52. Ištvermingi Iki Galo

Šis skyrius pagrįstas Petro antru laišku.

Savo antrame laiške tiems, kurie turi „lygiai brangų tikėjimą”, kaip ir jis, Petras išdėstė dieviškąjį krikščioniško charakterio ugdymo planą. Jis rašė:AD 393.1

„Malonė ir ramybė tegausėja jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu To, kuris pašaukė mus Savo šlove ir jėga. Drauge Jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, maldingumu - brolybę, o brolybe - meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime” .AD 393.2

Šie žodžiai kupini išminties ir užgauna pagrindinę pergalės gaidą. Apaštalas pavaizdavo tikintiesiems krikščioniškos pažangos laiptus, kurių kiekviena pakopa simbolizuoja pažangą Dievo pažinime ir kuriomis kopiant nedera sustoti. Tikėjimas, dorybė, pažinimas, susivaldymas, ištvermė, maldingumas, brolybė ir meilė - tai vis laiptų pakopos. Kopdami laiptelis po laiptelio, žingsnis po žingsnio iki Kristaus mums skirtojo idealo aukštybių, mes pasiekiame išgelbėjimą. Taip Jis tampa mums išmintimi, teisumu, pa-šventinimu ir atpirkimu.AD 393.3

Dievas pašaukė Savo tautą į šlovę ir dorybę, ir tai pasireikš gyvenime visų, kurie iš tikrųjų su Juo susivieniję. Tapę dieviškosios dovanos dalininkais, jie turi siekti tobulybės, saugomi tikėjimu Dievo galybės (1 Petro 1, 5). Dievui šlovė, kai Jis suteikia Savo dorybes Savo vaikams. Jis trokšta matyti, kaip vyrai ir moterys siekia tobulumo; ir kaip tikėjimu jie laikosi Kristaus galybės, kai maldauja Jį išpildyti Savo pažadus ir pareiškia į juos pretenzijas, kaip į jiems skirtuosius, tai rodo, jog jie atkakliai siekia Šventosios Dvasios jėgos ir taps tobuli Jame.AD 394.1

Priėmus tikėjimą Evangelija, tolimesnis tikinčiojo žingsnis yra praturtinti savo charakterį dorybėmis, taigi apvalyti širdį ir paruošti protą priimti Dievo pažinimą. Šis pažinimas yra visokeriopo tikro išsilavinimo ir tikros tarnystės pagrindas. Tai vienintelė patikima apsauga nuo pagundų; ir tik tai gali padaryti žmogaus charakterį panašų į Dievo. Per Dievo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pažinimą tikinčiajam suteikta „visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui” . Jokia gera dovana neatimama iš to, kuris nuoširdžiai trokšta Kristaus teisumo.AD 394.2

„O amžinasis gyvenimas, - pasakė Kristus, - tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų - Mesiją” (Jono 17, 3). Pranašas Jeremijas skelbė: „Bet jei kas didžiuotųsi, tesididžiuoja, kad turi išminties pažinti Mane, - pripažinti, kad Aš esu VIEŠPATS, kuris myli ištikimai, vykdo teisingumą ir teisumą žemėje. Tokiais žmonėmis Aš mėgaujuosi, - tai VIEŠPATIES žodis” (Jeremijo 9, 23). Žmogaus protas sunkiai gali suvokti šį pažinimą įgijusiojo pasiekimų plotį, gylį bei aukštį.AD 394.3

Savo srityje siekdamas Kristaus charakterio tobulybės nė vienas neturi suklupti. Kristaus auka parūpino tikinčiajam visa, ko reikia gyvenimui ir maldingumui. Dievas ragina mus siekti tobulumo aukštumų ir rodo kaip pavyzdį Kristaus charakterį. Savo žmogiškumu, ištobulintu nuolatos priešinantis blogiui, Gelbėtojas parodė, kad bendradarbiaudami su Dievu, žmonės gali jau šiame gyvenime išsiugdyti tobulą charakterį. Dievas užtikrina mus, kad ir mes galime pasiekti absoliučią pergalę.AD 394.4

Tikinčiajam atsiveria nuostabi galimybė būti panašiam į Kristų, paklusniam visiems Įstatymo principams. Tačiau pats žmogus visiškai nesugeba pasiekti tokio lygio. Šventumas, kurio reikalauja Dievo Žodis dar prieš tai, kai žmogus bus išgelbėtas, yra dieviškosios malonės veikimo vaisius, kai žmogus leidžiasi drausminamas tiesos Dvasios. Žmogaus paklusnumas gali būti ištobulintas tik per Kristaus teisumą, kuris pripildo kiekvieną paklusnumo aktą dieviško aromato. Krikščioniui telieka atkakliai kovoti su visomis ydomis. Jis turi be paliovos melsti Išgelbėtojo išgydyti jo nuodėmėmis užkrėstos sielos ligas. Pats jis neturi nei išminties, nei jėgų, kad nugalėtų; tai priklauso Viešpačiui, ir tik Jis suteikia šias galias tiems, kurie nusižeminę bei atgailaudami siekia Jo pagalbos.AD 395.1

Perėjimas iš nešventumo į šventumą vyksta be paliovos. Dievas kasdien darbuojasi, kad žmogus būtų apvalytas nuo nuodėmių, o žmogus turi bendradarbiauti su Juo, dėdamas didžiausias pastangas, kad išsiugdytų teisingus įpročius. Jis turi kaupti malonę prie malonės, ir jam vykdant šį papildymo planą, Dievas įgyvendins jam padauginimo planą. Mūsų Išgelbėtojas visada pasirengęs išklausyti ir atsakyti į atgailaujančios širdies maldas, ir malonė bei ramybė pagausinama Jo ištikimiesiems. Jis mielai suteikia jiems tuos palaiminimus, kurių reikia kovojant su juos persekiojančiomis blogybėmis.AD 395.2

Daug yra tokių, kurie mėgina kopti krikščioniškos pažangos laiptais; tačiau pradėję kilti aukštyn, jie ima pasitikėti žmogaus galiomis ir veikiai užmiršta Jėzų, jų tikėjimo Vadovą ir Ištobulintoją. To rezultatas yra nesėkmė - praradimas visko, kas buvo įgyta. Iš tiesų apgailėtina situacija yra tų, kurie pavargę eiti tuo keliu, leidžia sielų priešui atimti iš jų krikščioniškas malones, kurios jau tarpo jų širdyse ir gyvenime. „Kam jų trūksta, - skelbė apaštalas, - tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių “.AD 395.3

Apaštalas Petras turėjo didžiulę gyvenimo su Dievu patirtį. Jo tikėjimas Dievo galia išgelbėti per ilgus metus vis stiprėjo, kol jis jau neabejojo, kad negali patirti nesėkmę tas, kuris vedamas tikėjimo kopia pakopa po pakopos iki pat laiptų viršaus, siekiančio net dangaus vartus.AD 396.1

Daugybę metų Petras aiškino tikintiesiems, jog būtina nuolatos augti malone ir tiesos pažinimu. Dabar, žinodamas, jog greitai taps kankiniu už savo tikėjimą, jis dar kartą atkreipė dėmesį į kiekvienam tikinčiajam pasiekiamas brangias privilegijas. Būdamas visiškai užtikrintas savo tikėjime, šis senyvas Kristaus mokinys ragino brolius atkakliai siekti krikščioniško gyvenimo tikslo. „Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą, - maldavo jis. - Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę” . Koks neįkainojamas užtikrinimas! Šlovinga yra tikinčiojo viltis, tikėjimu žengiant į krikščioniškos tobulybės aukštumas!AD 396.2

„Todėl aš nuolat jums priminsiu šituos dalykus, - tęsė apaštalas, - nors jūs ir žinote juos ir esate sutvirtinti turimoje tiesoje. Aš laikau savo priederme, kol gyvenu šitoje padangtėje, žadinti jus paraginimais. Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra man apreiškęs. Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti”.AD 396.3

Šis apaštalas buvo visiškai kompetentingas kalbėti apie Dievo tikslus žmonijai; mat ankstyvojoje Kristaus tarnystėje jis buvo daug ką matęs ir girdėjęs, kas susiję su Dievo karalyste. „Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę liudytojai, - primi nė jis tikintiesiems. - Jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai iš šlovingosios didybės nuskambėjo Jam balsas: ‘Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi’. Tą balsą mes girdėjome aidint iš dangaus, kai buvome su Juo ant šventojo kalno” .AD 396.4

Tačiau, kad ir koks įtikinamas šis tikinčiojo vilties pagrįstumo įrodymas, pranašystės liudijime buvo kitas, dar labiau įtikinantis, per kurį gali būti įtvirtintas ir apsaugotas visų tikėjimas. „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį, - skelbė Petras. - Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė. Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu” .AD 397.1

Aiškindamas „tvirčiausią pranašų žodį”, kaip patikimą vadą pavojaus metu, apaštalas rimtai perspėjo Bažnyčią saugotis netikrų pranašų, kuriuos iškels „netikri mokytojai”, o šie, savo ruožtu, „įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo” . Šiuos netikrus mokytojus, kurie atsiranda Bažnyčioje ir daugelio tikėjimo brolių yra laikomi tikrais, apaštalas palygino su „šaltiniais be vandens, audros genamais debesimis; jiems skirta juodžiausia tamsybė” . „Jiems paskui darosi blogiau negu pirma, - skelbė Petras. - Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo” .AD 397.2

Žvelgdamas per šimtmečius į laikų pabaigą, apaštalas pajuto įkvėpimą apibūdinti situaciją, kuri bus pasaulyje prieš pat Kristaus antrąjį atėjimą. „Paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos, - rašė jis. - Jie gyvens savo geiduliais ir kalbės: ‘Kur Jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sukūrimo pradžios’” . Tačiau „kai žmonės kalbės: ‘Gyvename ramiai ir saugiai’, tada „juos ir ištiks netikėtas žlugimas” (1 Tesalonikiečiams 5, 3). Tiesa, ne visi pateks į priešo spąstus. Artėjant pasaulio pabaigai, bus ištikimųjų, kurie sugebės atpažinti laiko ženklus. Nors daugelis tariamų tikinčiųjų savo darbais išsižadės tikėjimo, išliks tokių, kurie ištvers iki galo.AD 397.3

Petro širdyje visada buvo gyva viltis, kad Kristus sugrįš, todėl jis užtikrino Bažnyčią, kad tikrai išsipildys Gelbėtojo pažadas: „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš” (Jono 14, 3). Išbandytiesiems ir ištikimiesiems gali atrodyti, kad šis atėjimas uždelsė, tačiau apaštalas juos užtikrino: „Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs .AD 398.1

Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio! Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas .AD 398.2

Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad Jo akivaizdoje būtumėte rasti nesutepti, nepeiktini ir taikingi. Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį. [...] Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu” .AD 398.3

Dievo apvaizda leido Petrui užbaigti savo tarnavimą Romoje, kur imperatoriaus Nerono įsakymu jis buvo įkalintas maždaug tuo metu, kai paskutinį kartą buvo suimtas ir Paulius. Taigi du apaštalai veteranai, per daugelį metų plačiai išgarsėję savo darbais, turėjo galimybę paskutinį kartą paliudyti Kristų pasaulio centre ir būtent šioje dirvoje pralieti savo kraują, kaip sėklą, iš kurios išaugs didžiulis šventųjų ir kankinių derlius.AD 398.4

Po savo atsigavimo išsižadėjus Kristaus, Petras ne-svyruodamas atlaikydavo pavojus ir parodė kilnią drąsą, skelbdamas nukryžiuotą, prisikėlusį bei į dangų įžengusį Gelbėtoją. Gulėdamas savo kameroje, jis prisiminė Kristaus jam pasakytus žodžius: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves, kur nenori” (Jono 21, 18). Taip Jėzus pasakė Savo mokiniui, kaip jis bus nužudytas ir net išpranašavo, kad jo rankos bus ištiestos ant kryžiaus.AD 399.1

Petras, kaip žydas ir dar svetimšalis, buvo pasmerktas patyčioms ir nukryžiavimui. Šios siaubingos mirties akivaizdoje apaštalas prisiminė savo didžiąją nuodėmę - kaip jis išsižadėjo Jėzaus Jam sunkią valandą. Tada jis buvo dar nepasirengęs išpažinti kryžiaus, o dabar džiaugėsi galimybe atiduoti savo gyvybę už Evangeliją ir manė, kad jam, išsižadėjusiam savo Viešpaties, numirti taip pat, kaip mirė Mokytojas, yra net pernelyg didelė garbė. Petras nuoširdžiai atgailavo dėl tos nuodėmės, ir Kristus jam atleido - tai liudija jam patikėta svarbi užduotis ganyti kaimenės avis ir ėriukus. Tačiau jis pats niekada negalėjo sau atleisti. Net mintis apie paskutinę siaubingąją agoniją nesušvelnino jo širdgėlos ir atgailos kartėlio. Kaip paskutinės malonės jis paprašė savo budelių būti prikaltas prie kryžiaus žemyn galva. Šis prašymas buvo išpildytas, ir būtent taip mirė didysis apaštalas Petras.AD 399.2

*****

...Ir liūtys baigiasi, ir jėgos grįžta,
ir laimi tas, kuris keliauti iki galo pasiryžta!AD 399.3

Romualda Adomaitytė-Chabarina