11. Evangelija Samarijoje

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 8 skyriumi.

Po Stepono mirties Jeruzalės tikintieji buvo taip pradėti persekioti, kad „visi, išskyrus apaštalus, išsisklaidė Judėjos ir Samarijos apylinkėse”. Saulius „stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą”. Apie savo įkarštį ir žiaurumą vėliau jis kalbėjo: „Kitados ir aš maniau, kad mano pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu. Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai jie buvo žudomi, pritardavau. Dažnai įvairiose sinagogose grasinimais verčiau juos piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose” (Apaštalų darbų 26, 9-11).AD 78.1

Šiuo pražūtingu metu savo tikėjimą nukryžiuotu Išgelbėtoju drąsiai išpažino Nikodemas. Nikodemas buvo teismo tarybos narys. Jį kaip ir kitus sujaudino Jėzaus mokymas. Matydamas nuostabius Kristaus darbus, jis įsitikino, jog tai Dievo atsiųstasis. Būdamas pernelyg išdidus, kad atvirai išpažintų savo simpatijas Mokytojui iš Galilėjos, jis ieškojo progos susitikti su Juo slapta. Šio pokalbio metu Jėzus išdėstė jam išgelbėjimo planą bei Savo misiją pasaulyje, tačiau Nikodemas dvejojo. Jis paslėpė tiesą giliai širdyje, ir trejus metus nesimatė jokių vaisių. Tačiau, nors Nikodemas viešai neišpažino Kristaus, teismo taryboje jis ne kartą griovė kunigų planus, kaip su Juo susidoroti. Kai Kristus pagaliau buvo nukryžiuotas, Nikodemas prisiminė žodžius, kuriuos Jis kalbėjo tą naktį ant Alyvų kalno: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus” (Jono 3, 14); ir Nikodemas suprato, kad Jėzus yra pasaulio Atpirkėjas.AD 78.2

Kartu su Juozapu iš Arimatėjos Nikodemas padengė Jėzaus laidotuvių išlaidas. Mokiniai bijojo atvirai pasirodyti besą Kristaus sekėjai, tačiau Nikodemas ir Juozapas drąsiai jiems pagelbėjo. Šių turtingų ir gerbiamų žmonių pagalba tokią sunkią valandą buvo labai reikalinga. Jie galėjo padaryti dėl savo mirusio Mokytojo tai, kas jiems, neturtingiems mokiniams, būtų buvę neįmanoma. Be to, Nikodemo ir Juozapo turtai bei įtakingumas didžia dalimi apsaugojo juos nuo kunigų ir tautos seniūnų pykčio.AD 79.1

Dabar, kai žydai mėgino sugriauti ką tik užgimusią Bažnyčią, Nikodemas stojo jos ginti. Jau nebe atsargus ar abejojantis, jis ragino mokinius tikėti bei skyrė lėšų, kad Jeruzalės Bažnyčia išsilaikytų ir Evangelijos darbas plistų. Tie, kurie anksčiau šį žmogų gerbė, dabar niršo ir jį persekiojo; pasaulietinių gėrybių atžvilgiu Nikodemas tapo vargšu, tačiau savojo tikėjimo jis neišsižadėjo.AD 79.2

Jeruzalės Bažnyčią užgriuvęs persekiojimas labai paskatino Evangelijos darbą. Žodžio tarnystę toje vietovėje lydėjo sėkmė, ir iškilo pavojus, jog mokiniai pernelyg ilgai ten užsibus, nepaisydami Gelbėtojo įpareigojimo eiti į visą pasaulį. Užmiršę, kad jėgų priešintis blogiui lengviausia įgyt i uoliai tarnaujant, jie pradėjo manyt i, jog pats svarbiausias darbas - saugoti Jeruzalės Bažnyčią nuo priešo išpuolių. Užuot mokę naujai atsivertusiuosius nešti Evangeliją tiems, kurie dar jos negirdėjo, jie pasuko pavojingu keliu - ėmė tenkintis tuo, kas jau pasiekta. Kad išsklaidytų Savo atstovus po užsienio šalis, kur jie galėtų darbuotis dėl kitų žmonių, Dievas leido prasidėti persekiojimams. Išvaryti iš Jeruzalės, tikintieji „keliaudami skelbė gerosios naujienos žodį”.AD 79.3

Tarp tų, kuriuos Išgelbėtojas įpareigojo: „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones” (Mato 28, 19), buvo daug nuolankių vyrų ir moterų, kurie mokėjo mylėti savo Viešpatį ir buvo pasiryžę sekti Jo parodytu nesavanaudiškos tarnystės pavyzdžiu. Šiems ištikimiesiems bei mokiniams, kurie buvo su Gelbėtoju Jo žemiškojo tarnavimo metu, buvo patikėta kai kas neįkainojama. Jie turėjo nešti pasauliui gerąją naujieną apie išgelbėjimą per Kristų.AD 80.1

Išblaškyti persekiojimų, jie keliavo kupini misionieriško užsidegimo. Jie suprato, kokia atsakinga jų misija. Jie žinojo, kad jų rankose - gyvybės duona badaujančiam pasauliui, ir buvo įpareigoti Kristaus laužti šią duoną bei dalyti stokojantiems. Viešpats veikė per juos. Kad ir kur jie ėjo, ligoniai pasveikdavo, o vargšai išgirsdavo Evangeliją.AD 80.2

Pilypas, vienas iš septynių diakonų, buvo tarp išvarytųjų iš Jeruzalės. Jis „nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti gyventojams Mesiją. Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, nes ne tik girdėjo, bet ir matė daromus stebuklus. Iš daugelio apsėstųjų, baisiai šaukdamos, išeidavo netyrosios dvasios. Buvo pagydyta daug paralyžiuotųjų ir luošių. Taigi didelis džiaugsmas pasklido po tą miestą”.AD 80.3

Kristaus pokalbis su samariete prie Jokūbo šulinio davė vaisių. Išklausiusi Jo žodžius, moteris bėgo per miestą ir ragino: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!” Žmonės ėjo kartu su ja, išklausė Jėzų ir patikėjo Juo. Trokšdami sužinoti daugiau, jie maldavo Jį neiškeliauti. Jis dvi dienas pabuvo su jais ir „dar daugiau žmonių įtikėjo dėl Jo pamokslų” (Jono 4, 29.41).AD 80.4

Kai Kristaus mokiniai buvo išvaryti iš Jeruzalės, kai kurie saugų prieglobstį rado Samarijoje. Samariečiai šiltai priėmė šiuos Evangelijos pasiuntinius, ir žydų atsivertėliai surinko brangų derlių tarp tų, kurie kitados buvo jų nuožmiausi priešai.AD 80.5

Pilypo darbą Samarijoje lydėjo didžiulė sėkmė, taigi, taip padrąsintas, jis nusiuntė žmones į Jeruzalę kviesti pagalbos. Dabar apaštalai geriau suprato Kristaus žodžių prasmę: „Jūs [...] tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių” (Apaštalų darbų 1, 8).AD 80.6

Pilypui dar būnant Samarijoje, dangiškasis pasiuntinys jam liepė: „Kelkis ir nueik vidurdienį prie vieškelio, kuris eina iš Jeruzalės į Gazą. [. ]. Susiruošęs jis išėjo”. Jis neklausinėjo, kodėl taip reikia daryti, ir nedvejodamas pakluso; mat šis žmogus jau žinojo, kad Dievo valiai reikia paklusti.AD 81.1

„Ir štai bevažiuojąs etiopas eunuchas, Etiopijos valdovės kandakės dvariškis, viso jos iždo valdytojas. Jis buvo atvykęs į Jeruzalę pasimelsti, o dabar keliavo namo ir, sėdėdamas savo vežime, skaitė pranašą Izaiją”. Šis etiopas užėmė aukštą postą ir buvo įtakingas žmogus. Dievas įžvelgė, jog atsivertęs, jis perteiks kitiems savo gautąją šviesą ir darys didžiulę įtaką Evangelijos labui. Šį šviesos ieškotoją aplankė Dievo angelai, ir Išgelbėtojas jį patraukė į Savo pusę. Veikiant Šventajai Dvasiai, Viešpats suvedė jį su žmogumi, kuris galėjo atvesti jį į šviesą.AD 81.2

Pilypui buvo liepta nueiti pas etiopą ir paaiškinti pranašystę, kurią šis skaitė. Dvasia pasakė: „Prieik ir laikykis greta šito vežimo”. Pribėgęs Pilypas paklausė eunucho: „Ar ir supranti, ką skaitąs?” Šis atsiliepė: „Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!” Ir jis pakvietė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis šalia. Eunuchas skaitė Izaijo pranašystę, kurioje buvo kalbama apie Kristų: „Kaip avis Jis buvo vedamas į pjovyklą, ir kaip ėriukas, kuris tyli kerpamas, Jis neatvėrė savo lūpų. Jis liko pažemintas, todėl nebuvo nuteistas. Kas apsakys Jo giminę, jeigu Jo gyvenimas žemėje buvo nutrauktas?!” AD 81.3

Eunuchas paklausė Pilypą: „Prašom paaiškinti, apie ką čionai pranašas kalba? Apie save ar apie ką kitą?” Tada Pilypas atskleidė jam didžiąją atpirkimo tiesą. Pradėdamas nuo tos pačios Šventojo Rašto vietos, jis „paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų “.AD 81.4

Klausantis Šventojo Rašto aiškinimo, žmogaus širdis virpėjo nuo susidomėjimo; kai mokinys baigė, eunuchas buvo pasirengęs priimti siūlomą šviesą. Dėl savo aukšto pasaulietinio posto jis neatsisakė Evangelijos. „Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. ‘Štai vanduo, - tarė eunuchas, - kas gi kliudo man pasikrikštyti?’ Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu - Pilypas ir eunuchas - įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliais. O Pilypas atsidūrė Azote; iš ten keliaudamas skelbė gerąją naujieną visuose miestuose ir taip atvyko į Cezarėją”.AD 82.1

Etiopas simbolizavo didelę grupę žmonių, kuriuos turi mokyti tokie misionieriai, kaip Pilypas - žmogus, girdintis Dievo balsą ir einantis ten, kur jį siunčia. Daugelis skaitančiųjų Šventąjį Raštą nesupranta jo tikrosios svarbos. Visame pasaulyje vyrai ir moterys ilgesingai žvelgia į dangų. Maldos, ašaros ir prašymai kyla iš sielų, besiilginčių šviesos, malonės, Šventosios Dvasios. Daugelis stovi jau prie pat karalystės sienų, tik ir laukdami, kol juos priims.AD 82.2

Angelas nuvedė Pilypą pas žmogų, kuris ieškojo šviesos ir skaitė norėdamas suprasti Evangeliją. Šiandien angelai lydės žingsnius tų darbininkų, kurie leis Šventajai Dvasiai apvalyti jų lūpas, nuskaistinti ir sutaurinti jų širdis. Pas Pilypą atsiųstas angelas pats galėjo patarnauti etiopui, tačiau Dievas veikia kitaip. Pagal Jo planą, žmonės turi darbuotis dėl kitų žmonių.AD 82.3

Tame, kas pavesta pirmiesiems mokiniams, turi dalį visų laikų tikintieji. Kiekvienas, priėmęs Evangeliją, turi šventąją tiesą, kuria privalo dalytis su pasauliu. Ištikimieji Dievo tarnai visada buvo karšti misionieriai, aukojantys savo lėšas, kad pašlovintų Jo vardą, bei išmintingai naudojantys savo talentus Jo tarnystėje.AD 82.4

Nesavanaudiškas krikščionių darbas praeity turėtų mums būti svarbi pamoka bei įkvėpimas. Dievo Bažnyčios nariai turi būti uolūs geriems darbams, atsiriboję nuo pasaulietinių ambicijų bei žengiantys pėdomis To, kuris gyveno darydamas gera. Kupinomis gailesčio bei užuojautos širdimis jie turi tarnauti tiems, kuriems reikia pagalbos, nešdami nusidėjėliams Gelbėtojo meilės pažinimą. Toks darbas reikalauja didžiulių pastangų, tačiau atneša ir gausų atlygį. Tie, kurie imasi jo nuoširdžiai ir tikslingai, regės, kaip Išgelbėtojui laimimos sielos, nes neįmanoma atsispirti jėgai, lydinčiai tuos, kurie įgyvendina Dievo pavestas užduotis.AD 82.5

Savo pareigą eiti į pasaulį ir atlikti šią užduotį turi ne tik palaiminti tarnautojai. Kiekvienas priėmęs Kristų yra pašauktas darbuotis dėl artimųjų išgelbėjimo. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’ Ir kas girdi, teatsiliepia: ‘Ateik!’” (Apreiškimo 22, 17) Kviesti yra įpareigota visa Bažnyčia. Kiekvienas, išgirdęs kvietimą, turi nuo kalvos ar slėnio atkartoti šią žinią, sakydamas: „Ateik!”AD 83.1

Manyti, jog sielų gelbėjimo darbą turi atlikti tik tarnautojai, yra didžiulė klaida. Nuolankų, pasišventusį tikintįjį, kuriam vynuogyno Šeimininkas patikėjo sielų naštą, turi drąsinti tie, kuriems Viešpats skyrė aukštesnes pareigas. Tie, kurie Dievo Bažnyčioje užima vadovų postus, turi suprasti, kad Gelbėtojo užduotis skirta visiems, kurie tiki Jo vardą. Dievas pasiųs į Savo vynuogyną daugelį tų, kurie nebuvo palaiminti tarnavimui rankų uždėjimu.AD 83.2

Šimtai, net tūkstančiai girdėjusiųjų išgelbėjimo žinią vis dar dykinėja turguje, nors galėtų įsitraukti į aktyvų tarnavimą. Tokiems Kristus sako: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?” ir priduria: „Eikite ir jūs į vynuogyną” (Mato 20, 6.7). Kodėl daugelis neatsiliepia į šį raginimą? Gal todėl, jog mano neturintys imtis šio darbo, nes nestovi prie sakyklų? O kad jie suprastų, jog tūkstančiai pasišventusių Bažnyčios narių turi atlikti didžiulį darbą ir anapus sakyklų!AD 83.3

Dievas ilgai laukė, kol tarnystės dvasia užvaldys visą Bažnyčią, kad kiekvienas dirbtų Jam pagal savo sugebėjimus. Kai Dievo Bažnyčios nariai, vykdydami Evangelijos užduotį, atliks paskirtąjį darbą įvairiuose baruose savo šaly bei užsienyje, visas pasaulis veikiai bus perspėtas ir Viešpats Jėzus su didžia galybe bei šlove sugrįš į šią žemę. „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas” (Mato 24, 14).AD 83.4

*****

...O jūs? Ko gi stovite čia be darbo?
Po vidudienio greit! Aš kviečiu padirbėti.
Vynuogynas Manasis - pasaulis šis margas, o jame...
kiek žolių, akmenų, kiek erškėčių!..

Jūs pažvelkit - kiek reikia šakelių įskiepyti meiliai,
kiek jų reikia genėti, palaistyt, parišti...
Ko gi stovite čia? Tepalaukia darbai antraeiliai,
jūs ateikit ir kitiems pas Mane - pas Kūrėją - padėkit sugrįžti.AD 84.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina