10. Pirmasis Krikščionių Kankinys

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 6, 5-15; 7 skyriumi.

Steponas, vienas iš septynių diakonų, buvo itin pasišventęs ir giliai tikintis žmogus. Nors pagal tautybę žydas, jis kalbėjo graikiškai ir žinojo graikų papročius bei kultūrą. Taigi jam buvo nesunku skelbti Evangeliją graikiškai kalbančių žydų sinagogose. Kristaus darbe jis buvo labai aktyvus ir drąsiai skelbė savąjį tikėjimą. Išsilavinę rabinai bei Įstatymo mokytojai įsiveldavo į viešus ginčus su juo, tikėdamiesi lengvos pergalės. Tačiau „jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo” . Jis ne tik kalbėjo Šventosios Dvasios jėga, bet buvo aišku, kad šis žmogus tyrinėja pranašystes ir nusimano Įstatymo klausimais. Jis sumaniai gynė savo skelbiamas tiesas ir visiškai sutriuškino priešininkus. Stepono atveju išsipildė pažadas: „Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; Aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas” (Luko 21, 14.15).AD 74.1

Pamatę, kokia jėga lydi Stepono skelbimą, kunigai ir valdytojai užsidegė didžiausia neapykanta. Užuot pasidavę girdėtam liudijimui, jie nusprendė nutildyti šį balsą, pasmerkdami Steponą mirčiai. Keletą kartų jie papirko romėnų pareigūnus, kad be komentarų ignoruotų tuos atvejus, kai žydai pasinaudodami įstatymu tardo, teisia ir pasmerkia belaisvius pagal savo nacionalinius papročius. Stepono priešai nė neabejojo, kad jiems pavyks be jokio pa vojaus sau vėl iškelti tokią bylą. Jie nusprendė surizikuoti, taigi suėmė Steponą, ir šis stojo prieš teismo tarybą.AD 74.2

Iš aplinkinių kraštų buvo sukviesti išsilavinę žydai, kad iškeltų suimtajam kaltinimus. Dalyvavo ir Saulius iš Tarso, kuris vadovavo teisiant Steponą. Savo iškalbingumu bei rabino logika jis įtikinėjo žmones, kad Steponas skelbė melagingas ir pavojingus mokymus; tačiau jo sutiktasis Steponas buvo žmogus, gerai supratęs Dievo tikslą - visoms kitoms tautoms skelbti Evangeliją.AD 75.1

Kadangi kunigai ir valdytojai negalėjo duoti atkirčio aiškiai, ramiai Stepono išminčiai, jie nusprendė padaryti iš jo pavyzdį; taigi vadovaudamiesi keršto kupina neapykanta, jie tikėjosi įbauginti kitus, kad šie neperimtų Stepono pažiūrų. Buvo pasamdyti žmonės, kad melagingai paliudytų girdėję Steponą piktžodžiaujant prieš šventyklą bei Įstatymą. „Antai mes esame girdėję jį sakant, kad Jėzus Nazarietis išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės mums perduotus papročius”, - skelbė šie liudininkai.AD 75.2

Stovėdamas akis į akį prieš savo teisėjus, Steponas turėjo atsakyti į šį jam mestą kaltinimą piktžodžiavimu. Jo veidas spinduliavo šventą šviesą: „Visi sėdintys taryboje įsmeigė į jį akis ir matė, kad jo veidas tartum angelo”. Daugelis, išvydę šią šviesą ėmė drebėti ir prisidengė akis, tačiau kietasprandiškas valdytojų netikėjimas ir prietarai nesusvyravo.AD 75.3

Kai Steponas buvo paklaustas, ar teisingi jam iškelti kal-tinimai, jis pradėjo savo kalbą, ir teismo salėje nuskambėjo jo aiškus, jaudinantis balsas. Susirinkusiuosius pakerėjusiais žodžiais jis išdėstė Dievo išrinktosios tautos istoriją. Jis pademonstravo gerą žydų religijos išmanymą, ir dabar per Kristų pasireiškė dvasinis tos temos interpretavimas. Steponas pakartojo Mozės žodžius, pranašaujančius Mesijo atėjimą: „Dievas pažadins iš jūsų brolių pranašą, panašiai kaip mane”. Jis aiškiai parodė savo ištikimybę Dievui bei žydų tikėjimui, nors kartu atskleidė ir tai, kad Įstatymas, kuriuo žydai pasitikėjo kaip išgelbėjimu, neapsaugos Izraelio nuo stabmeldystės. Jis susiejo Jėzų Kristų su visa žydų istorija. Kalbėjo apie Saliamono šventyklos statymą, minėjo Saliamono ir Izaijo žodžius: „Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose. Taip sako ir pranašas: Dangus - Mano sostas, o žemė - pakojis po Mano kojų. Kokius namus jūs norite Man pastatyti? - klausia Viešpats, - ar kokia Mano poilsio vieta? Argi ne Mano ranka visa tai padarė?!” AD 75.4

Po šių Stepono žodžių tarp žmonių nuvilnijo šurmulys. Susiejęs Kristų su pranašystėmis ir kalbėdamas apie šventyklą, Steponas pamatė, kaip kunigas, dėdamasis pasibaisėjusiu, perplėšė savo rūbą. Steponui šis poelgis signalizavo, kad jo balsas veikiai bus nutildytas amžiams. Jis matė, kaip priešiškai sutikti jo žodžiai, ir žinojo, jog šis jo liudijimas - paskutinis. Nors pamokslas buvo dar tik įpusėjęs, Steponas pasistengė jį kuo greičiau užbaigti.AD 76.1

Nutraukęs savo dėstytą istoriją, jis staiga atsisuko į įtūžusius teisėjus ir sušuko: „Jūs, kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų protėviai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai. Argi buvo pranašas, kurio nebūtų persekioję jūsų tėvai? Deja, jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą. Ir jūs dabar esate Jo išdavėjai ir žudikai! Jūs, kurie gavote Įstatymą, paskelbtą per angelus, bet jo nesilaikėte”.AD 76.2

Išgirdę tokius žodžius kunigai ir seniūnai vos nesprogo iš pasipiktinimo. Elgdamiesi labiau kaip auką persekiojantys žvėrys, o ne kaip žmonės, jie grieždami dantimis puolė Steponą. Jų nuožmiuose veiduose belaisvis perskaitė savo likimą; tačiau jis nesusvyravo. Jis jau nebebijojo mirties. Jo negąsdino įnirtę kunigai ir įaudrinta minia. Aplinkui verdančios scenos jo apsiblaususiam regėjimui liejosi į vieną mirgulį. Jam dangaus vartai jau buvo atviri, ir, žvelgdamas per juos, Steponas matė Dievo rūmų šlovę bei Kristų, tarsi ką tik pakilusį iš sosto ir pasirengusį pasitikti Savo tarną. Steponas triumfuodamas sušuko: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje”. Kai jis apibūdino tą šlovingą vaizdą, į kurį žvelgė jo akys, persekiotojams to jau buvo per daug. Užsikimšę ausis, kad negirdėtų Stepono žodžių, ir garsiai šaukdami jie įnirtingai puolė jį ir „išsitempė už miesto [...]. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: ‘Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!’ Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: ‘Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!’ Ir, tai ištaręs, užmigo”.AD 76.3

Steponui nebuvo paskelbtas joks įstatymais pagrįstas nuosprendis, tačiau didelėmis sumomis papirkti romėnų pareigūnai į šį reikalą nesigilino.AD 77.1

Stepono nukankinimas paliko gilų įspūdį visiems, kurie tai matė. Atminty iškildavo dieviškas jo veido švytėjimas; jo žodžiai, sujaudinę klausytojus iki sielos gelmių, taip pat išliko jų atminty bei liudijo Stepono skelbtą tiesą. Jo mirtis Bažnyčiai buvo sunkus išbandymas, tačiau ji prislėgė Sauliaus sąžinę - jis negalėjo užmiršti kankinio tikėjimo, valios tvirtybės bei tos šlovės, kuria spinduliavo jo veidas.AD 77.2

Teisiant ir nužudant Steponą, Saulių tarsi buvo apėmęs karštligiškas entuziazmas. Vėliau jis pyko pats ant savęs, kad slapta tikėjo, jog tuo metu, kai Steponas buvo paniekintas žmonių, jis buvo pagerbtas Dievo. Saulius ir toliau persekiojo Dievo Bažnyčią - gaudė tikinčiuosius, suiminėjo juos jų namuose, perduodavo kunigams bei valdytojams, kad įkalintų ir nubaustų mirtimi. Jo įkarštis vykdant šiuos persekiojimus Jeruzalės krikščionims kėlė siaubą. Romos valdžia pernelyg nesistengė užkirsti kelio šiems žiaurumams ir net slapta padėjo žydams, kad įtiktų jiems ir įgytų jų palankumą.AD 77.3

Po Stepono mirties Saulius, atsižvelgiant į jo atliktą vaidmenį toje situacijoje, buvo išrinktas teismo tarybos nariu. Kurį laiką jis buvo galingas įrankis šėtono rankose ir maištavo prieš Dievo Sūnų. Tačiau netrukus šis nepailstantis persekiotojas prisijungė prie Bažnyčios, kurią jis ką tik niokojo, statymo. Tas, kuris yra galingesnis už šėtoną, išsirinko Saulių į nukankinto Stepono vietą, kad skelbtų bei kentėtų dėl Jo vardo ir toti bei plačiai skleistų žinią apie išgelbėjimą per Jo kraują.AD 77.4