58. Triumfuojanti Bažnyčia

Praėjo daugiau kaip aštuoniolika šimtmečių nuo tada, kai apaštalai buvo išplėšti iš savo darbų verpeto, tačiau jų triūso bei aukų dėl Kristaus istorija vis dar yra viena iš didžiausių Bažnyčios brangenybių. Ši istorija buvo užrašyta, vadovaujant Šventajai Dvasiai tam, kad visais laikais Kristaus sekėjams įkvėptų didesnį uolumą bei užsidegimą dėl Išgelbėtojo.AD 440.1

Jie vykdo įpareigojimą, kurį Kristus davė Savo mokiniams. Kryžiaus pasiuntiniams skelbiant Evangeliją, apsireiškia tokia Dievo šlovė, kokios lig tol neregėj o joks mirtingasis. Bendradarbiaujant dieviškajai Dvasiai, apaštalai atliko tokį darbą, kuris sudrebino pasaulį. Kiekviena karta nešė Evangeliją į visas tautas.AD 440.2

Šlovingi buvo rezultatai, lydėję Kristaus išrinktųjų apaštalų tarnavimą. Savo tarnystės pradžioje kai kurie iš jų buvo paprasti, neišsilavinę žmonės, tačiau jų pasišventimas savo Mokytojo darbui buvo beribis, ir, Jo vadovaujami, jie pasirengė didžiajam jiems patikėtam darbui. Jų širdyse viešpatavo malonė bei tiesa, įkvepianti jų motyvus ir valdanti jų veiksmus. Jų gyvenimas buvo paslėptas su Kristumi Dieve, o savasis „aš” buvo užmirštas bei panardintas begalinės meilės gelmėse.AD 440.3

Mokiniai buvo žmonės, kurie mokėjo nuoširdžiai kalbėti bei melstis, žmonės, kurie sugebėjo įsitvirtinti Izraelio Galingajame. Kaip arti Dievo jie buvo ir atidavė asmeninę šlovę Jo sostui! Jehova buvo jų Dievas. Jo garbė buvo jų garbė. Jo tiesa buvo jų tiesa. Bet koks išpuolis prieš Evangeliją giliai žeidė jų sielas, ir jie iš visų jėgų kovojo dėl Kristaus reikalo. Jie galėjo nešti gyvenimo žodį, nes buvo gavę dangišką patepimą. Jie daug tikėjosi, todėl labai stengėsi. Jiems apsireiškė pats Kristus, ir jie laukė Jo vadovavimo. Jų tiesos suvokimas ir pasipriešinimą galinčios atlaikyti jėgos buvo proporcingos jų Dievo valios vykdymui. Jėzus Kristus, Dievo išmintis bei stiprybė, buvo kiekvieno jų pokalbio tema. Jie aukštino Jo vardą - vienintelį po dangumi duotą vardą, per kurį žmogus gali būti išgelbėtas. Kai jie skelbė Kristaus, prisikėlusio Gelbėtojo tobulybę, jų žodžiai jaudino širdis, ir vyrai bei moterys buvo laimimi Evangelijai. Daugybė tų, kurie piktžodžiavo Gelbėtojo vardui ir nekentė Jo galybės, dabar išpažino esą Nukryžiuotojo mokiniai.AD 440.4

Savąją misiją apaštalai vykdė ne savo jėgomis, o gyvojo Dievo galybe. Jų darbas nebuvo lengvas. Pirmuosius krikščionių Bažnyčios darbus lydėjo sunkumai ir skaudi širdgėla. Plušantys mokiniai nuolat susidurdavo su nepritekliumi, šmeižtu ir persekiojimais; tačiau jie nebrangino savo gyvybės ir džiaugėsi, kad yra pašaukti kentėti dėl Kristaus. Jų pastangų nelydėjo neryžtingumas, neapsisprendimas, silpnumas siekiant tikslo. Jie troško eikvoti savo jėgas ir būti naudingi. Jiems patikėtos atsakomybės suvokimas apvalė ir praturtino jų gyvenimą, ir dangaus malonė apsireiškė pergalėse, kurias jie pasiekė dėl Kristaus. Su visa Savo jėga Dievas veikė per juos, kad Evangelija triumfuotų.AD 441.1

Ant paties Kristaus sudėtų pamatų apaštalai pastatė Dievo Bažnyčią. Šventajame Rašte dažnai naudojamas šventyklos statymo įvaizdis, iliustruojantis Bažnyčios statymą. Zacharijas kalba apie Kristų, kaip apie Tą, kuris turi atstatyti Viešpaties šventyklą. Jis kalba apie pagonis, kaip apie pagalbininkus šiame darbe: „Toli toli esantieji ateis ir padės statyti VIEŠPATIES Šventyklą” . Pranašas Izaijas skelbė: „Svetimšaliai tau atstatys mūrus” (Zacharijo 6, 12. 15; Izaijo 60, 10).AD 441.2

Rašydamas apie šios šventyklos statybą, Petras ragino: „Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų” (1 Petro 2, 4.5).AD 442.1

Apaštalai triūsė žydų ir pagonių pasaulio karjeruose, rinkdami akmenis bei dėdami ant pamatų. Savo laiške Efezo tikintiesiems Paulius pasakė: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje” (Efeziečiams 2, 19-22).AD 442.2

Korintiečiams jis rašė: „Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip ant jo statyti. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Ar kas ant šio pamato stato iš aukso, sidabro, brangiųjų akmenų, medžio, šieno, šiaudų, - kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis ištirs, koks kieno darbas” (1 Korintiečiams 3, 10-13).AD 442.3

Apaštalai statė ant tvirto pamato, pačios Amžinosios Uolos. Šiam pamatui jie parinkdavo akmenis iš pasaulio. Šiems statybininkams nebuvo lengva - jų darbą itin apsunkindavo Kristaus priešų išpuoliai. Jie turėjo atsilaikyti prieš fanatizmą, prietarus bei neapykantą tų, kurie statė ant neteisingo pamato. Daugelis tų, kurie darbavosi kaip Bažnyčios statytojai, galėjo būti palyginti su Nehemijo laikų sienos statytojais, apie kuriuos parašyta: „Pareigūnai stovėjo užnugaryje visų Judo žmonių, atstatančių sieną. Nešėjai taip pat nešė savo nešulius, kad kiekvienas atliko darbą viena ranka, o kita laikė ginklą” (Nehemijo 4, 10.11).AD 442.4

Karaliai ir valdytojai, kunigai ir vyresnieji stengėsi sugriauti Dievo šventyklą. Tačiau, nepaisant įkalinimo, kan kinimo bei mirties, ištikimieji toliau vykdė savo darbą; ir pastatas augo, gražus bei simetriškas. Kartais darbininkus kone apakindavo juos supančių prietarų tamsa. Kartais jų jėgas kone pakirsdavo priešų smurtas. Tačiau su nesvyruojančiu tikėjimu ir nepalenkiama drąsa jie tęsė darbą.AD 443.1

Nuo priešo rankos vienas po kito krito žymiausi statytojai. Steponas buvo užmėtytas akmenimis, Jokūbas nukirsdintas kardu, Pauliui nukirsta galva, Petras nukryžiuotas, Jonas ištremtas. Tačiau Bažnyčia augo. Nauji darbininkai užimdavo kritusiųjų vietą, ir akmuo po akmens buvo dedama ant pastato. Taip po truputį kilo Dievo Bažnyčios šventykla.AD 443.2

Po krikščionių Bažnyčios įkūrimo ėjo nuožmaus persekiojimo šimtmečiai, tačiau niekada netrūko pasiaukojančių žmonių, kuriems Dievo Bažnyčios statymas buvo svarbiau už jų gyvybę. Apie tokius parašyta: „Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose” (Hebrajams 11, 36-38).AD 443.3

Teisumo priešas darė viską, kad sustabdytų Viešpaties statybininkams patikėtąjį darbą. Tačiau Dievas „nepaliko Savęs nepaliudyto geradarybėmis” (Apaštalų darbų 14, 17). Buvo pakelti darbininkai, kurie sumaniai gynė kitados šventiesiems duotąjį tikėjimą. Istorija liudija apie šių žmonių ištvermę bei heroizmą. Kaip ir apaštalai, daugelis iš jų krito savo postuose, tačiau šventyklos pastatas nuolat augo. Darbininkai buvo žudomi, bet darbas judėjo į priekį. Valdensai, Jonas Viklifas (John Wycliffe), Husas (Huss) ir Jeronimas (Jerome), Martynas Liuteris (Martin Luther) ir Cvinglis (Zwingli), Kranmeris (Cranmer), Latimeris (Latimer) ir Noksas (Knox), hugenotai, Džonas ir Čarlzas Vesliai (John ir Charles Wesley) ir begalės kitų sukrovė ant pamatų medžiagą, kuri išliks per amžinybę. Vėlesniais metais sta tinį tobulino tie, kurie taip kilniai stengėsi skatinti Dievo Žodžio platinimą, bei tie, kurie savo tarnavimu pagonių kraštuose parengė kelią paskutiniosios svarbiosios žinios skelbimui.AD 443.4

Per šimtmečius, kurie praslinko nuo apaštalų laikų, Dievo šventyklos statyba niekada nesustojo. Mes galime atsigręžti per šimtmečius atgal ir regėti ją sudarančius gyvuosius akmenis, kurie spindi kaip šviesos kupini brangakmeniai klaidų ir prietarų tamsoje. Šie brangūs deimantai vis skaisčiau švytės per visą amžinybę, liudydami Dievo tiesos jėgą. Šių nugludintų akmenų žybsniai sukuria ryškų šviesos ir tamsos, tiesos aukso ir niekingų klaidų kontrastą.AD 444.1

Paulius bei kiti apaštalai ir visi teisieji, kurie gyveno iki jų, įnešė savo dalį į šventyklos statymą. Tačiau pastatas dar nebaigt as. Mes, gyvenantys šiais laikais, taip pat turime atlikti savo darbą. Mes turime statyti ant pagrindo tokią medžiagą, kuri atlaikys išbandymą ugnimi - auksą, sidabrą ir brangiuosius akmenis, kurie būtų „lyg išdailintos rūmų atramos” (Psalmyno 144, 12). Tiems, kurie šitaip darbuojasi dėl Dievo, Paulius kalba padrąsinimo ir perspėjimo žodžius: „Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį” (1 Korintiečiams 3, 14.15). Krikščionis, kuris ištikimai skelbia gyvenimo Žodį, ves-damas vyrus ir moteris į šventumo ir ramybės kelią, deda ant pamato patvarią medžiagą, ir Dievo karalystėje jis bus pagerbtas kaip išmintingas statytojas.AD 444.2

Apie apaštalus yra parašyta: „O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo” (Morkaus 16, 20). Kaip Kristus išsiuntė Savo mokinius, taip šiandien Jis siunčia Savosios Bažnyčios narius. Jiems prieinama ta pati jėga, kurią turėjo apaštalai. Jei Dievas bus jų stiprybė, Jis dirbs kartu su jais, ir jų triūsas nebus veltui. Tesupranta jie, kad darbas, kuriame jie dalyvauja, yra paženklintas Viešpaties antspaudu. Dievas Jeremijui pasakė: „Nesakyk: ‘Esu tik vaikas!’ Kur tik tave siųsiu, tu eisi, ką tik tau liepsiu, tą kalbėsi! Nebijok nieko, nes Aš esu su tavimi ir tave apsaugosiu. Tuomet VIEŠPATS ištiesė ranką ir palytėjo mano lūpas, tardamas: ‘Štai dedu Savo žodžius į tavo lūpas!’” (Jeremijo 1, 7-9). Lygiai taip pat Jis įpareigojo mus kalbėti Jo suteiktuosius žodžius, jaučiant Jo šventą prisilietimą ant savo lūpų.AD 444.3

Kristus davė Bažnyčiai šventą įpareigojimą. Kiekvienas narys turi tapti šaltiniu, per kurį Dievas galėtų perteikti pasauliui Savosios malonės lobius, neišsemiamus Kristaus turtus. Labiau už viską Gelbėtojas trokšta, kad pasiuntiniai pristatytų pasauliui Jo Dvasią ir Jo charakterį. Labiau už viską pasauliui reikia Gelbėtojo meilės, atskleidžiamos per Jo atstovus. Visas dangus laukia vyrų ir moterų, per kuriuos Dievas galėtų apreikšti krikščionybės jėgą.AD 445.1

Bažnyčia yra Dievo atstovė, kurios pareiga - skelbti tiesą. Šiam darbui ją įgalioja pats Dievas, ir, jeigu ji ištikima Jam ir paklusni visiems Jo įsakymams, joje išliks dieviškosios malonės tobulybė. Jeigu ji išliks ištikima, jeigu garbins Izraelio Viešpatį Dievą, nebus jėgos, kuri pajėgtų ją nugalėti.AD 445.2

uolumas dėl Dievo ir Jo darbo įkvėpė mokinius su didžiule jėga skelbti Evangeliją. Argi panašus įkarštis neturėtų degti ir mūsų širdyse, skatinantis pasakoti apie atperkančią meilę, apie Kristų ir Jo nukryžiavimą? Kiekvieno krikščionio privilegija ne tik laukti Išgelbėtojo atėjimo, bet ir jį paskubinti.AD 445.3

Jei Bažnyčia apsivilks Kristaus teisumo rūbą ir atsiribos nuo pasaulio bendrystės, jai išauš skaisti ir šlovinga diena. Dievo pažadas jai liks patikimas per amžius. Jis padarys ją amžinąja tobulybe, džiaugsmu daugybei kartų. Tiesa, atmesta ją niekinusiųjų ir nekentusiųjų, triumfuos. Nors kartais ji, atrodo, vėluoja, jos pažanga niekada nesustojo. Kai Dievo žinia sutinka pasipriešinimą, Jis suteikia papildomų jėgų, ir ji gali padaryti dar didesnę įtaką. Apdovanota dieviška galybe, ji prasiskverbs pro tvirčiausias užtvaras ir triumfuos įveikusi visas kliūtis.AD 445.4

Kas palaikė Dievo Sūnų Jo sunkumų ir aukojimosi kupiname gyvenime? Jis matė Savo sielos triūso vaisius ir buvo patenkintas. Žvelgdamas į amžinybę, Jis regėjo džiaugsmą tų, kurie per Jo nusižeminimą gavo atleidimą ir amžinąjį gyvenimą. Jo ausys išgirdo atpirktųjų šūksnius. Jis girdėjo, kaip išgelbėtieji gieda Mozės ir Avinėlio giesmę.AD 446.1

Mes galime regėti ateitį ir dangaus palaiminimus. Biblijoje apreikšta būsimoji šlovė - šios scenos aprašytos Dievo ranka ir yra brangios Jo Bažnyčiai. Tikėjimu mes galime stovėti ant amžinojo miesto slenksčio ir girdėti malonų kvietimą, skirtą tiems, kurie šiame gyvenime bendradarbiavo su Kristumi bei laikė garbe kentėti dėl Jo. Kai buvo ištarti žodžiai: „Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji”, šie žmonės sudėjo savo vainikus Atpirkėjui prie kojų, šaukdami: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių! [...] Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!” (Mato 25, 34; Apreiškimo 5, 12.13)AD 446.2

Čia atpirktieji pasveikina tuos, kurie atvedė juos pas Gelbėtoją, ir visi susijungia šlovindami Jį, numirusį tam, kad žmonės turėtų gyvenimą, prilygstantį Dievo gyvenimui. Kova baigta. Nebeliko sunkumų ir nesantaikos. Pergalės giesmės pripildo dangų, atpirktiesiems džiaugsmingai kartojant: „Vertas, vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, bet gyvas vėl, kaip triumfuojantis nugalėtojas”.AD 446.3

„Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: ‘Išgelbėjimas - iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!’” (Apreiškimo 7, 9.10)AD 446.4

„Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną naktį Jo šventovėje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių. [...] Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo” (Apreiškimo 7, 14-17; 21, 4).AD 446.5

*****

Neužgesk pakeliui į Namus, piligrime,
Tartum žvakės liepsna, draskant vėjui,
Tartum meldai, išdžiūvusioj kūdroj apmirę,
Pasidavę likimui, į pragaištį ėję...

Neužmik pakeliui į Namus, piligrime!
Juodą naktį budėk. Laikas trumpas!
Gyvybingai darbuokis kely į Gimtinę.
Nors dažnokai pavargę suklumpam...)
Neužgesk, neužmik, nenusilpk pakely, piligrime!

Neužgesk pakeliui į Namus, piligrime,AD 447.1

Zita Kirsnauskaitė