41. „Tuojau, Žiūrėk, Įtikinsi Mane”
Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 25, 13-27; 26.
Paulius šaukėsi ciesoriaus, ir Festui nebeliko nieko kito, kaip išsiųsti jį į Romą. Tačiau, kol surado tinkamą laivą, praėjo kuris laikas; o kadangi su Pauliumi turėjo būti išsiųsti ir kiti belaisviai, jų bylos svarstymas taip pat buvo atidėtas. Tai suteikė Pauliui galimybę išdėstyti savo tikėjimo priežastis svarbiausiems Cezarėjos žmonėms, įskaitant karalių Agripą II, paskutinįjį iš Erodų giminės.AD 321.1
„Praslinkus kelioms dienoms, karalius Agripa ir Berenikė apsilankė Cezarėjoje Festo pasveikinti. Viešnagei užtrukus, Festas supažindino karalių su Pauliaus byla ir papasakojo: ‘Feliksas paliko man tokį kalinį. Kai buvau Jeruzalėje, aukštieji žydų kunigai ir seniūnai apsilankė pas mane, kaltindami jį ir reikalaudami pasmerkti’”. Jis išdėstė aplinkybes, paskatinusias belaisvį šauktis ciesoriaus, papasakojo apie neseniai priešais jį įvykusią Pauliaus apklausą ir pridūrė, kad žydai neiškėlė Pauliui tokių kaltinimų, kokius jis tikėjosi išgirsti, o tik „jam prikaišiojo dėl kai kurių savo tikėjimo klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą”.AD 321.2
Festui papasakojus šią istoriją, Agripa susidomėjo ir pareiškė: „Aš ir pats norėčiau pasiklausyti to žmogaus”. Pagal jo pageidavimą, kitą dieną buvo surengtas susitikimas. „Rytojaus dieną Agripa ir Berenikė atėjo su didele iškilme. Jie įžengė į salę kartu su tribūnais ir miesto didžiūnais. Festas liepė įvesti Paulių”.AD 321.3
Pagerbdamas savo svečius, Festas pasistengė suorganizuoti įspūdingas iškilmes. Prabangūs valdytojo ir jo svečių rūbai, kareivių kardai, spindintys jų vadų ginklai - visa tai suteikė renginiui prašmatnumo.AD 322.1
Ir štai prieš susirinkusiuosius stojo vis dar grandinėmis sukaustytas Paulius. Koks tai buvo kontrastas! Agripa ir Berenikė turėjo valdžią bei užėmė aukštus postus, ir dėl to pasaulis juos gerbė. Tačiau jie neturėjo tų charakterio savybių, kurias vertina Dievas. Jie pažeidinėjo Jo Įstatymą, buvo ištvirkę savo širdyje bei gyvenime. Jų elgesys dangui kėlė pasibaisėjimą.AD 322.2
Senyvas belaisvis, grandinėmis prirakintas prie jį saugančio sargybinio, savo išvaizda neišsiskyrė niekuo, kas pelnytų jam pasauliečių pagarbą. Tačiau nuo šio žmogaus, akivaizdžiai neturinčio draugų, turto, neužimančio aukšto posto, įkalinto už savo tikėjimą Dievo Sūnumi, nenuleido akių visas dangus. Jo palydovai buvo angelai. Jei bent vieno iš šių spindinčiųjų pasiuntinių šlovė būtų tapusi regima žmogui, būtų nublankusi visa pompastika ir karališka didybė; karalius ir dvariškiai būtų puolę ant žemės, kaip kad romėnų sargybiniai prie Kristaus kapo.AD 322.3
Susirinkusiems Paulių pristatė pats Festas tokiais žodžiais: „Karaliau Agripa ir svečiai! Jūs matote žmogų, dėl kurio visa gausybė žydų kreipėsi į mane Jeruzalėje ir čia, šaukdami, kad jo negalima palikti gyvo. Bet aš nustačiau, kad jis nėra padaręs nieko, kas būtų baustina mirtimi. Jam šaukiantis Augusto, nusprendžiau jį ten pasiųsti, tačiau nežinau nieko tikra, ką turėčiau parašyti valdovui. Todėl aš iškviečiau jį jūsų akivaizdon, ypač tavo, karaliau Agripa, kad jį apklausęs, žinočiau, ką turiu parašyti. Mat, man rodos, neprotinga siųsti kalinį, nenurodant kaltinimo”.AD 322.4
Karalius Agripa suteikė žodį Pauliui. Apaštalo nesutrikdė prabanga ar aukšti susirinkusiųjų postai; mat jis žinojo, kiek mažai teverti pasaulio turtai ir padėtis. Žemiška pompastika ir valdžia negalėjo nė akimirkai sutrikdyti jo drąsos ar išmušti jį iš pusiausvyros.AD 322.5
„Karaliau Agripa! - kreipėsi Paulius. - Esu laimingas, galėdamas šiandien tavo akivaizdoje gintis nuo visų žydų kaltinimų, juo labiau kad tau pažįstami visi žydų papročiai ir ginčijami klausimai. Todėl prašau kantriai manęs išklausyti”.AD 323.1
Paulius papasakojo, kaip atsivertė iš kietasprandiško netikėjimo į tikėjimą Jėzumi iš Nazareto kaip pasaulio Atpirkėju. Jis apibūdino dangiškąjį regėjimą, kuris iš pradžių jį neapsakomai išgąsdino, bet vėliau pasirodė esąs didžiausios paguodos šaltinis - apsireiškusi dieviškoji šlovė. Jos vidury sėdėjo Tas, kurio Paulius nekentė ir kurį niekino, kurio sekėjus net tada siekė išžudyti. Nuo tos valandos Paulius tapo nauju žmogumi, nuoširdžiai ir karštai tikinčiu Jėzų, ir tokį jį padarė visa keičianti malonė.AD 323.2
Apaštalas aiškiai ir galingai išdėstė Agripai pagrindinius įvykius, susijusius su Kristaus gyvenimu žemėje. Jis paliudijo, jog pranašysčių Mesijas jau buvo atėjęs Jėzaus iš Nazareto Asmeny. Jis priminė, jog Senajame Testamente parašyta, kad Mesijas pasirodys kaip žmogus tarp žmonių, ir atskleidė, kaip Jėzaus gyvenime išsipildė visi Mozės ir pranašų paminėti faktai. Norėdamas atpirkti pražuvusį pasaulį, Dievo Sūnus iškentė panieką, gėdą ir nukryžiavimą bei įžengė į dangų triumfuodamas prieš mirtį ir kapus.AD 323.3
Kodėl, samprotavo Paulius, turėtų atrodyti neįtikėtina, kad Kristus prisikėlė iš numirusių? Kitados tuo abejojo ir jis, bet kaip dabar galėtų netikėti tuo, ką pats matė ir girdėjo? Prie Damasko vartų jis tikrai išvydo nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų - tą patį, kuris vaikščiojo Jeruzalės gatvėmis, numirė ant Golgotos kryžiaus, sutraukė mirties grandines ir įžengė į dangų. Jis regėjo Kristų ir kalbėjosi su Juo lygiai taip pat, kaip Kefas, Jokūbas, Jonas ar bet kuris kitas iš mokinių. Balsas įpareigojo jį skelbti prisikėlusio Gelbėtojo Evangeliją, tad kaipgi jis galėjo nepaklusti? Damaske, Jeruzalėje, visoje Judėjoje ir toli už jos ribų jis liudijo apie nukryžiuotą Jėzų, įrodinėdamas visoms klasėms, „kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi atsivertimą liudijančių darbų”.AD 323.4
„Už tai, - skelbė apaštalas, - žydai sugriebė mane šventykloje ir mėgino užmušti. Bet, Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims”.AD 324.1
Susirinkusieji kaip pakerėti klausėsi Pauliaus pasakojimo apie jo nuostabų išgyvenimą. Apaštalas plėtojo savo mėgstamą temą. Nė vienas iš tų, kurie jo klausėsi, negalėjo suabejoti jo nuoširdumu. Tačiau jo įtikinamą kalbą staiga pertraukė Festas, sušukęs: „Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto”.AD 324.2
Apaštalas atsakė: „Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius. Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje”. Paskui, atsigręžęs į Agripą, jis tiesiai kreipėsi: „Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki”.AD 324.3
Didžiai sujaudintas, Agripa akimirksniui užmiršo, kur esąs ir kokį aukštą postą jis užima. Jam galvoje sukosi vien tos tiesos, kurias ką tik girdėjo, ir matė jis tik kuklų belaisvį, stovintį priešais kaip Dievo pasiuntinį. Karalius tarsi prieš savo valią atsakė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti... “ AD 324.4
Apaštalas nuoširdžiai atsiliepė: „Duok, Dieve, kad ar tuojau, ar ne tuojau ne tik tu, bet ir visi, šiandien girdėję mane kalbant, taptų tokie, kaip aš”. Ir pridūrė, pakėlęs savo surakintas rankas: „Tik be šitų pančių!” AD 324.5
Festas, Agripa ir Berenikė galėjo būti teisėtai surakinti tais antrankiais, kurie dabar žvangėjo ant apaštalo riešų. Visi jie buvo padarę sunkių nusikaltimų. Šie nusidėjėliai tą dieną išgirdo pasiūlymą gelbėtis per Kristaus vardą. Bent vienas iš jų buvo beveik įtikintas priimti siūlomą malonę bei atleidimą. Tačiau Agripa vis dėlto atmetė siūlomą gailestingumą ir atsisakė priimti nukryžiuoto Atpirkėjo kryžių.AD 324.6
Karaliaus smalsumas buvo patenkintas ir, pakilęs iš savo krėslo, jis parodė, jog pokalbis baigtas. Skirstydamiesi svečiai kalbėjo: „Šitas žmogus niekuo nenusipelnė mirties ar pančių “.AD 325.1
Nors Agripa buvo žydas, jam nebuvo būdingas fariziejų fanatiškas užsidegimas ir akli prietarai. „Būtų buvę galima paleisti šį žmogų, jeigu jis nebūtų šaukęsis ciesoriaus”, - pareiškė jis Festui. Tačiau byla buvo perduota aukštesniam teismui, ir dabar nei Festas, nei Agripa jau nieko nebegalėjo padaryti.AD 325.2
*****
...U žkrito sutema...
Nakty pavargusios paskendo trobos.
Lig ryto poilsiui sumigo žmonės...
Tamsa tarsi mama, ramybės skepeta vaikus apgobus,
Palaimint imasi saldžia malone...
Mėnulio pilnatis per dangų drąsiai ritas...
Suspindi jūroj juosta aukso.
Tik neužsnūsta paukščių čiulbesys lig ryto...
...Ir aš rūpestingiausiai Ryto lauksiu!
Aš laukiu maldoje Prisikėlimo ryto.
...Užkrito sutema...AD 325.3
Zita Kirsnauskaitė