6. Prie Šventyklos Vartų

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 3; 4, 1-31.

Kristaus mokiniai aiškiai jautė savo netobulumą, tad nusižeminę ir melsdamiesi apjungė savo silpnybę Jo jėgoje, savo neišmanymą Jo išminty, savo negarbingumą Jo teisume, savo skurdą Jo neišsemiamuose turtuose. Taip sustiprinti ir apginkluoti, jie nedvejodami žengė į priekį tarnauti Mokytojui.AD 45.1

Neilgai trukus po Šventosios Dvasios nužengimo ir tuoj po karštų maldų laikotarpio Petras su Jonu, eidami į šventyklą pasimelsti, prie Gražiųjų vartų sutiko keturiasdešimtmetį luošį, kurio gyvenimas nuo pat gimimo buvo vien skausmai bei kančios. Šis nelaimėlis jau seniai troško sutikti Jėzų, kad galėtų būti išgydytas; tačiau jis buvo beveik bejėgis ir gyveno toli nuo tų vietų, kur darbavosi didysis Gydytojas. Pagaliau jis išsiprašė kelių draugų atnešti jį prie šventyklos vartų, bet atsidūręs čia, žmogus sužinojo, jog Tas, į kurį jis dėjo visas viltis, žiauriai nužudytas.AD 45.2

Luošio nusivylimas kėlė užuojautą tiems, kurie žinojo, kaip seniai jis troško būti Jėzaus išgydytas, todėl jie kasdien atnešdavo jį į šventyklą, kad praeiviai, pajutę gailestį šiam žmogui, galėtų paaukoti jam kokią smulkmeną ir taip palengvinti jo dalią. Petrui su Jonu einant pro šalį, jis prašė išmaldos. Mokiniai su užuojauta pažvelgė į luošį, ir Petras pasakė: “‘Pažiūrėk į mudu’. Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: ‘Sidabro nei aukso aš neturiu [...]’”. Vos tik Petras aiškiai išpažino savo neturtą, luošio veidas nuliūdo; nors čia pat jame įsižiebė viltis, apaštalui tęsiant: “‘Bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!’ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę. Kadangi jis laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę apimti nuostabos susibėgo visi žmonės”.AD 45.3

Jie buvo apstulbę dėl to, kad mokiniai galėjo atlikti stebuklą, panašų į tuos, kuriuos darydavo Jėzus. Ir vis dėlto čia buvo tas žmogus, keturiasdešimt metų bejėgis luošys, o dabar džiūgaujantis, nes gali laisvai vaikščioti, nebekenčiantis skausmų ir laimingas tikėdamas Jėzų.AD 46.1

Kai mokiniai pamatė žmonių nuostabą, Petras paklausė: „Ko stebitės įvykiu ir ko taip žiūrite į mudu, tarsi mes savo galia ar savo maldingumu būtume pastatę jį ant kojų?!” Jis užtikrino minią, kad išgydymas atliktas Jėzaus iš Nazareto vardu bei dėl nuopelnų To, kurį Dievas prikėlė iš numirusių. Apaštalas skelbė: „Jėzaus vardas - dėlei tikėjimo Jo vardu - tvirtą padarė tą, kurį jūs matote ir pažįstate. Iš Jėzaus kylantis tikėjimas suteikė jam tikrą sveikatą jūsų visų akyse”.AD 46.2

Apaštalai tiesiai kalbėjo apie didžiąją žydų nuodėmę - tai, kad jie atstūmė ir nužudė gyvybės Kunigaikštį; antra vertus, jie stengėsi nestumti savo klausytojų į neviltį. Petras pasakė: „Jūs išsižadėjote Šventojo ir Teisiojo, o pareikalavote atiduoti jums žmogžudį. Jūs nužudėte gyvybės Kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai [...]. O dabar, broliai, aš žinau, kad jūs taip padarėte iš nežinojimo, kaip ir jūsų vadai. Taip Dievas įvykdė, ką iš anksto buvo paskelbęs visų pranašų lūpomis, būtent - kad Jo Mesijas kentėsiąs”. Jis paskelbė, kad Šventoji Dvasia ragina juos atgailauti bei atsiversti, ir užtikrino, jog nėra kitos išgelbėjimo vilties, kaip tik per To, kurį jie patys nukryžiavo, gailestingumą. Tik per tikėjimą Juo jų nuodėmės gali būti atleistos.AD 46.3

Jis šaukė: „Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas ir Jis atsiųstų jums skirtąjį Mesiją Jėzų [...]. Jūs esate vaikai pranašų ir tos Sandoros, kurią Dievas sudarė su jūsų protėviais, tardamas Abraomui: ‘Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės’. Dievas pirmiausia jums pažadino ir pasiuntė Savo tarną, kad Jis atneštų jums palaimą, atitraukdamas kiekvieną nuo jo nusikaltimų”.AD 47.1

Taip mokiniai skelbė apie Kristaus prisikėlimą. Daugelis iš susirinkusiųjų laukė šio liudijimo ir, jį išgirdę, įtikėjo. Žmonėms jis priminė Kristaus kalbėtus žodžius, ir jie papildė priėmusiųjų Evangeliją gretas. Išgelbėtojo pasėta sėkla sudygo ir jau davė vaisių.AD 47.2

Kol mokiniai kalbėjo žmonėms, „atėjo kunigų, šventyklos apsaugos viršininkas ir sadukiejų. Jie labai pyko, kodėl apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu”.AD 47.3

Po Kristaus prisikėlimo kunigai visur skelbė melą, kad romėnų sargybiniams miegant mokiniai pavogė Jėzaus kūną. Taigi nieko nuostabaus, kad jiems labai nepatiko girdėti Petrą ir Joną skelbiant prisikėlimą To, kurį jie, kunigai, nužudė. Ypač pasipiktino sadukiejai. Jie suprato, kad jų labiausiai puoselėjamai doktrinai iškilo pavojus ir jų reputacija pakibo ant plauko.AD 47.4

Atsivertusiųjų į naująjį tikėjimą sparčiai daugėjo, ir fariziejai su sadukiejais nusprendė, kad, jeigu šie naujieji mokytojai ir toliau nekontroliuojamai žengs į priekį, jų pačių įtakingumui iškils didesnis pavojus, nei tada, kai žemėje skelbė Jėzus. Taigi šventyklos vyresnysis, padedamas gausaus būrio sadukiejų, suėmė Petrą ir Joną bei uždarė į kalėjimą, nes tądien jau buvo per vėlu juos apklausti.AD 47.5

Mokinių priešai negalėjo nepatikėti, kad Kristus iš tiesų prisikėlė iš numirusių. Pernelyg aiškūs buvo įrodymai, kad galėtų kilti abejonių. Vis dėlto jie užkietino savo širdis ir atsisakė atgailauti dėl to siaubingo nusikaltimo, kurį jie padarė, pasmerkdami Jėzų mirti. Žydų vyresniesiems buvo pateikta gausybė įrodymų, kuriuos apaštalai, veikiami dieviškojo įkvėpimo, išsakė ir parodė, tačiau vyresnieji atkakliai priešinosi tiesos žiniai. Kristus atėjo ne taip, kaip jie tikėjosi, ir, nors kartais jie patikėdavo, kad Jis - Dievo Sūnus, vis dėlto laikėsi savo sustabarėjusių įsitikinimų ir Jį nukryžiavo. Dievas iš Savo gailestingumo pateikė jiems daugiau įrodymų, ir dabar jie turėjo dar vieną galimybę atsigręžti į Kristų. Jėzus pasiuntė Savo mokinius, kad jiems pasakytų, jog jie nužudė gyvybės Kunigaikštį, ir juos, šitaip nusikaltusius, Jis dar kartą kvietė atgailauti. Tačiau jausdamiesi saugūs dėl nuosavo teisumo, žydų mokytojai atsisakė pripažinti, jog žmonės, kaltinantys juos nukryžiavus Kristų, kalba vadovaujami Šventosios Dvasios.AD 47.6

Apsisprendus laikytis priešinimosi Kristui taktikos, kiekvienas pasipriešinimo aktas kunigams tapo papildomas akstinas, einant šia linkme. Jų užsispyrimas stiprėjo vis labiau ir labiau. Problema buvo ne ta, kad jie negali nusileisti; jie galėjo, bet nenorėjo. Išgelbėjimas buvo jiems neprieinamas ne tik dėl to, kad jie buvo kalt i ir verti mirties, ne tik dėl to, kad nužudė Dievo Sūnų, bet ir dėl to, kad jie priešinosi Dievui. Jie atkakliai dangstėsi nuo šviesos ir nepriėmė Dvasios kaltinimų. Jie pasidavė nepaklusnumo vaikus kontroliuojančioms įtakoms, ska-tinančioms įžeidinėti žmones, per kuriuos veikė Dievas. Jų maišto piktybiškumą sustiprino kiekvienas tolimesnis pasipriešinimo Dievui bei mokymui, kurį Jis įpareigojo skelbti Savo tarnus, aktas. Kiekvieną dieną, atsisakydami atgailauti, žydų vadovai iš naujo sukildavo ir taip rengdavosi pjauti tai, ką sėja.AD 48.1

Dievo pyktis neatgailaujantiems nusidėjėliams pasireiškia ne tik dėl jų padarytų nuodėmių, bet ir dėl to, kad raginami atgailauti, jie verčiau nusprendžia toliau priešintis ir, užuot priėmę jiems siūlomą šviesą, kartoja praeities nuodėmes. Jeigu žydų vadovai būtų pasidavę apkaltinančiai Šventosios Dvasios jėgai, jiems būtų buvę atleista; tačiau jie nusprendė nepasiduoti. Panašiai ir kiekvienas nusidėjėlis, nuolatos priešindamasis, atsiduria tokioje padėtyje, kai Šventoji Dvasia nebegali jo paveikti.AD 48.2

Kitą dieną po luošio išgydymo kunigai Anas, Kajafas bei kiti šventyklos autoritetai susirinko į teismo tarybą, ir belaisviai stojo jų akivaizdon. Tame pačiame kambaryje ir prieš kai kuriuos iš tų pačių žmonių Petras dar neseniai buvo gėdingai išsižadėjęs Viešpaties. Dabar, ruošdamasis savo paties teismui, jis tai aiškiai prisiminė. Ir štai jam pasitaikė galimybė ištaisyti savo bailumą.AD 49.1

Tie susirinkusieji, kurie prisiminė, kaip Petras elgėsi savo Mokytojo teisme, džiaugėsi, kad ir dabar bus nesunku jį išgąsdinti grasinimais kalėjimu bei mirties bausme. Tačiau tas Petras, kuris stojo prieš teismo tarybą apklausai, buvo visiškai kitoks, nei tas impulsyvus, pasitikintis savimi Petras, kuris išsižadėjo Kristaus, kai Jam išmušė sunkiausia valanda. Jis atsivertė po savo nuopuolio. Tai buvo jau ne išdidus pagyrūnas, o kuklus, savimi nepasitikintis žmogus. Jis buvo kupinas Šventosios Dvasios ir, padedamas šios jėgos, buvo pasiryžęs išdildyti savojo atsimetimo gėdos dėmę, pagerbdamas tą vardą, kurį buvo paniekinęs.AD 49.2

Taigi kunigai vengė minėti nukryžiavimą ar Jėzaus pri-sikėlimą. Tačiau dabar, siekdami savo tikslo, jie buvo priversti paklausti kaltinamojo, kaip įvyko neįgalaus žmogaus išgydymas. „Kokia galia ar kieno vardu jūs tai padarėte?” - pa-sidomėjo jie. AD 49.3

Su šventa drąsa ir Dvasios jėga Petras be baimės atsakė: „Tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik Jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti”.AD 49.4

Tokia drąsi gynyba apstulbino žydų vadovus. Jie tikėjosi, kad stoję prieš teismo tarybą mokiniai pasiduos baimei ir sumaiščiai. Tačiau šie liudytojai kalbėjo taip, kaip anksčiau Kristus, - su įtikinančia jėga, kuri nutildė jų priešininkus. Petro balse nebuvo nė menkiausios baimės, kai jis skelbė apie Kristų: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu”.AD 50.1

Čia Petras panaudojo kunigams pažįstamą simbolį. Apie atmestąjį akmenį kalbėjo pranašai; pats Kristus, kartą kal-bėdamas kunigams bei vyresniesiems, pasakė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas’” (Mato 21, 42-44).AD 50.2

Klausydamiesi bebaimių apaštalo žodžių, kunigai „atpažino juos buvus kartu su Jėzumi”. Po Kristaus persimainymo apie mokinius yra pasakyta, jog, nykstant tam nuostabiam reginiui, „jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų” (Mato 17, 8). „Tik vieną Jėzų” - šiuose žodžiuose glūdi gyvybės ir jėgos, paženklinusios žemiškosios Bažnyčios istoriją, paslaptis. Pirmą kartą išgirdę Kristaus žodžius, mokiniai pajuto, kad jiems Jo reikia. Jie ieškojo, jie rado, jie sekė Juo. Jie buvo su Juo šventykloje, prie stalo, ant kalno šlaito, laukuose. Jie buvo kaip mokiniai su mokytoju ir kasdien gavo Jo amžinosios tiesos pamokas.AD 50.3

Išgelbėtojui įžengus į dangų, dieviško Artumo, kupino meilės ir šviesos, pojūtis išliko su jais. Tai buvo asmeniškas Artumas. Jėzus, Gelbėtojas, vaikščiojęs, kalbėjęsis ir meldęsis kartu su jais, guodęs bei raminęs jų širdis, vis dar sklindant ramybės mokymui iš Jo lūpų, buvo paimtas iš jų tarpo į dangų. Kai Jį pasitiko angelų vežimas, mokinius dar pasiekė Jėzaus žodžiai: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 20). Jis įžengė į dangų žmogišku pavidalu. Mokiniai žinojo, kad Jėzus buvo priešais Dievo sostą, kad Jis - vis dar jų Draugas bei Gelbėtojas; kad Jo simpatijos nepasikeitė; kad Jis visada tapatinsis su kenčiančia žmonija. Jie žinojo, kad Jis parodė Dievui Savo kraują, Savo sužalotas rankas ir kojas, primindamas kainą, kurią Jis sumokėjo už atpirktuosius; ir ši mintis stiprino mokinius bei padėjo jiems viską iškęsti dėl Jėzaus. Jų ryšys su Kristumi dabar buvo dar stipresnis negu tada, kai Jis buvo su jais kaip žmogus. Nuo jų spinduliavo juose gyvenančio Kristaus šviesa, meilė bei jėga, taigi žmonės, žvelgdami į mokinius, stebėjosi.AD 50.4

Kristus uždėjo Savo antspaudą ant žodžių, kuriuos teismo taryboje kalbėjo Petras. Čia pat prie šio mokinio, kaip įtikinamas liudytojas, stovėjo stebuklingai išgydytas žmogus. Šio vyro, kuris prieš kelias valandas dar buvo bejėgis luošys, o dabar jau visiškai sveikas, išvaizda suteikė svarumo Petro liudijimui. Kunigai ir tautos vadovai neturėjo ką pasakyti. Jie nesugebėjo paneigti Petro teiginių, bet vis dėlto buvo pasiryžę užkirsti kelią apaštalų mokymui.AD 51.1

Pagrindinis Kristaus stebuklas - Lozoriaus prikėlimas iš numirusių - paskatino kunigus apsispręsti atsikratyti Jėzumi bei Jo nuostabiais darbais, kurie greitai žlugdė jų daromą įtaką žmonėms. Jie Jį nukryžiavo; tačiau dabar atsirado įtikinamas įrodymas, kad jie neužkirto kelio stebuklams daryti Jo vardu bei tiesai skelbti, kurios Jis mokė. Jau vien luošio išgydymas ir apaštalų skelbimas sujaudino Jeruzalę.AD 51.2

Stengdamiesi nuslėpti savo sumišimą, kunigai ir vadovai liepė išvesti apaštalus, kad galėtų tarp savęs pasitarti. Jie visi sutiko, jog beprasmiška neigti, kad tas žmogus buvo išgydytas. Jie mielu noru būtų apraizgę šį stebuklą melagystėmis, tačiau tai buvo neįmanoma, nes jis įvyko vidury baltos dienos, daugelio žmonių akivaizdoje, ir apie jį jau žinojo tūkstančiai. Žydų vadovai suprato, kad mokinių darbas turi būti sustabdytas, nes Jėzus įgis daugybę sekėjų. O tokiu atveju jų laukė nemalonumai - jie bus pripažinti kalti, kaip nužudę Dievo Sūnų.AD 51.3

Tačiau nepaisant savo troškimo susidoroti su mokiniais, kunigai teišdrįso jiems pagrasinti griežčiausia bausme, jeigu jie ir toliau kalbės ar veiks Jėzaus vardu. Pasikvietę juos vėl prieš teismo tarybą, jie įsakė mokiniams nebekalbėti ir nemokyti Jėzaus vardu. Tačiau Petras ir Jonas atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję”.AD 52.1

Kunigai būtų mielai nubaudę šiuos žmones už jų nesvy-ruojančią ištikimybę šventajam pašaukimui, bet jie bijojo žmonių, „nes visi garbino Dievą už įvykusį stebuklą”. Taigi dar kartą pagrasinus bei perspėjus apaštalai buvo paleisti į laisvę.AD 52.2

Kol Petras su Jonu buvo nelaisvėje, kiti mokiniai, žinodami piktus žydų kėslus, be paliovos meldėsi už savo brolius, nuogąstaudami, kad žiaurumas, parodytas Kristui, gali pasikartoti. Vos paleisti apaštalai susirado kitus mokinius ir papasakojo jiems apie tardymą. Tikintieji be galo džiaugėsi. „Visi vieningai pakėlė į Dievą balsus ir taip meldėsi: ‘Valdove, Tu sutvėrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra. Tu esi taręs per Šventątją Dvasią mūsų tėvo, Savo tarno Dovydo lūpomis: Kodėl niršta pagonys, kam veltui tautos sąmokslus rengia? Žemės karaliai sukilo, valdovai susibūrė draugėn prieš Viešpatį ir Jo Mesiją. Taip, šitame mieste iš tiesų susibūrė Erodas, Poncijus Pilotas su pagonimis ir Izraelio gentimis prieš Tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį Tu patepei, kad įvykdytų, ką Tavo galia ir valia buvo iš anksto nusprendusi. O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik Saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti Tavo žodį. Ištiesk Savo ranką, kad Tavo šventojo tarno Jėzaus vardu būtų išgydoma ir daromi ženklai bei stebuklai’”.AD 52.3

Mokiniai meldė, kad jiems būtų suteikta daugiau jėgos jų tarnystės darbe; mat jie suprato, kad jų laukia tas pats sąmoningas priešinimasis, su kuriuo gyvendamas žemėje susidūrė Kristus. Jų jungtinės maldos per tikėjimą kilo į dangų, ir atėjo atsakymas. Vieta, kur jie buvo susirinkę, sudrebėjo, ir jie iš naujo prisipildė Šventosios Dvasios. Jų širdys tapo kupinos drąsos, ir jie vėl išėjo skelbti Jeruzalei Dievo Žodžio. „Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą”, ir Dievas stebuklingai laimino jų pastangas.AD 53.1

Atsakydami į paliepimą daugiau nebekalbėti Jėzaus vardu, mokiniai be baimės laikėsi principo „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!” Tai tas pats principas, kurį Evangelijos sekėjai išsaugojo reformacijos laikais. Kai 1529 metais Vokietijos kunigaikščiai susirinko į Špeierio seimą, buvo paskelbtas imperatoriaus įsakymas, ribojantis religinę laisvę bei draudžiantis platinti reformacinį mokymą. Atrodė, jog pasaulio viltis tuoj žlugs. Ar kunigaikščiai priims įsakymą? Ar Evangelijos šviesa užlies daugybę žmonių, vis dar skendinčių tamsoje? Iškilo pavojus svarbiems, pasaulinės reikšmės klausimams. Tie, kurie priėmė reformuotąjį tikėjimą, susirinko, ir jų vienbalsis sprendimas buvo toks „Atmeskime šį įsakymą. Dauguma sąžinės reikaluose neturi jokios galios” (Merle d’Aubigné, History of the Reformation, b. 13, ch. 5).AD 53.2

Šio principo tvirtai turime laikytis ir mes savo laikais. Tiesos ir religinės laisvės vėliava, kurią aukštai iškėlę laikė evangelinės Bažnyčios įkūrėjai bei Dievo liudytojai per visus po to praslinkusius šimtmečius, paskutiniojoje kovoje perduota į mūsų rankas. Atsakomybė už šią didžiulę dovaną tenka tiems, kuriuos Dievas palaimino Savojo Žodžio pažinimu. Šį Žodį mes turime priimti kaip didžiausią autoritetą. Žmonių valdžią mes turime laikyti paskirta Dievo ir mokyti paklusnumo jai kaip šventos pareigos jos juridinėje sferoje. Tačiau kai ji sukyla prieš Dievo reikalavimus, mes turime paklusti ne žmonėms, o Dievui. Dievo Žodis turi būti aukščiau visų žmonių sukurtų įstatymų. Taigi frazė „tai Viešpaties žodis” neturi būti pakeista pasakymu „tai bažnyčios žodis” arba „tai valstybės žodis”. Kristaus karūna turi iškilti aukščiau žemiškų monarchų diademų.AD 53.3

Iš mūsų niekas nereikalauja nepaklusti valdžiai. Mūsų žodžiai, ištarti ar užrašyti, turi būti gerai apgalvoti, kad nebūtų užrašyta, jog mes kalbėjome kaip įstatymo bei tvarkos priešininkai. Mes neturėtume sakyti ar daryti nieko, kas be reikalo užtvertų mums kelią. Mes privalome žengti į priekį Kristaus vardu, skelbdami mums patikėtąsias tiesas. Jei žmonės mums uždraus daryti šį darbą, tada mes, kaip ir apaštalai, galime atsakyti: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję”.AD 54.1

*****

...Nepalikai manęs tikėjimo vienatvėj, Dieve,
ir mano liūdną sielos vienkiemį lankei,
kai tirpo jėgos, dairės akys alkstančios Tavęs kas dieną.
O taip!.. Mane Tu maloningai palaikei!..

Jaučiau - neregimai Tu mano sielon syvus
įliejai kantriai mylinčia ranka...
O mano Viešpatie! Esu išgydytas! Aš - gyvas!..
Tau, Tau nuoširdžiausia mano padėka!AD 54.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina