57. Apreiškimas

Apaštalų laikais krikščionys buvo kupini uolumo bei entuziazmo. Jie taip nepailsdami triūsdavo dėl savo Mokytojo, kad per palyginti trumpą laiką, nepaisant didžiulio pasipriešinimo, karalystės Evangelija skambėjo visuose gy-venamuose žemės kampeliuose. Įkvėptoji plunksna aprašė šio laikotarpio Jėzaus sekėjų uolumą, kad padrąsintų visų laikų tikinčiuosius. Apie Efezo Bažnyčią, kurią Viešpats Jėzus laikė visos apaštalų amžiaus Bažnyčios simboliu, ištikimasis Liudytojas skelbė: „Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl Mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus” (Apreiškimo 2, 2.3).AD 429.1

Iš pradžių Efezo Bažnyčią ženklino vaikiškas paprastumas ir užsidegimas. Tikintieji nuoširdžiai stengėsi paklusti kiekvienam Dievo žodžiui, ir jų gyvenimas atspindėjo tikrą, nuoširdžią meilę Kristui. Jie mielai vykdė Dievo valią, nes jų širdyse buvo Gelbėtojas. Svarbiausias jų, kupinų meilės savo Atpirkėjui, tikslas buvo laimėti Jam sielas. Jie nė nemanė slėpti brangaus Kristaus malonės lobio. Jie jautė savojo pašaukimo svarbą ir, išgirdę žinią: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms”, degė troškimu nešti gerąją naujieną apie išgelbėjimą į tolimiausius žemės pakraščius. Ir pasaulis suprato, kad jie buvo su Jėzumi. Nusidėjėliai, kurie atgailavo, sulaukė atleidimo, buvo apvalyti ir pašventinti, tapo Dievo bendradarbiais per Jo Sūnų.AD 429.2

Bažnyčios narius vienijo jausmai ir bendras darbas. Meilė Kristui buvo tokia aukso grandinė, kuri juos apjungė. Jie stengėsi pažinti Viešpatį vis geriau ir geriau, o jų gyvenimas buvo kupinas Kristaus džiaugsmo bei ramybės. Jie rūpinosi vargstančiomis našlėmis bei našlaičiais ir išliko nesuteršti šiuo pasauliu, nes suprato, jog priešingu atveju jie paneigtų savo išpažinimą ir išsižadėtų Atpirkėjo.AD 430.1

Kiekviename pasaulio mieste buvo vykdomas darbas. Atsivertusios sielos savo ruožtu jausdavo pareigą pasakoti apie tą neįkainojamą lobį, kurį jos gavo. Jos nenurimdavo, kol jų protus apšvietusi šviesa neužliedavo ir kitų. Daugybė tikinčiųjų susipažino su krikščioniškos vilties pagrindu. Šiltai, įkvėptai ir asmeniškai buvo kreipiamasi į klystančius, atstumtuosius, į tuos, kurie, nors tvirtino žiną tiesą, labiau mėgo malonumus negu mylėjo Dievą.AD 430.2

Tačiau po kurio laiko tikinčiųjų uolumas pradėjo blėsti, ir jų meilė Dievui bei vienas kitam nusilpo. Šaltumas ėmė smelktis į Bažnyčią. Kai kurie užmiršo, kaip nuostabiai jie priėmė tiesą. Vienas po kito savo postus paliko senieji tiesos saugotojai. Jaunesnieji darbininkai, kurie galėjo dalytis šių pradininkų naštomis ir taip pasiruošti išmintingam vadovavimui, pavargo nuo dažnai kartojamų tiesų. Geisdami kažko naujo ir stulbinančio, jie pamėgino įvesti į mokymą naujas frazes, kurios buvo malonesnės daugelio ausiai, tačiau neatitiko fundamentalių Evangelijos principų. Per savo pasitikėjimą savimi ir dvasinį aklumą jie nesuprato, jog šios įmantrybės paskatins daugelį suabejoti praeities patirtimi, taigi sukels sumaištį ir netikėjimą.AD 430.3

Brukant šiuos neteisingus mokymus, atsidaro susiskaldymų, ir daugelio akys nukrypo nuo Jėzaus, kaip jų tikėjimo Vadovo bei Ištobulintojo. Diskutavimas nesvarbiais mokymo klausimais bei malonių, žmogaus sukurtų pasakų apmąstymas užėmė daug laiko, kuris galėjo būti skirtas Evangelijai skelbti. Ištisos minios žmonių, kurios galėjo būti įtikintos ir atsiversti, ištikimai skelbiant tiesą, liko neperspėtos. Pasišventimas greitai blėso, ir šėtonas, atrodė, ima viršų prieš tuos, kurie tvirtino esą Kristaus sekėjai.AD 430.4

Būtent šiuo kritišku Bažnyčios istorijai laikotarpiu Jonui buvo paskelbtas tremties nuosprendis. Dar niekada jo balsas nebuvo taip reikalingas Bažnyčiai, kaip dabar. Beveik visi jo tarnystės bendradarbiai jau buvo žuvę kaip kankiniai. Išlikusieji tikintieji kentė nuožmų pasipriešinimą. Viskas liudijo, jog nebetoli diena, kai Kristaus Bažnyčios priešai triumfuos.AD 431.1

Tačiau tamsoje judėjo neregima Viešpaties ranka. Per Dievo apvaizdą Jonas buvo ištremtas ten, kur Kristus galėjo suteikti jam nuostabų apreiškimą apie Save bei dieviškąją tiesą, kad būtų apšviestos Bažnyčios.AD 431.2

Ištremdami Joną, tiesos priešai tikėjosi visiems laikams nutildyti ištikimojo Dievo liudytojo balsą; tačiau Patme šis mokinys gavo žinią, kurios įtaka stiprins Bažnyčią iki pasaulio pabaigos. Nors neatleisti nuo atsakomybės už savo nedorą poelgį, tie, kurie ištrėmė Joną, Dievo rankose tapo Jo dangiškojo tikslo įvykdymo įrankiais, ir jau pačios pastangos užgesinti šviesą atvėrė kelią tiesai.AD 431.3

Šlovės Viešpats pasirodė ištremtajam apaštalui būtent sabatą. Patme sabatą Jonas šventė lygiai taip pat, kaip tada, kai skelbė žmonėms Judėjos miestuose ir miesteliuose. Jis pareiškė savo teises į tuos brangius pažadus, kuriuos buvo gavęs tos dienos atžvilgiu. „Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną, - rašo Jonas, - ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį: ‘Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis. [...]’ Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje - panašų į Žmogaus Sūnų” (Apreiškimo 1, 10-13).AD 431.4

Tai buvo didžiulė malonė šiam mylimam mokiniui. Jis buvo matęs savo Mokytoją Getsemanėje, kai ant Jo veido nuo kančios sunkėsi kraujo lašai: „Jis atrodė nežmoniškai sudarkytas, ir buvo nebepanašus į žmogų” (Izaijo 52, 14). Jis matė Jį Romos kareivių rankose, apsiaustą sena purpurine skraiste ir su erškėčių vainiku ant galvos. Jis matė Jį kabantį ant Golgotos kryžiaus - žiaurių patyčių ir pajuokos objektą. Dabar Jonui buvo dar kartą leista pažvelgti į savo Viešpatį. Tačiau kaip pasikeitusi buvo Jo išvaizda! Tai nebebuvo sielvarto vyras, žmonių niekinamas bei žeminamas. Jis vilkėjo dangiškai skaistų apdarą. „Jo galva ir plaukai buvo balti kaip balčiausia vilna ar sniegas, Jo akys tarsi ugnies liepsna, Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį” (Apreiškimo 1, 14.15). Jo balsas buvo kaip didžių vandenų šniokštimas. Jo veidas spindėjo kaip saulė. Rankoje Jis laikė septynias žvaigždes, o iš burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas, Jo Žodžio jėgos simbolis. Patmą užliejo prisikėlusio Viešpaties šlovė.AD 431.5

„Jį išvydęs, aš puoliau Jam po kojų tarsi negyvas, - rašo Jonas. - Bet Jis uždėjo ant manęs Savo dešinę ir prabilo: ‘Nebijok!’” (Apreiškimo 1, 17)AD 432.1

Jonas ilgą laiką buvo stiprinamas, kad gyventų savo šlovingojo Viešpaties Artume. Ir štai prieš jo nustebusias akis atsivėrė dangaus šlovė. Jam buvo leista išvysti Dievo sostą ir pažvelgti toliau, anapus žemiškų kovų, - į baltais rūbais vilkinčių atpirktųjų būrį. Jis girdėjo dangaus angelų muziką bei triumfo giesmes tų, kurie nugalėjo Avinėlio krauju bei jų liudijimo žodžiu. Jam suteiktajame apreiškime scena po scenos iškilo jaudinantys Dievo tautos išgyvenimai ir Bažnyčios istorija, išpranašauta ligi pat laikų pabaigos. Skaičiais ir simboliais Jonui buvo parodyti milžiniškos svarbos objektai, kuriuos jis turėjo aprašyti, kad ir jo laikais, ir ateities amžiais gyvensiantys Dievo žmonės gerai suprastų, kokie pavojai ir sunkumai jų laukia.AD 432.2

Šis apreiškimas buvo duotas tam, kad guostų ir vestų Bažnyčią per visą krikščionybės laikotarpį. Deja, religiniai mokytojai ėmė skelbti, jog tai užantspauduota knyga ir jos paslapčių neįmanoma išaiškinti. Taigi daugelis nusigręžė nuo pranašiškų raštų ir atsisakė skirti laiko jo paslapčių tyrinėjimui. Tačiau Dievas nenori, kad Jo tauta šitaip trak tuotų šią knygą. Tai „Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas Jam davė, kad Jis atskleistų Jo tarnams, kas turi greitai įvykti [...]. Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, ir tie, kurie laikosi, kas joje parašyt a, nes laikas jau arti. [...] Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: ‘Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje’. Tas, kuris šitai liudija, sako: ‘Taip, Aš veikiai ateinu!’” (Apreiškimo 22, 1.3.18-20)AD 432.3

Apreiškime pavaizduotos gilios Dievo paslaptys. Pats šių įkvėptųjų puslapių pavadinimas „Apreiškimas” prieštarauja teiginiui, jog tai užantspauduota knyga. Apreiškimas yra tai, kas apreikšta. Pats Viešpats apreiškė Savo tarnui šioje knygoje surašytas paslaptis, nes norėjo, kad jos būtų prieinamos tyrinėti visiems. Šios tiesos skirtos ir tiems, kurie gyveno Jono laikais, ir tiems, kurie gyvena šiomis paskutiniosiomis žemės istorijos dienomis. Kai kurios šioje pranašystėje pavaizduotos scenos jau vyko praeity, kai kurios vyksta dabar, keletas atskleidžia didžiosios kovos tarp tamsos jėgų ir dangaus Kunigaikščio pabaigą, o kai kurios liudija apie atpirktųjų triumfą bei džiaugsmą atnaujintoje žemėje.AD 433.1

Tegul niekas nemano, jog dėl to, kad jie nesugeba išaiškinti kiekvieno Apreiškimo knygos simbolio, yra beprasmiška tyrinėti šią knygą, stengiantis suvokti jos tiesų prasmę. Tas, kuris apreiškė šias paslaptis Jonui, uoliam tiesos ieškotojui suteiks nuovoką apie dangiškus dalykus. Tie, kurių širdys atviros priimti tiesą, bus įgalinti suprasti jos mokymus ir gaus palaiminimą, pažadėtą tiems, kurie yra „pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta” (Apreiškimo 1, 3).AD 433.2

Apreiškime visos Biblijos knygos susitinka ir užsibaigia. Čia užbaigiama ir Danieliaus knyga. Viena yra pranašystė, kita - apreiškimas. Užantspauduotoji knyga yra ne Apreiškimas, o ta Danieliaus pranašystės dalis, kuri susijusi su paskutiniosiomis dienomis. Angelas įsakė: „o tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto” (Danieliaus 12, 4).AD 433.3

Pats Kristus įpareigojo apaštalą užrašyti tai, kas turėjo būti jam apreikšta. „Ką matai, surašyk į knygą, - liepė Jis, - ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfus ir Laodikėją [...]. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius [...]. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti. Štai septynių žvaigždžių, kurias regėjai Mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų slėpinys: septynios žvaigždės - tai septynių Bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai - tai septynios Bažnyčios” (Apreiškimo 1, 11.18-20).AD 434.1

Septynių Bažnyčių vardai simbolizuoja Bažnyčią skirtingais krikščioniškosios eros laikotarpiais. Skaičius 7 rodo išbaigtumą ir yra simbolis to fakto, kad siųstoji žinia pasiekia laikų pabaigą. Kiti simboliai atskleidžia Bažnyčios būklę skirtingais pasaulio istorijos etapais.AD 434.2

Kristus apibūdinamas kaip vaikščiojantis tarp aukso ži-bintuvų. Taip simbolizuojamas Jo santykis su Bažnyčiomis. Jis nuolat bendrauja su Savąja tauta. Jis žino jos tikrąją padėtį. Jis stebi tvarką Bažnyčioje, tikinčiųjų pasišventimą bei atsidavimą. Nors Jis yra Vyriausiasis Kunigas bei užtarėjas dangaus šventykloje, Jis vaizduojamas kaip vaikščiojantis tarp Savo Bažnyčių žemėje. Su nepailstamu budrumu ir neišblėstančiu gyvybingumu Jis stebi, ar negęsta kurio nors iš Jo sargybinių žibintuvas. Jei žibintuvai būtų palikti tik žmonių priežiūrai, liepsna greitai imtų smilkti ir išblėstų. Taigi būtent Jis yra tikrasis Viešpaties namų Sargas, tikrasis šventyklos kiemų Budėtojas. Jo nuolatinė priežiūra ir palaikanti malonė yra gyvybės bei šviesos šaltinis.AD 434.3

Kristus pavaizduotas laikantis dešinėje rankoje septynias žvaigždes. Tai užtikrina mus, kad jokia ištikima Bažnyčia neturi bijoti nesėkmių, nes nė viena Visagalio saugoma žvaigždė negali būti išplėšta iš Kristaus rankos.AD 434.4

„Tai sako Tas, kuris laiko Savo dešinėje septynias žvaigždes” (Apreiškimo 2, 1). Šie žodžiai ištarti Bažnyčios mokytojams - tiems, kuriems Dievas patikėjo didžiulę atsakomybę. Gerumo srovės, cirkuliuojančios Bažnyčioje, susijusios su Dievo tarnautojais, kurie turi atskleisti Kristaus meilę. Dievas valdo dangaus žvaigždes. Jis pripildo jas šviesos. Jis jas veda ir nukreipia jų kelius. Antraip, jos nukristų. Taip yra ir su Jo tarnautojais. Jie tėra įrankiai Jo rankose, ir visus gerus darbus jie atlieka su Jo jėga. Per juos sklinda Jo šviesa. Išgelbėtojas turi būti jų našaus darbo Įkvėpėjas. Jeigu jie žvelgs į Jį, kaip Jis žvelgė į Tėvą, jie galės atlikti Jo darbą. Kai jie taps priklausomi nuo Dievo, Jis suteiks jiems Savąją šviesą, kad atspindėtų ją pasauliui.AD 435.1

Bažnyčios istorijos pradžioje Pauliaus išpranašauta ne-dorybės paslaptis pradėjo savo pražūtingąjį darbą - netikri mokytojai, apie kuriuos perspėjo Paulius, bruko savo erezijas, ir daugelis pateko į šių klaidingų mokymų pinkles. Kai kas neatlaikė išbandymų ir pasidavė pagundai išsižadėti tikėjimo. Tuo metu, kai Jonui buvo suteiktas šis apreiškimas, daugelis prarado savo pirmąją meilę Evangelijos tiesai. Tačiau Dievas per Savo gailestingumą neleido Bažnyčiai toliau ristis atgal. Siųsdamas begalinės meilės žinią, Jis apreiškė jiems Savo meilę bei troškimą, kad jie užtikrintai darbuotųsi dėl amžinybės. „Taigi prisimink, - prašė Jis, - nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų” (Apreiškimo 2, 5).AD 435.2

Bažnyčia buvo pilna negerovių, jai reikėjo griežto žodžio bei apvalymo, todėl Jonas buvo įkvėptas užrašyti perspėjimo, priekaišto ir paraginimo žinią tiems, kurie, užmiršę funda-mentaliuosius Evangelijos principus, sukėlė pavojų savo išgelbėjimo vilčiai. Tačiau priekaišto žodžiai, kuriuos Dievas mato būtinybę siųsti, visada išsakomi su švelnia meile bei ramybės pažadu kiekvienam atgailaujančiam nusidėjėliui. „Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiuosi, - pasakė Viešpats: - jei kas išgirs Mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su Manimi” (Apreiškimo 3, 20).AD 435.3

O tiems, kurie kovų sūkury turi išsaugoti savo tikėjimą Dievu, pranašas kalbėjo pagyrimo ir pažado žodžius: „Aš žinau tavo darbus. Štai atvėriau prieš tave duris, ir niekas nebegali jų užrakinti; žinau, nedaug turi jėgų, bet išlaikei Mano žodį ir neatsižadėjai Mano vardo. [...] Kadangi tu laikeisi Mano paliepimo ištverti, tai ir Aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai” . Tikintieji buvo raginami: „Prabusk ir stiprink, kas dar tik merdi! [...] Ateisiu netrukus. Sergėk, ką turi, kad niekas neatimtų tavo vainiko” (Apreiškimo 3, 8.10.2.11).AD 436.1

Būtent per tą, kuris skelbėsi esąs „brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas” (Apreiškimo 1, 9), Kristus atskleidė Savo Bažnyčiai, kad ji turės kentėti dėl Jo. Žvelgdamas per ilgus tamsos ir prietarų šimtmečius, senyvas tremtinys matė daugybę žmonių, mirštančių kankinio mirtimi dėl savo meilės tiesai. Tačiau mat ė jis ir tai, jog Tas, kuris palaikė jo žemiškąjį liudijimą, neapleis Savo ištikimųjų sekėjų persekiojimo šimtmečiais, kad jie galėtų tai išgyventi dar prieš laikų pabaigą. „Nebijok būsimųjų kentėjimų! - skelbė Viešpats. - Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. [...] Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką!” (Apreiškimo 2, 10)AD 436.2

Ir visiems ištikimiesiems, kovojantiems su blogiu, Jonas girdėjo duodant pažadus: „Nugalėtojui Aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje! [...] Taigi nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą Savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje [...]. Nugalėtojui Aš leisiu atsisėsti šalia Savęs, Savo soste, panašiai kaip Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia Savo Tėvo Jo soste” (2, 7; 3, 5.21).AD 436.3

Jonas regėjo Dievo gailestingumą, švelnumą ir meilę, sumišusius su Jo šventumu, teisingumu ir jėga. Jis matė, kaip nusidėjėliai atranda Tėvą Tame, kuris privertė juos baisėtis savo nuodėmėmis. O po didžiosios kovos kulminacijos Jonas regėjo Sione žmones, „kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę”(Apreiškimo 15, 2.3).AD 437.1

Gelbėtojas iškilo Jonui kaip „liūtas iš Judo giminės” ir Avinėlis, kuris „buvo tarytum nužudytas” (Apreiškimo 5, 5.6). Šie simboliai reiškia visagalės jėgos ir savęs išsižadančios meilės jungtį. Liūtas iš Judo giminės, toks siaubingas tiems, kurie atstums Jo malonę, bus Dievo Avinėlis paklusniesiems ir ištikimiesiems. Ugnies stulpas, kuris Įstatymo pažeidėjui reiškia siaubą bei rūstybę, yra šviesos, gailestingumo ir išlaisvinimo ženklas tiems, kurie vykdo Jo įsakymus. Ta pati ranka, kuri yra stipri nuraminti maištinguosius, bus stipri išvaduoti ištikimuosius. Kiekvienas, kuris yra ištikimas, bus išlaisvintas. „Jis pasiųs Savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks Jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito” (Mato 24, 31).AD 437.2

Palyginti su milijonais pasaulio gyventojų, Dievo tauta bus kaip ir buvusi mažoji kaimenė; tačiau jeigu ji laikysis tiesos, kokia ji apreikšta Dievo Žodyje, Jis bus jos prieglobstis. Juos pridengs platus Visagalio skydas. Dievas visada yra dauguma. Kai paskutiniojo trimito garsas perskros mirusiųjų kalėjimą ir teisieji žygiuos į priekį triumfuodami bei šaukdami: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?! (1 Korintiečiams 15, 55), o paskui stos Dievo, Kristaus, angelų bei visų laikų ištikimųjų pusėje, Dievo vaikai sudarys akivaizdžią daugumą.AD 437.3

Tikrieji Kristaus sekėjai žengia paskui Jį per sunkiausias kovas, išsižada savęs bei kenčia skaudžius nusivylimus; tačiau taip jie suvokia, kokią kaltę bei vargą užtraukia nuodėmė, ir pradeda žvelgti į ją su pasibjaurėjimu. Jiems, Kristaus kančių dalininkams, yra lemta tapti ir Jo šlovės dalininkais. Šventame regėjime pranašas išvydo galutinį Dievo likučio Bažnyčios triumfą: „Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi, ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, [...] stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: ‘Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove!’” (Apreiškimo 15, 2.3)AD 437.4

„Ir aš išvydau: štai Avinėlis bestovįs ant Siono kalno, o su Juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai turinčių Jo ir Jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose” (Apreiškimo 14, 1). Šiame pasaulyje jų protai buvo pašvęsti Dievui; jie tarnavo Jam ir intelektu, ir širdimi; ir štai dabar Jis gali įrašyti Savo vardą jų kaktose. „Jie viešpataus per amžių amžius” (Apreiškimo 22, 5). Jie neateina ir neišeina kaip elgetos, prašantys nakvynės. Jie yra iš tų, kuriuos Kristus kviečia: „Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!” Jis sveikina juos kaip Savo vaikus, sakydamas: „Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!” (Mato 25, 34.21)AD 438.1

„Jie lydi Avinėlį, kur tik Jis eina. Jie atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui” (Apreiškimo 14, 4). Pranašo regėjime jie buvo pavaizduoti stovintys ant Siono kalno, pasirengę šventajai tarnystei, vilkintys baltais drobiniais drabužiais, kurie simbolizuoja šventųjų teisumą. Tačiau visi, kurie seks paskui Avinėlį į dangų, pirmiausia turės būt i sekę paskui Jį žemėj e - ir ne baugščiai ar įnoringai, o su pasitikėjimu, meile bei nuolankiu paklusnumu, kaip kad kaimenė seka paskui ganytoją.AD 438.2

„Aš išgirdau iš dangaus garsus, tarsi didelių vandenų šniokštimą ir tarsi galingo griaustinio dundėjimą. [...] Niekas negalėjo išmokti tos giesmės, išskyrus tuos šimtą keturiasdešimt keturis tūkstančius, atpirktus iš žemės. [. ] Jie atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui. Jų lūpose nerasta melo: jie be dėmės” (14, 2-5).AD 438.3

„Ir išvydau šventąjį miestą - naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. [...] Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas. Ji apjuosta dideliu, aukštu mūru su dvylika vartų, o ant vartų dvylika angelų ir užrašyti dvylikos Izraelio giminių vardai. [...] Dvylika vartų - dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės - grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas. Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla” (Apreiškimo 21, 2. 11.12.21.22).AD 438.4

„Nieko prakeiktino nebebus. Mieste stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir Jo tarnai garbins Jį. Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas. Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies” (Apreiškimo 22, 3-5).AD 439.1

„Angelas parodė man gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti. [...] Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą” (1.2.14).AD 439.2

„Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais’” (Apreiškimo 21, 3).AD 439.3

*****