„Pradžioje želmenį, paskui varpą”

Pagal Morkaus 4, 26.29

Palyginimas apie sėjėją sukėlė klausytojams daug klausimų. Kai kurie klausytojai jau suprato, kad Kristus atėjo ne tam, kad įkurtų žemišką karalystę, tas faktas daugelį sudomino ir sukėlė nerimą. Ma-tydamas, kad jie suglumo, Kristus panaudojo kitas iliustracijas, stengdamasis atitraukti jų mintis nuo vilties apie žemišką karalystę ir nukreipti į Dievo atliekamą malonės darbą žmogaus sieloje.Pl 47.1

„Ir vėl Jis kalbėjo: ‘Dievo karalystė panaši į žmogų, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjau-tuvo, nes pjūtis atėjo’” (Morkaus 4, 26-29).Pl 47.2

Žmogus, kuris imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo, negali būti niekas kitas, tik Kristus. Jis yra Tas, kuris paskutinę Didžiąją dieną nuims derlių žemėje. Tačiau sėklos sėjėjas vaizduoja tuos, kurie dirba Kristaus vietoje. Pasakyta, kad sėkla dygsta ir auga jam visiškai nežinant kaip, o tai nekalba apie Dievo Sūnų. Kristus nemiega virš to, kas Jam patikėta globoti, bet budi virš jo dieną ir naktį. Jis nėra abejingas sėklos dygi- mui.Pl 47.3

Šis palyginimas atskleidžia, kaip Dievas dirba sudaigindamas sėklą. Sėkla turi dygimo jėgą, kurią suteikė pats Dievas, tačiau palikus savieigai, pati sėk-la neturėtų jėgų sudygti. Žmogus turi padėti sėklai augti. Jis turi suarti laukus. Jis turi paruošti, patręšti dirvą ir pasėti sėklą. Tačiau daugiau jis nieko negali padaryti. Vien žmogaus išminties jėga negali už-auginti iš sėklos gyvo augalo. Žmogus turi sutelkti visas savo pastangas, tačiau augimas vis dėlto turi priklausyti nuo To, kuris sujungė sėją ir pjūtį stebuk-lingais Savo visagalės jėgos ryšiais.Pl 48.1

Sėkloje yra gyvybė, dirvoje yra jėga, bet to dar maža, ir nors tos begalinės jėgos veiktų dieną ir naktį, sėkla neduos derliaus. Reikia pasiųsti lietų, kad jis sudrėkintų ištroškusius laukus, saulė turi suteikti šilumos, energija turi būti perduota pasėtai sėklai. Gyvybę, kurią įdiegė Kūrėjas, tik Jis vienas gali pa-šaukti. Kiekviena sėkla auga, kiekvienas augalas dygsta veikiamas Dievo jėgos.Pl 48.2

„Kaip žemė išaugina savo ataugas, kaip sodas suželdina savo sėklas, taip Viešpats Dievas suželdins teisumą ir šlovę visų tautų akivaizdoje” (Izaijo 61, 11). Kaip vyksta gamtos, taip ir dvasiniame sėjime; tiesos mokytojas turi paruošti širdies dirvą ir pasėti sėklą, tačiau galia, kuri vienintelė gali sukurti gyvybę, kyla iš Dievo. Tokia yra tiesa, be kurios visos žmogaus pastangos yra bevaisės. Nors mes skelbiame Dievo Žodį, tačiau nepajėgiame suteikti klausytojui gyvybę teikiančios galios ir negalime sudaiginti teisumo ir šlovės daigų. Skelbiant Žodį turi vykti milžiniškas darbas, esantis už žmogaus galios ribų. Tik veikiamas Šventosios Dvasios, Žodis bus gyvas ir galės atgaivinti sielą amžinajam gyvenimui. Tą mintį Kristus stengėsi įteigti Savo mokiniams. Jis mokė, kad jie neturi galios, kuri leistų sėkmingai atlikti tokį darbą, tačiau tai atliks stebukinga Dievo galybė, kuri suteikia jėgą Jo Žodžiui.Pl 48.3

Sėjėjo darbas yra tikėjimo dalykas. Jis negali su-prasti sėklos dygimo ir augimo paslapties. Tačiau jis pasitiki galia, kuria Dievas priverčia augmeniją želti. Eidamas į lauką sėjėjas, be abejo, ima tik tokią sėklą, kuri galėtų jo šeimą aprūpinti duona. Jis pasirenka geriausią sėklą, kad gautų geriausią derlių. Jis sėja sėklą, tikėdamas nuimti daug kartų gausesnį derlių. Taip turi dirbti Kristaus tarnai, tikėdamiesi derliaus iš sėjamos sėklos.Pl 49.1

Gera sėkla ilgą laiką gali gulėti nepastebėta šaltoje, savanaudiškoje, pasaulietiškoje širdyje, nerodydama jokių įsišaknijimo požymių. Tik tada, kai Dievo Dvasia padvelkia į sielą, sėkla sudygsta ir pagaliau duoda vaisių Dievo garbei. Mūsų gyvenimo darbe mes nežinome, kas bus geriau: viena ar kita. Mes negalime išspręsti šio klausimo. Mes turime daryti savo darbą, o pasekmes palikti Dievui. „Rytą sėk savo sėklą, iki vakaro neleisk savo rankoms ilsėtis, nes niekada nežinai, ar šis ar anas darbas pasiseks, o gal abu bus sėkmingi” (Mokytojo 11, 6). Didysis Dievo pažadas byloja: „Ligi žemė tvers, sėja ir pjūtis [...] nesiliaus” (Pradžios 8,22). Pasitikėdamas tuo pažadu, žemdirbys įdirba žemę ir sėja sėklą. Taip pasiti-kėdami ir mes turėtume dirbti dvasinį sėjos darbą, pasitikėdami Jo užtikrinimu: „Taip ir žodis, išeinantis iš Mano burnos, nesugrįš pas Mane bergždžias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir atliks, kam buvo siųstas” (Izaijo 55,11). „Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėjai nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas” (Psalmių 126,6).Pl 49.2

Sėklos dygimas iliustruoja dvasinio gyvenimo pradžią, o augalas yra gražus krikščioniško augimo pavyzdys. Gamtoje ir malonėje negali būti gyvenimo be augimo. Augalas turi augti arba mirti. Jo gyveni-mas yra tylus ir nepastebimas, bet nuolatinis, toks pat ir krikščioniško gyvenimo augimas. Kiekvienoje vystymosi stadijoje mūsų gyvenimas gali būti tobulas, jei Dievo užmojis mums yra įvykdytas, tai bus nuolatinė pažanga. Šventėjimas yra viso gyvenimo darbas. Didėjant mūsų galimybėms, didėja mūsų patirtis, taip pat didėja ir mūsų žinojimas. Mes tam-pame pakankamai stiprūs, kad galėtume prisiimti atsakomybę, o mūsų brandumas yra proporcingas mūsų prioritetams.Pl 50.1

Želmuo auga, gaudamas tai, ką Dievas paskyrė jo gyvybei palaikyti. Jis leidžia savo šaknis gilyn į žemę. Jis sugeria saulės šviesą, siurbia rasą ir lietų, maitinasi gyvybingomis oro medžiagomis. Taip ir krikščionis turi augti bendradarbiaudamas su die-viškomis priemonėmis. Jausdami savo bejėgiškumą, mes turime pasinaudoti visomis palankiomis galimy-bėmis, kurios leidžia mums įgyti didesnį patyrimą. Kaip augalas leidžia šaknis į dirvą, taip mes turime leisti gilias šaknis į Kristų. Kaip augalas gauna saulės šviesą, rasą ir lietų, taip mes turime atverti savo širdis Šventajai Dvasiai. Darbas turi būti padarytas „ne galybe, ne jėga, bet Mano Dvasia, - skelbia Galybių Viešpats” (Zacharijo 4,6). Jei mes sutvirtinsime savo protą Kristuj e, „Jis ateis pas mus kaip lietus, kaip vėlyvieji lietūs, pagirdantys žemę” (Ozėjo 6,3), Jis patekės kaip teisumo saulė su gydančiais spinduliais (Malachijo 3,20). Mes žydėsime kaip lelija, kaip vynme-dis (Ozėjo 14, 6.8). Pasitikėdami Kristumi kaip savo asmeniniu Gelbėtoju, mes darysimės panašūs į Tą, kuris yra mūsų Galva.Pl 50.2

Kviečiai auga taip: „Pradžioje želmuo, paskui var-pa, pagaliau pribrendęs grūdas varpoje”. Žemdirbio tikslas - surinkti grūdus, tam jis turi sėti ir prižiūrėti želmenis. Jis nori turėti duonos, kad netektų kęsti alkio, ir dar privalo pasilikti sėklų ateičiai. Taip ir dieviškasis Žemdirbys ieško derliaus kaip atpildo už Savo darbą ir pasiaukojimą. Kristus siekia atkurti Save žmonių širdyse; ir Jis tai daro per tuos, kurie Juo tiki. Krikščioniško gyvenimo tikslas yra vaisiaus augimas - siekiama atkurti Kristaus būdą kiekvienam tikinčiajam, kad jis būtų atkurtas ir kitiems.Pl 51.1

Augalas nedygsta, neauga ir nebrandina vaisių sau, jis sėjamas tam, kad „neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam” (Izaijo 55, 10), panašiai ir žmogus neturi gyventi vien sau. Krikščionis yra Kristaus atstovas pasaulyje, jo tikslas - gelbėti kitas sielas.Pl 51.2

Jeigu žmogus koncentruojasi tik savyje, jo gyve-nimas nebus nei vaisingas, nei tobulas. Jei priėmėte Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, jūs turite užmiršti save ir stengtis padėti kitiems. Kalbėkite apie Kristaus meilę, pasakokite apie Jo gerumą. Pa-sinaudokite kiekviena pasitaikančia proga. Neškite žmonių naštą savo širdyje, ir visomis priemonėmis, kurios yra jūsų galioje, stenkitės išgelbėti žūstančius. Jei jūs gavote Kristaus Dvasią - nesavanaudiškos meilės ir pasiaukojimo kitiems dvasią - jūs augsite ir brandinsite vaisius. Dvasios dovanos bręs jūsų charakteryje. Jūsų tikėjimas didės, jūsų įsitikinimai gilės, jūsų meilė bus tobula. Jūs vis labiau atspindėsi- te Kristaus panašumą tuo, kas tyra, kilnu ir meilinga.Pl 51.3

„Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romu-mas, susivaldymas” (Galatams 5, 22.23). Šis vaisius niekada neišnyks, bet duos derlių amžinajam gy ve- nimui.Pl 52.1

Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo. Kristus ilgesingai laukia, kad būtų atskleistas Savo bažnyčioje. Kai žmonės visiškai atskleis Jo charakterį, tada Jis ateis ir juos paskelbs Savais.Pl 52.2

Kiekvieno krikščionio privilegija yra ne tik laukti, bet ir skubinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienos atėjimą (2 Petro 3, 12). Jei visi tie, kurie išpažįsta Jo vardą, duotų vaisių, greitai visas pasaulis būtų apsėtas Evangelijos sėkla. Greitai subręstų paskutinis didysis derlius, ir Kristus ateitų surinkti brangųjį derlių.Pl 52.3

*****