Be vestuvių drabužio

Pagal Mato 22,1-14

Palyginimas apie vestuvių drabužį pateikia mums labai svarbią pamoką. Vedybomis simbolizuojama žmonijos ir Dievo sąjunga; vestuvių drabužis sim-bolizuoja charakterį, kurį privalo turėti kiekvienas, kuris nori būti laikomas tinkamu vestuvių svečiu.Pl 276.1

Siame palyginime, kaip ir palyginime apie didžiąją vakarienę, yra vaizduojamas Evangelijos kvietimas, žydų tautos atsisakymas ją priimti ir malonės kvietimas pagonims. Tačiau tų atžvilgiu, kurie atmeta kvietimą, šis palyginimas pavaizduoja didesnį įžeidimą ir baisesnę bausmę. Kvietimas į puotą yra karaliaus kvietimas. Jį pasiūlo tas, kuris turi galią įsakinėti. Jis suteikia didelę garbę. Tačiau garbė yra neįvertinama. Karaliaus autoritetas paniekinamas. Tuo tarpu, kai šeimininko kvietimas buvo abejingai atmestas, karaliaus kvietimą lydėjo įžeidimai ir žu-dymas. Jie paniekinamai elgėsi su jo tarnais, žiauriai juos sumušdami ir nužudydami.Pl 276.2

Seimininkas, pamatęs, kad jo kvietimas panie-kintas, pareiškė, kad nė vienas žmogus, kuris buvo kviestas, neturi ragauti jo vakarienės. Tačiau tiems, kurie suteikė karaliui sielvartą, buvo griežtesnis nuosprendis, nei draudimas dalyvauti prie jo stalo. „Tuomet karalius užsirūstino ir, nusiuntęs kariuo-menę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą”.Pl 276.3

Abiejuose palyginimuose šventėje dalyvauja svečiai, tačiau antrasis parodo, kad svečiai turėjo pa-siruošti vaišėms. Tie, kurie nepaisė to pasiruošimo, buvo išmesti laukan. „Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu. Jis tarė jam: ‘Bičiuli, kaip čia įėjai, neturė-damas vestuvių drabužio?’ Tasai tylėjo. Tuomet ka-ralius paliepė tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas” (Mato 22, 11-13).Pl 277.1

Kvietimas į puotą buvo perduotas Kristaus moki-niams. Mūsų Viešpats pasiuntė dvylika, o po to dar septyniasdešimt skelbiančių, kad Dievo karalystė yra priartėjusi, ir kviečiančių atsiversti ir tikėti Evangelija. Tačiau kvietimas nebuvo priimtas. Tie, kurie buvo kviečiami į puotą, neatėjo. Vėliau buvo pasiųsti tarnai pasakyti: „Štai aš surengiau pokylį, mano jaučiai ir penimi veršiai papjauti, ir viskas surengta. Ateikite į vestuves!” (Mato 22, 4) Tai buvo žinia, pasiųsta žydų tautai po Kristaus nukryžiavimo; bet tauta, kuri skelbėsi esanti ypatingai Dievo išrinkta, atmetė Evangeliją, atneštą jiems Šventosios Dvasios galia. Daugelis tai padarė labai niekingai. Kitus taip suerzino pasiūlytas išgelbėjimas ir atleidimas už šlo-vės Viešpaties atmetimą, kad jie atsigręžė prieš tuos, kurie atnešė tą žinią. Prasidėjo didelis persekiojimas (Apaštalų darbų 8, 1). Daug vyrų ir moterų buvo įmesta į kalėjimus, o kai kurie Viešpaties pasiuntiniai, Steponas ir Jokūbas, buvo nužudyti.Pl 277.2

Taip Izraelis patvirtino, kad jis atmeta Dievo malonę. Kristus nusakė tokio poelgio pasekmes. Karalius „nusiuntęs kariuomenę, sunaikino anuos žmogžudžius ir padegė jų miestą”. Išpranašautas nuosprendis ištiko Izraelį: Jeruzalė buvo sugriauta, tauta išblaškyta.Pl 278.1

Trečias kvietimas į puotą vaizduoja Evangelijos skelbimą pagonims. Karalius pasakė: „Vestuvės, tiesa, surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti. Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves” (Mato 22, 8.9).Pl 278.2

Karaliaus tarnai, išėję į kryžkeles, „surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus” (Mato 22, 10). Tai buvo mišri visuomenė. Kai kurių požiūris į šventės rengėją nebuvo itin parankus ir mažai skyrėsi nuo tų, kurie atmetė kvietimą. Žmonės, kurie pirmiausia buvo pakviesti, negalėjo sau leisti, jų nuomone, paaukoti jokio pasaulietiško privalumo, kad galėtų dalyvauti karaliaus puotoje. Tarp tų, kurie priėmė kvietimą, buvo tokių, kurie galvojo tik apie savo gerovę. Jie atėjo tik dalyvauti vaišėse, tačiau neturėjo jokio noro pagerbti karaliaus.Pl 278.3

Kai karalius atėjo apžiūrėti svečių, atsiskleidė tik-rasis charakteris. Kiekvienam svečiui buvo paruoštas vestuvinis drabužis. Tas drabužis buvo karaliaus dovana. Dėvėdami tą drabužį, svečiai parodė savo pagarbą šventės šeimininkui. Tačiau vienas žmogus buvo apsirengęs savo kasdieniais drabužiais. Jis at-sisakė apsirengti drabužį, kuris jam buvo nupirktas už didelę kainą. Jis įžeidė šeimininką. Į karaliaus klausimą: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas ves-tuvių drabužio?” (Mato 22,12), jis negalėjo nieko at-sakyti. Jis pats save pasmerkė. Tada karalius pasakė: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes” (Mato 22, 13).Pl 278.4

Svečių apžiūrėjimas šventės metu vaizduoja Teis-mą. Svečiai Evangelijos šventėje yra tie, kurie atvirai pareiškia, kad tarnauja Dievui, tie, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje. Tačiau ne visi, kurie skelbiasi esą krikščionys, yra tikriej i mokiniai. Prieš tai, kai bus įteiktas galutinis apdovanojimas, turi būti nustatyta, kas yra pasirengęs gauti teisiųjų paveldą. Šis sprendimas turi būti priimtas prieš Kristaus antrąjį atėjimą dangaus debesyse, nes, kai Jis ateis, atsineš kiekvienam atlygį pagal jo darbus (Apreiškimo 22,12). Taigi prieš Jo atėjimą bus nustatytas kiekvieno žmo-gaus darbo pobūdis, ir kiekvienam Kristaus sekėjui bus paskirtas atlygis pagal jo darbus.Pl 279.1

Tuo metu, kai žmonės dar gyvena žemėje, danguje jau vyksta Tiriamasis teismas. Žmonių, kurie vadina save Kristaus sekėjais, gyvenimas praeina prieš Dievo akis. Visi yra ištiriami pagal dangaus knygų užrašus, ir pagal jų darbus kiekvieno likimas yra nustatomas amžiams.Pl 279.2

Palyginimo vestuvių drabužis vaizduoja skaistų, nesuteptą charakterį, kuriuo pasižymės tikrieji Kris-taus sekėjai. Bažnyčiai yra skirta „apsivilkti spindin-čia, tyra drobe; o ta drobė - tai šventųjų teisūs darbai” (Apreiškimo 19,8); ji neturės jokios dėmės nei raukšlės (Efeziečiams 5, 27).Pl 279.3

Tai Kristaus teisumas, Jo nepriekaištingas cha-rakteris, kuris tikėjimu yra duodamas visiems, pri-imantiems Jį kaip asmeninį Išgelbėtoją.Pl 279.4

Baltą nekaltumo drabužį dėvėjo mūsų pirmieji protėviai, kai Dievas juos apgyvendino šventame Edene. Jie gyveno paklusdami Dievo valiai. Visa jų meilės galia buvo atiduota dangiškajam Tėvui. Graži, švelni šviesa, Dievo šviesa, gaubė šventąją porą. Šis šviesos drabužis buvo jų dvasinių drabužių, dangiško nekaltumo simbolis. Jei pirmieji žmonės būtų likę ištikimi Dievui, šie drabužiai visada būtų juos dengę. Kai atėjo nuodėmė, jie nutraukė ryšį su Dievu, ir šviesa, kuri juos supo, išnyko. Nuogi ir susigėdę, jie stengėsi pakeisti dangiškus drabužius figos lapų prijuoste.Pl 280.1

Tą patį Dievo Įstatymo laužytojai daro nuo tos die-nos, kai Adomas ir Ieva nepakluso. Jie susiuva figos lapus, kad galėtų pridengti nuogumą, kurį sukėlė prasižengimas. Jie dėvi savo susikurtus drabužius - savo darbais stengiasi uždengti savo nuodėmes ir padaryti save priimtinus Dievui.Pl 280.2

Tačiau šito jie niekuomet negalės padaryti. Žmo-gus negali sukurti nieko, kas galėtų pakeisti jo pra-rastą nekaltumo drabužį. Nei figos lapų apdaro, nei pasaulietiškų drabužių negali dėvėti tie, kurie sėdės su Kristumi ir angelais Avinėlio vestuvių puotoje.Pl 280.3

Tiktai drabužis, kurį paruošė pats Kristus, gali mus tinkamai paruošti pasirodyti Dievo akivaizdoje. Šiuo apdaru, Savo teisumo drabužiu, Kristus aprengs kiekvieną atgailavusią, tikinčią sielą. „Aš tau patariu, - sako Jis, - pirkti iš Manęs [...] baltus darbužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda” (Apreiškimo 3,18).Pl 280.4

Šis drabužis, išaustas dangaus staklėmis, neturi nė siūlelio žmogiškos kūrybos. Kristus Savo žmogiškame gyvenime išugdė tobulą charakterį, ir šį charakterį Jis siūlo mums. „Mūsų teisūs darbai - lyg suteršti skudurai” (Izaijo 64, 5). Viskas, ką mes galime pada-ryti, jau yra sutepta nuodėmės. Tačiau Dievo Sūnus pasirodė, kad sunaikintų nuodėmes, ir nėra Jame nuodėmės. Nuodėmė yra Įstatymo laužymas (1 Jono 3, 5.4). Bet Kristus buvo paklusnus kiekvienam Įstatymo reikalavimui. Jis pasakė apie Save: „Mano džiaugs-mas - vykdyti Tavo valią, Mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje!” (Psalmių 40, 9) Būdamas žemėje, Jis pasakė Savo mokiniams: „Aš [...] vykdau Savo Tėvo įsakymus” (Jono 15, 10). Savo tobulu paklusnumu Jis įrodė, kad kiekvienas žmogus gali paklusti Dievo įsakymams. Kai mes paklūstame Kristui, mūsų širdis susijungia su Jo širdimi, mūsų valia susilieja su Jo valia, mūsų protas paklūsta Jo protui, mūsų mintys tampa pavaldžios Jam; mes gyvename Jo gyvenimą. Štai ką reiškia būti apsirengusiam Jo teisumo drabužį. Tada, kai Tėvas žiūri į mus, Jis mato ne figos lapų apdarą, ne nuodėmės išsigimimą ir nuogumą, bet Jo teisumo drabužius, kurie yra visiškas paklusnumas Jehovos Įstatymui.Pl 280.5

Karalius apžiūrėjo svečius vestuvių puotoje. Tik tie buvo priimti, kurie pakluso jo reikalavimui ir ap-sivilko vestuvių drabužius. Taip yra vertinami svečiai Evangelijos puotoje. Visi turi būti didžiojo Karaliaus apžiūrėti, ir tik tie, kurie apsivilko Kristaus teisumo drabužius, yra priimami.Pl 281.1

Teisumas yra teisingas gyvenimas, ir tai reiškia, kad kiekvienas bus teisiamas pagal jo darbus. Mūsų charakteriai atsiskleidžia tuo, ką mes darome. Darbai parodo, ar mūsų tikėjimas yra nuoširdus.Pl 281.2

Nepakanka tikėti, kad Jėzus yra ne apsišaukėlis ir Biblijos religija nėra gudriai sukurta pasaka. Mes galime tikėti, kad Jėzaus vardas yra vienintelis vardas, kuris gali išgelbėti žmogų, ir vis dėlto toks tikėjimas nepadarys Jo mūsų asmeniniu Išgelbėtoju. Nepakanka tikėti tiesos teorija. Nepakanka išpažinti tikėjimo Kristumi ir pasirūpinti, kad mūsų vardai būtų įrašyti bažnyčios sąrašuose. „Kas laikosi Jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad Jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią Jis mums davė. [...] Iš to patiriame, jog esame Jį pažinę, kad laikomės Jo įsakymų” (1 Jono 3, 24; 2, 3). Toks yra tikrasis atsivertimo įrodymas. Nesvarbu, koks būtų mūsų išpažinimas, jis nieko nereiškia, jei Kristus neatskleidžiamas teisumo darbais.Pl 282.1

Tiesa turi būti pasėta širdyje. Ji turi kontruoliuoti protą ir valdyti jausmus. Visas charakteris turi būti sutvirtintas Dievo Žodžiu. Kiekviena Dievo Žodžio raidelė ir kiekvienas brūkšnelis turi būti įtraukiamas į kasdienį gyvenimą.Pl 282.2

Tas, kuris tampa dieviškos prigimties dalininku, išsaugos harmoniją su didžiuoju teisumo ženklu - Jo šventu Įstatymu. Tokia yra taisyklė, kuria Dievas matuoja žmonių poelgius. Juo bus matuojamas mūsų charakteris Teisme.Pl 282.3

Daugelis tvirtina, kad Kristaus mirtimi Įstatymas buvo panaikintas; tačiau jie prieštarauja paties Kris-taus žodžiams: „Nemanykite, jog Aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. [...] kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys” (Mato 5, 17.18). Kad išpirktų žmogaus įvykdytą Įstatymo sulaužymą, Kristus atidavė Savo gyvybę. Jei Įstatymą būtų galima pakeisti arba panaikinti, Kristui nebūtų reikėję mirti. Savo gyvenimu žemėje Jis išaukštino Dievo Įstatymą. Savo mirtimi jį įtvirtino. Jis paaukojo Savo gyvybę ne tam, kad peržengtų Dievo Įstatymą, ne tam, kad sukurtų menkesnį etaloną, o tam, kad teisingumas būtų išlaikytas, kad Įstatymas galėtų būti nekintamas, kad jis tvertų amžinai.Pl 282.4

Sėtonas pareiškė, kad žmogus negali paklusti Dievo įsakymams; tai tiesa, nes savo jėgomis mes negalime paklusti jiems. Tačiau Kristus pasirodė kaip Žmogus, ir Savo tobulu paklusnumu Jis įrodė, kad, susijungęs su dieviškumu, žmogiškumas gali paklusti kiekvienam Dievo įsakymui.Pl 283.1

„Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą” (Jono 1, 12). Tai ne žmogaus galia. Tai yra Dievo galybė. Kai siela priima Kristų, ji priima galią gyventi Kristaus gyvenimą.Pl 283.2

Dievas reikalauja Savo vaikų tobulumo. Jo Įstaty-mas yra Jo charakterio išraiška, jis yra viso charakterio pavyzdys. Sis amžinasis, tobulasis pavyzdys yra pateikiamas visiems, kad nebūtų suklysta vertinant žmones, kurie sudarys Dievo karalystę. Kristaus gyvenimas žemėje buvo tobula Dievo įsakymų iš-raiška, ir kai tie, kurie save vadina Dievo vaikais, savo charakteriu taps panašūs į Kristų, jie bus paklusnūs Dievo įsakymams. Tada Viešpats leis jiems priklausyti dangiškajai šeimai. Apsivilkę šlovingais Kristaus teisumo drabužiais, jie gauna vietą Karaliaus puotoje. Jie turi teisę prisijungti prie krauju nuplautos minios.Pl 283.3

Žmogus, kuris atėjo į puotą be vestuvių drabužio, vaizduoja daugelio pasaulio žmonių būklę. Jie vadina save krikščionimis ir pretenduoja į Evangelijos palaiminimus ir privilegijas, tačiau nejaučia poreikio keisti savo charakterį. Jie niekuomet nejautė tikrosios atgailos dėl nuodėmės. Jie nesuvokia, kad jiems reikia Kristaus, ir neugdo tikėjimo Juo. Jie nenugalėjo savo paveldėto ar įgyto polinkio daryti bloga. Tačiau jie galvoja, kad yra pakankamai geri ir remiasi savo nuopelnais, užuot pasitikėję Kristumi. Būdami tik Žodžio klausytojai, jie atėjo į pokylį, tačiau neapsi-vilko Kristaus teisumo drabužių.Pl 284.1

Daugelis tų, kurie vadina save krikščionimis, yra tiktai moralistai. Jie atsisakė dovanos, kuri leistų jiems šlovinti ir skelbti pasauliui Kristų. Šventosios Dvasios darbas jiems yra keistas dalykas. Jie nėra Žodžio vykdytojai. Dangiški principai, atskiriantys tuos, kurie yra susivieniję su Kristumi, nuo tų, kurie susivienijo su pasauliu, tapo beveik nepastebimi. Tariami Kristaus sekėjai daugiau nebėra skirtingi ir ypatingi žmonės. Nebegalima įžiūrėti skiriamosios ribos. Žmonės paklūsta pasaulio darbams, įpročiams, egoizmui. Bažnyčia perėjo į pasaulio pusę Įstatymo peržengimu, kai tuo tarpu pasaulis turėjo pereiti į bažnyčios pusę paklusdamas Įstatymui. Kiekvieną dieną bažnyčia vis labiau krypsta į pasaulį.Pl 284.2

Visi tie žmonės tikisi būsią išgelbėti Kristaus mirties, nors patys atsisako gyventi Jo pasiaukojantį gyvenimą. Jie iškelia dovanojamos malonės turtus ir mėgina prisidengti teisumo išvaizda, tikėdamiesi pa-slėpti savo charakterio trūkumus, tačiau jų pastangos bus bergždžios Dievo dieną.Pl 284.3

Kristaus teisumas neuždengs nė vienos puoselėja-mos nuodėmės. Žmogus gali būti Įstatymo laužytojas širdyje, tačiau jei jis neįvykdo išorinio nusižengimo Įstatymui, pasaulis jį gali laikyti doru teisuoliu. Ta-čiau Dievo Įstatymas įžvelgia širdies paslaptis. Kiek-vienas veiksmas yra vertinamas pagal jį sukeliančius motyvus. Tiktai tie, kurie atitinka Dievo Įstatymo principus, atsilaikys Teisme.Pl 285.1

Dievas yra meilė. Jis parodė tą meilę dovanodamas mums Kristų. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3,16). Jis nesulaikė nieko nuo Savo atpirktos nuosavybės. Jis atidavė visą dangų, iš kurio mes galime semtis jėgų ir sumanumo, kad pasipriešin-tume savo didžiajam priešui. Tačiau Dievo malonė neleidžia Jam pateisinti nuodėmės. Jis nepateisino jos šėtonui; Jis nepateisino jos Adomui ar Kainui; Jis nepateisins jos jokiam kitam žmogui. Jis nepataikaus mūsų nuodėmėms ir nežiūrės pro pirštus į mūsų charakterio trūkumus. Jis tikisi, kad mes nugalėsime Jo vardu.Pl 285.2

Tie, kurie atmeta Kristaus teisumo dovaną, atmeta ir ypatingas charakterio savybes, kurios padarytų juos Dievo sūnumis ir dukterimis. Jie atmeta tą vienintelį faktorių, kuris užtikrintų jų dalyvavimą vestuvių puotoje.Pl 285.3

Palyginime, kai karaliaus paklausė: „Kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?” (Mato 22, 12), žmogus tylėjo. Taip bus ir didžiąją Teismo dieną. Žmonės dabar gali teisinti savo charakterio trūkumus, tačiau tą dieną jie neturės jokio pasiteisinimo.Pl 285.4

Šiuo metu Kristaus bažnyčia yra apdovanota didžiausiomis privilegijomis. Viešpats atsiskleidžia mums vis ryškėjančioje šviesoje. Mūsų privilegijos yra žymiai didesnės už Dievo žmonių privilegijas senovėje. Mes turime ne tik didžiąją šviesą, duotą Izraeliui, bet turime didesnį didžiojo išgelbėjimo įrodymą, atneštą mums per Kristų. Tai, kas buvo simbolis ir pirmavaizdis žydams, yra tikrovė mums. Jie turėjo Senojo Testamento istoriją; mes turime ir Naująjį Testamentą. Mes turime Išgelbėtojo patvir-tinimą, kuris atėjo, buvo nukryžiuotas, prisikėlė ir virš Juozapo kapo paskelbė: „Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas”. Mūsų Kristaus ir Jo meilės pažinimu Dievo karalystė yra įkuriama tarp mūsų. Kristus yra atskleidžiamas mums pamoksluose ir apgiedamas giesmėse. Dvasinė puota yra pateikiama mums tur-tinga gausa. Vestuvių drabužiai, už kuriuos buvo sumokėta milžiniška kaina, yra nemokamai siūlomi kiekvienai sielai. Kristaus teisumas mums yra pa-rodomas per Dievo pasiuntinius, išteisinimas - per tikėjimą, be to, - ypatingai dideli ir brangūs Dievo Žodžio pažadai, laisvas priėjimas prie Tėvo per Kris-tų, Dvasios paguoda, tvirtas įsitikinimas amžinuoju gyvenimu Dievo karalystėje. Ką dar galėjo Dievas padaryti, ko Jis nepadarė, ruošdamas didžiąją vaka-rienę, dangiškąją puotą?Pl 286.1

Angelai, tarnaujantys danguje, sako: „Tarnystę, kuri buvo mums pavesta, mes atlikome. Mes atstū-mėme piktųjų angelų kariauną. Mes pasiuntėme aiškumą ir šviesą į žmonių sielas, atgaivindami jų atmintyje Dievo meilę, išreikštą Jėzuje. Mes nu-kreipėme jų akis į Kristaus kryžių. Jų širdis giliai sujaudino nuodėmės baisumas, kuri nukryžiavo Dievo Sūnų. Jie buvo nugalėti. Jie pamatė, kokių priemonių turėjo imtis tam, kad atsiverstų; jie pajautė Evangelijos galią; jų širdys suminkštėjo, kai jie pajuto Dievo meilės saldumą. Jie pamatė Kristaus charakterio grožį. Bet daugeliui visa tai buvo veltui. Jie nenorėjo atsisakyti savo įpročių ir charakterio. Jie nenorėjo nusirengti žemiškų rūbų tam, kad būtų aprengti dangiškais drabužiais. Jų širdys buvo atiduotos godumui. Pasaulio draugystę jie pamilo labiau, nei savo Dievą”.Pl 286.2

Iškilminga bus galutinio sprendimo diena. Prana-šiškame regėjime apaštalas Jonas aprašo tai: „Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus” (Apreiškimo 20, 11.12).Pl 287.1

Liūdnas bus žvilgsnis į praeitį tą dieną, kai žmo-nės stovės akis į akį su amžinybe. Visas gyvenimas pasirodys toks, koks jis buvo. Pasaulio malonumai, turtai ir garbė nebeatrodys tokie svarbūs. Tada žmonės pamatys, kad teisumas, kurį jie paniekino, buvo vertingiausias dalykas. Jie pamatys, kad suformavo savo charakterius pagal apgaulingas šėtono viliones. Drabužiai, kuriuos jie pasirinko, yra skiriamasis jų ištikimybės pirmajam didžiajam atsimetėliui ženklas. Tada jie pamatys savo pasirin-kimo pasekmes. Jie sužinos, ką reiškia nusižengti Dievo įsakymams.Pl 287.2

Ateityje nebebus malonės laiko, kad būtų galima pasiruošti amžinybei. Jau šiame gyvenime turime ap-sivilkti Kristaus teisumo drabužius. Tai yra mūsų vie-nintelė galimybė suformuoti charakterį buveinėms, kurias Kristus paruošė vykdantiems Jo įsakymus.Pl 288.1

Mūsų išbandymo dienos greitai baigsis. Pabaiga jau arti. Mums yra duotas įspėjimas: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai” (Luko 21, 34). Saugokitės, kitaip ji užtiks jus nepasiruošusius. Saugokitės, kad nebūtumėte rastas Karaliaus pokylyje be vestuvių drabužio.Pl 288.2

„Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite. [...] Palaimintas, kas budi ir sergi savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir žmonės nepamatytų jo gėdos!” (Mato 24, 44; Apreiškimo 16, 15)Pl 288.3

*****

Kuo pagerbti galėtume savo Karalių,
Į Jo pokylio menę atėję?
Jo teisumo - tą artimo meilės - drabužį vilkėti mes galim,
Dangaus staklių išaustą, nesudrąskomą žemiškų vėjų.Pl 288.4

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****