46. Laisvėje
Nors Pauliaus darbai Romoje buvo laiminami gausiu sielų derliumi bei sustiprėjusiais ir padrąsėjusiais tikinčiaisiais, jau telkėsi debesys, kurie kėlė grėsmę ne tik jo saugumui, bet ir Bažnyčios klestėjimui. Kai apaštalas atkeliavo į Romą, jis buvo patikėtas saugoti imperatoriškosios sargybos vadui, teisingam ir sąžiningam žmogui, per kurio malonę jis buvo palyginti laisvas tęsti Evangelijos darbą. Tačiau baigiantis dvejų metų įkalinimui, šį žmogų pakeitė kitas pareigūnas, iš kurio apaštalas negalėjo tikėtis ypatingo palankumo.AD 360.1
Žydai dabar dar labiau sutelkė savo pastangas, nukreiptas prieš Paulių. Maža to, jie susirado įtakingą padėjėją - ištvirkusią moterį, antrąją Nerono žmoną, kuri, priėmusi žydų tikėjimą, darė viską, ką gali, kad išsipildytų jų žudikiški planai krikščionybės gynėjo atžvilgiu.AD 360.2
Paulius menkai tegalėjo tikėtis teisingumo iš ciesoriaus, į kurį jis kreipėsi. Nerono moralė buvo dar labiau degradavusi, jis buvo dar didesnis lengvabūdis, kuris tuo pat metu galėjo pademonstruoti dar nuožmesnį žiaurumą už bet kurį valdžiusį savo pirmtaką. Valstybės valdymas perėjo dar despotiškesniam imperatoriui. Jau pirmaisiais viešpatavimo metais jis nunuodijo savo jaunesnį įbrolį, teisėtą sosto paveldėtoją. Eidamas nuo vienos nedorybės bei nusikaltimo prie kitos, Neronas degradavo taip, kad nužudė savo motiną, o paskui ir žmoną. Nebuvo tokios srities, kur nebūtų pasireiškęs jo žiaurumas, tokio niekšiško poelgio, nuo kurio jis būtų susilaikęs. Kiekvienam kilniam protui jis kėlė tik pasibaisėjimą ir panieką.AD 360.3
Blogybės, kurios buvo praktikuojamos Nerono rūmuose, buvo pernelyg niekingos, pernelyg siaubingos, kad jas būtų įmanoma aprašyti. Jo išskirtinis niekšiškumas kėlė pasišlykštėjimą ir pasipiktinimą net tiems, kurie buvo priversti dalyvauti jo nusikaltimuose. Aplinkiniai buvo sukaustyti nuolatinės baimės dėl to, į kokį kraštutinumą mesis jų valdovas dabar. Tačiau net tokie nusikaltimai, kokius darė Neronas, nesuskaldė jo pavaldinių vienybės. Jis buvo pripažintas absoliučiu viso civilizuoto pasaulio valdovu. Negana to, Neronui buvo priskiriama dieviška šlovė, ir jis buvo garbinamas kaip dievas.AD 361.1
Žmogišku požiūriu, toks teisėjas turėjo neabejotinai pasmerkti Paulių. Tačiau apaštalas jautė, kad, kol yra ištikimas Dievui, jam nėra ko bijoti. Tas, kuris saugojo jį praeity, galėjo apginti jį ir nuo žydų pykčio bei ciesoriaus jėgos.AD 361.2
Ir Dievas iš tikrųjų apgynė Savo tarną. Apklausiant Paulių, prieš jį mesti kaltinimai buvo nepagrįsti, ir, priešingai daugelio lūkesčiams, bei atsižvelgdamas į teisingumą, nors tai jo charakteriui buvo visiškai nebūdinga, Neronas paskelbė apaštalą nekaltu. Nuo Pauliaus buvo nuimtos grandinės; jis vėl tapo laisvu žmogumi.AD 361.3
Jeigu Pauliaus teismas būtų užtrukęs ilgiau arba jeigu jis dėl kokios nors priežasties būtų pasilikęs Romoje iki kitų metų, apaštalas neabejotinai būtų žuvęs tuo metu vykusiuose persekiojimuose. Pauliaus įkalinimo metu atsivertusiųjų į krikščionybę taip pagausėjo, jog tai atkreipė valdininkų dėmesį ir sukėlė jų priešiškumą. Imperatorius ypač siuto dėl to, kad tarp tikinčiųjų atsirado net jo namiškiai, ir jis greitai rado pretekstą nukreipti į krikščionis savo negailestingą žiaurumą.AD 361.4
Maždaug tuo metu Romoje kilo siaubingas gaisras, per kurį sudegė beveik pusė miesto. Sklido gandai, kad jį sukėlė pats Neronas, tačiau, kad išsklaidytų įtarinėjimus, jis pade monstravo dosnumą, padėdamas benamiams ir vargšams. Vis dėlto imperatorius buvo apkaltintas padegęs miestą. Kilo žmonių pasipiktinimas. Kad pasiteisintų ir išvalytų Romą nuo tos žmonių grupės, kurios jis bijojo ir nekentė, Neronas visą kaltę suvertė krikščionims. Jo melas suveikė, ir tūkstančiai Kristaus sekėjų - vyrų, moterų ir vaikų - buvo žiauriai nužudyti.AD 361.5
Šio siaubingo persekiojimo Paulius išvengė, nes vos tik paleistas, jis išvyko iš Romos. Šį paskutinį savo laisvės laikotarpį jis praleido uoliai darbuodamasis tarp bendruomenių. Apaštalas stengėsi sustiprinti vienybę tarp graikų ir rytų bendruomenių bei išmokyti tikinčiuosius atsispirti neteisingiems mokymams, kurie grėsė iškraipyti tikėjimą.AD 362.1
Sunkumai ir rūpesčiai, kuriuos teko iškęsti Pauliui, gerokai pakirto jo fizines jėgas. Prasidėjo ir senatvės negalavimai. Jis jautė, jog atlieka savo paskutinį darbą, todėl, trumpėjant jo darbams skirtam laikui, apaštalo pastangos darėsi vis intensyvesnės. Atrodė, kad jo uolumui nėra ribų. Ryžtingas siekdamas tikslo, greitas imtis veiksmų, stiprus tikėjimu, jis daugelyje šalių keliavo iš Bažnyčios į Bažnyčią ir darė viską, ką gali, kad sustiprintų tikinčiųjų rankas, ir jie galėtų ištikimai laimėti sielas Jėzui, o sunkiu metu, kuris buvo beprasidedąs jau tada, liktų ištikimi Evangelijai ir karštai liudytų Kristų.AD 362.2
*****