56. Patmas

Ir štai praslinko daugiau kaip pusė šimtmečio nuo tada, kai susikūrė krikščionių Bažnyčia. Per tą laiką Evangelija patyrė nuolatinius pasipriešinimus. Jos priešai nepailsdami darbavosi, kol pagaliau jiems pavyko nukreipti prieš krikščionis Romos imperatoriaus jėgą.AD 422.1

Prasidėjus siaubingiems persekiojimams, apaštalas Jonas daug padarė, kad sustiprintų ir įtvirtintų krikščionių tikėjimą. Jis liudijo tai, ko negalėjo paneigti priešai ir kas padėjo broliams drąsiai pasitikti juos užgriuvusius išbandymus. Kai dėl nuožmaus pasipriešinimo krikščionių tikėjimas jau, atrodė, pradėdavo svyruoti, senas, patyręs Jėzaus tarnas su jėga ir iškalba pakartodavo nukryžiuoto ir prisikėlusio Gelbėtojo istoriją. Jis tvirtai saugojo savo tikėjimą, ir iš jo lūpų visada sklido ta pati geroji žinia: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, tai skelbiame apie gyvenimo Žodį [...]. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums” (1 Jono 1, 1-3).AD 422.2

Jonas sulaukė žilos senatvės. Jis matė, kaip buvo sugriauta Jeruzalė ir nušluota nuo žemės šventykla. Šio paskutinio išlikusiojo mokinio, artimai bendravusio su Išgelbėtoju, skelbiama žinia turėjo didžiulę įtaką įtvirtinant tą faktą, kad Jėzus buvo Mesijas, pasaulio Atpirkėjas. Niekas negalėjo suabejoti jo nuoširdumu, ir per jo mokymą daugelis buvo paskatinti nusigręžti nuo netikėjimo.AD 422.3

Žydų vyresnieji degė neapykanta Jonui dėl Jo nesvyruojančios ištikimybės Kristaus darbui. Jie skelbė, kad jų pastangos kovoti su krikščionimis bus tuščios, kol žmonių ausyse skambės Jono liudijimas. Kad būtų užmiršti Jėzaus stebuklai ir pamokslai, drąsiojo liudytojo balsas turėjo būti nutildytas.AD 423.1

Taigi Jonas buvo iškviestas į Romą, kad būtų tardomas dėl savojo tikėjimo. Čia, pareigūnų akivaizdoje, apaštalo mokymas buvo išaiškintas neteisingai. Netikri mokytojai apkaltino jį skleidžiant maištingas erezijas. Šiais kaltinimais Jono priešai tikėjosi užtraukti jam mirties nuosprendį.AD 423.2

Jonas gynėsi aiškiai ir įtikinamai. Jo paprasti bei tiesūs žodžiai padarė didžiulę įtaką. Auditoriją nustebino šio žmogaus išmintis ir iškalba. Tačiau kuo įtikinamiau skambėjo jo liudijimas, tuo didesnė buvo jo priešų neapykanta. Imperatorius Domicianas nesitvėrė pykčiu. Jis negalėjo nei atremti ištikimojo Kristaus advokato samprotavimų, nei prilygti savo jėga tai, kuri lydėjo jo žodžius; tačiau jis pasiryžo žūtbūt nutildyti šį balsą.AD 423.3

Jonas buvo įmestas į verdančio aliejaus katilą, tačiau Viešpats išsaugojo Savo ištikimojo tarno gyvybę, kaip išsaugojo ir tris žydus degančioje krosnyje. Kai buvo ištarti žodžiai: „Taip žus visi, kurie tiki tuo apgaviku, Jėzumi Kristumi iš Nazareto”, Jonas atsakė: „Mano Mokytojas kantriai ištvėrė viską, ką velnias ir jo angelai galėjo sugalvoti, kad Jį pažemintų ir kankintų. Jis atidavė Savo gyvybę, kad išgelbėtų pasaulį. Man garbė kentėti dėl Jo. Aš esu silpnas, nuodėmingas žmogus. Kristus buvo šventas, be nuodėmės, nesuteptas. Jis nepadarė jokios nuodėmės, ir nebuvo rasta Jo lūpose klastos”. Šie žodžiai turėjo poveikį, ir Joną ištraukė iš katilo tie patys vyrai, kurie jį ten ir įmetė.AD 423.4

Ir vėl ant apaštalo nusileido sunki persekiotojo ranka. Imperatoriaus įsakymu, Jonas buvo ištremtas į Patmo salą, pasmerktas „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo” (Apreiš kimo 1, 9). Jo priešai manė, kad iš čia jo įtaka jų nebepasieks, ir jis mirs nuo sunkumų ir bado.AD 423.5

Į Patmą, pliką, uolėtą salą Egėjo jūroje, Romos valdžia tremdavo nusikaltėlius; tačiau Dievo tarnui ši niūri vieta tapo dangaus vartais. Čia, atskirtas nuo gyvenimo verpeto ir aktyvaus savo ankstesniųjų metų darbo, jis bendravo su Dievu, Kristumi bei dangaus angelais ir gavo nurodymus ateities Bažnyčiai. Prieš jo akis atsivėrė paskutiniųjų žemės istorijos scenų įvykiai, ir būtent šioje saloje jis aprašė iš Dievo gautuosius regėjimus. Kai jo balsas nebegalėjo liudyti To, kurį jis mylėjo ir kuriam tarnavo, pas jį į tą nykią pakrantę buvo atsiųsti pasiuntiniai, kad jis toliau degtų kaip fakelas, skelbdamas Viešpaties tikslą kiekvienai žemės tautai.AD 424.1

Tarp Patmo uolų ir akmenynų Jonas bendravo su savo Kūrėju. Jis peržvelgė savo prabėgusį gyvenimą, ir nuo minties apie tuos palaiminimus, kuriuos gavo, ramybė užliedavo jo širdį. Jis nugyveno krikščionio gyvenimą ir galėjo tikėjimu sakyti: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą” (1 Jono 3, 14). Visai ne taip, kaip jį ištrėmęs imperatorius. Šis žmogus galėjo atsigręžti tik į karo nusiaubtus laukus, sugriautus namus, raudančias našles ir našlaičius - jo ambicingo noro viešpatauti vaisius.AD 424.2

Savo dabartiniuose izoliuotuose namuose Jonas kaip niekada anksčiau galėjo tyrinėti dieviškos jėgos pasireiškimus, surašytus gamtos knygoje bei įkvėptuose puslapiuose. Jam buvo be galo malonu mąstyti apie pasaulio sukūrimo darbą bei garbinti dieviškąjį Architektą. Ir ankstesniais metais jo akį džiugino miškingos kalvos, žali slėniai, vaisius brandinančios lygumos; gamtos grožyje jis su malonumu įžvelgdavo Kūrėjo išmintį bei sugebėjimus. Dabar jį supo vaizdai, kurie daugeliui būtų pasirodę niūrūs ir neįdomūs, tačiau Jonas jautėsi kitaip. Nors jį supo nyki dykvietė, virš galvos plytinti žydrynė buvo tokia pat skaisti ir graži, kaip dangus virš jo mylimos Jeruzalės. Negyvenamos salos dantytose uolose, gelmių paslaptyse, šlovingame dangaus skliaute jis įžvelgė svarbias pamokas. Visa tai liudijo Dievo galybę bei šlovę.AD 424.3

visa aplinka apaštalui priminė tvaną, užgriuvusį pasaulį dėl to, kad jo gyventojai drįso pažeisti Dievo Įstatymą. Iš gelmių kyšančios, vandens plakamos uolos gyvai sukūrė jo vaizduotėje tą siaubą, kurį sukėlė išsiliejusi Dievo rūstybė. Daugybės vandenų šniokštime, kai gelmė šaukė gelmę, pranašas išgirdo Kūrėjo balsą. Negailestingų vėjų įnirtingai blaškoma jūra jam asocijavosi su įsižeidusio Dievo įniršiu. Galingos bangos, jų siaubą kelianti mūša, valdoma neregimos rankos, liudijo apie beribę Jėgą. Ir kaip kontrastas jam iškilo mirtingųjų silpnumas bei kvailystė - būdami tik žemės kirminai, jie šlovina savo tariamą išmintį bei jėgą ir nusiteikia savo širdyse prieš Visatos Valdovą, tarsi Dievas būtų toks, kaip vienas iš jų. Uolos Jonui priminė Kristų, jo stiprybės uolą, kurios paunksnėje jis galėjo slėptis be baimės. Į uolėtąjį Patmą ištremto apaštalo siela karščiausiai ilgėjosi Dievo ir be paliovos meldėsi.AD 425.1

Jono istorija yra stulbinantis pavyzdys, kaip Dievas gali panaudoti ir senyvus Savo darbininkus. Kai Jonas buvo ištremtas į Patmą, daugelis manė, kad šios senos, palaužtos ir bet kada nukristi galinčios nendrės tarnavimas jau baigtas. Tačiau Viešpaties akyse jis buvo tinkamas tolimesnei tarnystei. Nors išstumtas iš savo ankstesnio triūso vagų, jis nepaliovė liudyti tiesos. Net Patme jis susirado draugų ir per jo liudijimą atsivertė žmonės. Jis nešė džiaugsmo žinią, skelbė prisikėlusį Gelbėtoją, kuris aukštybėse užtarinėja Savo tautą, kol galės grįžti ir pasiimti ją pas Save. Ir būtent senatvėje Jonui Viešpats apreiškė daugiau negu per visą jo ankstesnį gyvenimą.AD 425.2

Didžiausia pagarba turi būti skirta tiems, kurie paaukojo savo gyvenimą Dievo darbui. Šie seni darbininkai ištikimai atlaikė audras bei išbandymus. Jie gali turėti trūkumų, tačiau nestokoja ir talentų, kurie įgalina juos tarnauti Dievui. Nors jie pavargę ir nebesugeba nešti tokių sunkių naštų, kurias gali ir turi nešioti jaunesnieji, jų pamokymai neįkainojami. Galbūt praeityje jie klydo, tačiau pasimokė iš savo nesėkmių, kaip išvengti klaidų ir pavojų. Tad ar nėra jie kompetentingi duoti išmintingą patarimą? Jie atlaikė išbandymus ir sunkumus, bet, nors prarado dalį savo gy-vybingumo, Viešpats nenustūmė jų į šalį. Jis suteikė jiems ypatingą malonę bei išmintį.AD 425.3

Tie, kurie tarnavo savo Mokytojui sunkiausiu metu, kurie ištvėrė skurdą ir liko ištikimi tarp nedaugelio gynusiųjų tiesą, turi būti ypatingai gerbiami. Viešpats trokšta, kad jaunesnieji darbininkai įgautų išminties, jėgų ir labiau subręstų, bendraudami su šiais ištikimais tarnautojais. Tegul jaunimas supranta, kad turėti savo tarpe tokius darbininkus - didžiulė malonė. Tesuteikia jiems garbingą vietą savo tarybose.AD 426.1

Kai žemiškoji tarnystė tų, kurie visą savo gyvenimą paskyrė Kristui, eis į pabaigą, Šventoji Dvasia juos paskatins papasakoti apie savo patirtį dirbant Dievui. Liudijimas apie Jo nuostabius darbus dėl Savo tautos, apie Jo beribį gerumą vaduojant žmones iš sunkumų turi būti kartojamas ir kartojamas naujai įtikėjusiems. Dievas nori, kad seni, išbandyti darbininkai išliktų savo postuose ir atliktų savąjį darbą gelbėjant vyrus bei moteris nuo galingų blogio srautų. Jis nori, kad jie išliktų mūšio lauke tol, kol Jis nelieps sudėti jiems ginklų.AD 426.2

Persekioto apaštalo Jono patirtis - tai nuostabios stiprybės ir paguodos pamoka krikščionims. Dievas neužkerta kelio nusidėjėlių sąmokslams, tačiau Jo valia pikti kėslai išeina tik į naudą tiems, kurie sunkiu metu išsaugo savo tikėjimą bei lieka ištikimi. Kaip dažnai Evangelijos darbininkas triūsia persekiojimų, nuožmaus pasipriešinimo ir neteisingų kaltinimų audrose. Tokiu metu jis turėtų atminti, kad sunkumų ir negandų krosnyje įgyta patirtis yra verta to skausmo, kurį ji sukelia. Taip Dievas priartina Savo vaikus prie Savęs, kad parodytų jiems jų silpnumą ir Savo stiprybę. Jis moko juos pasitikėti Juo. Taip Jis rengia juos netikėtoms situacijoms bei atsakingiems postams, kad jie pasiektų didįjį tikslą, kuriam ir suteiktos jų galios.AD 426.3

Visais laikais Dievo paskirtieji liudytojai sulaukdavo piktų žodžių bei persekiojimų dėl tiesos. Juozapas patyrė smurtą ir persekiojimus dėl to, kad buvo doras ir sąžiningas. Dievo išrinktasis, Dovydas, buvo medžiojamas priešų kaip miško žvėris. Danielius dėl to, kad liko ištikimas dangaus sąjungininkas, buvo įmestas į liūtų duobę. Jobas neteko viso savo žemiško turto, ir jo kūną apniko tokios ligos, kad juo bjaurėjosi net giminės ir draugai; tačiau jis liko ištikimas Dievui. Jeremijas atkakliai kalbėjo Dievo įkvėptuosius žodžius, todėl jo liudijimas taip įsiutino karalių bei kunigaikščius, kad jis buvo įmestas į siaubingą duobę. Steponas buvo užmėtytas akmenimis, nes skelbė Kristų ir Jo nukryžiavimą. Paulius, ištikimasis Dievo pasiuntinys pas pagonis, ne kartą kalėjo, buvo mušamas lazdomis, užmėtomas akmenimis ir galiausiai pasmerktas mirčiai. o Jonas buvo ištremtas į Patmo salą „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo” .AD 427.1

Šie žmonių tvirtybės pavyzdžiai liudija apie tai, kaip ištikimai Dievas vykdo Savo pažadus - apie Jo nuolatinį buvimą ir palaikančią malonę. Jie liudija apie tikėjimo jėgą, padedančią atsilaikyti prieš pasaulio galybes. Norint pasikliauti Dievu tamsiausią valandą ir, kad kaip bandomam bei blaškomam audrų, manyti, kad viskas mūsų Tėvo rankose, reikia tikėjimo. Vien tikėjimo akimis galima žvelgti anapus laiko ir teisingai įvertinti amžinuosius lobius.AD 427.2

Jėzus nesuteikė Savo sekėjams vilties, kad jie įgis žemišką šlovę bei turtus, nepatirdami gyvenime jokių sunkumų. Veikiau priešingai - Jis kviečia juos eiti paskui Jį savęs išsižadėjimo keliu, lydimiems paniekinimo. Tam, kuris atėjo atpirkti pasaulio, pasipriešino vieningos blogio jėgos. Puolę žmonės su puolusiais angelais sudarė negailestingą sąjungą ir atsigręžė prieš Ramybės Kunigaikštį. Kiekvienas Jo žodis ir poelgis atskleidė dievišką gailestingumą, o jo nepanašumas į pasaulį provokavo nuožmiausią priešiškumą.AD 427.3

Taip bus visiems, kurie gyvens maldingai Jėzuje Kristuje. Persekiojimai ir piktžodžiavimas laukia visų, kurie atsidavę Kristaus Dvasiai. Persekiojimų pobūdis keičiasi priklausomai nuo laikotarpio, tačiau principas - juos įkvepianti dvasia - yra tas pats, kuris žudė Viešpaties išrinktuosius nuo Abelio laikų.AD 428.1

Šėtonas visada persekiojo Dievo žmones. Jis kankino ir žudė juos, tačiau mirdami jie tapdavo nugalėtojais. Jie liudijo apie galybę To, kuris galingesnis už šėtoną. Nusidėjėliai gali kankinti ir nužudyti kūną, bet jie negali sunaikinti gyvybės, kuri paslėpta su Kristumi Dieve. Jie gali uždaryti vyrus ir moteris tarp kalėjimo sienų, tačiau negali supančioti dvasios.AD 428.2

Per išbandymus ir persekiojimus Dievo išrinktuosiuose atsiskleidžia Jo šlovė - charakteris. Tikintieji Kristumi, kurių nekenčia ir kuriuos persekioja pasaulis, yra lavinami ir drausminami Kristaus mokykloje. Žemėje jie vaikšto siaurais takais ir yra nuskaistinami sunkumų žaizdre. Jie seka paskui Kristų per sunkiausias kovas; jie išsižada savęs ir patiria skaudžių nusivylimų; tačiau taip jie supranta nuodėmės esmę ir tai, kokį vargą užtraukia nuodėmė ir pradeda žiūrėti į ją su pasibaisėjimu. Būdami Kristaus kančių dalininkai, jie žvelgia per sutemas į būsimą šlovę ir sako: „Aš esu tikras, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta” (Romiečiams 8, 18).AD 428.3

*****

...Viešpats iš meilės apreiškė rytojų,
Lyg panoramoj atskleidęs bylojo...
Viskas, kas buvo, kas bus, nenublanksta, -
Patmo saloj pranašauta iš anksto...AD 428.4

Zita Kirsnauskaitė