19. Žydai Ir Pagonys

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 15, 1-35.

Pasiekę Sirijos Antiochiją, iš kur buvo išsiųsti į savąją misiją, Paulius ir Barnabas išnaudojo kiekvieną galimybę suburti tikinčiuosius bei papasakoti, „kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus” (Apaštalų darbų 14, 27). Bažnyčia Antiochijoje buvo didelė ir vis augo. Šis misionieriškos veiklos centras buvo viena iš stambiausių krikščionių grupių. Jam priklausė įvairių klasių žmonės - ir žydai, ir pagonys.AD 140.1

Kol drauge su Antiochijos Bažnyčios tarnautojais ir nariais apaštalai karštai stengėsi laimėti Kristui kuo daugiau sielų, keletui Judėjos žydų tikinčiųjų „iš priėmusių tikėjimą fariziejų ” pavyko iškelti klausimą, kuris greitai įžiebė plačiai išplitusius nesutarimus Bažnyčioje ir sukėlė siaubą įtikėjusiems pagonims. Šie judaizmo mokytojai visiškai įsitikinę tvirtino, kad norėdamas būti išgelbėtas, žmogus turi apsipjaustyti ir laikytis viso apeiginio Įstatymo.AD 140.2

Paulius su Barnabu nedelsiant sureagavo į šį melagingą mokymą ir pasipriešino šios temos dėstymui pagonims. Antra vertus, daugelis Antiochijos žydų palaikė neseniai iš Judėjos atkeliavusių brolių poziciją.AD 140.3

Atsivertę žydai paprastai nebuvo linkę taip sparčiai žengti į priekį, kaip kad Dievo apvaizda atverdavo kelią. Iš apaštalų darbų tarp pagonių vaisių akivaizdu, jog atsivertusiųjų tarp pastarųjų buvo kur kas daugiau negu tarp žydų. Žydai nuogąstavo, kad, jeigu jų Įstatymo apribojimai ir apeigos pagonims nebebus privalomi kaip narystės Bažnyčioje sąlyga, galiausiai tarp tų, kurie priėmė Evangelijos žinią, išnyks nacionalinis žydų savitumas, lig šiol padėjęs jiems išsiskirti iš visų kitų žmonių.AD 140.4

Žydai visada didžiavosi jiems Dievo paskirtąja tarnyste, ir daugelis iš tų, kurie atsivertė į Kristaus tikėjimą, vis dar manė, kad, jeigu Dievas kitados aiškiai nurodė hebrajiškų pamaldų pobūdį, negali būti, kad Jis leistų kam nors pakeisti tam tikrus jų elementus. Jie reikalavo įtraukti į krikščionių religijos apeigas žydų įstatymus bei ceremonijas. Jiems sunkiai sekėsi suprasti, kad visi apeiginiai aukojimai tik simbolizavo Dievo Sūnaus mirtį, kurioje simbolis susitiko su simbolizuojamuoju ir po kurios visi Mozės laikų religinės sistemos ritualai bei apeigos nebereikalingi.AD 141.1

Tačiau iki atsivertimo ir Paulius tarėsi „be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą” (Filipiečiams 3, 6). Tačiau, kai jo širdis buvo pakeista, jis aiškiai suprato Gelbėtojo, kaip žmonijos - ir žydų, ir pagonių - Atpirkėjo, misiją ir išmoko įžvelgti skirtumą tarp gyvo tikėjimo ir mirusio formalizmo. Evangelijos šviesoje senieji izraelitų ritualai bei apeigos įgijo naują ir gilesnę prasmę. Tai, ką jie simbolizavo, jau išsipildė, ir gyvenantieji Evangelijos sistemoje nebeprivalėjo šių apeigų atlikinėti. Paulius ir dvasia, ir raide laikėsi tik Dievo nekintančio Dešimties įsakymų Įstatymo.AD 141.2

Antiochijos Bažnyčioje apipjaustymo klausimas sukėlė daug diskusijų ir nesutarimų. Pagaliau Bažnyčios nariai bijodami, kad užsitęsę ginčai nesukeltų tarp jų susiskaldymų, nusprendė išsiųsti Paulių su Barnabu ir keliais kitais atsakingais Bažnyčios nariais į Jeruzalę, kad išdėstytų šį klausimą apaštalams ir vyresniesiems. Ten jie turėjo susitikti su įvairių Bažnyčių atstovais bei švęsti artėjančių švenčių su į Jeruzalę sugūžėjusiais tikinčiaisiais. o kol kas, iki visuotinės tarybos sprendimo, visi ginčai turėjo būti nutraukti. Šį sprendimą turėsiančios priimti visos šalies bendruomenės.AD 141.3

Pakeliui į Jeruzalę apaštalai aplankė tikinčiuosius tuose miestuose, kuriuose jie jau buvo skelbę, ir padrąsino juos papasakodami apie savo patirtį darbuojantis Viešpatyje ir pagonių atsivertimus.AD 142.1

Jeruzalėje pasiuntiniai iš Antiochijos susitiko su broliais iš įvairių bendruomenių, atkeliavusiais į visuotinį susirinkimą, ir papasakojo jiems apie sėkmę, kuri lydi jų tarnavimą tarp pagonių. Paskui paaiškino, kokia kilo sumaištis dėl to, kad keletas atsivertusių fariziejų atvyko į Antiochiją ir pradėjo skelbti, jog norėdami būti išgelbėti, pagonys privalo apsipjaustyti ir laikytis Mozės Įstatymo.AD 142.2

Šis klausimas susirinkime buvo aptartas šiltoje atmosferoje. Su apipjaustymo klausimu buvo glaudžiai susieta ir keletas kitų, reikalaujančių kruopštaus įsigilinimo. Viena iš tokių problemų buvo, kaip reikėtų traktuoti stabams paaukotą mėsą. Daugelis atsivertusių pagonių gyveno tarp tamsių ir prietaringų žmonių, kurie dažnai aukojo ir atnašavo stabams. Šioms pagoniškoms pamaldoms vadovaujantys kunigai plėtojo prekybą jiems suneštomis aukomis, taigi žydai bijojo, kad atsivertę pagonys neužtrauktų krikščionybei negarbės, pirkdami tai, kas buvo paaukota stabams ir tam tikra prasme remdami stabmeldiškus papročius.AD 142.3

Be to, pagonys buvo įpratę valgyti pasmaugtų gyvulių mėsą, o žydai laikėsi dieviško įsakymo, kad, papjovus gyvulius maistui, reikia ypatingai atkreipti dėmesį, kad iš skerdienos ištekėtų visas kraujas - priešingu atveju, mėsa bus netyra. Dievas davė žydams šiuos nurodymus, kad apsaugotų jų sveikatą. Žydams buvo nuodėmė įtraukti į savo racioną kraują. Kraują jie laikė gyvybe, o kraujo praliejimą - nuodėmės pasekme.AD 142.4

Pagonys, priešingai, surinkdavo iš paaukoto gyvulio tekantį kraują ir panaudodavo jį maistui gaminti. Žydai negalėjo patikėti, kad turi pakeisti savo papročius, susiformavusius po specialaus Dievo nurodymo. Taigi, jeigu tuometinėje situacijoje žydas ir pagonis būtų pamėginę valgyti prie vieno stalo, pirmasis būtų šokiruotas ir pasišlykštėtų antruoju.AD 142.5

Pagonys, ypač graikai, tuo metu buvo labai amoralūs, ir kilo pavojus, kad kai kurie iš jų, neatsivertę savo širdyse, išpažins tikėjimą, bet neatsisakys blogų darbų. Žydų kilmės krikščionys negalėjo toleruoti amoralumo, kurio pagonys, savo ruožtu, net nelaikė nusikalstamu. Taigi žydai laikėsi nuomonės, jog apipjaustymas bei apeiginio įstatymo laikymasis turėtų būti privalomas atsivertusiems pagonims ir taip patikrintų jų nuoširdumą bei pasišventimą. Jie buvo įsitikinę, jog tai apsaugotų Bažnyčią nuo tokių žmonių, kurie priėmę tikėjimą be tikro širdies atsivertimo, vėliau galėtų užtraukti jai priekaištus dėl amoralumo ir nesaikingumo.AD 143.1

Buvo akivaizdu, jog įvairūs su pagrindinio klausimo sprendimu susiję aspektai kelia tarybai neįveikiamų sunkumų. Tačiau Šventoji Dvasia iš tikrųjų jau buvo išsprendusi šį klausimą, nuo kurio, atrodė, priklausė krikščionių Bažnyčios klestėjimas, jei ne visa egzistencija.AD 143.2

„Įsiliepsnojus ilgam ginčui, Petras pakilo ir kreipėsi į juos: ‘Mieli broliai, jūs žinote, jog Dievas jau nuo seniai išsirinko mane iš jūsų, kad pagonys iš mano lūpų išgirstų gerąją naujieną ir įtikėtų’” . Jis paaiškino, jog Šventoji Dvasia išsprendė ginčytiną klausimą, paskirstydama galią po lygiai ir neapipjaustytiems pagonims, ir apipjaustytiems žydams. Jis papasakojo apie savo regėjimą, kuriame Dievas parodė jam maršką, ant kurios buvo išdėliota įvairiausių keturkojų padarų, ir liepė pjauti ir valgyti. Kai Petras atsisakė, tvirtindamas, jog niekada nevalgė sutepto ar netyro maisto, pasigirdo atsakymas: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!” (Apaštalų darbų 10, 15)AD 143.3

Petras papasakojo, kaip aiškiai atsiskleidė šių žodžių prasmė, kai jis tuoj po to įvykio buvo pakviestas eiti pas šimtininką ir supažindinti jį su tikėjimu Kristumi. Šis įvykis parodė, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis, o priima ir pripažįsta visus, kurie Jo bijo. Petras prisipažino, jog buvo apstulbęs, kai kalbėdamas tiesos žodžius susirinkusiesiems Kornelijaus namuose pamatė, kaip Šventoji Dvasia užvaldo klausytojų - ir žydų, ir pagonių - širdis. Ta pati šviesa bei šlovė, kuri užliejo apipjaustytus žydus, švietė ir į neapipjaustytų pagonių veidus. Dievas perspėjo Petrą nelaikyti vienų prastesniais už kitus, nes Kristaus kraujas apvalo nuo nešvarumu kiekvieną.AD 143.4

Kiek anksčiau Petras kalbėjosi su savo broliais apie Kor-nelijaus bei jo draugų atsivertimą ir savo bendravimą su jais. Tada pasakodamas, kaip Šventoji Dvasia nužengė ant pagonių, jis pasakė: „Tad jeigu Dievas suteikė jiems tokią pat dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!” (Apaštalų darbų 11, 17) Dabar su nemažesniu įkarščiu bei jėga jis skelbė: „Ir Dievas, kuris pažįsta širdis, paliudijo jų naudai, duodamas jiems Šventąją Dvasią kaip ir mums. Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis. Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti ?” Tas jungas buvo ne Dešimties įsakymų Įstatymas, kaip kad tvirtino kai kurie įpareigojančių Įstatymo reikalavimų priešininkai; čia Petras turėjo galvoje apeigų Įstatymą, kurį Kristaus nukryžiavimas anuliavo ir padarė beprasmišką.AD 144.1

Petro kreipimasis paruošė susirinkusiuosius kantriai išklausyti Pauliaus ir Barnabo, kurie išdėstė savąją darbo pagonims patirtį, pasakojimo. „Visas susirinkimas nutilo. Dalyviai ėmė klausytis Barnabo ir Pauliaus pasakojimo, kokių didžių ženklų ir stebuklų per juos Dievas padarė pagonijoje” .AD 144.2

Ryžtingai paliudijo ir Jokūbas, pareiškęs, jog tai Dievo tikslas suteikti pagonims tas pačias privilegijas ir palaiminimus, kaip ir žydams.AD 144.3

Šventoji Dvasia nematė reikalo primesti atsivertusiems pagonims apeiginio Įstatymo vykdymą, ir apaštalų nuomonė šiuo klausimu atitiko Dievo Dvasios požiūrį. Tarybai vadovavo Jokūbas ir paskutinis jo sprendimas buvo toks: „Todėl, manding, į Dievą atsivertusių pagonių nedera apsunkinti”.AD 144.4

Taip užsibaigė šis ginčas. Šiuo atveju mes matome, kaip buvo paneigtas Romos katalikų Bažnyčios mokymas, kad Petras yra Bažnyčios galva. Tie, kurie kaip popiežiai tvirtina esą jo įpėdiniai, savo pretenzijų pagrįsti Šventuoju Raštu negali. Niekas Petro gyvenime neleidžia teigti, kad jis buvo labiau išaukštintas nei jo broliai ir tapo Aukščiausiojo vietininku žemėje. Jeigu tie, kurie skelbiasi esą Petro įpėdiniai, iš tikrųjų sektų jo pavyzdžiu, jie visuomet pasitenkintų lygybe su savo broliais.AD 145.1

Šioje situacijoje tarybos priimtam sprendimui paskelbti, atrodo, buvo pasirinktas ne Petras, o Jokūbas. Būtent pagal jo paskelbtą nuosprendį apeiginis Įstatymas, o ypač įpareigojimas apsipjaustyti, neturi būti prievarta primetamas pagonims ar net jiems rekomenduojamas. Jokūbas stengėsi atkreipti savo brolių dėmesį į tą faktą, kad atsigręždami į Dievą pagonys iš esmės pakeitė savo gyvenimą ir kad reikia kiek įmanoma stengtis nepainioti jų sudėtingais, abejotinais ir nesvarbiais klausimais, kad jie nesutriktų sekdami Kristumi ir neišklystų iš kelio.AD 145.2

Antra vertus, įtikėję pagonys turėjo atsisakyti papročių, kurie neatitiko krikščionybės principų. Taigi apaštalai ir vyresnieji nusprendė laišku perspėti pagonis susilaikyti ir nevalgyti stabams paaukotos mėsos, pasmaugtų gyvulių, kraujo, vengti ištvirkavimo. Jie turėjo būti raginami laikytis įsakymų ir gyventi šventai. Be to, jie buvo užtikrinti, jog apaštalai neįpareigojo žmonių mokyti, jog apipjaustymas yra privalomas.AD 145.3

Jiems buvo rekomenduota visais klausimais kreiptis į Paulių ir Barnabą, kaip į tuos, kurie pavedė savo gyvenimą Viešpačiui. Su šiais apaštalais buvo pasiųsti Judas ir Silas, kad paskelbtų pagonims tarybos nutarimą: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų”. Keturi Dievo tarnai buvo išsiųsti į Antiochiją su laišku ir žinia, kuri turėjo užbaigti visus nesutarimus; mat tai buvo aukščiausios valdžios žemėje balsas.AD 145.4

Šią problemą gvildenusią tarybą sudarė apaštalai ir mo-kytojai, išgarsėję ugdant iš žydų ir pagonių kilusių krikščionių Bažnyčias, bei rinktiniai atstovai iš įvairių vietovių. Dalyvavo vyresnieji iš Jeruzalės, pasiuntiniai iš Antiochijos, buvo atstovaujamos įtakingiausios bendruomenės. Taryba dirbo pagal tai, ką diktavo apšviestas protas, ir vadovavosi Dievo valios įkurtosios Bažnyčios orumu. Savo priimtų sprendimų rezultatu jie visi laikė tai, kad pats Dievas atsakė į svarstomą klausimą, suteikdamas pagonims Šventąją Dvasią; jie suprato, jog dabar telieka paklusti Dvasios vedimui.AD 146.1

Dėl sprendžiamo klausimo nebuvo paragintas balsuoti visas krikščionių kūnas. Nutarimą, kuris vėliau tapo visuotinai priimtinas krikščionių Bažnyčioms, priėmė bei išleido „apaštalai ir vyresnieji broliai”, įtakingi bei išmintingi žmonės. Tiesa, ne visiems toks sprendimas patiko; buvo ambicingų ir savimi pasitikinčių brolių, kurie su juo nesutiko. Šie žmonės nusprendė patys prisiimti atsakomybę ir darbuotis atskirai. Jie daug murmėjo, ieškojo klaidų, siūlė naujus planus ir ieškojo būdų, kaip sužlugdyti darbą žmonių, kuriuos Dievas paskyrė skelbti Evangeliją. Bažnyčia pirmą kartą susidūrė su tokiomis kliūtimis, kurios nuo tol lydės ją lig pat laikų pabaigos.AD 146.2

Jeruzalė buvo Judėjos sostinė, ir būtent ten tarpo didžiausias jų išskirtinumas bei fanatizmas. Žydų kilmės krikščionys, nuolat prieš akis turėdami šventyklą, savaime suprantama, leisdavo savo mintims nukrypti prie ypatingų žydų, kaip tautos, privilegijų. Daugelis iš jų, regėdami krikščionių Bažnyčią atsiskiriant nuo judaizmo apeigų bei tradicijų ir suvokdami, jog ypatingasis žydų papročius lydėjęs šventumas naujojo tikėjimo šviesoje greitai bus užmirštas, piktinosi Pauliumi, kaip žmogumi, kuris didžia dalimi ir sukėlė šias permainas. Netgi ne visi mokiniai buvo pasirengę uoliai priimti tarybos sprendimą. Kai kurie dar karštai vykdė apeiginį Įstatymą ir nepalankiai žvelgė į Paulių, nes manė, kad jo principai įpareigojimų, kuriuos kelia žydų Įstatymas, atžvilgiu yra neteisingi.AD 146.3

Platūs ir toli siekiantys Visuotinio susirinkimo sprendimai pagonių tikinčiųjų gretose sustiprino pasitikėjimą, ir Dievo darbas klestėjo. Antiochijos Bažnyčia buvo palaiminta Judo ir Silo apsilankymu - šie ypatingi pasiuntiniai grįžo su apaštalais iš susirinkimo Jeruzalėje. „Būdami pranašai”, Judas ir Silas „guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais”. Šie pamaldūs vyrai užsibuvo Antiochijoje kiek ilgiau. „Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje. Kartu su daugeliu kitų jie mokė ir skelbė Viešpaties žodžio gerąją naujieną”.AD 147.1

Kai kiek vėliau Antiochijoje apsilankė Petras, savo išmintingu požiūriu į atsivertusius pagonis, jis laimėjo daugelio pasitikėjimą. Kurį laiką jis veikė pagal šviesą, siųstą iš Dangaus. Jis jau buvo įveikęs savo prigimtinius prietarus, susijusius su sėdėjimu prie vieno stalo su atsivertusiais pagonimis. Tačiau, kai iš Jeruzalės atvyko keletas dėl apeiginio Įstatymo uolių žydų, Petras neapgalvotai pakeitė savo požiūrį į atsivertėlius iš pagonybės. „Kartu su juo veidmainiavo ir kiti žydai, net Barnabas pasidavė jų veidmainystei”. Šis tų, kurie buvo gerbiami ir mylimi kaip vadovai, silpnumo pasireiškimas pagonių tikinčiųjų protuose paliko skausmingiausią įspūdį. Bažnyčiai grėsė skilimas. Pamatęs, kokią žalą Bažnyčiai padarė Petro veidmainystė, Paulius atvirai priekaištavo jam, kad šitaip slepia savo tikruosius jausmus. Bažnyčios akivaizdoje Paulius paklausė Petro: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?” (Galatams 2, 13-14)AD 147.2

Petras suprato savo klaidą ir nedelsiant, kiek tik leido jėgos, ėmėsi taisyti padarytą žalą. Dievas, kuris žino viską nuo pradžios iki pabaigos, leido Petrui parodyti savo charakterio silpnybę, kad išbandytas apaštalas supratu, jog pats jis neturi nieko, kuo galėtų girtis. Net geriausi žmonės, palikti vieni, priimdami sprendimus darys klaidas. Dievas numatė ir tai, jog ateity kai kurie taip paklys, jog Petrui ir jo tariamiems įpėdiniams priskirs tas išaukštintas išskirtines privilegijas, kurios priklauso tik Dievui. Šis pasakojimas apie apaštalo silpnybę turėjo išlikti kaip įrodymas jo poelgių klaidingumo bei to fakto, kad jis užėmė jokiu būdu ne aukštesnę padėtį negu kiti apaštalai.AD 147.3

Šio nukrypimo nuo teisingų principų istorija išlieka kaip rimtas perspėjimas žmonėms, užimantiems Dievo darbe atsakingus postus, kad jie išsaugotų savo vienybę ir tvirtai laikytųsi principų. Kuo didesnė atsakomybė patikėta žmogui, tuo didesnės jo galimybės diktuoti ir kontroliuoti, tuo daugiau jis gali padaryti žalos, jei kruopščiai nežengs Viešpaties keliu ir nesidarbuos pagal sprendimus, priimtus vieningoje viso tikinčiųjų kūno taryboje.AD 148.1

Po visų Petro nesėkmių, po jo nuopuolio ir atsigavimo, ilgos tarnystės, artimos pažinties su Kristumi, susipažinimo su tuo, kaip tiesiai Gelbėtojas praktikavo teisingus principus; po visų nurodymų, kuriuos jis gavo, visų sugebėjimų, pažinimo bei įtakingumo, kuriuos jis įgijo skelbdamas bei aiškindamas žodį, - argi nekeista, kad po viso to Petras, bijodamas žmonių ar norėdamas pelnyti pagarbą, pažeidė ir ignoravo Evangelijos principus? Ar nekeista, kad jo ištikimybė tam, kas teisinga, susvyravo? Tegul Dievas padeda kiekvienam žmogui suprasti savo bejėgiškumą, savo negebėjimą atplukdyti savo laivą tiesiai ir saugiai į uostą.AD 148.2

Savo tarnavime Paulius dažnai būdavo priverstas likti vienas. Dievas jį mokė ypatingai, ir šis žmogus nedrįso eiti į kompromisus principų atžvilgiu. Kartais našta būdavo itin sunki, bet Paulius tvirtai stovėjo tiesos pusėje. Jis suprato, kad Bažnyčia niekada neturi tapti pavaldi žmogui. Žmonių tradicijos ir elgesio taisyklės neturi išstumti apreikštosios tiesos. Evangelijai neturi užkirsti kelio žmonių prietarai ir užgaidos, kad ir kokią padėtį tie žmonės užimtų Bažnyčioje.AD 148.3

Paulius pašventė save ir visas savo jėgas Dievo tarnystei. Jis gavo Evangelijos tiesas tiesiai iš Dangaus ir per visą savo tarnavimą palaikė gyvą ryšį su dangiškais pasiuntiniais. Pats Dievas suformavo teisingą jo požiūrį į bereikalingą iš pagonių kilusių krikščionių apsunkinimą; taigi, kai judaizmą anksčiau praktikavę tikintieji iškėlė Antiochijos Bažnyčioje apipjaustymo klausimą, Paulius žinojo Dievo Dvasios nuomonę apie tokį mokymą ir užėmė tvirtą, nepalenkiamą poziciją, kuri išlaisvino Bažnyčią iš žydiškų ritualų bei apeigų.AD 149.1

Nors Paulius buvo asmeniškai mokomas Dievo, jis nesijautė turįs individualią atsakomybę. Laukdamas, kol Dievas nuves tiesiausiu keliu, jis buvo visada pasirengęs pripažinti Bažnyčios bendruomenėje apjungtų tikinčiųjų kūno autoritetą. Jam buvo reikalingi patarimai, o kai kildavo svarbių klausimų, Paulius mielai išdėstydavo juos Bažnyčiai ir kartu su savo broliais ieškodavo Dievo išminties, kad priimtų teisingą sprendimą. Jis skelbė: „Pranašų dvasinės dovanos yra pranašams klusnios, nes Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas” (1 Korintiečiams 14, 32). Kartu su Petru jis mokė, kad visi, susivieniję Bažnyčioje, turi būti „apsivilkę nuolankumu vieni kitiems” (1 Petro 5, 5).AD 149.2

*****

Jėzus myli tave ir mane, ir dar „tą”,
bet mums kartais sunki našta -
kaip mylėti mums „tą”, jei pakęsti vos galim...AD 149.3

Romualda Adomaitytė-Chabarina