16. Evangelijos Žinia Antiochijoje

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 11, 19-26; 13, 1-3.

Po to, kai persekiojami mokiniai turėjo apleisti Jeruzalę, Evangelija greitai paplito už Palestinos ribų, ir daugelis mažų tikinčiųjų grupelių susibūrė svarbiuose centruose. Kai kurie mokiniai „nukeliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie skelbė žodį”. Paprastai jie darbavosi tik tarp žydų ar graikų kilmės žydų, didelėse kolonijose, kurių tuo metu buvo beveik visuose pasaulio miestuose.AD 116.1

Tarp minėtų vietovių Evangelija buvo šiltai priimta Antiochijoje, kuri tuo metu buvo Sirijos sostinė. Intensyvi komercinė veikla sutraukė į tą miestą daugybę įvairių tautybių žmonių. Be to, dėl sveikatai naudingos geografinės padėties, gražių apylinkių, turtų, kultūros bei įmantrybių Antiochija buvo pagarsėjusi ir kaip malonumų mėgėjų kurortas. Apaštalų dienomis tai buvo prabangos ir amoralaus elgesio miestas.AD 116.2

Evangeliją Antiochijoje viešai skelbė iš Kipro ir Kirėnijos atkeliavę mokiniai. „Viešpaties ranka buvo su jais: daug žmonių įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį”.AD 116.3

„Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės Bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją”. Atvykęs į savo naująją darbo vietą, Barnabas pamatė, koks darbas per Dievo malonę jau atliktas, „apsidžiaugė ir ragino visus iš tikros širdies likti ištikimus Viešpačiui”.AD 116.4

Barnabo darbai Antiochijoje buvo gausiai laiminami, ir tikinčiųjų gerokai pagausėjo. Darbuodamasis Barnabas pajuto, kad jam reikia tinkamų pagalbininkų, kad su atveriančia Dievo apvaizda būtų žengiama į priekį. Taigi jis nukako į Tarsą ieškoti Pauliaus, kuris prieš kurį laiką iškeliavęs iš Jeruzalės, triūsė „Sirijos ir Kilikijos” srityse, skelbdamas „tikėjimą, kurį kadaise griovė” (Galatams 1, 21.23). Barnabui pavyko sėkmingai susirasti Paulių bei įtikinti jį grįžti ir tarnauti kartu su juo.AD 117.1

Gausiai gyvenamame Antiochijos mieste Paulius rado puikią dirvą darbui. Jo išsilavinimas, išmintis bei entuziazmas darė galingą įtaką šio kultūros miesto gyventojams bei dažniems lankytojams; jis buvo kaip tik toks padėjėjas, kokio reikėjo Barnabui. Ištisus metus abu mokiniai vieningai darbavosi, ištikimai tarnaudami - nešdami daugeliui žmonių išgelbėjimo žinią apie Jėzų iš Nazareto, pasaulio Atpirkėją.AD 117.2

Būtent Antiochijoje mokiniai buvo pirmą kartą pavadinti krikščionimis. Taip pavadinti jie buvo dėl to, kad pagrindinė jų skelbimo, mokymo bei pokalbių tema buvo Kristus. Jie be paliovos pasakojo ir pasakojo tai, kas nutiko Jo žemiškosios tarnystės metu, kai mokiniai buvo palaiminti Kristaus asmeninio Artumo. Jie nepailsdami gyveno Jo mokymais bei Jo atliktais išgydymo stebuklais. Virpančiomis lūpomis ir su ašaromis akyse jie pasakojo apie Kristaus agoniją sode, Jo išdavimą, teismą bei egzekuciją, apie Jo kantrumą bei nuolankumą, su kuriais Jis ištvėrė priešų skirtąją bausmę ir įžeidinėjimus, bei apie tą dievišką gailestingumą, su kuriuo Jis meldėsi už tuos, kurie Jį persekiojo. Kristaus prisikėlimas ir įžengimas į dangų, Jo kaip nusidėjusio žmogaus Užtarėjo darbas danguje buvo mokinių mėgstamiausios temos. Pagonys turėjo tvirtą pagrindą pavadinti juos krikščionimis, nes jie skelbė Kristų ir būtent per Jį savo maldomis kreipėsi į Dievą.AD 117.3

Iš tikrųjų pats Dievas suteikė jiems šį vardą - krikščionys. Tai karališkas vardas, duodamas visiems, kurie prisijungia prie Kristaus. Būtent apie šį vardą vėliau Jokūbas rašė: „Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus? Ar ne jie piktžodžiauja tam gražiam vardui, kuriuo esate pavadinti?!” (Jokūbo 2, 6.7) O Petras skelbė: „Bet jei nukenčia kaip krikščionis, tegul nesigėdija, o tegarbina šiuo vardu Dievą”; „Jei jus niekina dėl Kristaus vardo, jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų” (1 Petro 4, 16.14).AD 117.4

Antiochijos tikintieji suprato, kad Dievas nori darbuotis jų gyvenime, „nes Dievas iš Savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!” (Filipiečiams 2, 13) Gyvendami tarp žmonių, kurie, atrodo, menkai tesirūpino amžiną vertę turinčiais dalykais, jie stengėsi atkreipti dėmesį tų, kurie sąžiningi ir nuoširdūs, kad liudytų apie Tą, kurį jie myli ir kuriam tarnauja. Savo nuolankioje tarnystėje jie išmoko pasikliauti Šventosios Dvasios jėga, kuri gyvybės žodžiams suteikia veiksmingumo. Taigi įvairiuose savo gyvenimo keliuose jie kasdien liudijo apie savo tikėjimą Kristumi.AD 118.1

Kristaus sekėjų pavyzdys Antiochijoje turėtų įkvėpti kiekvieną tikintįjį, gyvenantį didžiuosiuose šiandieninio pasaulio miestuose. Nors Dievas viską sutvarkė taip, kad rinktiniai, pasišventę ir talentingi darbininkai atsidurtų svarbiuose, daug gyventojų turinčiuose centruose bei viešai apjungtų savo pajėgas, Jo tikslas yra ir tai, kad šiuose dideliuose miestuose gyvenantys Bažnyčios nariai išnaudotų Dievo duotuosius talentus darbuodamiesi dėl sielų. Tų, kurie visiškai atsiduoda Dievo pašaukimui, laukia gausus palaiminimas. Stengdamiesi laimėti sielas Jėzui, tokie darbininkai pamatys, jog daugelis tų, kurių nebuvo galima pasiekti jokiu kitu būdu, yra pasirengę atsiliepti į protingas asmenines pastangas.AD 118.2

Dievo darbas šiandieniniame pasaulyje yra Biblijos tiesos atstovų rankose. Vien įšventintų tarnautojų atlikti perspėjimo darbą didžiuosiuose miestuose neužtenka. Dievas šaukia ne tik tarnautojus, bet ir gydytojus, slaugytojas, religinės literatūros platintojus, Biblijos darbininkus bei kitus pasišventusius ir įvairių talentų turinčius tikinčiuosius, kurie išmano Dievo Žodį, pažįsta Jo malonės jėgą bei kuriems rūpi miestų poreikiai, kurių nepasiekė geroji žinia. Laikas bėga greitai, ir dar daug ką reikia atlikti. Kiekvienas žmogus turi stoti prie darbo, kiekviena galimybė turi būti išmintingai išnaudojama.AD 118.3

Pauliui kartu su Barnabu triūsiant Antiochijoje, sustiprėjo jo įsitikinimas, kad Viešpats pašaukė jį atlikti ypatingą darbą pagonių pasaulyje. Ką tik atsivertusiam Pauliui Viešpats pasakė, kad jis taps pagonių tarnautoju: „Kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės - į Dievą ir, tikėdami Mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais” (Apaštalų darbų 26, 18). Ananijui pasirodęs angelas apie Paulių pasakė: „Jis yra Mano rinktinis įrankis, kuris neš Mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams” (Apaštalų darbų 9, 15). Patį Paulių, jau tapusį krikščionimi ir besimeldžiantį Jeruzalės Bažnyčioje, aplankė angelas iš dangaus bei liepė: „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis” (Apaštalų darbų 22, 21).AD 119.1

Taip Viešpats įpareigojo Paulių įžengti į platų tarnavimo pagoniškajam pasauliui lauką. Kad parengtų jį šiam intensyviam bei sunkiam darbui, Dievas priartino jį prie Savęs ir atvėrė jo akims dangaus grožio bei šlovės reginius. Pauliaus tarnavimo esmė buvo paviešinti „paslapties”, kuri buvo nutylėta „per amžinuosius laikus” (Romiečiams 16, 25), - Dievo „valios slėpinį” (Efeziečiams 1, 9), „kuris ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbtas taip, kaip jis dabar Dvasios atskleistas Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją”. Toliau Paulius skelbė: „Aš tapau Evangelijos tarnu [...]. Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve - visų dalykų Kūrėjyje, - kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikš tystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Efeziečiams 3, 5-11).AD 119.2

Dievas gausiai laimino Pauliaus ir Barnabo darbus tais metais, kuriuos jie praleido su Antiochijos tikinčiaisiais. Tačiau nė vienas iš jų dar nebuvo oficialiai įšventintas į Evangelijos tarnystę. Ir štai dabar jie priėjo savo krikščioniškos patirties etapą, kai Dievas rengėsi pavesti jiems sudėtingą misionierišką tarnystę, kurioje jiems reikės išnaudoti visus Bažnyčios institucijos teikiamus privalumus.AD 120.1

„Antiochijos Bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simeonas, pravarde Juodasis, Liucijus Kirėnietis, Manaenas [...] ir Saulius. Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: ‘Išskirkite Man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau’”. Prieš išsiunčiami kaip misionieriai į pagoniškąjį pasaulį, šie apaštalai pasišventė Dievui pasninku, malda bei rankų uždėjimu. Taip, suteikdama visą ekleziastinę valdžią, Bažnyčia juos įpareigojo ne tik skelbti tiesą, bet ir atlikinėti krikšto apeigas ir kurti naujas Bažnyčias.AD 120.2

Šiuo laikotarpiu krikščionių Bažnyčia įžengė į svarbią erą. Tarp pagonių turėjo būti itin uoliai skelbiama Evangelija, ir Bažnyčia turėjo stiprėti, plūstant į ją sieloms. Šiam darbui vadovauti paskirtiems apaštalams teko susidurti su prietarais, išankstinėmis nuostatomis ir pavydu. Dėl savo mokymo apie tai, kad reikia sugriauti „viduryje stovinčią pertvarą” (Efeziečiams 2, 14), taip ilgai skyrusią žydus ir pagonių pasaulį, jie, savaime suprantama, susilaukdavo kaltinimų erezija, o jų, kaip Evangelijos tarnautojų, autoritetu suabejodavo daugelis žydų, savojo tikėjimo fanatikų. Dievas numatė sunkumus, su kuriais teks susidurti Jo tarnams, ir, kad jų darbui niekas netrukdytų, siuntė Bažnyčiai apreiškimą viešai atskirti juos tarnystės darbui. Apaštalų įšventinimas buvo viešas jų dieviškojo paskyrimo nešti pagonims gerąją Evangelijos žinią pripažinimas.AD 120.3

Paulius ir Barnabas jau buvo gavę užduotį iš paties Dievo, ir rankų uždėjimo apeiga naujos malonės ar galimos kvalifikacijos jiems nesuteikė. Tai tebuvo pripažinimas, kad jie paskiriami į tam tikrą tarnystę ir jiems toje srityje suteikiama valdžia. Šiuo veiksmu Bažnyčia užantspauduodavo Dievo darbą.AD 121.1

Žydams rankų uždėjimas buvo reikšmingas simbolis. Laimindamas savo vaikus, žydų šeimos tėvas pagarbiai dėdavo rankas jiems ant galvos. Aukojant gyvulį, savo ranką ant jo galvos dėdavo žmogus, turintis kunigo įgaliojimus. Taigi kai Antiochijos Bažnyčios tarnautojai dėjo rankas ant Pauliaus ir Barnabo, šiuo veiksmu jie prašė Dievą palaiminti išrinktųjų apaštalų pastangas konkrečiame darbe, kuris jiems skirtas atlikti.AD 121.2

Vėlesniais laikais įšventinimo uždedant rankas ritualas buvo labai pažeistas; šiam veiksmui imta suteikti begalinę svarbą - buvo manoma, kad ant gavusiųjų tokį įšventinimą iš karto nužengia jėga ir jie akimirksniu tampa tinkami bet kokiai tarnystei. Tačiau atskiriant šiuos du apaštalus niekur neminima, kad paprasčiausias rankų uždėjimo veikslas jiems suteikė kokį nors ypatingą gebėjimą. Tėra vienintelis paprastas sakinys apie jų įšventinimą ir jo įtaką jų tolimesniam darbui.AD 121.3

Aplinkybės, susijusios su tuo, kaip Šventoji Dvasia atskyrė Paulių ir Barnabą tam tikrai tarnavimo sričiai, aiškiai liudija, jog Viešpats veikia per paskirtuosius pasiuntinius Savo įkurtojoje Bažnyčioje. Prieš kelerius metus, kai pats Gelbėtojas pirmą kartą apreiškė Pauliui dievišką tikslą jo gyvenime, iš karto po to šis žmogus buvo suvestas su naujai įkurtos Bažnyčios nariais Damaske. Kai dėl asmeninės atsivertusio fariziejaus patirties, ši Bažnyčia nebuvo ilgam palikta tamsoj e. O dabar, kai atėjo metas dar uoliau vykdyti dievišką įpareigojimą, Šventoji Dvasia ir vėl paliudijusi Pauliui, kad jis esąs rinktinis įrankis, turėsiantis nešti Evangeliją pagonims, įpareigojo Bažnyčią įšventinti jį ir jo bendražygį. Kartą, kai Antiochijos Bažnyčios vadovai „laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: ‘Išskirkite Man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam Aš juos pašaukiau’”.AD 121.4

Dievas padarė Savo Bažnyčią žemėje žibintu, ir per jį Jis atskleidžia Savo tikslus bei valią. Nė vienam Savo tarnui Jis nesuteikia patirties, kuri būtų nepriklausoma nuo Bažnyčios patyrimo arba jam prieštarautų. Ir neapreiškia Jis vienam žmogui Savo valios visos Bažnyčios atžvilgiu, palikdamas pačią Bažnyčią - Kristaus kūną - tamsoje. Per Savo apvaizdą Dievas glaudžiai suvienija Savo tarnus su Bažnyčia, kad jie mažiau pasitikėtų savimi, o labiau - kitais, kuriuos Jis veda atlikti Savojo darbo.AD 122.1

Bažnyčioje visada buvo tokių, kurie yra linkę į individualumą ir nepriklausomybę. Atrodo, jog jie nesugeba suprasti, kad dvasios nepriklausomybė gali paskatinti žmogų pradėti pernelyg pasitikėti savimi ir, užuot gerbus brolių - ypač tų, kuriuos Dievas paskyrė vadovauti Jo tautai, - nuomonę bei atsižvelgus į jų patarimus, vadovautis vien savo nuovoka. Dievas suteikė Savo Bažnyčiai ypatingą valdžią bei jėgą, ir negali būti pateisinti tie, kurie nepagarbiai elgiasi su šiomis dovanomis, nes jie paniekina ir Dievo balsą.AD 122.2

Tiems, kurie linkę savo individualią nuomonę laikyti svarbiau už viską, kyla didžiulis pavojus. Šėtonas moka atskirti tokius žmones nuo tų, kurie yra šviesos įrankiai, per kuriuos Dievas plečia Savo darbą pasaulyje. Ignoruoti ar niekinti tuos, ką Dievas paskyrė būti vadovais skleidžiant tiesą, vadinasi, atmesti Jo pagalbos priemones, padrąsinimą bei Jo žmonių stiprybę. Bet kuris Viešpaties darbininkas, manantis, kad yra vienintelis kanalas, per kurį gali ateiti šviesa, tai yra tiesiai iš Dievo, rizikuoja būti apgautas ir sužlugdytas priešo. Išmintingasis Viešpats viską sutvarkė taip, kad tarp tikinčiųjų būtų glaudūs ryšiai, krikščionis vienytųsi su krikščionimi, o bendruomenė - su bendruomene. Taip žmogiškasis veiksnys galės bendradarbiauti su dieviškuoju. Kiekvienas bus pavaldus Šventajai Dvasiai, ir visi tikintieji apjungs organizuotas bei kryptingas pastangas, kad pasaulis išgirstų gerąją naujieną apie Dievo malonę.AD 122.3

Savo formalųjį įšventinimą Paulius laikė nauja ir svarbia savo viso gyvenimo darbo epocha. Būtent šį laikotarpį jis vėliau laikė savo apaštalystės krikščionių Bažnyčioje pradžia.AD 123.1

Kol Evangelijos šviesa ryškiai švietė Antiochijoje, svarbų darbą tęsė ir Jeruzalėje likę apaštalai. Kiekvienais metais per šventes iš įvairių kraštų į Jeruzalės šventyklą suplūsdavo daugybė žydų. Kai kurie iš šių piligrimų buvo karštai pasišventę žmonės, uolūs pranašysčių tyrinėtojai. Jie laukė ir ilgėjosi pažadėtojo Mesijo, Izraelio vilties, atėjimo. Kai šie ateiviai sugūžėdavo į Jeruzalę, apaštalai drąsiai skelbė Kristų, nors žinojo, jog tai darydami nuolat rizikuoja savo gyvybe. Dievo Dvasia užantspaudavo jų darbus; daug žmonių atsivertė į tikėjimą; ir grįžę namo įvairiuose pasaulio kraštuose jie sėjo tiesos sėklas visose tautose ir visose visuomenės klasėse.AD 123.2

Šiame darbe labiausiai pasižymėjo Petras, Jokūbas ir Jonas, kurie neabejojo, jog Dievas paskyrė juos skelbti Kristų savo šalyje. Jie darbavosi ištikimai bei išmintingai, liudydami tai, ką matė bei girdėjo, panaudodami „tvirčiausią pranašų žodį” (2 Petro 1, 19), stengdamiesi įtikinti Izraelio namus, kad „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote” (Apaštalų darbų 2, 36).AD 123.3