jis užtikrino: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, [...] tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis?” (Mato 6,11.30) Kristus nuolatos dirba, kad atsakytų į šią maldą ir patvirtintų šį pasitikėjimą. Nematoma jėga nuolatos dirba kaip žmogaus tarnas, kad jį mai-tintų ir rengtų. Viešpats naudoja daug priemonių, kad išberta sėkia virstų gyvu augalu. Ir Jis teikia reikiamų medžiagų, kad derlius būtų puikus. Psal- mistas aprašė tą reiškinį nuostabiais žodžiais:Pl 64.1

„Tu lankai kraštą ir palaistai, padarai jį turtingą ir derl ingą. Tavo upė, Dieve, pilna vandens, Tu įgalini žemę auginti pasėlius. Juk Tu ją parengi! Gausiai palaistai jos vagas, sutrupini jos grumstus, suminkštini lietaus būriais, laimini augantį derlių. Apvainikuoji metus Savo gerumo derliumi; Tavo ve-žimų provėžos trykšta aliejumi” (Psalmių 65,10.11).Pl 64.2

Medžiaginį pasaulį valdo Dievas. Visa, kas gyva, paklūsta gamtos dėsniams. Viskas veikia pagal Kūrėjo valią. Debesys ir saulės šviesa, rasa ir lietus, vėj as ir audra - viskas priklauso nuo Dievo ir besąlygiškai paklūsta Jo vadovavimui. Dėl to, kad paklūsta Dievo įstatymams, grūdo daigas gali prasikalti iš žemės. Pradžioje želmuo, paskui varpa, pagaliau pribrendęs grūdas varpoje (Morkaus 4, 28). Juos Viešpats augina kiekvieną paskirtu metu, nes jie nesipriešina Jo darbui. Argi įmanoma, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, apdovanotas protu ir kalba, vienintelis galėtų neįvertinti Jo dovanų ir liktų nepaklusnus Jo valiai? Nejaugi protingos būtybės turėtų kelti sumaištį mūsų pasaulyje? Visur, kur yra tarnaujama žmogaus labui, yra matomas Dievo ir žmonių pastangų bendrumas. Negali būti brendimo, jei žmogaus ranka neatliks savo vaidmens sėdama sėklą. Tačiau be galios, kurią Dievas suteikė saulės šviesai ir lietui, rasai ir debesims, niekas ne-augtų. Tą patį galime pasakyti ir apie bet kurį darbą ar kitokią veiklą, taip pat ir mokslą. Tai akivaizdžiai pasireiškia dvasiniuose dalykuose, veikia charakterio formavimąsi ir kiekvieną krikščioniško darbo sritį. Mes turime atlikti savo darbą, bet mes privalome gauti ir dieviškosios jėgos, kuri susijungia su mūsų jėga, kitaip mūsų pastangos bus bergždžios.Pl 64.3

Kai žmogus ką nors atlieka dvasiniame ar pa-saulietiškame gyvenime, jis privalo žinoti, kad tai atliekama bendradarbiaujant su Kūrėju. Mums labai svarbu suvokti mūsų priklausomybę nuo Dievo. Žmogui būdingas pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, jis dažnai linkęs pasikliauti žmogiškais iš-radimais. Juntamas per mažas pasitikėjimas ta jėga, kurią Dievas yra pasiruošęs mums duoti. „Mes juk esame Dievo bendradarbiai” (1 Korintiečiams 3, 9). Žmogaus darbo dalis neišmatuojamai mažesnė, bet, jei ji sujungiama su Kristaus dieviškumu, žmogus gali padaryti viską, nes jam padeda Kristaus suteikta jėga.Pl 65.1

Laipsniškas augalo vystymasis iš sėklos yra vaiz-dinga pamoka vaikams. Pradžioje želmuo, paskui varpa, pagaliau pribrendęs grūdas varpoje. Tas, kuris pateikė šį palyginimą, sukūrė mažytę sėklą, suteikė jai Savo gyvybiškas savybes ir nustatė dėsnius, kurie valdo augimą. Tiesa, kurią liudija šis palyginimas, yra įtvir-tinta Jo Paties gyvenime.Pl 65.2

Ir fizinė, ir dvasinė Jo prigimtis išlaikė dieviškąją augimo tvarką, kurią pavaizduoja augalas. Jis nori, kad visi jaunuoliai būtų tokie pat. Nors Jis buvo Dangaus Didybė, Šlovės Karalius, Jis tapo Betliejaus Kūdikiu ir kurį laiką gyveno kaip bejėgis kūdikis, kuriuo rūpinosi motina. Vaikystėje Jis atliko įprastus paklusnaus vaiko darbus. Jis kalbėjo ir elgėsi su vaikiška išmintimi, gerbė savo tėvus ir padėjo jiems pagal vaiko sugebėjimus. Tik kiekviena Jo augimo ir vystymosi stadija buvo tobula, nes Jis turėjo paprastą, natūralią nenuodėmingo gyvenimo malonę. Šventas užrašas apie Jo vaikystę byloja: „Vaikelis augo ir stiprėjo; Jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo”. O apie Jo jaunystę yra parašyta: „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse” (Luko 2, 40.52).Pl 66.1

Tai patarimas, kaip dirbti tėvams ir mokytojams. Jie taip turėtų stengtis ugdyti jaunuolių polinkius, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje jie galėtų atskleisti natūralų grožį, būdingą tam laikotarpiui, ir galėtų natūraliai bręsti, kaip auga ir bręsta augalai sode.Pl 66.2

Patraukliausi yra tie vaikai, kurie yra nuoširdūs ir neapsimetėliai. Neprotinga jiems skirti ypatingą dėmesį ir jiems girdint kartoti jų gudrius posakius. Nereikėtų skatinti jų tuštybės, nedera girti jų išvaiz-dos, jų žodžių ar veiksmų. Taip pat nereikėtų jų rengti brangiais drabužiais. Tai ugdo išdidumą ir sukelia draugų pavydą.Pl 66.3

Mažus vaikus reikėtų auklėti paprastai, netgi vaikiškai. Reikėtų juos mokyti jausti malonumą at-liekant tas pareigas, kurios jiems priklauso, tarkim, padėti tėvams. Vaikystė atitinka palyginimo želmenį, o želmuo turi jam būdingą grožį. Vaikų nereikėtų per anksti stumti į brandos etapą, reikėtų stengtis kuo ilgiau išlaikyti jų amžiaus gaivumą ir tyrumą.Pl 66.4

Maži vaikai gali būti krikščionys, išlaikydami jų amžių atitinkančią patirtį. Tai yra viskas, ko Dievas tikisi iš jų. Juos reikia mokyti dvasinių dalykų, todėl tėvai turėtų suteikti jiems visas galimybes, kad vaiko charakteris formuotųsi pagal Kristaus charakterio panašumą.Pl 67.1

Dievo suformuluotuose gamtos dėsniuose pa-sekmė seka priežastį, tai nekintantis tvirtinimas. Subrendimas liudija, kad buvo sėja. Tingų darbininką pasmerks jo darbas. Nederlius liudija prieš jį. Lygiai taip pat yra dvasiniuose dalykuose: kiekvieno darbuotojo atsidavimas yra matuojamas jo darbo re-zultatais. Jo darbo pobūdį, nepriklausomai nuo to, ar jis yra atliktas kruopščiai ar atmestinai, atskleidžia pjūtis. Būtent taip yra sprendžiamas jo likimas am-žinybėje.Pl 67.2

Kiekviena pasėta sėkla duoda savo rūšies derlių. Lygiai taip yra žmogaus gyvenime. Mums visiems reikia sėti gailesčio, užuojautos ir meilės sėklas, nes pjausime tai, ką pasėsime. Kiekviena egoizmo, savi-meilės, savigarbos apraiška, kiekvienas pataikavimo sau poelgis duos atitinkamą derlių. Kiekvienas, kuris gyvena sau, sėja kūnui, ir iš kūno pjaus sugedimą.Pl 67.3

Dievas nenaikina nė vieno žmogaus. Kiekvienas, kuris yra naikinamas, naikina save pats. Kiekvienas, kuris slopina sąžinės perspėjimus, sėja netikėjimo sėklas, ir jos subrandins atitinkamą derlių. Atmesda-mas pirmąjį Dievo įspėjimą senovėje, faraonas pasėjo užsispyrimo sėklas ir pjovė užsispyrimą. Dievas nevertė jo netikėti. Netikėjimo sėkla, kurią jis sėjo, davė tos rūšies derlių. Jo pasipriešinimas tęsėsi tol, kol jis nepamatė savo nuniokotos šalies, neišvydo šaltų, negyvų savo pirmagimių kūnelių namuose ir kiekvienoje šalies šeimoje, kol jūros vandenys už-dengė jo arklių, kovos vežimų ir karių. Jo istorija yra baisus paliudijimas to, kad žodžiai ką žmogus sėja, tai ir pjaus (Galatams 6, 7), yra teisingi. Jei žmonės juos suprastų, susirūpintų, kokią sėklą jie sėja.Pl 67.4

Kadangi pasėta sėkla duoda derlių ir grąžina pa-sėtąją sėklą, taigi sėklų kiekvieną kartą daugėja. Šis dėsnis yra teisingas ir mūsų santykiuose su kitais. Kiekvienas poelgis, kiekvienas žodis yra sėkla, kuri duos vaisių. Kiekvienas apgalvoto gerumo, paklus-numo, pasiaukojimo poelgis bus atkurtas kitų, o šie dar kitų. Taip pat ir kiekvienas pavydo, pykčio ar nesantaikos veiksmas yra sėkla, kuri sudygs kaip žalinga šaknis (Hebrajams 12, 15), kurios daugelis bus sutepti. Ir kiek dar žmonių tas daugelis apnuodys. Taigi gėrio ir blogio sėjimas vyksta ir šiam, ir amži-najam gyvenimui.Pl 68.1

Sėklos sėjimo pamokoje yra mokoma dosnumo tiek dvasiniuose, tiek žemiškuose dalykuose. Viešpats sako: „Laimingi jūs, kai galite sėti prie kiekvienos upės” (Izaijo 32, 20). „Argi ne taip: kas šykščiai sėj a, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėj a, dosniai ir pjaus” (2 Korintiečiams 9, 6). Sėti prie kiekvienos upės reiškia nuolatinį Dievo dovanų teikimą. Tai reiškia dirbti visur, kur mūsų pagalbos reikalauja Dievo darbas ar žmonijos reikmės. Toks darbas gelbsti nuo skurdo. Kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Sėjėjas daugina savo sėklą ją pasėdamas. Lygiai taip atlyginama tiems, kurie ištikimai dalija Dievo dovanas. Duodami jas, jie didina savo palaimas. Dievas pažadėjo jiems pakankamai, kad jie galėtų toliau dalyti. „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį” (Luko 6, 38).Pl 68.2

Dar daugiau yra įprasminama sėja ir pjūtimi. Kai mes dalijame laikinus Dievo palaiminimus, parodyta meilė ir gailestis sužadina gaunančiojo dėkingumą Dievui. Širdies dirva yra pasiryžusi priimti dvasinės tiesos sėklas. Tas, kuris duoda sėklą sėjėjui, privers sėklą sudygti ir duoti vaisių amžinam gyvenimui.Pl 69.1

Sėklos išbėrimu į dirvą Kristus vaizduoja Savęs paaukojimą mūsų išgelbėjimui. „Jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių” (Jono 12, 24). Lygiai taip Kristaus mirtis bus vaisius Dievo karalystei. Pagal augalų kaitos dėsnius, gyvenimas bus Jo mirties rezultatas.Pl 69.2

Ir visi tie, kurie nori duoti vaisių kaip Kristaus bendradarbiai, pirmiausia turi kristi į dirvą ir numirti. Gyvenimas turi būti įmestas į pasaulio poreikių vagą. Savimeilė ir asmeniški interesai turi išnykti. Bet pasiaukojimo dėsnis yra savisaugos dėsnis. Žemėje palaidota sėkla duoda vaisių už tą, kuri buvo pasėta, taip padidinamas derlius. Žemdirbys išsaugo savo grūdą jį pasėdamas. Taip ir žmonių gyvenime, duoti - reiškia gyventi. Gyvenimas, kuris bus išsaugotas, yra gyvenimas, kuris savanoriškai atiduodamas tarnauti Dievui ir žmonėms. Tie, kurie vardan Kristaus aukoja savo gyvenimą šiame gyvenime, išsaugo jį būsimajam.Pl 69.3

Sėkla miršta, kad vėl atgimtų naujam gyvenimui, ir šios pamokos dėka mes suvokiame prisikėlimo esmę. Visi, kurie myli Dievą, vėl gyvens aukštybių Edene. Apie žmogaus kūną, kuris yra paguldomas į kapą, Dievas pasakė: „Toks ir mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas” (1 Korintiečiams 15, 42.43).Pl 69.4

Daug žinių galima pasisemti iš gyvosios gamtos ir palyginimo apie sėklą. Šias žinias galima pritaikyti praktikoje. Tegul vaikai patys paruošia dirvą ir pasėja sėklą. Kai jie dirba, tėvai ar mokytojai gali aiškinti jiems apie širdies dirvą, kurioje sėjama gera ar bloga sėkla, apie tai, kaip dirva turi būti paruošta augalo sėklai, taip širdis turi būti paruošta tiesos sėklai. Kai sėkla beriama į žemę, jiems galima paaiškinti pamoką apie Kristaus mirtį, kai išdygsta želmuo, papasakoti apie prisikėlimą. Kol augalai auga, galėsite toliau rinkti natūralios ir dvasinės sėklos sėjimo panašumo pavyzdžius.Pl 70.1

Panašiai turi būti mokomi jaunuoliai. Jie turi būti mokomi įdirbti žemę. Būtų gerai, jei prie kiekvienos mokyklos būtų dirbamos žemės plotas. Tokios žemės būtų laikomos Dievo mokyklos klasėmis. Į gamtos reiškinius turėtų būti žiūrima kaip į vadovėlį, kurį Jo vaikai turi studijuoti ir iš kurio turi gauti žinių apie sielos ugdymą.Pl 70.2

Ardami, akėdami ir ruošdami žemę sėjai ar pjūčiai galime visada išmokti svarbias pamokas. Nė vienas negali sėti į neįdirbtą žemę ir tikėtis iš karto gauti derlių. Ką besėtum, turi atkakliai dirbti, kad tinkamai paruoštum dirvą sėklai. Tas pat sakytina ir apie dvasinį darbą žmogaus širdyje. Tie, kas tikisi turėsią naudos iš dirvos įdirbimo, turi eiti su Dievo Žodžiu savo širdyse. Tada jie ras įdirbtą dirvą širdyse, kurias suminkštino Šventosios Dvasios įtaka. Nepaisant sunkaus triūso, įdirbtoji žemė dar neduos derliaus. Taip ir širdies dirva: Dievo Dvasia turi dirbti joje, kad išvalytų ir sutvarkytų ją, kol ji pradės duoti vaisių Dievo garbei.Pl 70.3

Dirva neužaugins savo turtų, kai ji dirbama pri-puolamai. Jai reikia protingo, kasdienio dėmesio. Ją reikia dažnai ir giliai suarti, sunaikinant piktžoles, kurios atima maistingas medžiagas iš pasėtų sėklų. Taip ruošiasi pjūčiai artojai. Tada niekam nereiks stovėti lauke ir liūdėti dėl nepasiteisinusių vilčių.Pl 71.1

Viešpaties palaiminimai bus skirti tiems, kurie taip dirba žemę, mokydamiesi dvasinių pamokų iš gamtos. Paprastai nedaug Dievo darbininkų suvokia, kokie lobiai jiems atverti. Jei nepaniekins mokymo, jie gali įgyti patyrimo ir gauti pamokymų iš tą darbą išmanančių žmonių. Tokia yra jų pasirengimo dalis.Pl 71.2

Dirvos įdirbimas parodo, kaip vyksta sielos ugdy-mas. Tas, kuris priverčia sėklą sudygti, kuris rūpinasi ja dieną ir naktį, kuris duoda jai jėgos vystytis, yra mūsų esybės Kūrėjas, Dangaus Karalius. Jis dar labiau rūpinasi ir domisi Savo vaikais. Tuo tarpu, kai žemiškas sėjėjas sėja sėklą į dirvą, kad išgyventų žemėje, dieviškasis Sėjėjas sėja sėklą sieloje, kad ji duotų vaisių amžinajam gyvenimui.Pl 71.3

*****