26. Apolas Korinte

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 18, 18-28.

Išvykus iš Korinto, kita Pauliaus darbų sritis buvo Efezas. Jis buvo pakeliui į Jeruzalę, kur norėjo apsilankyti artėjančiose šventėse, ir Efeze trumpam apsistojo atsikvėpti. Paulius pasikalbėjo su žydais sinagogoje ir paliko jiems tokį gerą įspūdį, kad jie paragino apaštalą tęsti savo darbą tarp jų. Kadangi tuo metu Paulius ketino apsilankyti Jeruzalėje, jis negalėjo užsibūti pernelyg ilgai, tačiau pažadėjo grįžti į Efezą, „jei Dievas panorės”. Į Efezą jį lydėjo Akvilas ir Priscilė, ir apaštalas paliko juos ten tęsti jo pradėto darbo.AD 200.1

„Tuo tarpu vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, atvyko į Efezą”. Jis buvo girdėjęs skelbiant Joną Krikštytoją, atgailavęs ir pakrikštytas bei savo akimis matė, jog pranašo darbas nenuėjo veltui. Šventajame Rašte apie Apolą pasakyta, kad „jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą”.AD 200.2

Dar būdamas Efeze Apolas „drąsiai ėmė skelbti sinagogoje”. Tarp jo klausytojų buvo Akvilas ir Priscilė, kurie supratę, kad jis dar neturi visos Evangelijos šviesos, „pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią”. Jų pamokytas, jis aiškiau suvokė Šventąjį Raštą ir tapo vienu iš gabiausių krikščionių tikėjimo gynėjų.AD 200.3

Apolas troško keliauti į Achają, tad broliai iš Efezo „parašė mokiniams, kad jį priimtų”, kaip Kristaus Bažnyčiai visiškai tinkamą mokytoją. Jis nukeliavo į Korintą, kur ėjo iš namų į namus ir „smarkiai sukirsdavo žydus, iš Raštų įrodydamas Jėzų esant Mesiją”. Paulius sėjo tiesos sėklą, dabar Apolas ją laistė. Sėkmė, lydėjusi Apolą skelbiant Evangeliją, kai kuriuos tikinčiuosius paskatino išaukštinti jo darbus labiau negu Pauliaus. Šis žmonių lyginimas įleido į Bažnyčią su-siskaldymo dvasią, ir iškilo pavojus Evangelijos plitimui.AD 200.4

Per tuos pusantrų metų, kuriuos Paulius praleido Korinte, jis sąmoningai skelbė Evangeliją pačiais paprasčiausiais žodžiais. „Ne iškilnia kalba ar išmintimi” artinosi jis prie korintiečių, o bijodamas ir drebėdamas, su „Dvasios galybės parodymu” skelbė Dievo Žodį, kad jų „tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe” (1 Korintiečiams 2, 1.4.5).AD 201.1

Paulius pritaikė savo skelbimo stilių prie Bažnyčios būklės. „Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, - vėliau paaiškino jis, - bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite” (1 Korintiečiams 3, 1.2). Daugelis Korinto tikinčiųjų lėtai įsisavino pamokas, kurias jis troško jiems išdėstyti. Jų pažanga dvasiniame pažinime nebuvo proporcinga jų privilegijoms ir galimybėms. Jie jau turėjo būti toli pažengę krikščioniškoj patirty, sugebėti suvokti ir praktikuoti gilesnes Žodžio tiesas, tačiau stovėjo ten pat, kur buvo mokiniai, kai Kristus jiems pasakė: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti” (Jono 16, 12). Pavydas, piktos mintys ir kaltinimai užvėrė daugelio Korinto tikinčiųjų širdis pilnatviškam veikimui Šventosios Dvasios, kuri „visa ištiria, net Dievo gelmes” (1 Korintiečiams 2, 10). Kad ir kokie išmintingi jie buvo savo pasaulietišku išprusimu, Kristaus pažinimu tebuvo kūdikiai.AD 201.2

Pauliaus pareiga buvo išmokyti Korinto atsivertusius pradmenų, krikščioniškojo tikėjimo abėcėlės. Jis turėjo lavinti juos, kaip tuos, kurie nieko neišmano apie dieviškos jėgos veikimą širdyje. Tuo metu jie negalėjo suprasti išgelbėjimo paslapčių, nes „juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai” (1 Korintiečiams 2, 14). Paulius troško pasėti sėklą, kurią laistyti turėjo kiti. Jo sekėjai turėjo tęst i jo darbą nuo ten, kur jis pabaigė, pateikdami tiek dvasinės šviesos ir pažinimo, kiek Bažnyčia galėjo suprasti.AD 201.3

Pradėjęs savo darbą Korinte, apaštalas suprato, kad jis turi itin rūpestingai išdėstyti didžiąsias tiesas. Jis žinojo, kad tarp klausytojų bus pasipūtėlių, tikinčių žmonių teorijomis bei neteisingos pamaldų sistemos šalininkų, kurie eina apgraibomis, tikėdamiesi rasti fizinio pasaulio teorijų knygą, kuri taptų atkirčiu Šventajame Rašte apreikštai dvasinio ir nemirtingo gyvenimo realybei. Jis žinojo ir tai, jog kritikai mėgins paprieštarauti krikščioniškai apreikštojo Žodžio interpretacijai, o skeptikai į Kristaus Evangeliją žiūrės ironiškai ir pašaipiai.AD 202.1

Stengdamasis atvesti sielas prie kryžiaus, Paulius nedrįso tiesiogiai priekaištauti tiems, kurie negyveno dorovingai, ar parodyti, kokia šlykšti jų nuodėmė švento Dievo akivaizdoje. Jis verčiau rodė jiems teisingą gyvenimo tikslą ar mėgino padaryti įspūdį savo pamokslais apie dieviškąjį Mokytoją, kuris Jį priėmusius iš pasaulietiškumo ir nuodėmės perkelia į tyrumą ir teisumą. Paulius ypatingą dėmesį skyrė praktiškam pamaldumui bei šventumui, kurių turi siekti kiekvienas, norintis užimti garbingą vietą Dievo karalystėje. Jis be galo norėjo matyti, kaip Kristaus Evangelijos šviesa perskrodžia tų žmonių protų tamsą ir jie išvysta, koks pasibjaurėtinas jų amoralus gyvenimas Dievo akivaizdoje. Taigi pagrindinė Pauliaus pamokslų tema buvo Kristus ir Jo nukryžiavimas. Jis stengėsi parodyti žmonėms, kad jie turėtų uoliai tyrinėti bei su didžiausiu džiaugsmu priimti nuostabią tiesą apie išgelbėjimą ir per atgailą artintis prie Dievo ir tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi.AD 202.2

Filosofas nusigręžia nuo išgelbėjimo šviesos, nes joje jo išdidžios teorijos atrodo gėdingos; pasauliečiai atsisako ją priimti, nes ji atskirtų juos nuo jų žemiškų stabų. Paulius suprato, jog tam, kad žmogus pamiltų Kristų ar tikėjimo akimis pažvelgtų į kryžių, jis pirmiau turi suprasti Kristaus charakterį. Čia turi prasidėti tas gilinimasis, kuris taps atpirktųjų mokslu ir giesme per visą amžinybę. Tik kryžiaus šviesoje gali būti nustatyta tikroji žmogaus sielos vertė.AD 203.1

Šis apvalantis Dievo malonės veikimas pakeičia žmogaus įgimtus polinkius. Kūniškai mąstantiems žmonėms dangus neatrodo patrauklus; jų kūniškų, nepašventintų širdžių nevilioja ta tyra ir šventa vieta, ir jeigu jie ir galėtų ten patekti, nerastų nieko, kas jiems būtų sava. Kūnišką širdį valdantys polinkiai turi būti pavesti Kristaus malo-nei, ir tik tada žmogus bus tinkamas įžengti į dangų bei džiaugtis tyrų, šventų angelų draugija. Kai žmogus miršta nuodėmei ir atsiduoda naujam gyvenimui Kristuje, dieviška meilė pripildo jo širdį; jo suvokimas pašventinamas; jis ima gerti iš neišsenkančio pažinimo ir džiaugsmo šaltinio, ir jo kelią nušviečia amžinoj i diena, nes su juo visada yra gyvenimo Šviesa.AD 203.2

Paulius siekė, jog broliai korintiečiai suprastų, kad jis ir kiti su juo dirbantys tarnautojai tėra žmonės, Dievo įpareigoti skelbti tiesą, ir kad jie visi pasinėrę į tą patį darbą, o jų sėkmė darbuose vienodai priklauso nuo Dievo. Bažnyčioje kilęs ginčas dėl skirtingų tarnautojų nuopelnų neatitiko Dievo valios ir buvo kūniškos širdies branginamų savybių rezultatas. „Kol vienas sako: ‘Aš - Pauliaus’, kitas: ‘Aš - Apolo’, - argi nesate vien žmogiški? Kas gi yra Apolas? Kas gi Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino. Nieko nereiškia sodintojas nei laistytojas, bet tik augintojas - Dievas” (1 Korintiečiams 3, 4-7).AD 203.3

Būtent Paulius pirmasis paskelbė Evangeliją Korinte ir suorganizavo ten Bažnyčią. Šį darbą atlikti jam paskyrė Viešpats. Vėliau, nurodžius Dievui, Savo postus bei vietas užėmė ir kiti darbininkai. Pasėtą sėklą reikėjo laistyti, ir tai turėjo atlikti Apolas. Dirbdamas jis sekė Pauliaus pavyzdžiu, toliau mokė žmones ir padėjo pasėtajai sėklai sudygti. Jis sugebėjo atverti kelią į žmonių širdis, tačiau augimą lėmė tik Dievas. Charakterį keičia ne žmogaus, o Dievo jėga. Nors yra tų, kurie sodina ir laisto, ne jie paskatina sėklą sudygti ir augti; jie triūsia vadovaujami Dievo kaip Jo paskirtieji pasiuntiniai ir bendradarbiauja su Juo Jo darbe. Visa garbė ir šlovė, ateinanti su sėkme, priklauso Pjūties Šeimininkui.AD 203.4

Dievo tarnai turi skirtingas dovanas, tačiau visi jie yra Jo darbininkai. Kiekvienas turi mokytis iš Didžiojo Mokytojo, o paskui tai, ką išmoko, perteikti kitiems. Dievas kiekvienam iš Savo pasiuntinių paskyrė individualų darbą. Esama įvairių dovanų, tačiau visus darbininkus turi apjungti harmonija, valdoma apvalančio Šventosios Dvasios veikimo. Jiems skleidžiant žinią apie išgelbėjimo Evangeliją, Dievo galybė daugelį įtikins ir atvers. Žmonės, kaip įrankiai, kartu su Kristumi yra paslėpti Dieve, ir Kristus iškyla kaip vyriausias tarp dešimties tūkstančių ir kartu labiausiai mylintis.AD 204.1

„Kas sodina ir kas laisto, sudaro viena, tačiau kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą. Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs - Dievo dirva, Dievo statyba” (1 Korintiečiams 3, 8.9). Šioje Šventojo Rašto vietoje apaštalas palygina Bažnyčią su dirbamu lauku, kuriame žmonės rūpinasi Viešpaties pasodintomis vynuogėmis; ir su pastatu, kuris turi išaugti į šventą Viešpaties šventyklą. Dievas yra Pjūties Šeimininkas, ir būtent Jis nurodo, kam ką atlikti. Visi turi darbuotis Jo prižiūrimi, leisdami Jam dirbti dėl Savo darbininkų ir per juos. Jis suteikia jiems taktą ir sugebėjimus, ir jeigu jie seka Jo nurodymu, vainikuoja jų pastangas sėkme.AD 204.2

Dievo tarnai turi darbuotis drauge, padėdami vienas kitam, lenktyniaudami „tarpusavio pagarba” (Romiečiams 12, 10). Čia neturi būti vietos kandžiai kritikai ar kito žmogaus atlikto darbo sumenkinimui; neturi būti ir susiskaldymo. Kiekvienas, kuriam Viešpats patikėjo žinią, privalo atlikti savo konkretų darbą. Kiekvienas yra individualybė, kurios neturi užgožti kas nors kitas. Antra vertus, kiekvienas turi dirbti harmoningai su savo broliais. Savo tarnystėje Dievo darbininkai turi būti kaip vienas. Niekam nevalia rodyti save kaip pavyzdį, nepagarbiai kalbėti apie kitus bendradarbius ar juos ignoruoti. Prižiūrimas Dievo, kiekvienas turi atlikti jam paskirtąjį darbą, būti gerbiamas, mylimas ir padrąsinamas kitų darbininkų. Drauge jie turi atlikti darbą iki galo.AD 204.3

Šiuos principus Paulius plačiai aptaria pirmame laiške Korinto Bažnyčiai. Apaštalas kreipiasi į „Kristaus tarnus” kaip „Dievo slėpinių prievaizdus” ir apie jų darbą kalba šitaip: „O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi. Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu. Nors nesijaučiu kaltas, bet dėl to dar nesu nuteisintas. Mano teisėjas yra Viešpats. Tad neteiskite ko nors prieš laiką, iki ateis Viešpats, kuris nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo” (1 Korintiečiams 4, 1-5).AD 205.1

Jokiam žmogui nevalia teisti skirtingų Dievo tarnų. Tik Viešpats gal i spręsti apie žmogaus atliktą darbą, ir tik Jis kiekvienam teisingai atlygins.AD 205.2

Toliau apaštalas tiesiogiai kalba apie tai, jog jo darbai buvo lyginami su Apolo: „Visa tai, broliai, jūsų labui pritaikiau Apolui ir sau, kad iš mūsų pavyzdžio įsidėmėtumėte taisyklę: ‘Nieko daugiau, negu parašyta’ ir kad vienas dėl kito nesipūstumėte prieš kitus. Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko giriesi, lyg nebūtum gavęs?” (1 Korintiečiams 4, 6.7)AD 205.3

Paulius aiškiai papasakojo Bažnyčiai apie tuos pavojus bei sunkumus, kuriuos jam ir jo bendražygiams teko kantriai iškęsti tarnaujant Viešpačiui. „Iki šios valandos, - skelbė jis, - badaujame ir trokštame, esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame, piktžodžiaujami maloniai atsakome. Iki šiol esame laikomi pasaulio sąšlavomis, visų atmatomis. Aš tai rašau ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus savo vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje” (1 Korintiečiams 4, 11-15).AD 205.4

Tam, kuris siunčia Evangelijos darbininkus kaip Savo pasiuntinius, daroma negarbė, kai tarp tikinčiųjų pasireiškia stiprus prisirišimas prie vieno pamėgto tarnautojo ir nenoras priimti kokio nors kito mokytojo darbą. Viešpats siunčia pagalbą Savo žmonėms - ne visada tai, ko jie norėtų, bet taip, kaip jiems to reikia; mat žmonės yra trumparegiai ir nesupranta, kas jiems naudingiausia. Retai kuris vienas tarnautojas turi visas savybes, reikalingas ištobulinti Bažnyčią pagal visus krikščionybės reikalavimus; todėl Dievas dažnai atsiunčia kitų tarnautojų, ir kiekvienas iš jų turi tam tikrų savybių, kurių stokoja kiti.AD 206.1

Bažnyčia turi mielai priimti šiuos Kristaus tarnus, kaip kad priimtų Patį Mokytoją. Jie turi maksimaliai pasinaudoti kiekvieno tarnautojo nurodymais, kuriuos šie pateikia, remdamiesi Dievo Žodžiu. Tiesos, kurias išdėsto Dievo tarnai, turi būti nuolankiai priimamos ir branginamos, tačiau patys tarnautojai neturi virsti stabais.AD 206.2

Per Dievo malonę Kristaus tarnautojai tapo šviesos ir palaiminimų pasiuntiniais. Kai nuoširdžia, atkaklia malda jie gauna Šventosios Dvasios dovaną ir žengia į priekį, nešdami sielų gelbėjimo naštą, jų širdys prisipildo troškimo tęsti kryžiaus triumfą ir jie išvysta savo darbo vaisius. Sąmoningai atsisakydami demonstruoti žmogišką išmintį ar aukštinti save, jie atliks tokius darbus, kurie atlaikys šėtono išpuolius. Daugybė sielų atsigręš iš tamsos į šviesą, ir susikurs daugybė Bažnyčių. Žmonės atsivers ne dėl žmonių nuopelnų, o dėl Kristaus. Savasis „aš” liks šešėlyje, bus matyti tik Jėzus, Golgotos Vyras.AD 206.3

Tie, kurie darbuojasi dėl Kristaus šiandien, gali parodyti tuos pačius puikius sugebėjimus, kuriuos turėjo skelbusieji Evangeliją apaštalų laikais. Dievas yra lygiai taip pat pasirengęs suteikti jėgų Savo tarnams šiandien, kaip suteikė jėgų Pauliui ir Apolui, Silui ir Timotiejui, Petrui, Jokūbui ir Jonui.AD 207.1

Apaštalų laikais buvo paklydusių sielų, kurios tvirtino tikinčios Kristų, tačiau negerbė Jo pasiuntinių. Jos skelbė, jog neseks paskui jokį žmogų ir mokysis tiesiogiai iš Kristaus, nepadedamos Evangelijos tarnautojų. Jų dvasia buvo nepriklausoma, ir jos nenorėjo paklusti Bažnyčios balsui. Tokiems žmonėms grėsė didžiulis pavojus būti apgautiems.AD 207.2

Dievas suvedė į Bažnyčią įvairių talentų žmones kaip Savo paskirtuosius pagalbininkus, kad per jungtinę daugelio išmintį galėtų būti vykdoma Dvasios valia. Žmonės, kurie vadovaujasi tik savo stipriu charakteriu ir atsisako paklusti turintiems ilgametę patirtį Dievo darbe, liks apakinti pasitikėjimo savimi ir nesugebės įžvelgti, kur tiesa, o kur melas. Pavojinga tokius žmones išsirinkti Bažnyčios vadovais - mat jie vadovausis tik savo nuovoka bei ketinimais ir nepaisys brolių nuomonės. Priešui lengva darbuotis per tuos, kurie, nors kiekviename žingsnyje patys reikalingi patarimo, imasi vadovauti sieloms savo jėgomis, nesusipažinę su Kristaus gerumu.AD 207.3

Atliekant pareigą nesaugu vadovautis vien įspūdžiu. Priešas dažnai įtikina žmones, kad juos veda Dievas, kai iš tikrųjų jie seka tik paskui žmogišką impulsą. Tačiau įdėmiai įsižiūrėję ir pasitarę su broliais, mes suprasime Viešpaties valią, juk duotas pažadas: „Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos Savo kelio” (Psalmyno 25, 9).AD 207.4

Ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje buvo tokių, kurie atsisakė pripažinti Paulių arba Apolą ir savo vadovu laikė tik Petrą. Jie tvirtino, kad Petras buvo artimiausias Kristaus bendražygis, kai Mokytojas gyveno žemėje, o Paulius tuo metu persekiojo tikinčiuosius. Tokias pažiūras ir jausmus inspiravo išankstinės nuostatos. Šie žmonės neparodė ge-ranoriškumo, kilnumo bei švelnumo, liudijančių, jog jų širdyse gyvena Kristus.AD 207.5

Kilo pavojus, kad ši susiskaldymo dvasia padarys daug žalos krikščionių Bažnyčiai, todėl Viešpats liepė Pauliui ištarti rimto perspėjimo bei griežto protesto žodžius. Tokių, kurie kalbėjo: „Aš esu Pauliaus”, „aš - Apolo”, „aš - Kefo”, „o aš - Kristaus”, apaštalas paklausė: „Argi Kristus padalytas? Nejaugi paulius buvo už jus nukryžiuotas? Negi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti? [...] Tad niekas tenesigiria žmonėmis! - maldavo jis. - Viskas yra jūsų: ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, - viskas jūsų, bet jūs patys - Kristaus, o Kristus - Dievo” (1 Korintiečiams 1, 12.13; 3, 21.23).AD 208.1

Paulius ir Apolas puikiai sutarė. Pastarasis labai nusivylė ir krimtosi dėl Korinto Bažnyčios susiskaldymo; jis nesinaudojo jam rodomu palankumu ir neskatino to daryti, o skubiai apleido tą miestą. Kai Paulius vėliau ragino jį vėl apsilankyti Korinte, Apolas atsisakė ir sugrįžo ten pasidarbuoti tik po ilgo laiko, kai Bažnyčios dvasinė būsena jau buvo geresnė.AD 208.2

*****