5. Dvasios Dovana

Kai Kristus pažadėjo Savo mokiniams atsiųsti Dvasią, Jo žemiškoji tarnystė jau artėjo į pabaigą. Jis jau stovėjo kryžiaus šešėlyje, puikiai suprasdamas, kokia kaltės našta guls ant Jo, kaip nuodėmių Nešėjo. Prieš atiduodamas Save kaip atnašaujamą auką, Jis pranešė mokiniams apie didžiausią ir vertingiausią dovaną, kokią tik Jis buvo suteikęs Savo sekėjams - dovaną, kuri priartins prie jų beribius Jo malonės šaltinius. Kristus pasakė: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse” (Jono 14, 16.17). Gelbėtojas kalbėjo apie metą, kai ateis Šventoji Dvasia, kaip Jo atstovė atlikti galingo darbo. Blogiui, kuris kaupėsi per šimtmečius, turėjo būti pasipriešinta Šventosios Dvasios jėga.AD 37.1

Koks buvo Dvasios išsiliejimo Sekminių dieną rezultatas? Geroji prisikėlusio Išgelbėtojo naujiena buvo nunešta į tolimiausius gyvenamus pasaulio kampelius. Mokiniams skelbiant atperkančios malonės naujieną, širdys atsiduodavo jos jėgai. Iš visų pusių į Bažnyčią plūdo atsivertusieji. Atsigręžė į Kristų ir nuklydėliai. Siekdami neįkainojamo perlo, nusidėjėliai susivienijo su tikinčiaisiais. Kai kurie iš tų, kurie buvo nuožmiausi Evangelijos priešai, tapo jos skelbėjais. Išsipildė pranašystė: „[...] silpniausias iš jų bus kaip Dovydas, o Dovydo namai - [...] lyg VIEŠPATIES angelas” (Zacharijo 12, 8). Kiekvienas krikščionis savo artimame matė Dievo meilės ir geranoriškumo apraišką. Vyravo vienas interesas; vienintelis sektinas pavyzdys nustelbė visus kitus. Tikintieji siekė tapti charakteriu panašiais į Kristų ir darbuotis dėl Jo karalystės plėtimo.AD 37.2

„Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus pri-sikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa” (Apaštalų darbų 4, 33). Mokiniams darbuojantis, į Bažnyčią atėjo rinktiniai žmonės, kurie išgirdę tiesos žodį, pašventė savo gyvenimą darbui dėl kitų, įžiebiant viltį, kuri pripildė jų širdis ramybės bei džiaugsmo. Jų neišgąsdino jokie grasinimai. Viešpats kalbėjo per juos, ir jiems keliaujant iš vienos vietos į kitą, vargšai išgirdo skelbiamą Evangeliją bei vyko dieviškos malonės stebuklai. Štai taip galingai gali veikti Dievas, kai žmonės atsiduoda Jo Dvasios vedimui.AD 38.1

Pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią neapsiriboja jokiu amžiumi ar rase. Kristus skelbė, jog dieviškasis Jo Dvasios veikimas lydės Jo sekėjus ligi pabaigos. Nuo Sekminių dienos iki šių laikų Guodėja atsiunčiama visiems, kurie visiškai atsiduoda Viešpačiui bei Jo tarnystei. Pas visus, kurie priėmė Kristų kaip asmeninį Išgelbėtoją, Šventoji Dvasia ateina kaip Patarėja, Apvalytoja nuo nuodėmių, Vedlė ir Liudytoja. Kuo artimiau tikintieji gyvena su Dievu, tuo aiškiau ir galingiau jie liudija apie Atpirkėjo meilę bei Jo išgelbėjančią malonę. Vyrai ir moterys, kurie per ilgus persekiojimų bei išbandymų šimtmečius džiaugėsi galingu Dvasios veikimu jų gyvenime, pasauliui buvo kaip ženklai ir stebuklai. Angelų ir žmonių akivaizdoje jie atskleidė keičiančią atperkančios meilės jėgą.AD 38.2

Tie, kurie per Sekmines gavo jėgą iš aukštybių, vien dėl šios priežasties dar nebuvo išlaisvinti iš tolimesnių pagundų bei sunkumų. Liudijant tiesą ir teisumą, juos ne kartą puolė visos tiesos priešas, kėsinęsis į jų krikščionišką gyvenimą. Jie buvo priversti visomis Dievo suteiktomis galiomis „tapti tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką”. Jie kasdien meldė naujos malonės, kad galėtų vis labiau artintis prie tobulybės. Veikiant Šventajai Dvasiai, net silpniausieji per tikėjimą Dievu išmoko tobulinti jiems patikėtus gebėjimus bei tapti tyrais, apvalytais ir kilniais. Kai nusižeminę jie atsiduodavo keičiančiai Šventosios Dvasios įtakai, gaudavo dieviškumo pilnatvę ir buvo formuojami pagal dievišką pavyzdį.AD 38.3

Bėgantis laikas nepakeitė atsisveikinant Kristaus duotojo pažado atsiųsti Šventąją Dvasią, kaip Savo Atstovę. Jo malonės turtai neplūsta į žemę žmonėms ne dėl kažkokių apribojimų iš Dievo pusės. Jei mes nematome šio pažado išsipildant taip galingai, kaip turėtų būti, tai tik dėl to, kad neįvertiname jo taip, kaip turėtume. Jei tik norėtų, Dvasia būtų pripildyti visi. Ten, kur Šventosios Dvasios poreikis menkai tejaučiamas, pastebime dvasinę sausrą, dvasinę tamsą, dvasinį nuopuolį bei dvasinę mirtį. Vos tik dėmesys nukrypsta į smulkmenas, pradeda trūkti dieviškos jėgos, kuri būtina Bažnyčios augimui bei klestėjimui ir kuri atneš į ją visus kitus palaiminimus, nors šios jėgos mums siūloma semtis be saiko.AD 39.1

Kodėl mes nealkstam ir netrokštam Dvasios dovanos - juk aiškiai nusakytas būdas, kaip gauti jėgą? Kodėl mes nekalbame apie tai, nemeldžiam to ir nepamokslaujam apie tai? Viešpats labiau trokšta suteikti Šventąją Dvasią tiems, kurie Jam tarnauja, negu tėvai nori dovanoti gerus daiktus savo vaikams. Kiekvienas Dievo darbininkas turi kreiptis į Jį, kad kasdien būtų Dvasios pakrikštytas. Krikščionys turi susiburti ir prašyti ypatingos pagalbos bei dangiškos išminties, kad žinotų, kaip kurti planus bei juos protingai įgyvendinti. Ypač jie turi melsti, kad Dievas gausiai Šventąja Dvasia pakrikštytų Savo išrinktuosius atstovus misijų srityje. Dvasios buvimas tarp Dievo darbininkų suteiks tiesos skelbimui jėgos, kokios negali suteikti visa pasaulio garbė ar šlovė.AD 39.2

Kad ir kur būtų pasišventęs Dievo darbininkas, Šventoji Dvasia jį lydi visur. Mokiniams pasakyti žodžiai yra pasakyti ir mums. Guodėja yra ne tik jų, bet ir mūsų. Dvasia suteikia stiprybės, kuri palaiko kovojančias, besigrumiančias sielas bet kokioje sunkioje situacijoje, neapykantos kupiname pasaulyje, ir padeda suprasti savo nesėkmes ir klaidas. Liūdesy ir negalioj, kai horizontas atrodo tamsus, o ateitis neaiški, kai pasijuntame bejėgiai ir vieniši, - tokiu metu atsiliepdama į tikėjimo maldą Šventoji Dvasia paguodžia širdis.AD 39.3

Tai, kad žmogus keistomis aplinkybėmis patiria dvasinę ekstazę, dar nerodo, jog jis yra krikščionis. Šventumas nėra ekstazė; tai - visiškas atsidavimas Dievo valiai; tai - gyvenimas pagal kiekvieną iš Dievo lūpų išėjusį žodį; tai - mūsų dangiškojo Tėvo valios vykdymas; tai - pasitikėjimas Dievu, iškilus sunkumams, - tamsoje lygiai taip pat, kaip ir šviesoje; tai - gyvenimas ne regėjimu, o tikėjimu; tai - besąlygiškas pasitikėjimas Dievu ir pasilikimas Jo meilėje.AD 40.1

Mums nebūtina tiksliai apibrėžti, kas yra Šventoji Dvasia. Kristus pasakė, kad Dvasia yra Guodėja, Globėja, „Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo”. Apie Šventąją Dvasią yra aiškiai pasakyta, kad vesdama žmones į visą tiesos pažinimą, „Ji nekalbės iš Savęs” (Jono 15, 26; 16, 13).AD 40.2

Šventosios Dvasios prigimtis yra paslaptis. Žmonės to negali paaiškinti, nes viešpats jiems to neapreiškė. Lakią vaizduotę turintis žmogus gali sugretinti įvairias Šventojo Rašto vietas ir pagal savo žmogišką nuovoką jas sudėlioti, tačiau šių pažiūrų priėmimas nesustiprins Bažnyčios. Tokių paslapčių, kurios pernelyg gilios žmogaus supratimui, atžvilgiu geriausia patylėti.AD 40.3

Šventosios Dvasios tarnystė aiškiai nusakyta Kristaus žodžiais: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo” (Jono 16, 8). Būtent Šventoji Dvasia apkaltina dėl nuodėmės. Jei nusidėjėlis reaguoja į Dvasios raginimą, jis bus atvestas į atgailą ir supras, kaip svarbu paklusti dieviškiems reikalavimams.AD 40.4

Atgailaujančiam nusidėjėliui, alkstančiam ir trokštančiam teisumo, Šventoji Dvasia apreiškia Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę. Kristus pasakė: „Ji pašlovins Mane, nes ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs [...]. Jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs” (Jono 16, 14; 14, 26).AD 41.1

Dvasia suteikiama kaip atgaivinanti jėga, kad įsigaliotų per mūsų Atpirkėjo mirtį iškovotas išgelbėjimas. Dvasia nuolat siekia atkreipti žmonių dėmesį į didžiąją auką ant Golgotos kryžiaus, atskleisti pasauliui Dievo meilę bei atverti apkaltintai sielai Šventojo Rašto lobius.AD 41.2

Apkaltinusi dėl nuodėmių ir pateikusi prieš akis teisumo matą, Šventoji Dvasia atitraukia nuo žavėjimosi žemiškais dalykais ir pripildo sielą šventumo troškimo. „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę”, - skelbė Gelbėtojas (Jono 16, 13). Jei žmogus nori keistis, visa jo esybė bus apvalyta nuo nuodėmių. Dvasia paims dieviškas savybes ir įdiegs jas sieloje. Per Dievo jėgą gyvenimo kelias taps toks aiškus, kad niekam nebereikės klysti.AD 41.3

Nuo pat pradžių Dievas dirbo Šventosios Dvasios pagalba per Savo įrankius - žmones, kad pasiektų Savo tikslą nupuolusios žmonijos atžvilgiu. Tai atsiskleidė patriarchų gyvenime. Ir dykumos Bažnyčiai, Mozės laikais, Dievas suteikė Savo Dvasią: „Savo gerąja Dvasia juos apdovanojai, kad jie suprastų” (Nehemijo 9, 20). Apaštalų laikais Jis galingai kovojo per Šventosios Dvasios veikimą dėl Savo Bažnyčios. Ta pati jėga, kuri palaikė patriarchus, kuri suteikė tikėjimo bei drąsos Kalebui ir Jozuei ir padarė apaštališkosios Bažnyčios darbą veiksmingą, įkvėpė ištikimuosius Dievo vaikus ir tolimesniais amžiais. Būtent per Šventosios Dvasios jėgą tamsiaisiais viduramžiais krikščionys valdensai padėjo paruošti kelią reformacijai. Ta pati jėga dovanojo sėkmę kilmingiems vyrams bei moterims, kurie pirmieji žengė šiuolaikinių misijų įtvirtinimo keliu bei vertė Bibliją į visų tautų bei žmonių kalbas ir dialektus.AD 41.4

Šiandien Dievas vis dar panaudoja Savo Bažnyčią tam, kad Jo tikslas taptų žinomas žemėje. Mūsų laikais kryžiaus pasiuntiniai keliauja iš miesto į miestą, iš šalies į šalį, rengdami kelią Kristaus antrajam atėjimui. Dievo Įstatymo matas yra išaukštintas. Visagalio Dvasia jaudina žmonių širdis, ir tie, kurie sureaguoja į jos poveikį, tampa Dievo ir Jo tiesos liudytojais. Daugelyje vietovių galima pamatyti, kaip pasišventę vyrai ir moterys perteikia kitiems tą šviesą, kurios dėka išgelbėjimo per Kristų kelias tapo aiškus jiems patiems. Leisdami savajai šviesai spinduliuoti, kaip ir tie, kurie buvo pakrikštyti Dvasia Sekminių dieną, jie gauna vis daugiau ir daugiau Dvasios jėgos. Taigi žemė bus nutvieksta Viešpaties šlovės.AD 42.1

Antra vertus, yra ir tokių, kurie, užuot išmintingai patobulinę esamas galimybes, bergždžiai laukia kažkokio ypatingo dvasinės atgaivos laikotarpio, kada jų gebėjimas apšviesti kitus labai sustiprėtų. Jie apleidžia dabartines pareigas ir privilegijas ir leidžia priblėsti savajai šviesai, laukdami to meto, kai be jokių savo pastangų jie gaus ypatingą palaiminimą, kuris juos pakeis ir padarys tinkamus tarnystei.AD 42.2

Laikų pabaigoje, kai Dievo darbas žemėje eis į pabaigą, nuoširdžias atsidavusių, Šventosios Dvasios vadovaujamų tikinčiųjų pastangas iš tiesų lydės ypatingi dieviškos malonės ženklai. Panaudodami Ankstyvojo ir Vėlyvojo lietaus, krintančio Rytų šalyse sėjos bei derliaus brendimo metu, simboliką, žydų pranašai kalbėjo apie neįtikėtino masto dvasinės malonės atnaujinimą Dievo Bažnyčioje. Dvasios išsiliejimas apaštalų laikais buvo Ankstyvojo, arba pirmojo, lietaus pradžia, atnešusi šlovingų vaisių. Dvasia išliks tikrojoje Bažnyčioje iki laikų pabaigos.AD 42.3

Tačiau artėjant žemės pjūčiai, yra pažadėta ypatinga malonė, kuri parengs Bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Šis Dvasios išsiliejimas palygintas su Vėlyvuoju lietumi; ir būtent dėl šios papildomos jėgos krikščionys turi melsti Pjūties Viešpatį, „vėlyvojo lietaus”. Atsakydamas „Viešpats sukurs perkūnijos debesis, gausiai duos lietaus”. „Jis [...] išliejo žemyn jums gausų lietų - ankstyvuosius ir vėlyvuosius lietus” (žr. Zacharijo 10, 1; Joelio 2, 23).AD 42.4

Bet jeigu Dievo Bažnyčios nariai šiandien neturės gyvo ryšio su visokeriopu dvasinio augimo Šaltiniu, jie nebus pasirengę derliaus nuėmimo metui. Jeigu jie nelaikys savo žibintų paruoštų ir degančių, iškilus ypatingam poreikiui, negaus papildomos malonės.AD 43.1

Tik tie, kurie nuolatos gauna naujos malonės, turės jėgą, atitinkančią jų kasdienines reikmes, bei gebės ta jėga pa-sinaudoti. Užuot laukę kažkokio meto ateity, kai veikiant ypatingai dvasinei jėgai jie per stebuklą taps tinkami sieloms laimėti, jie turi kasdien atsiduoti Dievui, kad Jis galėtų padaryti juos Jam tinkamais indais. Jie turi kiekvieną dieną išnaudoti tarnavimo galimybes, kurios jiems prieinamos. Jie turi kasdien liudyti apie Mokytoją, kad ir kur būtų - kokio nors kuklaus darbelio sferoje namuose ar visuomeniniame darbe.AD 43.2

Pasišventusiam darbininkui žinojimas, kad pats Kristus per Savo gyvenimą žemėje kasdien ieškojo Tėvo, kad gautų naujos taip reikalingos malonės, yra nuostabus paguodos šaltinis. Šis bendravimas su Dievu įkvėpdavo Kristų žengti į priekį, stiprinti bei laiminti kitus. Štai pažvelkite, kaip Dievo Sūnus priklaupė melsdamasis Savo Tėvui! Nors Jis - Dievo Sūnus, Jis stiprina Savo tikėjimą malda ir, bendraudamas su Dangumi, įgyja jėgų atsispirti blogiui bei tarnauti žmonėms. Kaip mūsų Vyresnysis Brolis, Jis žino poreikius tų, kurie, nors yra silpni ir gyvena nuodėmės bei pagundų pasaulyje, vis dėlto trokšta Jam tarnauti. Jis žino, kad pasiuntiniai, kurie Jo akyse tinkami darbui, yra silpni, klystantys žmonės; tačiau visiems, kurie visiškai atsiduoda Jo tarnystei, Jis pažadėjo dievišką pagalbą. Jo Paties pavyzdys liudija, kad nuoširdus, atkaklus atsidavimas Dievui per tikėjimą - tikėjimą, kuris veda į visišką priklausomybę nuo Dievo ir besąlygišką atsidavimą Jo darbui, - užtikrina žmonėms Šventosios Dvasios pagalbą kovoje su nuodėme.AD 43.3

Kiekvienas darbininkas, sekantis Kristaus pavyzdžiu, bus pasirengęs priimti bei panaudoti jėgą, kurią Dievas pažadėjo Savo Bažnyčiai, nuimant žemės derlių. Kiekvieną rytą Evangelijos pasiuntiniams priklaupiant prieš Viešpatį bei atnaujinant pasišventimo Jam įžadus, Jis užtikrins Savosios Dvasios buvimą kartu su Jos atgaivinančia, apvalančia jėga. Žengdami į priekį, kad atliktų savo kasdienines pareigas, jie bus tikri, jog neregima Šventoji Dvasia įgalins juos būti „Dievo bendradarbiais”.AD 44.1

*****

...Tik dvasinę sausrą, dvasinę tamsą,
dvasinį nuopuolį, dvasinę mirtį
be Dvasios Šventosios galim patirti...

Siųski, Dangau, Jos rasą, Jos lietų,
kad širdys greičiau atsiversti galėtų!

Ir liūdesy, ir negalioj,
kai horizontas rodos toks tamsus,
kai pasijuntame bejėgiai, vieniši,
į tylią maldą, kaip atsakymas šviesus,
nužengs Šventosios Dvasios guodžianti rasa gausi.

Mums šitą Dovaną Dangaus - Globėją —
ir Žodžio sėjai, ir javapjūtei pats Jėzus pažadėjo.AD 44.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina