43. Romoje

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 28, 11-31 ir Laišku Filemonui.

Vos prasidėjus laivybos sezonui, šimtininkas su savo belaisviais išsiruošė į Romą. Jie sulipo į Aleksandrijos laivą, turėjusį „Dvynių ženklą”. Plaukdamas į vakarus, šis laivas buvo sustojęs peržiemoti Maltoje. Nors dėl nepalankių vėjų kelionė užtruko, pagaliau ji pasibaigė, ir laivas išmetė inkarą gražiame Puteolų uoste, Italijos pakrantėje.AD 332.1

Siame mieste gyveno keletas krikščionių, kurie pakvietė apaštalą septynias dienas paviešėti. Šimtininkas tam neprieštaravo. Gavę Pauliaus laišką romiečiams, Italijos krikščionys nekantriai laukė apaštalo apsilankymo. Jie nesitikėjo išvysti jį kaip belaisvį, tačiau jo kančios padarė jį jiems dar mielesnį. Nuo Puteolų iki Romos buvo maždaug 225 kilometrai, tad uostas nuolat palaikė ryšį su metropoliu. Romos krikščionys jau žinojo, kad atvyksta Paulius, ir kai kurie iš jų jau pradėjo jį kviestis bei sveikinti.AD 332.2

Aštuntą dieną po išlipimo į sausumą šimtininkas su belaisviais iškeliavo į Romą. Julijus mielai suteikdavo apaštalui kiekvieną malonę, kokia tik buvo jo galioje; tačiau jis negalėjo pakeisti Pauliaus kaip kalinio padėties ar išlaisvinti jį nuo grandinių, kuriomis šis buvo surakintas su sargybiniu. Sunkia širdimi Paulius laukė savo išsvajotojo apsilankymo pasaulio sostinėje. Kaip skyrėsi dabartinė situacija nuo tos, kurios jis tikėjosi! Kaip jis, sukaustytas grandinėmis ir sužalotas, skelbs Evangeliją? Atrodė, jog visos jo viltys Romoje laimėti tiesai daugybę sielų yra pasmerktos.AD 332.3

Pagaliau keliauninkai pasiekė Apijaus aikštę, esančią maždaug už 64 kilometrų nuo Romos. Jiems braunantis per minią, žilaplaukis senukas, sukaustytas grandinėmis kartu su kitais užkietėjusius nusikaltėlius primenančiais belaisviais, susilaukė daug paniekinančių žvilgsnių, patyčių ir grubių replikų.AD 333.1

Staiga pasigirdo džiaugsmo šūksnis, ir iš minios išsiveržęs kažkoks žmogus, apsipylęs džiaugsmo ašaromis, puolė belaisviui ant kaklo, kaip kad sūnus pasveikina seniai nematytą tėvą. Ši scena kartojosi ir kartojosi, kol meilės ir lūkesčio kupinos akys atpažino, jog surakintasis belaisvis yra tas, kuris Korinte, Filipuose ir Efeze kalbėjo jiems gy-venimo žodžius.AD 333.2

Kai laimingi mokiniai susibūrė aplink savo Evangelijos tėvą, būrelis sustojo. Kareiviai nebuvo nusiteikę delsti, bet jie nenorėjo trukdyti šiam džiugiam susitikimui; mat ir jie jau buvo išmokę gerbti bei vertinti savąjį belaisvį. Šiame išvargusiame, skausmo nualintame veide mokiniai įžvelgė Kristaus atvaizdą. Jie užtikrino Paulių, kad neužmiršo jo ir nesiliovė jį mylėję; kad yra skolingi jam už tą džiugią viltį, kuri atgaivina jų gyvenimą ir suteikia ramybę Dievo akivaizdoje. Pagauti savo meilės įkarščio, jie būtų nešę apaštalą ant pečių per visą miestą, jei tik kas nors būtų suteikęs tą privilegiją.AD 333.3

Tik nedaug kas supranta, kokie reikšmingi Luko žodžiai apie Paulių, kuris, išvydęs savo brolius, „dėkojo Dievui ir įgavo pasitikėjimo”. Tarp raudančių ir jį užjaučiančių tikinčiųjų, kurie nesigėdijo jo grandinių, apaštalas garsiai šlovino Dievą. Jo dvasią gaubęs liūdesio debesis greitai išsisklaidė. Jo krikščioniškas gyvenimas buvo ištisa sunkumų, kančių bei nusivylimų virtinė, tačiau tą valandą apaštalui buvo atlyginta su kaupu. Jis tęsė savo kelionę tvirtesniu žings-niu ir džiugia širdimi. Jis nesiskundė praeitimi ir nebijojo ateities. Paulius žinojo, kad jo laukia nelaisvė ir negandos, tačiau žinojo jis ir tai, kad būtent jam teko išvaduoti sielas iš kur kas baisesnės vergijos, ir jis džiaugėsi savo kančiomis dėl Kristaus.AD 333.4

Romoje šimtininkas Julijus perdavė belaisvius imperatoriaus sargybos viršininkui. Jis teigiamai apibūdino Paulių bei įteikė laišką nuo Festo, taigi sargybos viršininkas žiūrėjo į apaštalą palankiai ir, užuot uždaręs jį į kalėjimą, leido gyventi savo išsinuomotame name. Nors Paulius vis dar buvo nuolatos prirakintas prie sargybinio, jis galėjo nevaržomai priiminėsi savo draugus ir darbuotis dėl Kristaus.AD 334.1

Daugelis žydų, kurie prieš kelerius metus buvo išvaryti iš Romos, dabar turėjo teisę grįžti, taigi tuo metu mieste gyveno jų gana nemažai. Paulius nusprendė pirmiausia jiems išdėstyti faktus apie save bei savo darbą, kad jo priešai neturėtų galimybės nukreipti šių faktų prieš jį. Taigi praėjus trims dienoms po savo atvykimo į Romą, jis susikvietė vadovus ir paprastai bei tiesiai paaiškino, kodėl jis turėjo atkeliauti į Romą kaip belaisvis.AD 334.2

„Broliai! - kreipėsi Paulius. - Nors aš nesu nusikaltęs nei tautai, nei papročiams, buvau Jeruzalėje suimtas ir atiduotas į romėnų rankas. Tie ištardę norėjo mane paleisti, nes nerado jokio mirties verto nusižengimo. Kadangi žydai prieštaravo, turėjau šauktis ciesoriaus, tiktai ne tam, kad apkaltinčiau savo tautą. Dėl šios priežasties aš norėjau su jumis pasimatyti ir pasikalbėti. Juk aš nešioju šitą grandinę dėl Izraelio vilties!” AD 334.3

Apaštalas net neužsiminė apie tą smurtą, kurį patyrė, būdamas žydų rankose, ar apie jų nuolatinius sąmokslus jį nužudyti. Jo žodžiai buvo atsargūs ir geranoriški. Jis nesistengė laimėti dėmesio sau ar užuojautos, o tenorėjo apginti tiesą bei apsaugoti Evangelijos garbę.AD 334.4

Atsakydami jo klausę žmonės tvirtino, kad nei viešais, nei asmeniškais laiškais negavo jokių nusiskundimų juo ir kad nė vienas į Romą atkeliavęs žydas nekaltina jo jokiu nusikaltimu. Be to, jie išreiškė karštą troškimą tiesiogiai sužinoti jo tikėjimo Kristumi priežastis. „Mat apie šią atskalą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama”, - teigė tikintieji.AD 334.5

Kadangi jie patys to norėjo, Paulius liepė paskirti dieną, kada jis galės išdėstyti Evangelijos tiesas. Paskirtu metu susirinko daug žmonių ir „nuo ryto iki vakaro jis dėstė jiems ir liudijo apie Dievo karalystę, įrodinėdamas jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų”. Apaštalas pasidalijo savo patirtimi ir paprastai, nuoširdžiai bei galingai dėstė savo argumentus iš Senojo Testamento.AD 335.1

Paulius atskleidė, jog religiją sudaro ne ritualai ir apeigos, išpažinimai ir teorijos. Jei taip būtų, kūniškas žmogus galėtų suprasti ją tyrinėdamas, kaip kad supranta pasaulietiškus dalykus. Apaštalas mokė, kad religija yra praktiška, išgelbėjanti galia, tik iš Dievo einantis principas, asmeninis išgyvenimas tos jėgos, kuria Dievas atnaujina sielą.AD 335.2

Jis priminė, kaip Mozė kreipė Izraelio žvilgsnius į Kristų, kaip tą Pranašą, kurio jie turėjo klausyti; kaip visi pranašai liudijo apie Jį - svarbiausią Dievo ginklą prieš nuodėmę, Nekaltąjį, kuris turėjo prisiimti visas kaltųjų nuodėmes. Tai, kad šie žmonės laikėsi formų ir apeigų, Pauliui neatrodė blogai, tačiau jis atskleidė, kad stengdamiesi kuo kruopščiau atlikti ritualus, jie atstūmė Tą, kurį ir simbolizuoja visa ta sistema.AD 335.3

Paulius pareiškė, jog jis žinojo apie Kristų dar būdamas neatsivertęs, tačiau nepažinojo Jo asmeniškai, o tik kaip ir kiti puoselėjo tam tikrą nuomonę apie ateisiančio Mesijo charakterį ir darbą. Jis atstūmė Jėzų iš Nazareto kaip apsišaukėlį, nes Jis neatitiko šios išankstinės nuomonės. Tačiau dabar Pauliaus požiūris į Kristų ir Jo misiją buvo daug dvasingesnis bei kilnesnis, nes jis jau buvo atsivertęs. Apaštalas tvirtino, kad jis pristato jiems Kristų ne kūniškai. Kai Viešpats dar turėjo žmogišką pavidalą, Jį matė Erodas; savo akimis Jį regėjo ir Anas, ir Pilotas su kunigais bei valdytojais, ir romėnų kareiviai. Tačiau jie žvelgė į Jį ne į kaip šlovingą Atpirkėją. Suvokti Kristų tikėjimu, pažinoti Jį dvasia - šito derėjo trokšti dar labiau negu asmeniškai pažinoti Jį tada, kai Jis dar buvo žemėje. Bendravimas su Kristumi, kuriuo dabar džiaugėsi Paulius, buvo artimesnis ir tvirtesnis negu paprasta žemiška bei žmogiška draugystė.AD 335.4

Pauliui liudijant, ką regėjo, ir pasakoj ant apie tai, ką jis žinojo apie Jėzų iš Nazareto - Izraelio viltį, uoliai ieškojusieji tiesos buvo įtikinti. Bent jau kai kurių žmonių protams jo žodžiai padarė neišdylantį įspūdį. Tačiau kiti užsispyrėliškai nepriėmė aiškaus Šventojo Rašto liudijimo, nors jį pateikė ypatingai Šventosios Dvasios apšviestas žmogus. Paneigti jo argumentų jie nesugebėjo, tačiau jo išvadas priimti atsisakė.AD 336.1

Po Pauliaus atvykimo į Romą praslinko ne vienas mėnuo, kol Jeruzalės žydai atėjo asmeniškai, kad pateiktų belaisviui savo kaltinimus. Jų planai ne kartą buvo sužlugę; ir dabar, kai Paulius turėjo stoti prieš aukščiausią teismą Romos imperijoje, jie nebenorėjo rizikuoti dar kartą pralaimėti. Lisijas, Feliksas, Festas ir Agripa - visi jie paskelbė esą įsitikinę, kad Paulius nekaltas. Apaštalo priešai galėjo tikėtis sėkmės tik intrigų keliu pelnydami imperatoriaus palankumą. Delsimas jiems išėjo į naudą, kadangi jie turėjo laiko ištobulinti savo planus - taigi žydai neskubėjo asmeniškai apkaltinti apaštalo.AD 336.2

Antra vertus, Dievo apvaizdos dėka, šis delsimas padėjo plisti Evangelijai. Tie, nuo kurių dabar priklausė Paulius, leido jam gyventi patogiame name, kur jis laisvai galėjo susitikinėti su draugais ir kasdien skelbti tiesą tiems, kurie ateidavo paklausyti. Taip jis dvejus metus tęsė savo darbus: „Skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų”.AD 336.3

Tuo laikotarpiu neliko užmirštos ir įvairiuose kraštuose jo įsteigtos Bažnyčios. Suvokdamas, kokie pavojai gresia atsivertusiesiems į naująjį tikėjimą, apaštalas stengėsi kiek įmanoma patenkinti jų poreikius perspėjimo laiškais ir praktiniais patarimais. Iš Romos jis išsiuntė pasišventusius darbuototus, kad plušėtų ne tik dėl šių Bažnyčių, bet ir jo paties neaplankytose vietovėse. Tie darbininkai, kaip išmintingi ganytojai, sustiprino Pauliaus taip sėkmingai pradėtą darbą; o apaštalas, nuolat palaikydamas su jais ryšį ir informuojamas apie situaciją Bažnyčiose bei joms kylančius pavojus, galėjo išmintingai viskuo pasirūpinti.AD 336.4

Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio atskirtas nuo aktyvaus darbo, Paulius galėjo daryti plačiau aprėpiančią ir ilgiau išliekančią įtaką, negu būtų keliavęs per Bažnyčias kaip anksčiau. Kaip Viešpaties belaisvis, jis pelnė didesnę savo brolių meilę; ir jo žodžiai, užrašyti to, kuris darbavosi dėl Kristaus, susilaukė didesnio dėmesio ir pagarbos, negu tada, kai jis pats buvo su tikinčiaisiais. Tik tada, kai Pauliaus nebeliko su jais, žmonės suprato, kokias naštas apaštalui teko dėl jų nešioti. Lig tol jie dažnai stengdavosi išvengti atsakomybės bei sunkių darbų, nes stokojo Pauliaus išminties, takto ir neišsemiamos energijos; tačiau dabar likę vieni išmokti pamokas, kurių vengė, jie pradėjo taip vertinti jo perspėjimus, patarimus bei nurodymus, kaip niekada nevertino jo asmeninio darbo. Sužinoję apie Pauliaus drąsą bei tikėjimą šio ilgo įkalinimo metu, jie buvo paskatinti dar didesnei ištikimybei bei užsidegimui dėl Kristaus.AD 337.1

Tarp Pauliaus padėjėjų Romoje buvo daug jo ankstesnių bendražygių ir bendradarbių. Su juo vis dar buvo „mylimasis gydytojas Lukas”, lydėjęs apaštalą kelionėje į Jeruzalę, buvęs kartu per dvejų metų įkalinimą Cezarėjoje ir nepalikęs Pauliaus pavojingoje kelionėje į Romą. Pauliui patarnavo ir Timotiejus. Salia apaštalo kilniai stovėjo „Tichikas, mielas brolis, ištikimas tarnas ir bendradarbis Viešpatyje”. Aristarchas ir Epafras buvo jo „kalėjimo draugai” (žr. Kolosiečiams 4, 7-14).AD 337.2

Nuo Morkaus įtikėjimo jo krikščioniškoji patirtis vis gilėjo. Įdėmiau patyrinėjęs Kristaus gyvenimą ir mirtį, jis geriau suprato Gelbėtojo misiją, Jo sunkų triūsą ir kovas. Randuose, kurie liko Kristaus rankose ir kojose, įžvelgęs Jo tarnavimo žmonijai ženklus, ir suvokęs, kaip reikia aukotis, kad išgelbėtum prarastuosius ir žūstančius, Morkus panoro sekti paskui Mokytoją pasiaukojimo keliu. Dabar, dalydamasis su Pauliumi belaisvio dalią, jis geriau negu bet kada suprato, kad laimėti Kristų yra begalinė pergalė, o laimėti pasaulį ir prarasti Kristaus krauju atpirktą sielą - didžiausias pralaimėjimas. Sunkių išbandymų ir kovos akivaizdoje Morkus išliko tvirtas, išmintingas bei mylimas apaštalo padėjėjas.AD 337.3

Demas kurį laiką taip pat buvo patikimas, bet vėliau nusigręžė nuo Kristaus darbo. Apie šį atvejį Paulius rašė: „Demas, pamilęs šį pasaulį, paliko mane” (2 Timotiejui 4, 10). Dėl pasaulietiškos naudos Demas išsižadėjo visų aukštų bei kilnių siekių. Koks trumparegiškas poelgis! Turėdamas tik pasaulietišką turtą ar garbę, Demas iš tikrųjų buvo vargšas, nors daug ką išdidžiai galėjo vadinti savo nuosavybe; o Morkus, nusprendęs kentėti dėl Kristaus, turėjo amžinuosius turtus ir danguje buvo laikomas Dievo paveldėtoju bei Jo Sūnaus bendrapaveldėtoju.AD 338.1

Tarp tų, kurie per Pauliaus darbą Romoje atidavė savo širdis Dievui, buvo Onesimas, pagonis vergas, Kolosuose nusižengęs savo šeimininkui Filemonui, krikščioniui tikinčiajam, ir pabėgęs į Romą. Paulius iš savo širdies gerumo pasistengė palengvinti vargšo bėglio skurdą bei vargą, o paskui ryžosi jo aptemusį protą užlieti tiesos šviesa. Onesimas išklausė gyvybės žodžių, išpažino nuodėmes ir atsivertė į tikėjimą Kristumi.AD 338.2

Onesimas sužavėjo Paulių savo pasišventimu bei nuoširdumu, savo švelniu rūpinimusi apaštalo gerove ir užsidegimu tęsti Evangelijos darbą. Paulius įžvelgė charakterio bruožus, kurie galėjo padėti jam tapti naudingu misionieriškame darbe, taigi patarė Onesimui nedelsiant grįžti pas Filemoną, paprašyti jo atleidimo ir suplanuoti ateitį. Apašta-las pažadėjo pats sugrąžinti tą sumą, kuri iš Filemono buvo pavogta. Siųsdamas Tichiką su laiškais į įvairias Mažosios Azijos Bažnyčias, jis kartu su juo išsiuntė ir Onesimą. Atsiduoti į savo šeimininko, kuriam jis nusikalto, rankas šiam tarnui buvo sunkus išbandymas; tačiau Onesimas buvo iš tikrųjų atsivertęs, todėl jis nenusigręžė nuo savo pareigos.AD 338.3

Paulius davė Onesimui nunešti Filemonui laišką, kuriame su savo įprastiniu taktu ir geraširdiškumu apaštalas išdėstė atgailavusio vergo situaciją ir išreiškė norą, kad šis patarnautų jam ateityje. Laiškas pradedamas maloniu Filemono, kaip bičiulio ir bendradarbio, pasveikinimu :AD 339.1

„Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Jėzaus Kristaus mūsų Viešpaties! Aš visuomet dėkoju savo Dievui, prisimindamas tave savo maldose, nes girdžiu apie tavo tikėjimą ir meilę Viešpačiui Jėzui ir visiems šventiesiems. Meldžiu, kad tavoji tikėjimo bendrystė būtų veiksminga ir išaugtų į pažinimą visokio gėrio mumyse, nukreipto į Kristų”. Apaštalas priminė Filemonui, kad kiekvienas geras tikslas ir charakterio savybė, kurią jis turi, kyla iš Kristaus malonės; tik tai išskiria jį iš ištvirkėlių ir nusidėjėlių. Ta pati malonė ir didžiausią nusikaltėlį gali padaryti Dievo vaiku bei naudingu Evangelijos darbininku.AD 339.2

Paulius galėjo griežtai paraginti Filemoną atlikti savo kaip krikščionio pareigą, tačiau jis verčiau nusprendė to paprašyti: „Aš, Paulius, senas žmogus, o šiuo metu ir Kristaus Jėzaus kalinys, prašau tave už savo vaiką, kurio tėvu tapau būdamas surakintas, už Onesimą. Seniau jis buvo tau nenaudingas, o dabar ir tau, ir man naudingas”.AD 339.3

Apaštalas prašė Filemono atsižvelgti į Onesimo atsivertimą ir priimti atgailaujantį vergą kaip savo vaiką - parodyti jam tokią meilę, kad jis apsispręstų gyventi pas savo buvusį šeimininką „jau ne kaip vergas, o daugiau - kaip mylimas brolis”. Paulius išreiškė troškimą pasilikti Onesimą, kaip galintį jam patarnauti - juk taip pasielgtų ir pats Filemonas, tačiau jei Filemonas nesutiks paleisti vergo, jis, Paulius, jo paslaugų atsisakys.AD 339.4

Apaštalas gerai žinojo, kaip žiauriai šeimininkai elgdavosi su vergais, žinojo jis ir tai, jog Filemonas buvo labai pasipiktinęs savo tarno poelgiu. Taigi jis stengėsi parašyti Filemonui taip, kad pažadintų jo giliausius ir švelniausius krikščioniškus jausmus. Atsivertęs Onesimas tapo jam tikėjimo broliu, ir bet kokią bausmę šiam atsivertėliui Paulius būtų laikęs bausme sau.AD 340.1

Apaštalas savanoriškai pasisiūlė padengti Onesimo padarytą nuostolį, kad kaltasis būtų apsaugotas nuo nemalonės ir bausmės ir vėl galėtų džiaugtis lig tol turėtomis privilegijomis. „Tad jeigu laikai mane bičiuliu, priimk jį kaip mane, - rašė jis Filemonui. - O jeigu jis yra tau padaręs skriaudą ar turi skolos, įrašyk tai į mano sąskaitą! Aš, Paulius, rašau savo ranka: aš apmokėsiu”.AD 340.2

Koks įtaigus Kristaus meilės atgailaujančiam nusidėjėliui pavyzdys! Tarnas, apiplėšęs šeimininką, neturėjo iš ko kompensuoti nuostolio. Nusidėjėlis, pasisavinęs iš Dievo tuos metus, per kuriuos turėjo Jam tarnauti, neturi galimybės atiduoti skolą. Tačiau Jėzus stoja tarp nusidėjėlio ir Dievo, sakydamas: „Aš padengsiu skolą. Tebus pasigailėta nusidėjėlio. Aš atkentėsiu vietoj jo”.AD 340.3

Pasisiūlęs atiduoti skolą už Onesimą, Paulius priminė Filemonui, kaip daug jis pats yra skolingas apaštalui. Jis buvo apaštalui skolingas save patį, nes Dievas panaudojo Paulių, kad jis atsiverstų. Paskui švelniai ir nuoširdžiai jis paragino Filemoną atgaivinti jo, apaštalo, dvasią taip, kaip jis gaivino šventuosius, bei suteikti jam džiaugsmo. „Rašau tau, - pridūrė Paulius, - pasitikėdamas tavo klusnumu ir ži-nodamas, jog padarysi daugiau, negu prašau”.AD 340.4

Pauliaus laiškas Filemonui atspindi Evangelijos įtaką šeimininko ir tarno santykiams. Vergų turėjimas buvo įteisintas visoje Romos imperijoje, ir daugelį Bažnyčių, kuriose dirbo Paulius, lankydavo ir vergai, ir jų šeimininkai. Miestuose, kur vergų dažnai būdavo daug daugiau negu laisvųjų gyventojų, buvo taikomi siaubingai griežti įstatymai, kad vergai išliktų pavaldūs. Turtingas romėnas paprastai turėdavo šimtus vergų - įvairiausių kategorijų, tautybių ir sugebėjimų. Visiškai kontroliuodamas šių bejėgių būtybių sielas ir kūnus, jis galėjo pasmerkti juos bet kokiai kančiai. Jei kuris nors iš jų keršydamas ar gindamasis išdrįsdavo pakelti ranką prieš šeimininką, galėjo būti nežmoniškai susidorota su visa nusižengėlio šeima. Už menkiausią klaidą, nelaimingą atsitikimą ar nerūpestingumą dažnai buvo baudžiama be pasigailėjimo.AD 340.5

Kai kurie žmoniškesni šeimininkai suteikdavo savo vergams daugiau laisvės; tačiau didžioji turtingųjų ir kilmingųjų dauguma, pasinėrę į ištvirkavimą, aistras bei geismus, paversdavo savo vergus apgailėtinomis kaprizų ir tironijos aukomis. Visa ta sistema beviltiškai degradavo.AD 341.1

Savavališkai ir staiga pakeisti visuomeninę santvarką buvo ne apaštalo darbas. Mėgindamas tai atlikti, jis būtų tik užkirtęs kelią sėkmingam Evangelijos plitimui. Tačiau Paulius dėstė principus, kurie išjudino vergijos pamatus ir, jei būtų buvę įgyvendinti, galėjo sugriauti visą sistemą. „Kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė”, - skelbė jis (2 Korintiečiams 3, 17). Atsivertęs vergas tapdavo Kristaus kūno nariu ir turėjo būti mylimas bei laikomas broliu ir, kartu su savo šeimininku, Dievo palaiminimų ir Evangelijos privilegijų paveldėtoju. Antra vertus, tarnai turėjo atlikti savo pareigas „ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią” (Efeziečiams 6, 6).AD 341.2

Krikščionybė suformuoja stiprius vienybės ryšius tarp šeimininko ir vergo, karaliaus ir pavaldinio, Evangelijos tarnautojo ir degradavusio nusidėjėlio, kuris atrado Kristuje apvalymą nuo nuodėmių. Jie nuplauti tuo pačiu krauju, atgaivinti tos pačios Dvasios, todėl jie tampa viena Kristuje Jėzuje.AD 341.3

*****