22. Tesalonika

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 17, 1-10.

Išvykę iš Filipų, Paulius ir Silas patraukė į Tesaloniką. Čia jiems buvo suteikta privilegija kreiptis į didžiules bendruomenes žydų sinagogoje. Jų išvaizda liudijo, kaip gėdingai su jais buvo pasielgta, ir reikalavo paaiškinimo, kas įvyko. Jie tai padarė ne aukštindami save, o visą šlovę atiduodami Tam, kuris juos išlaisvino.AD 165.1

Pamokslaudamas tesalonikiečiams, Paulius rėmėsi Senojo Testamento pranašystėmis apie Mesiją. Kristus Savo tarnystės dienomis atvėrė Savo mokiniams akis, kad jie suprastų šias pranašystes; „pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta” (Luko 24, 27). Skelbdamas Kristų, Senojo Testamento pavyzdžius naudojo Petras. Tuo pačiu keliu ėjo Steponas. Paulius taip pat rėmėsi Šventuoju Raštu, pranašaujančiu Kristaus gimimą, kančias, mirtį, prisikėlimą ir įžengimą į dangų. Per įkvėptąjį Mozės ir pranašų liudijimą jis aiškiai įrodė Jėzaus iš Nazareto tapatumą su Mesiju bei tai, kad nuo Adomo laikų per patriarchus ir pranašus kalbėjo būtent Kristaus balsas.AD 165.2

Apie Pažadėtojo pasirodymą buvo paskelbtos aiškios ir konkrečios pranašystės. Šėtonui paskelbtas nuosprendis: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną” (Pradžios 3, 15), mūsų pirmiesiems tėvams buvo atpirkimo per Kristų pažadas.AD 165.3

Abraomui buvo duotas pažadas, kad iš jo giminės kils pasaulio Išgelbėtojas: „Visos tautos žemėje gaus palaiminimą per tavo palikuonis [...]. Nėra pasakyta „ir ainiams”, ne daugiskaita, bet kaip apie vieną: ir tavo ainijai, tai yra Kristui” (Pradžios 22, 15; Galatams 3, 16).AD 166.1

Mozė, baigiantis savo, kaip Izraelio vado ir mokytojo darbui, aiškiai pranašavo apie ateisiantį Mesiją. „VIEšPATS, tavo Dievas, - skelbė jis susirinkusiems izraelitams, - išugdys tau pranašą, kaip mane iš tavo giminių. Jo turėsite klausyti”. Mozė užtikrino izraelitus, kad ant Horebo kalno tai jam atskleidė pats Dievas: „Išugdysiu jiems pranašą kaip tave iš jų giminių ir įdėsiu Savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką būsiu Jam įsakęs” (Pakartoto Įstatymo 18, 15.18).AD 166.2

Mesijas turėjo būti karališkos kilmės, nes Jokūbo lūpomis Viešpats pranašavo: „Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis Tas, kuriam tai priklauso; tada Jam turės paklusti tautos” (Pradžios 49, 10).AD 166.3

Izaijas pranašavo: „Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras [...]. Ateikite pas Mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą. Aš sudarysiu su jumis amžinąją Sandorą, remdamasis Savo ištikimąja meile Dovydui. Štai padariau jį liudytoju tautoms, vadu ir tautų valdovu. Ir tu pašauksi tautą, kurios nepažinai, o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave dėl VIEŠPATIES, tavojo Dievo, ir dėl Izraelio Šventojo, kuris tau suteikė tokią garbę” (Izaijo 11, 1; 55, 3-5).AD 166.4

Jeremijas taip pat liudijo apie ateisiantį Atpirkėją, kaip Dovydo namų kunigaikštį: „Tikėkite manimi, - tai VIEŠPATIES žodis, - ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu. Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: ‘VIEŠPATS - mūsų teisumas’ [...]. Taip kalba VIEŠPATS: ‘Dovydui niekada nepritrūks įpėdinio Izraelio namų soste, ir kunigams iš levitų niekada nepritrūks Mano tarnyboje įpėdinių, idant aukotų deginamąsias aukas, degintų javų atnašas ir kasdien skerdžiamąsias aukas’” (Jeremijo 23, 5.6; 33, 17.18).AD 166.5

Net Mesijo gimimo vieta buvo išpranašauta: „O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, Man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus” (Michėjo 5, 1).AD 167.1

Darbas, kurį Gelbėtojas turėjo atlikti žemėje, taip pat buvo aiškiai apibūdintas: „Ant Jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia; Jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė. Jis teis ne pagal išorę, spręs ne pagal nuogirdas”. Taip Pateptasis sakė: „Viešpats patepė Mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Jis pasiuntė Mane guosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvę ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams, skelbti VIEŠPATIES malonės metų, mūsų Dievo atpildo dienos, guosti visų liūdinčiųjų ir suteikti liūdintiems Sione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais - daigynu, VIEŠPATIES sodintu, idant apreikštų Jo šlovę” (Izaijo 11, 2.3; 61, 1-3).AD 167.2

„Štai Mano tarnas, kurį Aš remiu, Mano išrinktasis, kuriuo Aš gėriuosi. Apgaubiau Jį Savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti Jo balso. Nei palaužtos nendrės Jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos” (Izaijo 42, 1-4).AD 167.3

Su įtikinama jėga, pagal Senojo Testamento raštus, Paulius skelbė, jog „Mesijas turėjo kentėti ir prisikelti iš numirusių”. Argi Michėjas nepranašavo: „Jie smogia lazda į žandą Izraelio valdovui”? (Michėjo 4, 14) Ir ar Pažadėtasis per Izaiją nepranašavo Pats apie Save: „Atsukau nugarą Mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems Man barzdą, nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido” (Izaijo 50, 6). Per psalmistą Kristus nusakė, kaip žmonės su Juo elgsis: „Bet Aš [...] vienų išjuoktas, o kitų paniekintas. Visi, kas Mane mato, tyčiojasi iš Manęs ir šaipydamiesi kraipo galvas. ‘Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tad tegelbsti Jį, teišvaduoja, jeigu Juo gėrisi! [...] Galiu suskaičiuoti visus Savo kaulus. Mano priešai spokso į Mane ir džiaugiasi, dalijasi tarpusavyje Mano drabužius ir meta kauliukus dėl Mano apdaro. [...] Tapau benamis tarp Savo giminių, svetimas Savo motinos vaikams. Mat uolumas Tavo Namams ryja Mane lyg ugnis, ir Tau metami užgauliojimai krinta ant Manęs [...]. Užgaulės drasko širdį, ir esu nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet jos nėra, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų” (Psalmyno 22, 7-9.18.19; 69, 9.10.21).AD 167.4

Kokios neklystamai aiškios buvo Izaijo pranašystės apie Kristaus kančias ir mirtį! „Kas galėtų patikėti tuo, ką mes girdėjome? klausia pranašas. - Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka? Jis išaugo kaip atžala Jo akivaizdoje, kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes Jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, ir mes Jį laikėme nieku. Tačiau Jis prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme Jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis. Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė Jam mūsų visų kaltę. Nors buvo žiauriai kankinamas, Jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip Jis nepratarė nė žodžio. Prievarta ir teismu Jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie Jo likimą? Kai Jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę” (Izaijo 53, 1-8).AD 168.1

Buvo atspindėtas net Kristaus mirties pobūdis. Kaip dy-kumoje buvo iškeltas varinis žaltys, taip turėjo būti iškeltas atėjęs Atpirkėjas, „kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3, 16).AD 168.2

„O jei kas Jį paklaus: ‘Iš kurgi tos žaizdos ant Tavo krūtinės?’ - Jis atsakys: ‘Gavau jas per muštynes bičiulių namuose’” (Zacharijo 13, 6).AD 169.1

„Jam buvo skirtas kapas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors Jis nebuvo padaręs nieko bloga, nei ištaręs melagingo žodžio. Bet VIEŠPATS norėjo, kad Jis kentėtų negalią” (Izaijo 53, 9.10).AD 169.2

Tačiau Tas, kuriam teko mirti nuo piktų žmonių rankos, turėjo prisikelti kaip nugalėjęs nuodėmę ir kapą. Visagalio įkvėptas, didysis Izraelio giesmininkas paliudijo prisikėlimo šlovę: „Ramiai ilsisi Mano kūnas. Juk nepaliksi manęs šeolui, neleisi Savo teisiajam matyti kapo” (Psalmyno 16, 9.10).AD 169.3

Paulius atskleidė, kaip glaudžiai Dievas siejo aukojimo tarnystę su pranašystėmis apie Tą, kuris buvo „ėriukas, vedamas pjauti” kaip auka už nuodėmę. Žvelgdamas per šimtmečius į Gelbėtojo atperkamosios aukos scenas, pranašas Izaijas paliudijo, kad Dievo Avinėlis „atidavęs Save kaip atnašą už kaltę, Jis buvo priskirtas nusidėjėliams. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius” (Izaijo 53, 7.10.12).AD 169.4

Pranašystėje minimas Gelbėtojas turėjo ateiti ne kaip laikinas karalius, kuris išvaduos žydų tautą nuo žemiškų engėjų, o kaip žmogus tarp žmonių, kad nugyventų skurdo ir nusižeminimo gyvenimą ir pagaliau būtų paniekintas, atstumtas bei nužudytas. Senajame Testamente išpranašautas Išgelbėtojas turėjo atiduoti Save kaip Auką už puolusią žmoniją, taip įvykdydamas visus pažeistojo Įstatymo reikalavimus. Jame aukojimo simboliai turėjo susitikti su simbolizuojamuoju, ir Jo mirtis ant kryžiaus turėjo įprasminti visą žydų religinę sistemą.AD 169.5

Paulius pasakojo Tesalonikos žydams apie savo ankstesnį užsidegimą dėl apeiginio Įstatymo bei nuostabų išgyvenimą prie Damasko vartų. Iki atsivertimo jis buvo įsitikinęs, jog pasišventimą galima paveldėti. Tačiau tai buvo klaidinga viltis. Jo tikėjimas nesirėmė Kristumi; jis daugiau pasitikėjo apeigomis ir ceremonijomis. Jo uolumas dėl Įstatymo nesisiejo su tikėjimu Kristumi, taigi beprasmiškas. Girdamasis, jog tobulai atlieka Įstatymo darbus, jis nepriėmė To, kurio dėka tas Įstatymas galioja.AD 169.6

Tačiau Pauliui atsivertus, viskas pasikeitė. Jėzus iš Nazareto, kurį jis persekiojo Jo šventųjų asmenyje, stojo prieš jį kaip pažadėtasis Mesijas. Persekiotojas išvydo Jį kaip Dievo Sūnų, Tą, kuris pagal pranašystes atėjo į žemę ir kuris Savo gyvenimu atitiko visus Šventojo Rašto reikalavimus.AD 170.1

Pauliui su šventa drąsa skelbiant Evangeliją Tesalonikos sinagogoje, buvo ryškiai apšviesta tikroji su šventyklos pamaldomis susijusių ritualų bei apeigų prasmė. Savo klausytojų mintis jis nukreipė nuo žemiškojo tarnavimo ir Kristaus tarnystės dangiškoje šventykloje į tuos laikus, kai, užbaigęs Savo, kaip Užtarėjo, darbą, Kristus sugrįš su didžia galybe ir šlove bei įkurs žemėj e Savo karalystę. Paulius tikėjo Kristaus antruoju atėjimu; jis taip aiškiai ir įtaigiai išdėstė su tuo įvykiu susijusias tiesas, kad daugeliui jį girdėjusiųjų išliko neišdildomas įspūdis.AD 170.2

Tris sabatas iš eilės Paulius skelbė tesalonikiečiams ir kartu su jais tyrinėjo Šventojo Rašto vietas apie Kristaus, „nužudytojo Avinėlio” (Apreiškimo 13, 8), gyvenimą, mirtį, prisikėlimą, tarnavimą ir būsimąją šlovę. Jis išaukštino Kristų, kurio tarnystės teisingas supratimas yra raktas, atveriantis Senąjį Testamentą, leidžiantis prieiti prie jo turtingų lobynų.AD 170.3

Su galinga jėga Tesalonikoje skelbiant Evangelijos tiesas, buvo sužadintas didžiulės bendruomenės dėmesys. „Kai kurie jų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo, taip pat daugybė dievobaimingų graikų ir nemaža aukštos kilmės moterų”.AD 170.4

Kaip ir kitose, anksčiau aplankytose vietovėse, apaštalai susidūrė su ryžtingu pasipriešinimu. Netikinčius „žydus pagavo pavydas”. Romėnų valdžia šiems žydams nebuvo palanki, nes gerokai anksčiau jie buvo sukėlę Romoje maištą. Į juos buvo žiūrima įtariai, ir jų laisvė buvo kiek apribota. Ir štai dabar jie įžvelgė galimybę pasinaudojant aplinkybėmis atgauti palankumą ir tuo pačiu mesti šešėlį ant apaštalų bei atsivertusiųjų į krikščionybę.AD 170.5

„Surinkę iš gatvės piktų žmonių, jie sukurstė minią ir sukėlė mieste sąmyšį”. Tikėdamiesi rasti apaštalus, jie „patraukė prie Jasono namų”; tačiau ten nebuvo nei Pauliaus, nei Silo. „Nieko neradę, nusitempė Jasoną ir kelis brolius pas miesto vadovus, šaukdami: ‘Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko čionai, ir Jasonas juos priglaudė. Visi šitie laužo ciesoriaus įsakymus, tvirtindami, jog esąs kitas karalius, būtent Jėzus’”.AD 171.1

Kai Paulius ir Silas nebuvo surasti, miesto valdininkai įpareigojo kaltinamus tikinčiuosius laikytis ramybės. Bijodami tolimesnio smurto, „broliai tuojau pat, nakčia, išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją”.AD 171.2

Tie, kurie šiandien skelbia nepopuliarias tiesas, neturi sutrikti, jei kartais juos priima ne palankiau - net tie, kurie tvirtina esą krikščionys, - negu Paulių ir jo bendradarbius priėmė tie žmonės, tarp kurių jie dirbo. Kryžiaus pasiuntiniai turi apsiginkluoti budrumu bei malda ir žengti į priekį su tikėjimu ir drąsa, visada darbuodamiesi Jėzaus vardu. Jie turi išaukštinti Kristų, kaip žmogaus Užtarėją dangiškoje šventykloje - Tą, kuriame sutelktos visos Senojo Testamento aukos už nuodėmes ir per kurio atperkančią tarnystę Dievo Įstatymo pažeidėjai gali rasti ramybę ir atleidimą.AD 171.3

*****