9. Septyni Diakonai

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 6, 1-7.

„Tomis dienomis, mokinių daugėjant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais hebrajais, esą kasdieniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės”.AD 67.1

Ankstyvąją Bažnyčią sudarė įvairių klasių, įvairių tautybių žmonės. Šventosios Dvasios išsiliejimo metu per Sekmines „Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi” (Apaštalų darbų 2, 5). Tarp tų hebrajų tikėjimo žmonių, kurie paprastai rinkdavosi Jeruzalėje, buvo graikų. Tarp jų ir Palestinos žydų jau seniai tarpo nepasitikėjimas ir net priešiškumas.AD 67.2

Širdis tų, kurie apaštalų darbo dėka atsivertė, minkštino bei vienijo krikščioniška meilė. Nepaisant ankstesnių prietarų, visi sugyveno darniai. Šėtonas žinojo, kad, kol bus ši vienybė, jis negalės kontroliuoti Evangelijos tiesos plitimo; taigi jis stengėsi pasinaudoti ankstesniais mąstysenos įpročiais, tikėdamasis pasėti Bažnyčioje nesantarvės elementus.AD 67.3

Taigi gausėjant mokinių, priešui pavyko sukelti įtarinėjimus tų, kurie anksčiau buvo įpratę pavydžiai žvelgti į savo tikėjimo brolius bei ieškoti jų dvasinių vadovų klaidų. Dėl šios priežasties „tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais hebrajais”. Nusiskundimų priežastis buvo tariamas graikų našlių ignoravimas, teikiant kasdieninį aprūpinimą. Bet kokia nelygybė būtų buvęs nusižengimas Evangelijos dvasiai, tačiau velniui pavyko sukelti įtarinėjimus. Turėjo būti nedelsiant imtasi priemonių pašalinti bet kokį nepasitenkinimą, kad priešas netriumfuotų, sukėlęs susiskaldymus tarp tikinčiųjų.AD 67.4

Jėzaus mokinių gyvenime iškilo krizė. Išmintingai vado-vaujant apaštalams, kurie vieningai darbavosi su Šventosios Dvasios jėga, Evangelijos nešėjams patikėtasis darbas greitai plito. Bažnyčia be paliovos augo, ir šis narių gausėjimas darėsi vis sunkesnė atsakingų narių našta. Joks žmogus ar net viena žmonių grupelė nebegalėjo atskirai nešti šios naštos, nekeldama pavojaus Bažnyčios klestėjimui ateity. Atėjo metas pasiskirstyti pareigas, kurias Bažnyčios priešaušryje taip ištikimai vykdė vos keli žmonės. Dabar apaštalai turėjo žengti svarbų žingsnį, tobulindami Evangelijos tvarką Bažnyčioje - perleisdami kitiems dalį pareigų, kurias lig šiol atlikinėjo patys.AD 68.1

Sukvietę tikinčiųjų susirinkimą ir vadovaujami Šventosios Dvasios, apaštalai išdėstė planą, kaip geriau organizuoti darbo jėgą Bažnyčioje. Jie skelbė, jog atėjo metas, kai dvasiniai vadovai, turintys prižiūrėti Bažnyčią, turėtų būti atleisti nuo vargšų šelpimo bei panašių užduočių, kad galėtų laisvai skelbti Evangeliją. „Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai”, - teigė jie. Po šio patarimo, maldos ir rankų uždėjimo buvo išrinkti bei iškilmingai savo, kaip diakonų, pareigoms paskirti septyni vyrai.AD 68.2

Šių septynių vyrų, kurie turėjo prižiūrėti tam tikrus darbo barus, paskyrimas Bažnyčiai buvo didžiulis palaiminimas. Šie tarnautojai daug dėmesio skyrė ir individualiems poreikiams, ir bendriems Bažnyčios finansiniams interesams. Savo išmintingu valdymu bei pamaldumo pavyzdžiu jie buvo svarbi parama kitiems tarnautojams, susiejant įvairius Bažnyčios interesus į vieną bendrą visumą.AD 68.3

Tai, kad šis žingsnis atitiko Dievo valią, parodė veikiai atėję geri rezultatai. „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui”. Šį sielų susibūrimą lėmė ir didesnė laisvė, kurią gavo apaštalai, ir septynių diakonų parodytas entuziazmas bei dvasinė jėga. Tas faktas, kad šiems broliams buvo pavestas ypatingas darbas - rūpinimasis neturtingųjų poreikiais, - netrukdė jiems mokyti tikėjimo. Priešingai, jie buvo puikiai pasirengę dėstyti kitiems tiesą ir atliko šį darbą itin uoliai bei sėkmingai.AD 69.1

Ankstyvosios Bažnyčios darbas be perstojo plito - reikėjo įsteigti šviesos bei palaiminimo centrus visur, kur tik sąžiningos sielos norėjo aukotis Kristaus tarnystei. Evangelijos skelbimas turėjo būti pasaulinio masto, ir kryžiaus pasiuntiniai negalėjo tikėtis atliksiantys savo svarbią misiją, jei neišsaugos krikščioniškos vienybės ir neparodys pasauliui, kad jie yra viena su Kristumi Dieve. Argi jų dieviškasis Vadas nesimeldė Tėvui: „Šventasis Tėve, išlaikyk juos Savo vardu, kurį esi Man davęs, kad jie būtų viena kaip ir Mes”? Ar Jis nesakė Savo mokiniams: „Pasaulis jų nekentė, nes jie ne iš pasaulio”? Argi Jis neprašė Tėvo, kad „jie pasiektų tobulą vienybę”, „kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs”? (Jono 17, 11.14.23.21). Jų dvasinė gyvybė ir jėga priklausė nuo To, kuris juos įpareigojo skelbti Evangeliją.AD 69.2

Tik susivieniję su Kristumi mokiniai galėjo tikėtis juos nuolat lydinčios Šventosios Dvasios jėgos bei dangaus angelų bendradarbiavimo. Padedami šių dangiškųjų pasiuntinių, jie turėjo parodyti pasauliui vieningą frontą ir pasiekti pergalę kovoje su tamsos jėgomis, kurioje jie buvo priversti be paliovos dalyvauti. Jiems vieningai tęsiant savo darbą, dangiškieji pasiuntiniai žengė priešais juos atverdami kelią; širdys buvo parengiamos priimti tiesą, ir daugelis buvo laimėti Kristui. Kol mokiniai išliko vieningi, Bažnyčia judėjo į priekį „graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė, pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis” (Giesmių giesmės 6, 10). Niekas negalėjo sustabdyti jos progreso. Bažnyčia žengė iš pergalės į pergalę, šlovingai vykdydama savo dievišką misiją skelbti pasauliui Evangeliją.AD 69.3

Bažnyčios organizacija Jeruzalėje turėjo pasitarnauti kaip modelis kitų Bažnyčių organizavimui ten, kur tik pasiuntinių tiesa laimėdavo Evangelijai atsivertėlius. Tie, kuriems buvo suteikta bendra Bažnyčios priežiūros atsakomybė, turėjo ne viešpatauti Dievo pavelde, o būti išmintingais ganytojais, kaip pasakyta: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę [...] kaip kaimenės pavyzdys” (1 Petro 5, 2.3); taigi diakonai turėjo būti vyrai, turintys „gerą vardą, pilni Dvasios ir išminties”. Jie turėjo vieningai stoti teisingumo pusėn ir tvirtai bei ryžtingai išlaikyti savo pozicijas. Tik tokiu atveju jų įtaka visai kaimenei galėjo būti vieninga.AD 70.1

Vėlesnėje ankstyvosios Bažnyčios istorijoje, kai įvairiose pasaulio vietose į Bažnyčias susibūrė tikinčiųjų grupelės, Bažnyčios organizacija buvo ir toliau tobulinama, kad būtų palaikyta tvarka bei harmoningas funkcionavimas. Kiekvienas narys buvo skatinamas gerai atlikti savo darbą. Kiekvienas turėjo išmintingai panaudoti jam dovanotus talentus. Kai kuriems Šventoji Dvasia suteikė ypatingas dovanas - jie buvo paskirti „pirmiausia, apaštalais, antra - pranašais, trečia - mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to išgydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos” (1 Korintiečiams 12, 28). Tačiau visos šios darbininkų grupės turėjo darbuotis harmoningai.AD 70.2

„Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia - pažinimą, kitam - tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam - išgydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam - stebuklingus darbus, kitam - pranašavimą, kitam - dvasių atpažinimą, kitam - įvairių kalbų dovaną, kitam - kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka. Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus” (1 Korintiečiams 12, 4-12).AD 70.3

Tiems, kurie pašaukti tapti Dievo Bažnyčios žemėje vadovais, tenka svarbios pareigos. Teokratijos laikais, kai Mozė stengėsi vienas patempti tokias sunkias naštas, jog, atrodė, kad greitai jos jį sugniuždys, Jetras jam patarė apgalvotai paskirstyti savo darbus: „Tu turėtumei būti žmonių atstovas pas Dievą ir pateikti Dievui jų reikalus. Mokyk juos nuostatų ir įstatymų, rodyk jiems kelią, kuriuo turi eiti, ir darbus, kuriuos turi atlikti”. Jetras dar patarė paskirti „pareigūnus tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims”. Jie turėjo būti bijantys „Dievo, patikimi ir sąžiningi”. Jetras kalbėjo: „Tegu jie nuolat žmonėms teisėjauja”. Taip Mozė buvo išvaduotas iš varginančių pareigų rūpintis daugybe smulkių reikalų, kuriuos puikiausiai gali sutvarkyti pasišventę pagalbininkai.AD 71.1

Laikas ir jėgos tų, kurie Dievo apvaizdos dėka Bažnyčioje užima atsakingus postus, turi būti skirti svarbesniems klausimams, reikalaujantiems ypatingos išminties bei didelės širdies. Dievas nenori, kad tokie žmonės užsiiminėtų smulkmenomis, kurias puikiausiai gali sutvarkyti kiti. Jetras siūlė Mozei: „Tepateikia tau tik ypatingus atvejus, o paprastus patys teišsprendžia. Leisdamas jiems dalytis našta su tavimi, sau palengvinsi. Jei taip padarysi - ir Dievas tau taip įsako, - pajėgsi ištesėti. O visi šie žmonės eis namo patenkinti”.AD 71.2

Pagal šį planą Mozė „išsirinko pajėgių vyrų iš viso Izraelio ir paskyrė juos žmonių seniūnais - pareigūnais tūkstančiams, šimtams, penkiasdešimtims ir dešimtims. Jie nuolat teisėjavo žmonėms, sunkius atvejus pateikdami Mozei, o lengvesnius patys išspręsdami” (žr. Išėjimo 18, 19-26).AD 71.3

Vėliau rinkdamasis septyniasdešimt vyresniųjų, kurie turėjo dalytis su juo vadovavimo pareigas, Mozė žiūrėjo, kad jo pagalbininkai būtų kilnūs, sveikos nuovokos ir patyrę žmonės. Įšventinimo proga kreipdamasis į šiuos vyresniuosius, jis išvardijo keletą savybių, kurios reikalingos, kad žmogus išmintingai tvarkytųsi Bažnyčioje. Mozė kalbėjo: „Išklausykite savųjų skundus ir teisumu abudu teiskite - vieną ir kitą, nesvarbu, ar jis būtų izraelitas, ar ateivis. Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną. Nesibaiminkite dėl žmonių, nes teismas yra Dievo” (Pakartoto Įstatymo 1, 16.17).AD 71.4

Karalius Dovydas, jo valdymui einant į pabaigą, tiems, kurie nešė Dievo darbo naštą jo laikais, patikėjo rimtą pareigą. Sukvietęs į Jeruzalę „visus Izraelio pareigūnus - giminių galvas, vadus būrių, buvusių karaliaus tarnyboje, tūkstantininkus ir šimtininkus, visus karaliaus nuosavybės bei galvijų prižiūrėtojus ir savo sūnus - drauge su dvariškiais, galiūnais ir visais turtingais vyrais”, senyvas karalius juos įpareigojo: „Tad dabar viso Izraelio, Dievo bendrijos, akivaizdoje ir mūsų Dievui girdint aš jus skatinu laikytis ir atsiduoti visiems VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymams” (1 Metraščių 28, 1.8).AD 72.1

Saliamonui, kaip pašauktam užimti vadovaujantį postą, Dovydas davė ypatingą užduotį: „O tu, mano sūnau Saliamonai, pažink savo tėvo Dievą ir tarnauk Jam visa širdimi ir visa gyvastimi, nes VIEŠPATS tiria kiekvieną širdį ir supranta kiekvieną norą bei mintį. Jeigu ieškosi Jo, Jis leis tau Save surasti; bet jeigu paliksi Jį, Jis atmes tave amžinai. Tad būk atidus, nes VIEŠPATS išsirinko tave pastatyti šventovės Namus. Būk ryžtingas” (1 Metraščių 28, 9.10).AD 72.2

Tų pačių pasišventimo bei teisingumo principų, kuriais vadovai turėjo vadovautis, dirbdami su Dievo žmonėmis Mozės ir Dovydo laikais, laikėsi ir tie, kuriems buvo pavesta rūpintis naujai organizuota, skelbiančia Evangeliją Dievo Bažnyčia. Tvarkydami reikalus visose Bažnyčiose ir skirdami vyresniaisiais tinkamus žmones, apaštalai laikėsi aukštų vadovams keliamų reikalavimų, kurie išdėstyti Senajame Testamente. Jie tvirtino, jog tas, kas Bažnyčioje eina vadovo pareigas, „turi būti nepeiktinas: ne savavaliautojas, ne karštabūdis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis, bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardąs, tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas” (Titui 1, 7-9).AD 72.3

Tvarka, kuri buvo palaikoma ankstyvojoje krikščionių Bažnyčioje, įgalino juos žygiuoti į priekį kaip gerai disciplinuotą ir Dievo ginklais ginkluotą kariuomenę. Tikinčiųjų grupuotės, nors išsibarsčiusios didelėje teritorijoje, buvo vieno kūno nariai; visi veikė drauge ir harmoningai vieni su kitais. Kai vietinėje Bažnyčioje kildavo nesutarimų, kaip kad vėliau Antiochijoje ir kitur, ir tikintieji negalėjo tarpusavyje susitarti, nebuvo leidžiama, kad tokie atvejai skaldytų Bažnyčią, ir būdavo kreipiamasi į viso tikinčiųjų kūno tarybą, sudarytą iš paskirtų įvairioms Bažnyčioms atstovaujančių pasiuntinių bei vadovaujamą apaštalų ir vyresniųjų. Taigi šėtono pastangoms atakuoti Bažnyčią atskirose vietovėse buvo duotas visos Bažnyčios atkirtis ir priešo planai skaldyti ir griauti buvo sužlugdyti.AD 73.1

„Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas” (1 Korintiečiams 14, 33). Jis reikalauja, kad šiandien Bažnyčioje būtų laikomasi tvarkos bei išliktų sistema - ne mažiau negu senovėje. Jis trokšta, kad Jo darbas būtų atliekamas apgalvotai bei tiksliai ir kad Jis galėtų ant jo uždėti Savo patvirtinimo antspaudą. Krikščionis turi susivienyti su krikščionimi, bendruomenė su bendruomene, žmonės kaip įrankiai turi bendradarbiauti su Dievu, kiekvienas pasiuntinys - paklusti Šventajai Dvasiai, ir visi drauge skelbti pasauliui gerąją Dievo malonės naujieną.AD 73.2