18. Skelbimas Pagonims

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 14, 1-26.

Iš Pisidijos Antiochijos Paulius su Barnabu nukeliavo į Ikonijų. Šioje vietovėje, kaip ir Antiochijoje, jie pradėjo darbuotis saviškių sinagogoje. Juos lydėjo akivaizdi sėkmė - „įtikėjo didelė daugybė žydų ir graikų “. Tačiau Ikonijuje, kaip ir kituose regionuose, kur triūsė apaštalai, „tikėjimą atmetusieji žydai kurstė ir pjudė pagonis prieš brolius”.AD 132.1

Vis dėlto apaštalai nenukrypo nuo savosios misijos, nes daugelis priėmė Kristaus Evangeliją. Susidūrę su pasiprie-šinimu, pavydu bei išankstiniais nusistatymais, jie tęsė savo darbą, „drąsiai kalbėjo, remdamiesi Viešpačiu” ir Dievas „liudijo Savo malonės žodžius ir per jų rankas darė ženklus ir stebuklus”. Šie įrodymai, liudijantys apie dievišką palaikymą, turėjo galingą įtaką tiems, kurių protai buvo atviri įtikinimui, ir atsivertusiųjų į Evangeliją gausėjo.AD 132.2

Augantis apaštalų nešamos žinios populiarumas pripildė netikinčių žydų širdis pavydo bei neapykantos, ir jie nusprendė tučtuojau užkirsti kelią Pauliaus ir Barnabo darbui. Savo melagingais ir perdėtais liudijimais jie įbaugino valdininkus, jog visam miestui iškilo pavojus būti įtrauktam į sukilimą. Jie teigė, jog prie apaštalų jungiasi daugybė žmonių ir rezgami slapti bei pavojingi planai.AD 132.3

Dėl šių kaltinimų mokiniai ne kartą turėjo stoti prieš pareigūnus; tačiau jie gynėsi taip aiškiai ir išmintingai bei taip ramiai ir suprantamai aiškino, ko jie moko, jog laimėjo didelį palankumą. Nors valdininkai jau turėjo apie apaštalus išankstinę nuomonę, susidarytą iš neteisingų liudijimų, kuriuos teko girdėti, pasmerkti Kristaus tarnų jie nedrįso. Jie tegalėjo pripažinti, kad Pauliaus ir Barnabo mokymas ugdė dorovingus, įstatymų besilaikančius miestelėnus, ir, jeigu apaštalų skelbiamos tiesos bus priimtos, miesto moralė bei tvarka tik pagerės.AD 132.4

Pasipriešinimas, su kuriuo susidūrė mokiniai, tik dar labiau paviešino tiesos žinią; žydai suprato, kad jų pastangos užgniaužti naujųjų mokytojų darbą tik dar labiau pagausino naujatikių skaičių. „Miesto gyventojai suskilo: vieni buvo už žydus, kiti už apaštalus”.AD 133.1

Tokia linkme pakrypę įvykiai taip įsiutino žydų vyres-niuosius, kad jie nusprendė jėga viskam padaryti galą. Sukursčius žemiausias tamsios, triukšmingos minios aistras, pavyko sukelti sumaištį, dėl kurios jie apkaltino mokinius. Šiuo neteisingu apkaltinimu jie tikėjosi laimėti valdininkų pagalbą siekiant savo tikslo. Žydų vyresnieji pasiryžo padaryti viską, kad apaštalai neturėtų jokios galimybės pasiteisinti ir minia galėtų įsikišti bei užmėtyti Paulių su Barnabu akmenimis, taip padėdama tašką jų darbams.AD 133.2

Apaštalų draugai, nors ir netikintys žmonės, perspėjo juos apie piktus žydų kėslus ir paragino be reikalo nesirodyti įtūžusiai miniai, o verčiau gelbėti savo gyvybę ir bėgti. Taigi Paulius ir Barnabas slapta išvyko į Ikonijų, palikdami tikinčiuosius kurį laiką darbuotis vienus. Tačiau jie pasitraukė anaiptol ne visam laikui; nurimus aistroms jie ketino sugrįžti ir užbaigti pradėtą darbą.AD 133.3

Visais laikais ir visose šalyse Dievo pasiuntiniams tekdavo atlaikyti nuožmų pasipriešinimą tų, kurie sąmoningai apsisprendžia nepriimti šviesos iš dangaus. Dažnai atrodydavo, jog neteisingais aiškinimais bei melagystėmis Evangelijos priešai jau triumfuos, užtrenkdami duris, per kurias Dievo pasiuntiniai galėtų prieiti prie žmonių. Tačiau šios durys negali išlikti uždarytos visiems laikams, ir ne kartą Dievo tarnams po kurio laiko grįžus bei atnaujinus savo darbus, Viešpats galingai stoja jų pusėn, įgalindamas juos pastatyti paminklą Jo šlovingam vardui.AD 133.4

Persekiojimų išstumti iš Ikonijaus, apaštalai nukeliavo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę. Šiuose miestuose daugiausia gyveno pagonys, prietaringi žmonės, tačiau tarp jų buvo ir tokių, kurie norėjo išgirsti bei priimti Evangelijos žinią. Apaštalai ir nusprendė darbuotis šiose vietovėse bei aplinkiniuose kraštuose, tikėdamiesi išvengti žydų išankstinio priešiškumo bei persekiojimo.AD 134.1

Listroje net nebuvo žydų sinagogos, nors mieste keletas žydų šeimų gyveno. Daugelis šio miesto gyventojų eidavo į pamaldas Dzeusui skirtoje šventykloje. Kai mieste pasirodė Paulius su Barnabu ir, subūrę aplink save listriečius, paaiškino paprastas Evangelijos tiesas, daugelis mėgino susieti šį mokymą su savo prietaringu tikėjimu bei Dzeuso kultu.AD 134.2

Apaštalai stengėsi supažindinti šiuos stabmeldžius su Dievu Kūrėju bei Jo Sūnumi, žmonijos Gelbėtoju. Iš pradžių jie atkreipė dėmesį į nuostabius Dievo kūrinius - saulę, mėnulį, žvaigždes, gražią besikeičiančių metų laikų tvarką, galinguosius kalnus, kurių viršūnės padengtos sniegu, vešlius miškus ir kitus gamtos stebuklus, atskleidžiančius žmogišką supratimą pranokstančią galią. Per šiuos Visagalio darbus apaštalai paskatino pagonis susimąstyti apie Patį didįjį Visatos Valdovą.AD 134.3

Išaiškinę šias esmines tiesas apie Kūrėją, apaštalai papa-sakojo listriečiams apie Dievo Sūnų, kuris atėjo iš dangaus į mūsų pasaulį, nes pamilo žmonių vaikus. Jie pasakojo apie Jo gyvenimą ir tarnavimą, apie tai, kaip Jį atstūmė tie, kuriuos Jis atėjo išgelbėti, apie Jo teismą ir nukryžiavimą, apie Jo prisikėlimą bei įžengimą į dangų, kuriame Jis tarnauja kaip žmonių Užtarėjas. Taip, su Dievo Dvasia ir jėga, Paulius ir Barnabas skelbė Listroje Evangeliją.AD 134.4

Kartą, pasakodamas žmonėms apie Kristaus, kaip ligonių Gydytojo, darbą, Paulius pastebėjo tarp klausytojų luošį, kuris nenuleido nuo jo akių, godžiai klausėsi jo žodžių ir jais tikėjo. Apimtas gailesčio, Paulius priėjo prie neįgalaus žmogaus, nes pamatė „jį turint tikėjimą”. Susirinkusių stabmeldžių akivaizdoje Paulius liepė luošiui atsistoti ant savo kojų. Lig tol negalios iškankintas žmogus galėjo tik sėdėti, tačiau dabar jis akimoju pakluso Pauliaus komandai ir pirmą kartą gyvenime atsistojo ant kojų. Sulig šia tikėjimo pastanga atėjo stiprybė, ir tas, kuris buvo luošas, „pašoko ir ėmė vaikščioti”.AD 134.5

„Minia, pamačiusi, ką Paulius padarė, pradėjo garsiai likaoniškai šaukti: ‘Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus!’” Šis teiginys atspindėjo jų tradicinį įsitikinimą, kad kartais dievai apsilanko žemėje. Dėl Barnabo garbingos išvaizdos, jo didingo stoto bei švelnaus ir geranoriško veido jie pavadino jį Dzeusu, dievų tėvu. Paulius, jų nuomone, buvo Hermis, „nes jis vadovavo kalbai”, buvo uolus bei aktyvus ir sugebėjo iškalbingai perspėti bei pamokyti.AD 135.1

Listriečiai, norėdami atsidėkoti, kreipėsi į Dzeuso šventiką, kad pagerbtų apaštalus, ir šis „liepė prie didžiųjų vartų atvaryti jaučių, papuoštų vainikais, ir norėjo kartu su minia juos paaukoti”. Paulius su Barnabu, kurie tuo metu ketino pailsėti ir pabūti vienumoje, nieko nežinojo apie šiuos pasirengimus. Tačiau netrukus jų dėmesį atkreipė muzikos garsai bei entuziastingi didžiulės minios, sugūžėjusios prie namo, kur jie buvo apsistoję, šūksniai.AD 135.2

Supratę šio apsilankymo ir susirinkusiųjų džiaugsmo priežastį, jie „persiplėšė drabužius ir šoko prie minios”, tikėdamiesi sustabdyti jau prasidėjusias apeigas. Garsiu, skambiu balsu, kuris nustelbė žmonių šūkavimus, Paulius pareikalavo dėmesio; kai šurmulys staiga liovėsi, jis prakalbo: „Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys mirtingi žmonės, kaip ir jūs. Tik mes jums skelbiame gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Praėjusiais amžiais Jis buvo leidęs visoms tautoms eiti savais keliais. Vis dėlto Jis nepaliko Savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo”.AD 135.3

Nors apaštalai neigė esą dieviškos kilmės ir Paulius kaip įmanydamas stengėsi nukreipti žmonių protus į tikrąjį Dievą, kaip vienintelį garbinimo vertą objektą, buvo beveik neįmanoma įkalbėti pagonis atsisakyti savo ketinimo aukoti. Jie buvo taip tvirtai įsitikinę, jog šie žmonės yra dievai, ir toks didžiulis buvo jų entuziazmas, jog jie jokiu būdu nenorėjo prisipažinti klystantys. Šventajame Rašte pasakyta, kad apaštalai tik „šiaip taip perkalbėjo minias”.AD 136.1

Listriečiai buvo tikri, jog savo akimis regėjo stebuklingą apaštalų jėgą. Jie matė, kaip luošys, kuris niekada lig tol negalėjo vaikščioti, dabar džiūgavo puikiausia sveikata bei stiprybe. Tik po ilgų Pauliaus įtikinėjimų ir kantraus aiškinimo, jog jis ir Barnabas yra dangaus Dievo ir Jo Sūnaus, didžiojo Gydytojo, pasiuntiniai, žmonės sutiko atsisakyti savo tikslo.AD 136.2

Pauliaus ir Barnabo darbams Listroje staiga sutrukdė pikti „iš Antiochijos ir Ikonijaus” atvykusių žydų kėslai. Sužinoję apie apaštalų sėkmę dirbant tarp Likaonijos gyventojų, jie nusprendė keliauti iš paskos ir persekioti juos. Atkakus į Listrą, šiems žydų sūnums pavyko užkrėsti žmones ta pačia kartėlio dvasia, kuri audrino jų protus. Tie, kurie dar neseniai laikė Paulių ir Barnabą dieviškomis būtybėmis, dabar klaidinančiais išvedžiojimais bei melu buvo įtikinti, jog iš tikrųjų apaštalai yra blogesni už žmogžudžius ir verti mirties.AD 136.3

Nusivylimas, kurį listriečiai patyrė po to, kai iš jų buvo atimta privilegija paaukoti apaštalams, paskatino juos atsigręžti prieš Paulių ir Barnabą su tokiu pačiu entuziazmu, kokį jie išgyveno, laikydami juos dievais. Sukurstyti žydų, jie ketino jėga užpulti apaštalus. Žydai įtikino juos nesuteikti Pauliui galimybės kalbėti, tikindami, kad, jeigu ši privilegija jam atiteks, jis apžavės žmones.AD 136.4

Veikiai žmogžudiški Evangelijos priešų planai buvo įvykdyti. Pasidavę blogio įtakai, listriečiai persiėmė šėtono nirštu ir, suėmę Paulių, negailestingai užmėtė jį akmenimis. Apaštalas manė, kad jam jau išmušė paskutinioji. Jam gyvai prieš akis iškilo Stepono nukankinimas ir tas žiaurus vaidmuo, kurį tada atliko jis pats. Visas sudaužytas, jis nualpo nuo skausmo, nukrito ant žemės, ir įnirtę listriečiai „išvilko už miesto, palaikę jį mirusiu”.AD 136.5

Šią tamsią ir sunkią valandą Listros tikintieji, kurie per Pauliaus ir Barnabo tarnavimą buvo atsivertę į tikėjimą Jėzumi, išliko ištikimi bei teisingi. Nepagrįstas priešinimasis ir nuožmus jų priešų persekiojimas tik sustiprino šių pasišventusių brolių tikėjimą; ir dabar, pavojaus bei paniekos akivaizdoje, jie parodė savo ištikimybę ir, apimti gilaus sielvarto, susirinko prie kūno to, kurį jie laikė esant mirusiu.AD 137.1

Kokia buvo jų nuostaba, kai tarp raudančių žmonių apaštalas staiga pakėlė galvą ir, šlovindamas Dievą, atsistojo ant kojų! Šį netikėtą Dievo tarno atsigavimą tikintieji palaikė Dievo jėgos stebuklu, tarsi pats Dangus būtų užantspaudavęs jų pasikeitusį tikėjimą. Apimti neapsakomos laimės, jie džiūgavo ir su nauju tikėjimu šlovino Dievą.AD 137.2

Tarp tų, kurie atsivertė Listroje ir savo akimis matė Pauliaus kančias, buvo vienas žmogus, vėliau tapęs garsiu Kristaus darbininku, kuriam teko dalytis su apaštalu pradininko tarnavimo sunkiose srityse vargais bei džiaugsmais. Tas jaunuolis buvo vardu Timotiejus. Kai Paulius buvo išvilktas iš miesto, jaunasis mokinys buvo tarp tų, kurie stovėjo prie tariamai negyvo kūno ir matė, kaip jis atsistojo, sužalotas ir kruvinas, tačiau šlovindamas Dievą, nes jam buvo leista kentėti dėl Kristaus.AD 137.3

Kitą dieną po to, kai Paulius buvo apmėtytas akmenimis, apaštalai iškeliavo į Derbę, kur jų darbai buvo laiminami ir daugybė sielų priėmė Kristų kaip Gelbėtoją. „Šitame mieste jie skelbė gerąją naujieną ir sulaukė nemaža mokinių”, tačiau nei Paulius, nei Barnabas nebuvo patenkinti, darbuodamiesi kitur, kai liko nesustiprintas tikėjimas tų naujai atsivertusiųjų, kuriuos jie buvo priversti kurį laiką palikti vienus tose vietovėse, kur neseniai dirbo. Taigi, nepaisydami pavojaus, jie „pasuko atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją. Ten jie stiprino mokinių dvasią bei ragino juos išlaikyti tikėjimą” . Daugelis priėmė gerąją Evangelijos naujieną bei susilaukė paniekinimo ir priešiškumo. Apaštalai stengėsi sustiprinti šių žmonių tikėjimą, kad atliktas darbas nenueitų niekais.AD 137.4

Užtikrinant naujai įtikėjusių dvasinį augimą, buvo svarbu apsupti juos Evangelijos tvarka kaip apsauga. Visose Likaonijos ir Pisidijos vietovėse, kur tik buvo tikinčiųjų, pradėtos uoliai organizuoti bendruomenės. Kiekvienoje bendruomenėje paskirti vyresnieji ir sukurta atitinkama tvarka bei sistema, kad būtų tvarkomi visi su tikinčiųjų dvasine gerove susiję reikalai.AD 138.1

Tai atitiko Evangelijos planą viename kūne apjungti visus tikinčius Kristumi, ir šį planą Paulius rūpestingai vykdė per visą savo tarnavimą. Tie, kurie įvairiose vietose jo darbo dėka priėmė Kristų kaip Gelbėtoją, turėjo nedelsiant būti suburti į Bažnyčią. Tai buvo daroma net tada, kai tikinčiųjų būdavo vos keletas. Taip krikščionys buvo mokomi padėti vieni kitiems, prisimenant pažadą: „Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų” (Mato 18, 20).AD 138.2

Įkurtųjų bendruomenių Paulius neužmiršdavo. Rūpinimasis jomis slėgė jo protą kaip vis sunkėjanti našta. Kad ir kokia maža būtų bendruomenė, ji tapdavo jo nuolatinės priežiūros objektu. Jis švelniai rūpinosi mažomis Bažnyčiomis, suprasdamas, jog joms reikia ypatingos priežiūros, kad nariai gerai įsitvirtintų tiesoje bei išmoktų nuoširdžiai, nesavanaudiškai tarnauti aplinkiniams.AD 138.3

Visuose savo misionieriškuose darbuose Paulius ir Barnabas sekė Kristaus pavyzdžiu - noriai aukojosi ir ištikimai, uoliai darbavosi dėl sielų. Nuolat budrūs, energingi, nepailstantys, jie neieškojo malonumų ar lengvo gyvenimo, o nuolat melsdamiesi aktyviai sėjo tiesos grūdus. o išbarstę tuos grūdus, apaštalai pasistengdavo praktiškai išaiškinti visiems, stojusiems į Evangelijos pusę, kas turi neapsakomą vertę. Uolumo ir dievobaimingumo dvasia naujiesiems mokiniams paliko ilgalaikį įspūdį apie Evangelijos žinios svarbą.AD 138.4

Kai atsiversdavo tokie talentingi ir daug žadantys žmonės kaip Timotiejus, Paulius su Barnabu nuoširdžiai stengdavosi atskleisti jiems, kaip svarbu darbuotis vynuogyne. Apaštalams iškeliavus į kitą vietą, šių žmonių tikėjimas ne išblėsdavo, o tik augo. Jie būdavo gerai apmokyti, kaip žengti Viešpaties keliu ir nesavanaudiškai, uoliai, atkakliai darbuotis dėl kitų žmonių išgelbėjimo. Šis rūpestingas naujai atsivertusiųjų išlavinimas buvo svarbus veiksnys tos didžiulės sėkmės, kuri lydėjo pagonių kraštuose Evangeliją skelbiančius Paulių ir Barnabą.AD 139.1

Pirmoji misionieriškoji kelionė greitai ėjo į pabaigą. Pa-vesdami naujai įkurtąsias Bažnyčias Viešpačiui, apaštalai nuvyko į Pamfiliją, „skelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Ataliją. Iš čia išplaukė į Antiochiją” .AD 139.2

*****

...Tai žmonės vieni kitus suskirsto
į tautybes, rases, grupes. Neretai
linkę niekint, atstumti, bet tarytumei skirpsto
meilės Dievui pražysta jų sielų žiedai...
Bet kurios tautybės, tautos žmogus
Jam svarbus ir be galo brangus.
...Tai žmonės vieni kitus suskirsto...AD 139.3

Romualda Adomaitytė-Chabarina