21. Kituose Regionuose

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 16, 7-40.

Atėjo metas skelbti Evangeliją už Mažosios Azijos ribų. Pauliui ir jo bendradarbiams buvo paruoštas kelias į Europą. Troadėje, netoli Viduržemio jūros, „Paulius naktį turėjo regėjimą: jam pasirodė makedonietis, kuris maldavo: ‘Ateik į Makedoniją ir padėk mums!’” AD 158.1

Raginimas buvo įsakmus, neleidžiantis delsti. „Po šio regėjimo, - rašo Lukas, kuris lydėjo Paulių, Silą ir Timotiejų kelionėje per Europą, - mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Gerosios Naujienos. Išplaukę iš Troadės, leidomės tiesiog į Samotrakę ir rytojaus dieną į Neapolį. Iš čia atvykome į Filipus - pirmąjį šitos Makedonijos dalies miestą bei koloniją”.AD 158.2

„Šabo dieną, - tęsia Lukas, - išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims. Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams”. Lidija priėmė tiesą su džiaugsmu. Ji bei jos namiškiai atsivertė ir pasikrikštijo, o paskui ji pasiūlė apaštalams laikyti jos namus savo namais.AD 158.3

Kryžiaus pasiuntiniams keliaujant iš vietos į vietą ir skelbiant, viena spėjimo dvasios užvaldyta moteris sekė paskui juos ir šaukė: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią”. „Taip ji darė daugelį dienų”.AD 158.4

Toji moteris buvo ypatinga šėtono pasiuntinė ir savo spė-jimais labai pasitarnavo savo šeimininkui. Jos daroma įtaka padėjo sustiprinti stabmeldystę. Šėtonas žinojo, kad į jo karalystę įsiveržta, ir griebėsi būtent šio būdo pasipriešinti Dievo darbui, tikėdamasis supainioti Evangeliją skelbiančiųjų tiesas su savo sofistika. Šios moters ištarti žodžiai kenkė tiesai, nukreipė žmonių dėmesį nuo apaštalų mokymo ir užtraukė prastą reputaciją Evangelijai - daugelis pradėjo manyti, kad šie žmonės, kalbantys su Dievo Dvasia ir jėga, vedami tos pačios dvasios, kaip ir toji velnio pasiuntinė.AD 159.1

Kurį laiką apaštalai kentė šį priešinimąsi, kol pagaliau, įkvėptas Šventosios Dvasios, Paulius įsakė piktajai dvasiai palikti moterį. Ji tučtuojau nutilo, ir tai parodė, kad apaštalai buvo Dievo tarnai ir kad demonas pripažino juos tokius esant ir pakluso jų komandai.AD 159.2

Išlaisvinta iš piktosios dvasios ir atgavusi sveiką protą, moteris nusprendė tapti Kristaus sekėja. Jos šeimininkai sunerimo dėl savo verslo. Jie suprato, jog visos jų viltys pasipelnyti iš jos spėjimų bei pranašavimų žlunga ir kad jų pajamų šaltinis veikiai išseks, jei apaštalams ir toliau bus leista tęsti Evangelijos darbą.AD 159.3

Mieste buvo daug kitų žmonių, kurie taip pat mėgino uždirbti pinigus per šėtono melagystes, ir jie, bijodami tos jėgos, kuri taip veiksmingai gali užkirsti kelią jų verslui, pakėlė galingą triukšmą prieš Dievo tarnus. Jie atitempė apaštalus į miesto aikštę pas vyresnybę ir apkaltino: „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis”.AD 159.4

Sukurstyti karštligiškų aistrų, daugelis sukilo prieš mokinius. Minios dvasią palaikė valdžios atstovai, kurie nuplėšė nuo apaštalų išorinius drabužius ir įsakė juos nuplakti rykštėmis. „Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą”.AD 159.5

Dėl skausmingos padėties, kurioje buvo palikti, apaštalai siaubingai kentėjo, tačiau nemurmėjo. Priešingai, tamsioje kameroje likę vieni, jie drąsino vienas kitą maldos žodžiais ir giedojo Dievui giesmes, nes didžiavosi, jog yra verti dėl Jo kęsti pažeminimą. Jų širdis džiugino gili ir nuoširdi meilė Atpirkėjo darbui. Paulius galvojo apie persekiojimą, kurį jis, kaip Dievo įrankis, užtraukė Kristaus mokiniams, ir džiūgavo, kad jo akys atvertos matyti, o širdis jausti tą šlovingųjų tiesų jėgą, kurių kitados jis nekentė.AD 160.1

Apstulbę kiti kaliniai klausėsi iš vidinės kameros sklindančių maldų bei giesmių. Jie buvo pripratę prie nakties tylą perskrodžiančių klyksmų ir dejonių, keiksmų ir plūdimosi, tačiau dar niekada nebuvo girdėję iš niūrios celės sklindančių maldos žodžių bei šlovinimo. Sargybiniai ir kaliniai stebėjosi bei klausinėjo vieni kitų, kas tie vyrai, kurie sušalę, alkani ir iškankinti dar gali džiaugtis.AD 160.2

Tuo metu miesto valdininkai skirstėsi į savo namus, sveikindami vienas kitą, kad greitomis bei veiksmingomis priemonėmis numaldė sumaištį. Tačiau pakeliui išgirdo daugiau detalių apie charakterį bei darbą tų žmonių, kuriuos jie pasmerkė nuplakdinimui bei įkalinimui. Jie pamatė moterį, išvaduotą iš šėtono įtakos, ir negalėjo atsistebėti tuo, kaip pasikeitė jos išvaizda bei elgesys. Praeity ji buvo padariusi miestui daug žalos, o dabar buvo rami ir taiki. Supratę, jog griežtą romėnų įstatymo bausmę jie veikiausiai skyrė dviems nekaltiems vyrams, jie nusprendė rytą įsakyti apaštalus slapta paleisti ir išvežti iš miesto, kur jų nebepasiektų įtūžusi minia.AD 160.3

Tačiau, nors žmonės gali būti žiaurūs ir kerštingi arba nusikalstamai abejingai žiūrėti į jiems pavestas pareigas, Dievas niekada neužmiršta būti maloningas Savo tarnams. Visas Dangus rūpinosi dėl Kristaus kenčiančiais vyrais, ir aplankyti jų į kalėjimą buvo pasiųsti angelai. Nuo jų žingsnių sudrebėjo žemė. Sunkiai apkaustytos kalėjimo durys atsilapojo; grandinės ir antrankiai nukrito nuo belaisvių rankų bei kojų; kalėjimą užliejo ryški šviesa.AD 160.4

Kalėjimo viršininkas apstulbęs klausėsi įkalintų apaštalų maldų ir giesmių. Kai jie buvo atvesti, jis matė jų sutinusias, kraujuojančias žaizdas ir pats liepė įtverti jų kojas į šiekštą. Jis tikėjosi išgirsti dejones bei keiksmus, tačiau išgirdo džiaugsmo ir šlovinimo giesmes. Su šiais garsais ausyse prižiūrėtojas ir užmigo. Prižadino jį žemės drebėjimas ir svyruojančios kalėjimo sienos.AD 161.1

Jis pašoko ant kojų ir neteko žado išvydęs, jog visos kalėjimo durys atviros - viršininkas išsigando, kad kaliniai bus pabėgę. Jis prisiminė tą aiškų kaltinimą, dėl kurio Paulius ir Silas vakar vakare buvo patikėti jo priežiūrai, ir dabar jau neabejojo, jog už tariamą neištikimybę bus nubaustas mirtimi. Apimtas nevilties jis nusprendė, jog geriau žūti nuo savo paties rankos, negu iškęsti gėdingą egzekuciją. Išsitraukęs kalaviją, jis jau ruošėsi nusižudyti, kai staiga pasigirdo linksmas Pauliaus balsas: „Nedaryk sau pikto! Mes visi esame čionai”. Visi belaisviai buvo savo vietose, prikaustyti Dievo jėgos, sklindančios iš vieno kalinio.AD 161.2

Nors kalėjimo viršininkas vakar su kaliniais elgėsi žiauriai, jie nepasipiktino. Paulius ir Silas turėjo ne keršto, o Kristaus dvasią. Jų širdyse, kupinose Gelbėtojo meilės, nebuvo vietos pykčiui savo persekiotojams.AD 161.3

Kalėjimo prižiūrėtojas numetė kalaviją ir, šūktelėjęs uždegti šviesas, nuskubėjo į vidinę kamerą. Jis norėjo pamatyti, kas tai per žmonės, kurie gerumu atsakė į jo žiaurumą. Pasiekęs tą vietą, kur kalėjo apaštalai, jis puolė jiems po kojų ir prašė atleisti. Paskui, išsivedęs juos į kiemą, jis paklausė: „Viešpačiai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?” AD 161.4

Jis matė, kaip Dievo pyktis sudrebino žemę ir kalėjimą; po to jis pamanė, kad kaliniai pabėgo, ir jau rengėsi nusižudyti; tačiau dabar visa tai atrodė nebereikšminga, palyginti su ta keist a baime, kuri apėmė jo protą, bei jo troškimu turėti tą ramybę bei džiaugsmą, kurį rodė kenčiantys ir niekinami apaštalai. Jų veiduose jis regėjo dangaus šviesą; jis suprato, jog stebuklingai įsikišęs Dievas išgelbėjo jiems gyvybę; ir dabar jo atminty atgijo su ypatinga jėga ištarti dvasios apsėstos moters žodžiai: „Šitie vyrai yra aukščiausiojo Dievo tarnai ir skelbia jums išganymo kelią”.AD 161.5

Didžiai nusižeminęs jis paprašė apaštalų parodyti jam gyvenimo kelią. „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai, - atsakė jie. - Ir jie skelbė Viešpaties žodį jam ir jo namiškiams”. Kalėjimo viršininkas nuplovė apaštalų žaizdas bei patarnavo jiems, o paskui jie pakrikštijo jį ir visą jo šeimą. Pašventinanti jėga pasklido tarp kitų kalėjime sėdėjusių žmonių, ir jų protai atsivėrė išklausyti apaštalų skelbiamas tiesas. Jie buvo įsitikinę, jog Dievas, kuriam tarnauja šie vyrai, stebuklingai išvadavo juos iš nelaisvės.AD 162.1

Filipų miestelėnus žemės drebėjimas siaubingai išgąsdino, ir kai rytą kalėjimo prižiūrėtojai papasakojo valdininkams, kas nutiko naktį, šie sunerimo ir pasiuntė liktorius paleisti apaštalus. Tačiau Paulius pareiškė: „Mus, Romos piliečius, be jokio tardymo viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapčia paleisti?! Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!” AD 162.2

Apaštalai buvo Romos piliečiai, o įstatymas draudė nuplakdinti romėną, išskyrus itin sunkius nusikaltimus, arba be atviro teismo atimti iš jo laisvę. Paulius ir Silas buvo viešai įkalinti, tad dabar jie atsisakė būti slapta paleidžiami be atitinkamo valdininkų pasiaiškinimo.AD 162.3

Kai pareigūnams buvo perduoti šie apaštalų žodžiai, jie sunerimo, kad apaštalai pasiskųs imperatoriui. Taigi tučtuojau nuvyko į kalėjimą, atsiprašė Pauliaus ir Silo už neteisybę bei žiaurumą jų atžvilgiu ir asmeniškai išlydėjo juos iš kalėjimo, patardami apleisti miestą. Valdininkai bijojo apaštalų daromos įtakos žmonėms bei tos Jėgos, kuri apgynė šiuos nekaltus vyrus.AD 162.4

Veikdami pagal Kristaus nurodymus, apaštalai nesiruošė pasilikti ten, kur jie nepageidaujami. „Išėję iš kalėjimo, Paulius ir Silas užsuko pas Lidiją, pasimatė su broliais, drąsino juos ir iškeliavo toliau”.AD 162.5

Apaštalai nemanė, kad jų darbas Filipuose buvo perniek. Jie susidūrė su galingu pasipriešinimu ir persekiojimu; tačiau jiems pagelbėjo Apvaizda, ir kalėjimo viršininko bei jo namiškių atsivertimas su kaupu atpirko jų ištvertą nemalonę bei kančias. Žinia apie jų neteisėtą įkalinimą bei stebuklingą išlaisvinimą pasklido po visą tą kraštą, todėl apaštalų darbas tapo pastebimas daugybei žmonių, kurie kitu atveju būtų likę nepasiekiami.AD 163.1

Pauliaus triūso Filipuose vaisius buvo naujai įsikūrusi Bažnyčia, kurios narių skaičius vis didėjo. Jo užsidegimas ir pasišventimas, o labiausiai jo troškimas kentėti dėl Kristaus padarė didžiulę bei išliekančią įtaką naujai atsivertusiems. Tos brangios tiesos, dėl kurių tiek daug iškentė apaštalai, jiems buvo kaip dovanos, ir jie visa širdimi pasišventė savo Atpirkėjo darbui.AD 163.2

Tai, kad ir ši Bažnyčia neišvengė persekiojimų, rodo šie Pauliaus žodžiai jo laiške filipiečiams: „Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti kovojantiems tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant”. Tačiau jų tikėjimas buvo toks tvirtas, kad jis rašė: „Aš dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien” (Filipiečiams 1, 29.3-5).AD 163.3

Siaubinga ta kova, kuri vyksta tarp gėrio ir blogio jėgų svarbiuose centruose, kur pašaukti darbuotis tiesos pasiuntiniai. „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, - skelbė Paulius, - bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais” (Efeziečiams 6, 12). Ligi pat laikų pabaigos Dievo Bažnyčia grumsis su tais, kuriems vadovauja blogio angelai.AD 163.4

Pirmieji krikščionys dažnai būdavo pašaukti stoti akis į akį su tamsos jėgomis. Sofistika ir persekiojimais priešas stengėsi nukreipti juos nuo tikrojo tikėjimo. Dabar, kai sparčiai artėja visų žemiškų dalykų pabaiga, šėtonas iš visų jėgų stengiasi įvilioti pasaulį į spąstus. Jis rezga aibes planų, kaip užvaldyti protus ir nukreipti dėmesį nuo pagrindinių išgelbėjimo tiesų. Visuose miestuose jo pasiuntiniai nepailsdami buria į grupuotes tuos, kurie priešinasi Dievo Įstatymui. Melo tėvas tik ir stengiasi sukelti sumaištį bei maištą, ir žmonės užsiplieskia entuziazmu, kuris neatitinka pažinimo.AD 163.5

Nedorybės pasiekė ligi tol neregėtą lygį, o daugelis Evangelijos tarnautojų šaukiasi „ramybės ir saugumo”. Tačiau ištikimieji Dievo pasiuntiniai atkakliai tęsia savo darbą. Apsivilkę Dangaus duotus šarvus jie turi be baimės ir pergalingai žengti į priekį, nepaliaudami kovoti, kol visos pasiekiamos sielos neišgirs šiam metui skirtosios žinios.AD 164.1

*****

Nors kartais ir nelogiška, ir nesuprantama,
kaip mes turėtume pasiekti kitą krantą,
leisk, Viešpatie, tikėti Tavo pažadais,
jog tinkamas sprendimas ir pagalba iš Tavęs ateis!AD 164.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina