1. Dievo Tikslas Savo Bažnyčiai

Bažnyčia yra žmonių išgelbėjimui Dievo sukurtoji institucija. Jos užduotis - tarnystė, jos misija - nešti pasauliui Evangeliją. Nuo pat pradžių Dievas planavo per Savo Bažnyčią atspindėti pasauliui Savo pilnatvę ir išbaigtumą. Bažnyčios nariai - tie, kuriuos Jis pašaukė iš tamsos į Savo nuostabiąją šviesą, - turi rodyti Jo šlovę. Bažnyčia yra Kristaus malonės turtų saugykla; būtent per Bažnyčią ilgainiui apsireikš, net „kunigaikštystėms ir valdžioms danguje”, paskutinė ir absoliuti Dievo meilė (Efeziečiams 3, 10).AD 9.1

Šventajame Rašte gausu nuostabių pažadų, skirtų Bažnyčiai. „Mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms” (Izaijo 56, 7). „Juos ir Savo kalvos apylinkes padarysiu palaima, siųsiu lietų pagal metų laiką, lietų, nešantį palaimą [...]. Aprūpinsiu juos vešlia augalija, kad krašte nebereikėtų mirti nuo bado ir kęsti tautų užgaules. Jie žinos, kad Aš, VIEŠPATS, jų Dievas, esu su jais, o jie, Izraelio namai, yra Mano tauta, - tai Viešpaties DIEVO žodis. - Jūs esate Mano kaimenė, Mano žmogiškos ganyklos avys, o Aš esu jūsų Dievas, ” - tai VIEŠPATIES Dievo žodis” (Ezechielio 34, 26.29-31).AD 9.2

„Jūs Mano liudylojai, - tai VIEŠPATIES žodis, - Mano tarnai, kuriuos išsirinkau, idant žinotumėte, tikėtumėte Mane ir suprastumėte, jog Aš Tas pats. Nebuvo kito dievo prieš Mane ir nebus po Manęs. Tai Aš, - Aš esu VIEŠPATS, be Manęs kito gelbėtojo nėra. Tai Aš apreiškiau, Aš gelbėjau, Aš paskelbiau, o ne koks svetimas jūsų dievas; jūs Mano liudytojai [...]. Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa, kad atvertum neregių akis, išvestum iš kalėjimo belaisvius, išvaduotum sėdinčius belangės tamsybėse” (Izaijo 43, 10-12; 42, 6.7).AD 9.3

„Taip kalba VIEŠPATS: ‘Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave Sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: ‘Išeikite!’ ir tiems, kurie tamsybėse: ‘Eikite į šviesą!’ Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vėjas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. Padarysiu jiems kelią per visus Savo kalnus, Mano vieškeliai bus nulyginti. [...] Džiūgaukite, dangūs! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Juk VIEŠPATS paguodė Savo tautą, pasigailėjo Savo varguolių. Bet Sionas sako: ‘Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas’. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekada neužmiršiu. Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą Savo rankos delne; tavo mūrus nuolat turiu prieš akis” (Izaijo 49, 8-16).AD 10.1

Bažnyčia yra Dievo tvirtovė, Jo prieglobsčio miestas, kurį Jis išlaiko maištingame pasaulyje. Išduoti Bažnyčią, vadinasi, išduoti Tą, kuris atpirko žmoniją Savo vienatinio Sūnus krauju. Nuo pat pradžių Bažnyčią žemėje sudarė ištikimos sielos. Visais laikais Viešpats turėjo Savo sargybinių, ištikimai liudijusių tai kartai, kurioje jie gyveno. Šie sargybiniai turėjo perspėjimo žinią; ir, kai jie buvo pašaukti sudėti ginklus, jų darbą perėmė kiti. Dievas susaistė šiuos liudytojus su Savimi sandoros ryšiais, apjungdamas Bažnyčią žemėje su Bažnyčia danguje. Jis išsiuntė Savo angelus, kad patarnautų Jo Bažnyčiai, ir pragaro vartai negali nugalėti Jo tautos.AD 10.2

Dievas palaikė Savo Bažnyčią per ištisus persekiojimų, kovų ir tamsos amžius. Ant jos neužslinko nė vienas debesis, kuriam Jis nebūtų Savo Bažnyčios paruošęs; jokia priešiška jėga, apie kurią Jis nebūtų žinojęs, neužkirto kelio Jo darbui. viskas klostėsi taip, kaip buvo Jo numatyta. Jis nepaliko Savo Bažnyčios apleistos, o skelbė pranašystes, kurios pildėsi, - įvyko tai, ką Jo Dvasia įkvėpė išsakyti pranašams. Bus įgyvendinti visi Jo tikslai. Jo Įstatymas susijęs su Jo sostu, ir jokia blogio jėga jo nesugriaus. Tiesa yra įkvėpta bei vedama Dievo; ir ji triumfuos prieš bet kokį pasipriešinimą.AD 11.1

Dvasinės tamsos amžiais Dievo Bažnyčia buvo kaip miestas ant kalno. Per amžių amžius, iš kartos į kartą jos gelmėse skleidėsi tyros dangaus tiesos. Kad ir kokia nusilpusi bei netobula atrodytų Bažnyčia, jai Dievas skiria didžiausią ir ypatingą dėmesį. Tai Jo malonės buvimo vieta, kurioje Jis mėgsta rodyti, kaip Jo jėga keičia širdis.AD 11.2

„Jėzus dar sakė: ‘Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime?”‘ (Morkaus 4, 30). Nieko panašaus tarp pasaulio karalysčių Jis nematė. Visuomenėje Jis nerado nieko, su kuo galėtų ją palyginti. Žemiškas karalystes valdo fizinės jėgos dominavimas; o iš Kristaus karalystės pašalinti visi kūniški ginklai, visos prievartos priemonės. Šios karalystės tikslas - išaukštinti ir sukilninti žmogiškumą. Dievo Bažnyčia yra švento gyvenimo rūmai, kupini įvairiausių gėrybių bei apdovanoti Šventąja Dvasia. Tų rūmų gyventojai turi surasti savąją laimę laimėje tų, kuriems jie padeda ir kuriuos laimina.AD 11.3

Nuostabus tas darbas, kurį Viešpats planuoja atlikti per Savo Bažnyčią, kad galėtų būti pašlovintas Jo vardas. Šį darbą simbolizuoja Ezechielio regėjimas apie gydančią upę: „Šis vanduo teka į rytų pusę ir nutekės į Arabą, o kai įtekės į jūrą, dvokiančio vandens jūrą, jos vanduo pasidarys sveikas. Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę. [...] Ant krantų abipus upės augs visokiausi vaismedžiai. Jų lapai nenubyrės, ir jiems vaisių nepristigs; kas mėnesį jie neš naujus vaisius, nes vanduo jiems atitekės iš šventyklos. Jų vaisiai bus maistas, o lapai - vaistas” (Ezechielio 47, 8.9.12).AD 11.4

Dievas nuo pat pradžių per Savo tautą turėjo nešti pa-laiminimus pasauliui. Senovės Egipto žmonėms gyvybės šaltiniu Dievas išrinko Juozapą. Būtent dėl Juozapo atsidavimo buvo išsaugota visa ta tauta. Per Danielių Dievas išgelbėjo visų Babilono išminčių gyvybę. Ir šie išlaisvinimai yra sektinos pamokos; jos iliustruoja pasauliui siūlomus dvasinius palaiminimus per ryšį su Dievu, kurį garbino Juozapas ir Danielius. Kiekvienas, kurio širdyje gyvena Kristus, kiekvienas, kuris parodys savo meilę pasauliui, darbuojasi kartu su Dievu dėl žmonijos palaiminimo. Jam priimant iš Gelbėtojo malonę ir dovanojant ją kitiems, iš visos jo esybės plūsta dvasinės gyvybės versmės.AD 12.1

Kad apreikštų žmonėms Savąjį charakterį, Dievas pasirinko Izraelį. Jis troško, kad šie žmonės taptų pasauliui išgelbėjimo šaltiniais. Jiems buvo pavestos dangaus pranašystės, Dievo valios apreiškimas. Izraelio kaip tautos susikūrimo priešaušryje pasaulio tautos per savo ištvirkimą prarado Dievo pažinimą. Kitados jos Jį pažinojo; bet kadangi „jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo [...], neišmani jų širdis aptemo” (Romiečiams 1, 21). Tačiau Dievas per Savo gailestingumą neištrynė jų iš egzistencijos. Jo tikslas buvo suteikti jiems galimybę dar kartą susipažinti su Juo per Jo išrinktąją tautą. Per aukojimo tarnystės mokymus Kristus turėjo būti išaukštintas prieš visas tautas, ir kiekvienas, pažvelgęs į Jį, turėjo likti gyvas. Kristus buvo žydų religinės sistemos pagrindas. Visa tipų ir simbolių sistema tapo kompaktiška Evangelijos pranašyste, pristatymu, kuriame siejosi atpirkimo pažadai.AD 12.2

Tačiau izraelitai nebematė didelių savo, kaip Dievo atstovų, privilegijų. Jie užmiršo Dievą ir nebevykdė savo šventosios misijos. Jų gautieji palaiminimai nenešė palaiminimų pasauliui. Viską, ką jie įgijo, naudojo tik savo pačių išaukštinimui. Jie atsiribojo nuo pasaulio, kad išvengtų pagundų. Dievo nurodytus apribojimus, draudžiančius bendrauti su stabmeldžiais bei apsaugančius nuo taikstymosi su pagonių gyvenimu, jie panaudojo tam, kad pasistatytų sieną, atskiriančią juos nuo kitų tautų. Jie netarnavo Dievui, kaip Jis reikalavo, nebuvo savo kaimynui religiniais vadovais ir nerodė švento pavyzdžio.AD 12.3

Kunigai ir vadovai įklimpo apeigų rutinoje. Jie tenkinosi valstybine religija, ir buvo neįmanoma, kad jie dėstytų kitiems gyvąsias dangaus tiesas. Nuosavą teisumą jie laikė pakankamu ir nenorėjo į savo religiją įsileisti naujų elementų. Gerą Dievo valią žmonėms jie traktavo ne kaip kažką, esantį atskirai nuo jų, o siejo ją su savo nuopelnais ir gerais darbais. Tikėjimas, veikiantis per meilę ir nuskaistinantis sielą, negalėjo rasti vietos fariziejų religijoje, kurią sudarė ceremonijos ir žmonių sugalvoti įsakymai.AD 13.1

Apie Izraelį Dievas pasakė: „Ogi Aš buvau tave pasodinęs it geriausią vynmedį, tikrai taurios rūšies! Kaip tu galėjai pavirsti bjauriu laukiniu vynmedžiu?” (Jeremijo 2, 21) „Izraelis - vešlus vynmedis, jo vaisiai - kaip ir jis pats” (Ozėjo 10, 1). „Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti Mano bylą ir Mano vynuogyno. Ką dar reikėjo padaryti Mano vynuogynui, ko Aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors Aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Dabar jums pasakysiu, ką ketinu daryti Savo vynuogynui: išrausiu gyvatvorę, ir jis bus nuniokotas, nugriausiu sieną, ir jis bus ištryptas. Taip! Paversiu jį dykviete: nebus jis genimas nei purenamas, apžels erškėčiais ir usnimis. Debesims įsakysiu, kad nelietų ant jo lietaus. Galybių VIEŠPATIES vynuogynas - Izraelio namai, o daigai, kuriais Jis gėrėjosi, - vyrai iš Judo. Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!” (Izaijo 5, 3-7) „Silpnųjų jūs nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusiųjų ir pražuvusiųjų neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu” (Ezechielio 34, 4).AD 13.2

Žydų vadovai laikė save pernelyg išmintingais, kad jiems reikėtų pamokymų, pernelyg teisiais, kad reikėtų išgelbėjimo, pernelyg gerbtinais, kad reikėtų garbės, kuri ateina iš Kristaus. Gelbėtojas nusigręžė nuo jų ir patikėjo kitiems privilegijas, kuriomis jie piktnaudžiavo, bei darbą, kurį jie buvo apleidę. Dievo šlovė turi būti apreikšta, Jo darbas įtvirtintas. Pasaulyje turi būti įkurta Kristaus karalystė. Apie Dievo dovanotą išgelbėjimą turi sužinoti visi miestai dykynėse, o mokiniai yra pašaukti atlikti tą darbą, kurio nepadarė žydų vyresnieji.AD 14.1

*****

...Dangaus Karalius turi ir turėjo Žemėje Bažnyčią visada,
ji - mylima Jo nuotaka, Jo vynuogynas,
ant kalno miestas ir Jo šlovės ambasada,
Jo diademoj brangakmenis grynas.

Dažnai yra ji buvus (o gal ir vėlei bus)
uolos plyšy nuo vėtrų pasislėpus balandėlė.
Ir nors netobula, lyg indas - paprastas, trapus,
ji Jam labai brangi, ji neša Kristaus Evangeliją.

Tad Savo antrojo šlovingo atėjimo rytą
surinks Jis Savąją Bažnyčią, po visą vargo Žemę išblaškytą.AD 14.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina