47. Paskutinysis Suėmimas

Po Pauliaus išteisinimo Romoje jo darbas Bažnyčiose negalėjo likti nepastebėtas priešų. Nuo Nerono sukeltų persekiojimų krikščionys visur tapo oficialiai uždrausta sekta. Po kurio laiko netikintys žydai ėmė puoselėti idėją apkaltinti Paulių padegus Romą. Nė vienas iš jų nemanė, kad jis iš tikrųjų yra kaltas, tačiau jie žinojo, kad toks kaltinimas, surengus nedidelį parodomąjį teismą, kuris priverstų patikėti minias, užantspauduos jo likimą. Jų pastangomis Paulius vėl buvo suimtas ir skubiai nugabentas į savo paskutinio įkalinimo vietą.AD 363.1

Antrą kartą į Romą Paulių lydėjo keletas jo ankstesnių bendražygių; daugelis nuoširdžiai troško būti šalia jo, tačiau apaštalas neleido jiems taip rizikuoti savo gyvybe. Jo perspektyvos buvo kur kas mažiau palankios negu ankstesnio įkalinimo metu. Persekiojimai, kurie kilo valdant Neronui, gerokai sumažino krikščionių skaičių Romoje. Tūkstančiai buvo nukankinti už savo tikėjimą, daugelis pabėgo iš mies-to, o likusieji buvo didžiai prislėgti ir įbauginti.AD 363.2

Atvykęs į Romą, Paulius buvo uždarytas niūriame požeminiame kalėjime, kur turėjo sėdėti, kol bus išnagrinėta jo byla. Apkaltintas vienu iš niekingiausių ir didžiausių nusikaltimų prieš miestą bei tautą, jis tapo visuotinės neapykantos objektu.AD 363.3

Draugai, kurie padėjo nešti apaštalui jo naštas, pradėjo jį apleisti - vieni tiesiog paspruko, kiti turėjo vykti kaip misionieriai į įvairias Bažnyčias. Pirmieji turėjo išvykti Figelas ir Hermogenas. Paskui, pabūgęs besitelkiančių sunkumų ir pavojų debesų, persekiojamą apaštalą apleido Demas. Krescentą Paulius išsiuntė į Galatijos Bažnyčias, Titą - į Dalmatiją, Tichiką - į Efezą. Rašydamas apie šį išgyvenimą Timotiejui, Paulius pasakė: „Vienas Lukas tėra su manimi” (2 Timotiejui 4, 11). Dar niekada apaštalui taip nereikėjo jo brolių patarnavimo, kaip dabar, kai jis buvo nusilpęs dėl senatvės, sunkaus triūso bei negalių ir įkalintas tamsiuose, drėgnuose Romos kalėjimo požemiuose. Luko, mylimo mokinio bei ištikimo bičiulio, pagalba buvo didžiulė paguoda Pauliui ir įgalino jį bendrauti su broliais bei išoriniu pasauliu.AD 363.4

Šiuo sunkiu metu Pauliaus širdį džiugino dažni Onesiforo apsilankymai. Šis geraširdis efezietis darė viską, ką gali, kad palengvintų įkalinto apaštalo vargus. Jo mylimas mokytojas buvo sukaustytas grandinėmis dėl tiesos, o jis pats - laisvas, taigi onesiforas negailėdamas savęs stengėsi palengvinti Pauliaus dalią.AD 364.1

Savo paskutiniajame laiške apaštalas apie šį ištikimąjį mokinį pasakė: „Viešpats tebūna gailestingas Onesiforo namams, nes jis dažnai mane stiprindavo ir nesigėdijo mano grandinių, bet, atvykęs į Romą, rūpestingai ieškojo manęs ir surado. Viešpats tesuteikia jam aną dieną rasti Viešpaties pasigailėjimą” (2 Timotiejui 1, 16-18).AD 364.2

Meilės ir užuojautos troškimas yra įdėtas į širdį paties Dievo. Kristus Savo agonijos valandą Getsemanės sode ilgėjosi mokinių palaikymo. Paulius, nors, atrodytų, abejingas sunkumams bei kančioms, taip pat norėjo, kad kas nors jį užjaustų ir būtų šalia. Onesiforo apsilankymai, liudijantys jo ištikimybę vienišam ir apleistam apaštalui, pamalonino ir pradžiugino tą, kuris visą savo gyvenimą pašventė tar-nauti kitiems.AD 364.3