Pratarmė

Penktoji Naujojo Testamento knyga nuo senų laikų žinoma kaip Apaštalų darbai, tačiau šis pavadinimas pačioje knygoje niekur neminimas. Viename iš ankstyviausių rankraščių, Sinajaus kodekse, ši knyga vadinama paprasčiausiai „Darbais”, neminint apaštalų. Ir tam yra priežastis. Darbai turėjo būti daugiau negu trumpa dvylikos mokinių tarnystės istorija ir daug daugiau negu pagrindiniai jos keturių svarbiausių personažų - Petro, Jokūbo, Jono ir Pauliaus - gyvenimo įvykiai.AD 5.1

Darbų knygą visai Bažnyčiai - ir žydams, ir pagonims - parašė „mylimas gydytojas”, Lukas, atsivertęs pagonis. Nors ji apima tik kiek ilgesnį laikotarpį kaip trys dešimtmečiai, knyga kupina svarbių pamokų visų laikų Bažnyčiai. Darbų knygoje Dievas aiškiai nurodė, kad šiandieninis krikščionis patirs artumą tos pačios Dvasios, kuri galingai nužengė Sekminių dieną ir apgaubė Evangelijos žinią liepsnomis. Šventosios Dvasios darbus per Petrą ir Paulių, Joną ir Jokūbą bei kitus gali atkartoti ir šiuolaikinis Kristaus mokinys.AD 5.2

Darbų knyga baigiasi staiga, ir taip yra ne atsitiktinai - tarsi sąmoningai norėta pasakyti, kad jaudinantis pasakojimas dar nebaigtas ir kad Dievo darbus per Dvasią turi tęsti krikščioniška veikla, kiekvienai tolimesnei kartai parašant savą skyrių, kupiną grožio bei jėgos. Šioje įsimintinoje knygoje aprašyti darbai pilna to žodžio prasme yraAD 5.3

Dvasios darbai, nes apaštalų laikais būtent Šventoji Dvasia apsireikšdavo kaip krikščionių vadovų Patarėja ir Globėja. Sekminių dieną besimeldžiantys mokiniai prisipildė Dvasios ir ėmė galingai skelbti Evangeliją. Septyni iš jų, išrinkti diakonais, buvo pilni „Dvasios ir išminties” (Apaštalų darbų 6, 3). Būtent Šventoji Dvasia vadovavo Sauliaus įšventinimui (9, 17); pagonių priėmimui į Bažnyčios bendruomenę (10, 44-47); Barnabo ir Sauliaus išskyrimui misionieriškam darbui (13, 2-4); Jeruzalės tarybai (15, 28); ir Pauliaus misionieriškoms kelionėms (16, 6.7). Kitais laikais, kai Bažnyčia kentė romėnų ir žydų persekiotojų rankose, būtent Dvasia palaikė tikinčiuosius ir apsaugojo juos nuo klystkelių.AD 6.1

„Apaštalų darbai” - viena iš paskutiniųjų Elenos Vait parašytų knygų. Ji buvo išleista kelis metus prieš jos mirtį. Tai vienas iš spalvingiausių jos įkvėptos plunksnos veikalų. Dažnam skaitytojui ji pasitarnaus krikščioniško liudijimo situacijose. Knygos turinys aktualus ir šiandien, ir tai atspindi autorės pastangas parodyti, kad dvidešimtasis amžius regės atsinaujinant dvasinę jėgą, kuri pranoks ir patirtąją Sekminių dieną. Evangelijos darbas neužsibaigs menkesnėmis Šventosios Dvasios galybės apraiškomis, nei tos, kurios ženklino jo pradžią.AD 6.2

Kad skaitytojas galėtų dalyvauti šiame šlovingųjų anks-tyvosios Bažnyčios scenų atkūrime ir kartu būti apsaugotas nuo subtilių sielų priešo išpuolių, nuoširdžiai meldžiasi ir linki - LEIDĖJAI.AD 6.3