35. Žydų Išgelbėjimas
Šis skyrius pagrįstas Laišku romiečiams.
Po daugelio neišvengiamų uždelsimų Paulius pagaliau pasiekė Korintą, praeity jo intensyvių darbų miestą, o šiuo metu jo giliaus susirūpinimo objektą. Jis pamatė, jog daugelis iš anksčiausiai įtikėjusiųjų vis dar žvelgia į jį su meile, kaip į tą, kuris pirmasis atnešė jiems Evangelijos šviesą. Pasveikinęs šiuos mokinius ir įsitikinęs jų ištikimybe bei įkarščiu, apaštalas džiaugėsi, kad jo darbas Korinte nenuėjo veltui.AD 276.1
Korinto tikintieji, kurie anksčiau taip greitai užmiršdavo savo aukštą pašaukimą Kristuje, jau buvo išsiugdę krikščionio charakterio stiprybę. Jų žodžiai bei darbai atskleidė keičiančią Dievo malonės jėgą, ir dabar jie tapo galinga gėrio jėga tame pagonybės ir prietarų centre. Šių mylimų bendražygių ir ištikimų atsivertėlių draugijoje nualinta ir rūpesčių išvarginta apaštalo siela rado atilsį.AD 276.2
Viešėdamas Korinte, Paulius rado laiko numatyti naujas ir platesnes tarnystės sritis. Dabar jo mintys ypač sukosi apie kelionę į Romą. Pamatyti, kaip krikščionių tikėjimas įsitvirtino šiame didžiajame pasaulio centre, buvo viena iš jo brangiausių vilčių ir labiausiai puoselėjamų planų. Romoje jau buvo įkurta Bažnyčia, ir apaštalas troško užsitikrinti šio miesto tikinčiųjų paramą, vykdant Kristaus darbą Italijoje ir kitose šalyse. Kad paruoštų kelią savo darbui tarp šių brolių, daugelis iš kurių jam dar buvo nepažįstami, jis nusiuntė jiems laišką, kuriame apibūdino savąjį apsilankymo Romoje tikslą ir išreiškė viltį, jog kryžiaus reikalavimai bus įdiegti ir Ispanijoje.AD 276.3
Laiške romiečiams Paulius išaiškino didžiuosius Evangelijos principus. Jis išdėstė savo poziciją žydų ir pagonių Bažnyčias jaudinusiais klausimais ir parodė, jog viltys ir pažadai, kurie kitados priklausė tik žydams, dabar tapo prieinami ir pagonims.AD 277.1
Apaštalas itin aiškiai bei galingai pristatė nuteisinimo per tikėjimą Kristumi mokymą. Jis tikėjosi, kad pamokymai, nusiųsti Romos krikščionims, išeis į naudą ir kitoms Bažnyčioms; tačiau kaip miglotai jis tegalėjo numatyti toli sieksiančią savo žodžių įtaką! Per ilgus šimtmečius didžioji tiesa apie nuteisinimą per tikėjimą kaip galingas švyturys apšvietė atgailaujantiems nusidėjėliams kelią į gyvenimą. Būtent ši šviesa perskrodė Liuterio protą gaubusią tamsą ir atskleidė jam Kristaus kraujo galią apvalyti nuodėmes. Ta pati šviesa vedė tūkstančius nuodėmių prislėgtų širdžių prie tikrojo atleidimo ir ramybės Šaltinio. Taigi kiekvienas krikščionis turi pagrindo dėkoti Dievui už laišką Romos Bažnyčiai.AD 277.2
Tame laiške Paulius nedviprasmiškai išreiškė savo susirūpinimą žydais. Nuo pat atsivertimo jis troško padėti savo broliams žydams aiškiau suprasti Evangelijos žinią. „Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos - jų išgelbėjimui”, - teigė jis.AD 277.3
Tai nebuvo eilinis apaštalo noras. Jis nuolatos maldavo Dievą veikti tarp izraelitų, kurie nepripažino, kad Jėzus iš Nazareto yra pažadėtasis Mesijas. „Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju; - užtikrino Paulius Romos tikinčiuosius, - tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, kad labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda. Man mieliau būtų pačiam būti pra-keiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną. Jie yra izraelitai, turintys įsūnystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, dievogarbą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus - visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius”.AD 277.4
Žydai buvo Dievo išrinktoji tauta, per kurią Jis ketino palaiminti visą žmoniją. Iš jų tarpo Dievas pakėlė daug pranašų. Jie išpranašavo ateisiant Atpirkėją, kurį atstums bei nužudys tie, kurie turėtų patys pirmieji atpažinti Jį kaip Pažadėtąjį Mesiją.AD 278.1
Pranašas Izaijas, žvelgdamas per šimtmečius į ateitį ir regėdamas, kaip bus atstumiamas pranašas po pranašo, o galiausiai ir Dievo Sūnus, buvo įkvėptas parašyti, jog Atpirkėją priims tie, kurie niekada anksčiau nebuvo laikomi Izraelio vaikais. Prisiminęs šią pranašystę, Paulius skelbė: „Izaijas drįsta sakyti: ‘Daviausi atrandamas tiems, kurie Manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie Mane neklausinėjo’. O Izraeliui sako: ‘Ištisą dieną Aš laikiau ištiesęs Savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą’”.AD 278.2
Nors Izraelis atstūmė Jo Sūnų, Dievas jų neatstūmė. Paklausykite tolimesnių Pauliaus argumentų: „Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė Savo tautą?! Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino genties. Dievas neatstūmė Savosios tautos, kurią iš anksto yra pasirinkęs. Ar nežinote, ką sako Raštas apie Eliją, kai šis skundžiasi Dievui Izraeliu: ‘Viešpatie, jie išžudė Tavo pranašus, išgriovė Tavo aukurus; aš vienas belikau, ir jie tyko mano gyvybės’. O kaip skamba Dievo atsakymas? ‘Aš pasilaikiau dar septynis tūkstančius vyrų, kurių keliai nesulinko prieš Baalą’. Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis”.AD 278.3
Izraelis suklupo ir krito, bet tai nereiškė, kad jie negalės atsikelti vėl. Į klausimą: „Ar jie taip suklupo, kad ir pargriūtų?” Apaštalas atsako: „Nieku būdu! Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas. Bet jeigu jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą, o jų mažas skaičius - pagonių praturtėjimą, tai ką duos jų visuma?! Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę: galgi pavyks man sukelti savo tautie čių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti. Juk jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?” AD 278.4
Dievo tikslas buvo tas, kad Jo malonė apsireikštų ne tik tarp izraelitų, bet ir tarp pagonių. Tai aiškiai pasakyta Senojo Testamento pranašystėse. Kai kuriomis iš šių pranašysčių, argumentuodamas savo teiginius, remiasi apaštalas. „Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! - klausė jis. - Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti Savo rūstybę ir padaryti žinomą Savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūs-tybės indus, kad parodytų ir Savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei... Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus Jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių. Dievas kalba Ozėjo lūpomis: ‘Ne Savo tautą pavadinsiu Savąja tauta ir nemylimą - mylima’. Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: ‘Jūs ne Manoji tauta’, ten jie bus vadinami ‘gyvojo Dievo vaikais’” (žr. Ozėjo 1, 10).AD 279.1
Nors Izraelis kaip tauta žlugo, tarp jų liko maldingų žmonių, kurie dar galėjo būti išgelbėti. Gelbėtojo atėjimo metu buvo ištikimų vyrų ir moterų, kurie su džiaugsmu priėmė Jono Krikštytojo mokymą ir buvo paskatinti iš naujo patyrinėti pranašystes, kuriose kalbama apie Mesiją. Įkūrus ankstyvąją krikščionių Bažnyčią, ją sudarė tie ištikimieji žydai, kurie pripažino Jėzų iš Nazareto kaip Tą, kurio atėjimo jie laukė. Būtent šį likutį Paulius turėjo galvoje rašydamas: „Jei pirmkepė duona šventa, tai šventa ir tešla. Jei šaknis šventa, tai ir šakos”.AD 279.2
Izraelio likutį Paulius palygino su tauriuoju alyvmedžiu, kurio keletas šakų buvo nulaužtos. O pagonis jis palygino su laukinio alyvmedžio šakomis, įskiepytomis į motininį medį. „Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu, laukinis alyvmedis, esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, - rašė jis pagonių tikintiesiems, - tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave. Gal pasakysi: ‘Šakos nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas?’ Gerai! Jos netikėjimo nulaužtos, o tu stovi tikėjimu. Tad nesipuikuok, verčiau bijok! Jei Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, tai kažin ar pagailės tavęs ? Įsižiūrėk į Dievo maloningumą ir griežtumą: nupuolusiems - griežtumas, o tau - Dievo maloningumas, jei laikysiesi Jo maloningumo, antraip ir tu būsi iškirstas!” AD 279.3
Izraelis kaip tauta dėl savo netikėjimo ir su juo siejamų Dangaus tikslų atmetimo prarado ryšį su Dievu. Tačiau Dievas sugebėjo nuo motininio medžio atskirtas šakas priskiepyti prie tikrojo Izraelio - likučio, kuris tebebuvo ištikimas savo tėvų Dievui. „Bet ir anie, jei nepasiliks netikintys, bus priskiepyti, nes Dievas turi galią ir vėl priskiepyti, - skelbė apaštalas apie šias nulaužtas šakas. „Tad jeigu tu buvai iškirstas iš prigimtojo laukinio alyvmedžio ir prieš prigimtį įskiepytas tauriajame alyvmedyje, - rašė jis pagonims, - tai dar lengviau anie bus priskiepyti pagal prigimtį savajame alyvmedyje. Kad jūs, broliai, per aukštai apie save nemanytumėte, pasakysiu jums paslaptį: dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis, kaip parašyta: ‘Iš Siono kalno ateis Gelbėtojas ir nukreips nedorybes nuo Jokūbo’. Ir tokia bus jiems Mano sandora, kai nuimsiu jų nuodėmes. Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet, žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas - neatšaukiami. Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų gailestingumo. Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų. O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesusekami Jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį?Ir kas buvo Jo patarėjas? Arba kas Jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta? Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam šlovė per amžius!” AD 280.1
Taip Paulius įrodė, jog Dievas puikiausiai sugeba pakeisti ir žydų, ir pagonių širdis bei suteikti kiekvienam tikinčiajam Kristuje Izraeliui pažadėtus palaiminimus. Jis pakartojo tai, ką apie Dievo tautą pasakė Izaijas: „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti. Tęsėdamas Savo žodį ir skubėdamas, tai atliks žemėje Viešpats. Izaijas nusakė iš anksto: ‘Jei Galybių Viešpats nebūtų mums ainijos palikęs, būtume pasidarę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs’”.AD 281.1
Kai buvo sugriauta Jeruzalė ir su žeme sulyginta jos šventykla, tūkstančiai žydų buvo parduoti į vergiją pagonių žemėse. Kaip dykumos pakrantėje sudužę laivai, jie buvo išblaškyti po įvairias tautas. Aštuoniolika šimtmečių jie klaidžiojo po visą pasaulį iš vienos šalies į kitą, bet niekur jiems nebebuvo atnaujintos senovėje prestižinės tautos privilegijos. Amžių amžiais niekinami, nekenčiami, persekiojami jų palikuonys iš kartos į kartą perimdavo kančios paveldą.AD 281.2
Nors žydams, kaip tautai, tuo metu, kai jie atstūmė Jėzų iš Nazareto, buvo paskelbta siaubinga lemtis, šimtmečių bėgyje gyveno ir daug kilnių, dievobaimingų žydų vyrų bei moterų, kurie tyliai kentėjo. Dievas guodė jų sielvartaujančias širdis ir su gailesčiu žvelgė į jų siaubingą situaciją. Jis girdėjo kančios kupinas maldas tų, kurie iš visos širdies ieškojo Jo, trokšdami teisingai suprasti Jo Žodį. Kai kas išmoko įžvelgti nuolankiajame Nazarietyje, kurį jų protėviai atstūmė ir nukryžiavo, tikrąjį Izraelio Mesiją. Kai jų protai suprato pažįstamų pranašysčių, kurias taip ilgai temdė tradicijos ir neteisingi aiškinimai, prasmę, jų širdys prisipildė dėkingumo Dievui už tą neapsakomai vertingą dovaną, kurią Jis suteikia kiekvienam žmogui, nusprendusiam priimti Kristų, kaip asmeninį Gelbėtoją.AD 281.3
Būtent apie šią grupę žmonių Izaijas kalbėjo savo pranašystėje: „Tik likučiai bus išgelbėti”. Nuo Pauliaus laikų iki šių dienų Dievas per Savo Šventąją Dvasią kviečia ir žydus, ir pagonis. „Juk Dievas nėra šališkas... - teigė Paulius. Apaštalas laikė save skolingu „graikams ir barbarams” lygiai taip pat, kaip ir žydams, tačiau jis niekada neužmiršo žydams sąmoningai suteiktų privalumų kitų tautų atžvilgiu: „Pirmiausia tas, kad jiems buvo patikėtas Dievo žodis”. „Aš nesigėdiju Evangelijos, - skelbė jis. - Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: ‘Teisusis gyvens tikėjimu’”. Laiške romiečiams Paulius skelbė, jog nesigėdija būtent šios Kristaus Evangelijos, vienodai veiksmingos ir žydams, ir pagonims.AD 282.1
Kai ši Evangelija su visa savo pilnatve bus paskelbta žydams, daugelis priims Kristų kaip Mesiją. Tarp krikščionių tarnautojų yra tik nedaugelis tų, kurie jaučia pašaukimą darbuotis dėl žydų tautos; tačiau gailestingumo ir vilties Kristuje žinia pasieks tuos, pro kuriuos dažnai būdavo praeinama, kaip ir visus kitus. Paskutiniame Evangelijos skelbimo etape, kai dėl anksčiau ignoruotų žmonių grupių turės būti atliktas ypatingas darbas, Dievas tikisi, kad Jo pasiuntiniai itin daug dėmesio skirs žydams, gyvenantiems visuose žemės kampeliuose. Kai, aiškinant amžinąjį Jehovos tikslą, Senasis Testamentas bus siejamas su Naujuoju, daugeliui žydų išauš naujo sukūrimo aušra, sielos prisikėlimas. Matant Evangelijos Kristų pavaizduotą Senojo Testamento puslapiuose ir suvokus, kaip aiškiai Naujasis Testamentas paaiškina Senąjį, jų apmirę gebėjimai bus pažadinti ir jie atpažins Kristų, kaip pasaulio Išgelbėtoją. Daugelis tikėjimu priims Kristų kaip savo Atpirkėją. Jiems išsipildys žodžiai: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais - tiems, kurie tiki Jo vardą” (Jono 1, 12).AD 282.2
Tarp žydų esama tokių, kurie, kaip Saulius iš Tarso, puikiai išmano Šventąjį Raštą ir su nuostabia jėga skelbs Dievo Įstatymo nekintamumą. Izraelio Dievas įvykdys tai mūsų dienomis. Jo ranka nesutrumpėjo, kad negalėtų išgelbėti. Jo tarnams su tikėjimu darbuojantis dėl tų, kurie ilgai buvo ignoruojami ir nekenčiami, apsireikš Jo išgelbėjimas.AD 282.3
„Tikrai šitaip kalba VIEŠPATS, Jokūbo namų Dievas, kuris išpirko Abraomą: ‘Dabar Jokūbui nebereikės gėdytis, jo veidas nebeblykš iš baimės. Matydamas savo vaikus, kuriuos padarė Mano rankos, jis šlovins Mano vardą, garbins Jokūbo Šventąjį, pagarbiai pripažins Izraelio Dievo galybę. Tuomet klaidžiojantiems dvasia grįš išmanymas, murmantieji leisis pamokomi’”(Izaijo 29, 22-24).AD 283.1
*****
...Įrėžiau tavo vardą Savo rankos delne, -
Vadinas, atleidau.
Aukos didumoj, kraujo laše
Regiu tavo veidą.
Įrėžiau tavo vardą Savo proto šviesoj, -
Vadinas, pažįstu...
Golgotos kalne, švento Žodžio tiesoj
Aš - tavo Brolis Kristus.
Įrėžiau tavo vardą Savo širdies virpuly, -
Vadinasi, myliu...
Šventykloj dangaus Savo Tėvo Šaly
Tarpininkauju vėlei.
Įrėžiau amžiams tavo vardą Savyje!AD 283.2
Zita Kirsnauskaitė