25. Laiškai Tesalonikiečiams

Šis skyrius pagrįstas Laiškais tesalonikiečiams.

Silo ir Timotiejaus atvykimas iš Makedonijos labai nudžiugino tuo metu Korinte buvusį Paulių. Jie atnešė jam „gerą žinią” apie „tikėjimą ir meilę” tų, kurie priėmė tiesą Evangelijos tarnams lankantis Tesalonikoje pirmą kartą. Iš Pauliaus širdies plūdo švelniausia užuojauta tiems tikintiesiems, kurie sunkumų ir pasipriešinimo sūkury liko ištikimi Dievui. Jis troško juos aplankyti asmeniškai, bet, kadangi tuo metu tai buvo neįmanoma, rašė jiems laiškus.AD 190.1

Savo pirmajame laiške Tesalonikos Bažnyčiai apaštalas dėkoja Dievui už džiugią žinią, kad jų tikėjimas auga. „Šitaip, broliai, - rašė jis, - jūs savo tikėjimu paguodėte mus visose mūsų bėdose ir negandose. Dabar mes tikrai gyvuojame, nes jūs tvirtai stovite Viešpatyje. Ir kaip atsidėkosime Dievui už jus, už visus džiaugsmus, kuriuos iš jūsų patiriame savo Dievo akivaizdoje? Dieną ir naktį karštai maldaujame, kad mums būtų leista išvysti jūsų veidus ir papildyti, ko dar stinga jūsų tikėjimui”.AD 190.2

„Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus”.AD 190.3

Daugelis tikinčiųjų Tesalonikoje „nuo stabų atsivertė prie Dievo, trokšdami tarnauti gyvajam, tikrajam Dievui”. Jie buvo „priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu”. Apaštalas skelbė, kad savo ištikimybe sekant Viešpačiu, jie yra „pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems”. Ir šie pagyrimo žodžiai buvo pelnyti; „mat iš jūsų pasklidęs Viešpaties žodis, - rašė apaštalas, - ne tik pagarsėjo Makedonijoje bei Achajoje, bet jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur”.AD 190.4

Tesalonikos tikintieji buvo tikri misionieriai. Jų širdys degė uolumu dėl savo Gelbėtojo, kuris išvadavo juos „nuo ateinančios rūstybės”. Per Kristaus malonę jų gyvenime įvyko nuostabus pasikeitimas, ir jų skelbiamą Viešpaties žodį lydėjo jėga. Išaiškintomis tiesomis buvo laimimos širdys, ir naujos sielos gausino tikinčiųjų gretas.AD 191.1

Savo pirmajame laiške Paulius apibūdino savo darbą tarp tesalonikiečių. Jis skelbė, jog nesistengia laimėti sielas klasta ar apgaule. „Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris tiria mūsų širdis. Kaip žinote, mes niekada nepasižymėjome įteikliomis kalbomis ir niekad - tepaliudija Dievas - nebuvome pasidavę godumui; niekada nesivaikėme žmonių garbės, nei tarp jūsų, nei kitur. Būdami Kristaus apaštalai, mes galėjome būti jums našta, vis dėlto tarp jūsų buvome švelnūs tarsi motina, globojanti savo kūdikius. Taip jūsų ilgėdamiesi, troškome pasidalyti su jumis ne tik Dievo Evangelija, bet ir savo gyvybe, nes tapote mums be galo brangūs”.AD 191.2

„Ir jūs, ir Dievas gali paliudyti, - tęsė apaštalas, - kaip šventai, teisingai ir nepriekaištingai elgėmės su jumis, įtikėjusiais. Jūs žinote, kaip mes kiekvieną jūsų, tarsi tėvas savo vaikus, raginome, kalbinome, maldavome, kad elgtumėtės vertai Dievo, jus šaukiančio į karalystę ir šlovę. Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį - bet tokį, koks jis iš tikro yra, - kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji [...]. Kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai Jis ateis, jeigu ne jūs?! Taip, jūs esate mūsų garbė ir džiaugsmas!”AD 191.3

Savo pirmajame laiške Tesalonikos tikintiesiems Paulius drįso paaiškinti jiems apie tikrąją mirusiųjų būseną. Jis kalbėjo apie tuos, kurie mirę yra tarsi miegantys - nesąmoningoje būsenoje: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu”.AD 192.1

Tesalonikiečiai godžiai priėmė tą idėją, jog Kristus ateis, kad pakeistų ištikimųjų vargingą kūną, kurie tuo metu gyvens, ir pasiimtų juos pas Save. Jie rūpestingai saugojo savo draugų gyvybę, kad šie nemirtų ir neprarastų palaiminimo, kurį tikėjosi gauti, atėjus Viešpačiui. Tačiau jų mylimieji vienas po kito paliko juos, ir tesalonikiečiai su sielvartu paskutinį kartą žvelgė į savo mirusiųjų veidus, beveik nebedrįsdami tikėti, kad sutiks juos būsimajame gyvenime.AD 192.2

Kai buvo atplėštas ir perskaitytas Pauliaus laiškas, jo žodžiai, atskleidžiantys tikrąją mirusiųjų būseną, didžiai pradžiugino ir paguodė Bažnyčią. Paulius paaiškino, jog tie, kurie bus gyvi Kristui atėjus, nepuls pasitikti Viešpaties anksčiau už tuos, kurie užmigo Jėzuje. Arkangelo balsas ir Dievo trimitas pasieks miegančiuosius, ir pirmiau prisikels mirusieji Kristuje, o paskui nemirtingumas bus suteiktas gyviesiems: „Paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasi-liksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais”.AD 192.3

Mes negalime įvertinti tos vilties ir džiaugsmo, kurį šis užtikrinimas suteikė jaunai Tesalonikos Bažnyčiai. Jie tikėjo ir brangino jų Evangelijos tėvo atsiųstą laišką, ir jų širdys buvo kupinos meilės jam. Apie tai Paulius buvo kalbėjęs jiems ir anksčiau, bet tada jų protai stengėsi suvokti mokymą, kuris atrodė naujas bei keistas, tad nenuostabu, kad kai kurie dalykai gyvai neįsirėžė į atmintį. Tačiau tesalonikiečiai troško tiesos, ir Pauliaus laiškas suteikė jiems naują viltį, jėgų bei tvirtesnį tikėjimą ir didesnį susižavėjimą Tuo, kuris per Savo mirtį iškėlė į šviesą gyvybę ir nemirtingumą.AD 192.4

Dabar jie džiūgavo žinodami, kad jų tikintys draugai bus prikelti iš kapų, kad amžinai gyventų Dievo karalystėje. Tamsa, gaubusi mirusiųjų poilsio vietą, buvo išsklaidyta. Nauja didybė apvainikavo krikščionių tikėjimą, ir jie išvydo naują šlovę Kristaus gyvenime, mirtyje bei prisikėlime. „Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo”, - rašė Paulius. Daugelis aiškina, jog šioje vietoje norėta pasakyti, kad užmigusieji bus atvesti kartu su Kristumi iš dangaus; tačiau Paulius turėjo galvoje ką kita - kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių, taip Dievas pašauks miegančius šventuosius iš kapų ir paims kartu su Juo į dangų. Kokia brangi paguoda! Kokia šlovinga viltis! Ir ne tik Tesalonikos Bažnyčiai, bet visiems krikščionims, kad ir kur jie būtų.AD 193.1

Darbuodamasis Tesalonikoje, Paulius taip išsamiai ištyrinėjo laiko ženklų temą, parodydamas, jog viskas vyks prieš Žmogaus Sūnaus apsireiškimą dangaus debesyse, kad jis nematė reikalo plačiau rašyti šia tema. Vis dėlto jis sąmoningai priminė, ko buvo mokęs anksčiau. „Dėl laiko ir valandos, broliai, - teigė jis, - nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: ‘Gyvename ramiai ir saugiai’, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas”.AD 193.2

Šiandien pasaulyje yra daug žmonių, užmerkiančių akis tiems ženklams, kuriuos Kristus pateikė, kad perspėtų apie Savo atėjimą. Jie stengiasi nuslopinti visus nuogąstavimus, nors tuo metu pasaulio pabaigos ženklai sparčiai pildosi ir pasaulis artėja prie to meto, kai dangaus debesyse apsireikš Žmogaus Sūnus. Paulius moko, jog nuodėmė abejingai žiūrėti į ženklus, kurie pasirodys prieš Kristaus antrąjį atėjimą. Kaltuosius dėl šio ignoravimo jis vadina nakties ir tamsos vaikais. O budriuosius ir akyluosius jis drąsina tokiais žodžiais: „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!” AD 193.3

Mūsų laikų Bažnyčiai apaštalo mokymai šia tema ypač svarbūs. Tiems, kurie gyvena taip arti didžiojo sunaikinimo, Pauliaus žodžiai turi nuskambėti su daug pasakančia jėga: „O mes, priklausydami dienai, būkime blaivūs ir dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą. Juk Dievas paskyrė mus ne tam, kad užsitrauktume rūstybę, bet kad įgytume išganymą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume su Juo”.AD 194.1

Budrus krikščionis yra besidarbuojantis krikščionis, dėl Evangelijos plitimo uolus atlikti viską, ką gali. Stiprėjant meilei jo Atpirkėjui, auga meilė ir savo artimui. Šis krikščionis kenčia sunkius išbandymus, kaip ir jo Mokytojas; tačiau jis neleidžia, kad sunkumai įpykintų ar sugriautų sielos ramybę. Jis žino, jog sėkmingai ištverti išmėginimai nuskaistins, apvalys ir atves į dar artimesnę draugystę su Kristumi. Tie, kurie yra Kristaus kančių dalininkai, bus ir Jo paguodos, o galiausiai - Jo šlovės dalininkai.AD 194.2

„Mes prašome jus, broliai, - tęsė Paulius laiške tesalonikiečiams, - gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs!” AD 194.3

Tesalonikos tikintiesiems didelį nerimą kėlė tarp jų atsiradę žmonės su fanatiškomis idėjomis bei mokymais. „Kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja”, - rašė apaštalas. Bažnyčia buvo deramai suorganizuota, ir jos vyresnieji paskirti veikti kaip tarnautojai bei diakonai. Tačiau atsirasdavo savavalių ir karštakošių žmonių, atsisakydavusių paklusti tiems, kurie užėmė Bažnyčioje va-dovaujančius postus. Jie reikalavo ne tik asmeninio sprendimo teisės, bet ir galimybės viešai primesti savo pažiūras Bažnyčiai. Visa tai turėdamas galvoje, Paulius atkreipė tesalonikiečių dėmesį, jog reikia gerbti ir skaitytis su tais, kurie buvo išrinkti Bažnyčioje į vadovaujančius postus.AD 194.4

Rūpindamasis, kad Tesalonikos tikintieji gyventų Dievo baimėje, apaštalas maldavo kartu su jais parodyti praktišką pamaldumą kasdieniniame gyvenime. „Pagaliau, broliai, - rašė jis, - prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui, - o jūs taip ir elgiatės, - tai darykite vis daugiau pažangos! Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo! [...] Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui”.AD 195.1

Apaštalas jautėsi didžia dalimi atsakingas už dvasinę gerovę tų, kurie atsivertė jam darbuojantis. Jis troško, kad jie vis geriau pažintų vienintelį tikrąjį Dievą ir Jo atsiųstąjį Jėzų Kristų. Savo tarnystės metu jis dažnai sutikdavo nedidelių Jėzų mylinčių vyrų ir moterų grupelių, ir atsiklaupęs su jais melsdavo Dievą mokyti, kaip išsaugoti gyvą ryšį su Juo. Jis dažnai patarinėdavo jiems, kaip geriausia pateikti kitiems Evangelijos tiesos šviesą. Ir ne kartą, išsiskyręs su tais, dėl kurių tiek triūsė, Paulius maldavo Dievą apsaugoti juos nuo blogio ir padėti išlikti uoliais, aktyviais misionieriais.AD 195.2

Vienas iš ryškiausių tikro atsivertimo požymių yra meilė Dievui ir žmonėms. Tie, kurie priima Jėzų kaip savo Atpirkėją, giliai ir nuoširdžiai myli kitus brangaus tikėjimo brolius. Taip buvo ir su Tesalonikos tikinčiaisiais. „Apie brolių meilę, - teigė apaštalas, - nebereikia jums rašyti, nes pats Dievas jus išmokė mylėti vienas kitą, ir jūs taip elgiatės su visais broliais visoje Makedonijoje. Mes tik raginame jus, broliai, daryti daugiau pažangos, stengtis gyventi ramiai, atsidėti saviesiems reikalams ir darbuotis savo rankomis, kaip jums esame įsakę. Taip jūs oriai elgsitės svetimųjų akyse ir nebūsite nuo kitų priklausomi”.AD 195.3

„Viešpats tepraturtina jus ir tepripildo meile vienų kitiems ir visiems, kaip ir mes jus mylime, kad jūsų širdys būtų tvirtos ir nepeiktino šventumo mūsų Dievo ir Tėvo akyse, kai ateis mūsų Viešpats Jėzus su visais Savo šventaisiais”.AD 196.1

„Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, suraminkite mažadvasius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs visiems! Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems. Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje”.AD 196.2

Apaštalas perspėjo tesalonikiečius neniekinti pranašystės dovanos ir žodžiais „Negesinkite dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!” jis kruopščiai atskyrė tai, kas klaidinga, nuo to, kas teisinga. Jis ragino juos: „Susilaikykite nuo visokio blogio!” ir baigė savo laišką melsdamasis, kad Dievas visiškai apvalytų juos nuo nuodėmių: „Teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; Jis ir įvykdys!” AD 196.3

Nurodymai, kuriuos Paulius nusiuntė tesalonikiečiams savo pirmajame laiške apie Kristaus antrąjį atėjimą, visiškai atitiko jo ankstesnį mokymą. Tačiau kai kurie broliai tesalonikiečiai jo žodžius suprato neteisingai. Jie pamanė, jog jis išreiškė viltį, kad pats gyvens tol, kol savo akimis pamatys Gelbėtojo atėjimą. Šis įsitikinimas sukėlė jų entuziazmą ir džiaugsmą. Tie, kurie anksčiau buvo apleidę darbus ir pareigas, dabar atkakliai piršo savo neteisingas pažiūras.AD 196.4

Antrajame laiške Paulius stengėsi paaiškinti, kad jo mokymą jie neteisingai suprato, bei išdėstyti savo tikrąją poziciją. Jis vėl išreiškė viltį, kad jie išliks vieningi, bei dėkingumą už jų tvirtą tikėjimą ir meilę vienas kitam bei savo Mokytojui. Jis pasakė tesalonikiečiams, jog rodo juos kitoms Bažnyčioms kaip kantraus, ištvermingo tikėjimo, kuris drąsiai atlaiko persekiojimus bei išbandymus, pavyzdį ir nukreipė jų mintis į Kristaus antrojo atėjimo laikus, kai Dievo žmonės pailsės nuo visų savo rūpesčių bei sunkumų.AD 196.5

„Todėl mes ir giriamės jumis, - rašė jis, - Dievo Bažnyčiose - jūsų kantrybe bei tikėjimu visuose persekiojimuose ir varguose, kuriuos jums tenka pakelti. [...] Teisinga, kad Dievas atmokės jūsų prispaudėjams priespauda, o jums, engiamiesiems, - atilsiu drauge su mumis, kai Viešpats Jėzus su Savo galybės angelais apsireikš iš dangaus liepsnojančioje ugnyje ir atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai. Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo Jo šlovingos galybės [...]. Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus Savo pašaukimo ir Savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą. Tada mūsų Viešpaties Jėzaus vardui bus garbė jumyse, o jums - Jame iš mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės”.AD 197.1

Tačiau prieš Kristaus atėjimą religiniame pasaulyje turėjo nutikti svarbūs įvykiai, nusakyti pranašystėje. Apaštalas skelbė: „Nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašyste, ar žodžių, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamo dievo ar ir šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu”.AD 197.2

Pauliaus žodžiai turėjo būti suprasti teisingai. Niekas neturėjo aiškinti, kad jis, gavęs ypatingą apreiškimą, perspėjo tesalonikiečius, jog tuoj grįš Kristus. Tokia pozicija būtų sudavusi smūgį tikėjimui, mat nusivylimas dažnai veda į netikėjimą. Taigi apaštalas perspėjo brolius netikėti, kad tokią žinią paskleidė jis pats, o toliau akcentavo tą faktą, kad popiežiaus valdžia, taip aiškiai apibūdinta pranašo Danieliaus, dar turi atsirasti ir pakilti į kovą su Dievo tauta. Kol ši valdžia neatliks savo mirtinojo piktžodžiavimo darbo, Bažnyčia veltui lauks Viešpaties atėjimo. „Ar neprisimenate, - klausė Paulius, - jog tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų?” AD 197.3

Siaubingi išbandymai laukė tikrosios Bažnyčios. Jau tuo metu, kai apaštalas rašė savo laišką, pradėjo veikti „nedorybės slėpinys”. Apie būsimus įvykius Paulius rašė: „Dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, ženklai ir netikri stebuklai, ir visokios nedoros apgaulės einantiems į pražūtį [...]”.AD 198.1

Ypač griežti apaštalo žodžiai skirti tiems, kurie atsisakys „mylėti tiesą”. „Todėl Dievas jiems siunčia galingą paklydimą, idant tikėtų melu; taip bus nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę”. Žmonės negali atmesti perspėjimų, kuriuos Dievas iš Savo gailestingumo jiems siunčia, ir likti nenubausti. Nuo tų, kurie užsispyrėliškai nusigręžia nuo šių perspėjimų, atsitraukia Dievo Dvasia, ir jie lieka tarp savo pamėgtų apgaulių.AD 198.2

Taigi Paulius apibūdino tą pražūtingą blogio jėgų darbą, kuris tęsis per ilgus tamsos šimtmečius, ir tikinčiųjų persekiojimą prieš pat Kristaus antrąjį atėjimą. Tesalonikos tikintieji manė, jog bus išvaduoti nedelsiant; tačiau dabar jie buvo paraginti drąsiai bei su Dievo baime imtis jų laukiančio darbo. Apaštalas įpareigojo juos vengti apleisti savo pareigas ir tik tuščiai laukti. Po jų nuostabių lūkesčių greitai būti išvaduotiems, kasdieninio gyvenimo rutina ir pasipriešinimas, su kuriuo jie neabejotinai susidurs, vargu ar galėjo pasirodyti viliojantys. Todėl apaštalas ragino tikinčiuosius išlikti tvirtiems tikėjime: „Tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško. O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, pamilęs mus ir maloningai suteikęs mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui. [...] Viešpats ištikimas. Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto. Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome. Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę”.AD 198.3

Tikinčiųjų darbas jiems buvo pavestas paties Dievo. Ištikimai laikydamiesi tiesos, jie turėjo perduoti kitiems tą šviesą, kurią patys gavo. Apaštalas mokė juos nepavargti darant gera bei rodė savo paties darbštumo pavyzdį, nepailstamai triūsiant Kristaus baruose. Jis priekaištavo tiems, kurie tinginiauja ar pasineria į betikslius džiaugsmus, ir liepė „ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną”. Be to, jis įpareigojo Bažnyčią atsiriboti nuo kiekvieno, kuris reikalaus nepaisyti Dievo tarnautojų duotų nurodymų. „Nelaikykite jo priešu, - pridūrė jis, - bet įspėkite kaip brolį”.AD 199.1

Šį laišką Paulius taip pat užbaigė malda, kad tarp visų gyvenimo sunkumų ir išbandymų Dievo ramybė ir Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė būtų tikinčiųjų paguoda ir parama.AD 199.2

*****

Paskendo ežeran saulėlydžio žara iš lėto.
Anapus kranto medžiai grimzdo vandenin.
Pulkai žąsų laukinių darniai kuopon spietės.
Bemingantis gražumas blėso nebūtin...

Ant kranto oriai dairės laibakojė gervė,
Tarytum apžvalgydama vandens valdas...
Ir aš jau ryžaus gurkšnį vakaro išgerti
Ir pasinert į skirtas Viešpačiui maldas...

...ir pasinerti į maldas.AD 199.3

Zita Kirsnauskaitė