24—„Ar Jis ne dailidės Sūnus?”
Šis skyrius pagrįstas Luko 4, 16—30
SKAISČIOMIS KRISTAUS tarnystės Galilėjoje dienomis šmėkštelėjo ir vienas šešėlis. Jo nepriėmė Nazareto gyventojai. „Ar Jis ne dailidės Sūnus?” — klausinėjo jie.SD 207.1
Vaikystėje ir jaunystėje Jėzus kartu su Savo broliais lankėsi Nazareto sinagogoje. Kai prasidėjo Jo tarnystė, Jis su jais nebesimatė, tačiau jie žinojo, kaip Jam klostosi. Jėzui vėl pasirodžius tarp jų, susidomėjimas ir lūkesčiai atgijo. Šiuos veidus Jis pažinojo nuo kūdikystės. Kai sabatos dieną Jis įžengė į sinagogą ir atsisėdo Savo vietoje tarp maldininkų, Jo motinos, brolių, seserų ir visų kitų akys nukrypo į Jį.SD 207.2
Eilinių pamaldų metu vyresnysis paskaitydavo iš pranašų ir paragindavo žmones laukti Ateisiančiojo, kuris šlovingai valdys ir panaikins visą priespaudą. Jis stengdavosi padrąsinti susirinkusiuosius akcentuodamas, kad Mesijo atėjimas jau arti. Jis apibūdindavo Kristaus atėjimo šlovę, nuolat sukurdamas įspūdį, kad Jis pasirodys kariuomenės priešakyje kaip Izraelio išvaduotojas.SD 207.3
Kai sinagogoje būdavo rabinas, jis turėdavo pasakyti pamokslą, o iš pranašų knygų paskaityti galėjo bet kuris izraelitas. Tą sabatą patarnauti buvo paprašytas Jėzus. Jis „atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą” (Luko 4, 16—17) . Vieta, kurią Jis perskaitė, buvo suprantama kaip kalbanti apie Mesiją.SD 207.4
„Viešpaties Dvasia ant Manęs,
nes Jis patepė Mane,
kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams.
Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo,
akliesiems — regėjimo;
siuntė vaduoti prislėgtųjų
ir skelbti Viešpaties malonės metų”.SD 208.1
„Suvyniojęs ritinį, Jėzus grąžino jį patarnautojui...; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Jį... Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš Jo lūpų” (Luko 4, 20—22) .SD 208.2
Jėzus stovėjo priešais žmones kaip gyvas pranašysčių apie Jį patį Atskleidėjas. Aiškindamas Savo užrašytus žodžius, Jis kalbėjo apie Mesiją kaip apie vargdienių dalios palengvintoją, belaisvių išvaduotoją, ligonių gydytoją, grąžinantį regėjimą akliesiems bei apreiškiantį pasauliui tiesos šviesą. Jo išraiškingas kalbėjimo būdas bei nuostabi ištartųjų žodžių prasmė jaudino klausytojus dar nepatirta jėga. Dieviškos įtakos banga pralaužė visas užtvaras; kaip Mozė jie išvydo Neregimąjį. Šventosios Dvasios sujaudintomis širdimis jie karštai atsakė Amen ir šlovino Viešpatį.SD 208.3
Tačiau kai Jėzus paskelbė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai ”, jie staiga prisiminė save bei žodžius To, kuris kreipėsi į juos. Apie juos, izraelitus, Abraomo vaikus, pranašystėje buvo kalbama kaip apie patekusius į vergiją. Jie pavadinti belaisviais, kurie bus išvaduoti iš blogio galios; esančiais tamsoje ir reikalingais tiesos šviesos. Jų išdidumas buvo įžeistas, ir prabudo baimė. Jėzaus žodžiai rodė, kad Jo darbas dėl jų skirsis nuo to, ko jie tikėjosi. Jie būsią pernelyg įdėmiai ištirti. Nors jie uoliai laikėsi išorinių apeigų, jie ėmė gūžtis nuo šio skvarbaus tiriančių akių žvilgsnio.SD 208.4
„Kas tas Jėzus?” — klausinėjo jie. Tas, kuris pretendavo į Mesijo šlovę, tebuvo dailidės Sūnus ir kartu su tėvu Juozapu vertėsi šiuo amatu. Jie matė Jį kopiantį į kalvas ir besileidžiantį nuo jų, pažinojo Jo brolius ir seseris, žinojo apie Jo gyvenimą bei darbus. Jie matė, kaip Jis augo nuo vaikystės iki jaunystės ir nuo jaunystės iki brandos. Nors Jo gyvenimas buvo be dėmės, jie netikėjo, kad Jis — Pažadėtasis. SD 208.5
Kaip skyrėsi Jėzaus mokymas apie naująją karalystę ir tai, ką jie buvo girdėję iš savo vyresniojo! Jėzus nė žodžiu neužsiminė, kad išvaduosiąs juos iš romėnų jungo. Jie buvo girdėję apie Jo stebuklus ir tikėjosi, kad Jis panaudos Savo jėgą jų naudai, tačiau tokio Jo tikslo neįžvelgė.SD 209.1
Atvėrus duris abejonėms, jų širdys pernelyg užsikietino, kad akimirksniu suminkštėtų. Šėtonas buvo pasiryžęs padaryti viską, kad tą dieną aklos akys nepraregėtų, o vergaujančios širdys neištrūktų į laisvę. Jis nepailsdamas stūmė jas į netikėjimą. Sujaudinti įsitikinimo, kad į juos kreipėsi jų Atpirkėjas, jie neatkreipė dėmesio į jau duotąjį ženklą.SD 209.2
Tačiau Jėzus įrodė Savo dieviškumą, atskleisdamas jų slapčiausias mintis. Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, Man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ — padaryk ir čia, Savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume”. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidono šalyje, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas” (Luko 4, 23—27).SD 209.3
Papasakodamas šiuos įvykius iš pranašų gyvenimo, Jėzus atsakė į Savo klausytojų klausimus. Tarnai, kuriuos Dievas išsirinko ypatingajam darbui, neturėjo darbuotis dėl kietaširdžių ir netikinčių žmonių. O tie, kurių širdys buvo jautrios ir kurie turėjo tikėjimą, buvo palaiminti regėti Jo jėgos pasireiškimus per pranašus. Elijo laikais Izraelis nutolo nuo Dievo. Izraelitai laikėsi įsikibę savo nuodėmių ir nepriėmė Dvasios perspėjimų per Viešpaties pranašus. Taip jie atsiskyrė nuo šaltinio, per kurį Dievas galėjo juos laiminti. Viešpats praėjo pro izraelitų namus ir rado prieglobstį Savo tarnui pagonių krašte, pas moterį, kuri nepriklausė išrinktajai tautai. Tačiau toji moteris atrado malonę Dievo akyse, nes sekė paskui gautąją šviesą, ir jos širdis atsivėrė dar didesnei šviesai, kurią Dievas siuntė per Savo pranašą.SD 209.4
Dėl to ir Eliziejaus laikais buvo praeita pro Izraelio raupsuotuosius. Tačiau Naamanas, pagonių didikas, buvo ištikimas savo įsitikinimams dėl to, kas teisinga, ir jautė, kad jam būtinai reikalinga pagalba. Jis buvo pasirengęs priimti Dievo malonės dovanas. Taigi buvo ne tik apvalytas nuo raupsų, bet ir palaimintas tikrojo Dievo pažinimu.SD 210.1
Mūsų padėtis prieš Dievą priklauso ne nuo to, kiek šviesos esame gavę, o nuo to, kaip panaudojame tai, ką gavome. Todėl pagonys, kurie renkasi teisingą kelią — tiek, kiek gali jį įžvelgti, — yra palankesnėje situacijoje nei tie, kurie turi didžiąją šviesą ir tariasi tarnaujantys Dievui, bet tos šviesos nepaiso ir kasdieniniu gyvenimu prieštarauja savo išpažinimui.SD 210.2
Jėzaus žodžiai klausytojams sinagogoje lig pat šaknų sukrėtė jų nuosavą teisumą ir atskleidė nemalonią tiesą, kad jie nutolo nuo Dievo ir paneigė savo pretenzijas būti Jo tauta. Jiems supratus savo tikrąją padėtį, kiekvienas žodis smigo į juos tarsi peilis. Jie buvo paniekinę Jėzaus įkvėptąjį tikėjimą. Jie nenorėjo pripažinti, kad Jėzus, kilęs iš skurdo ir prastuomenės, yra daugiau negu paprastas žmogus. SD 210.3
Jų netikėjimas įžiebė pyktį. Užvaldyti šėtono, jie įtūžę ėmė šaukti ant Gelbėtojo. Jie nusigręžė nuo To, kurio misija buvo gydyti ir gaivinti; dabar jie pademonstravo naikintojo savybes. SD 210.4
Kai Jėzus kalbėjo apie pagonims suteiktus palaiminimus, prabudo Jo klausytojų nacionalinis pasididžiavimas, ir Jo žodžiai ištirpo balsų šurmuly. Šie žmonės didžiavosi, kad laikosi Įstatymo; tačiau dabar, kai buvo pasipriešinta jų įsitikinimams, jie buvo pasiruošę net žmogžudystei. Susirinkusieji pabiro kas kur ir, uždėję rankas ant Jėzaus, išstūmė Jį iš sinagogos ir išvarė iš miesto. Atrodė, jog visi trokšta Jį pražudyti. Jie nuvijo Jį iki kalno pakriūtės ir norėjo nustumti žemyn. Orą drebino šūksniai ir prakeiksmai. Kai kurie paleido į Jį akmenis, bet staiga Jis dingo iš jų tarpo. Dangaus pasiuntiniai, buvę šalia Jėzaus sinagogoje, lydėjo Jį ir įsisiautusioje minioje. Jie pridengė Jį nuo priešų ir išvedė į saugią vietą.SD 210.5
Taip angelai apsaugojo Lotą bei saugiai išvedė jį iš Sodomos. Taip jie apsaugojo ir pranašą Eliziejų mažame kalnų miestelyje. Kai ant juosiančių kalvų susitelkė Sirijos karaliaus raiteliai bei kovos vežimai, ant artimesniųjų šlaitų Eliziejus išvydo Dievo kareivijas — raitelius ir ugninius vežimus aplink Viešpaties tarną.SD 211.1
Taigi visais laikais angelai buvo arti ištikimųjų Kristaus sekėjų. Aplink tuos, kurie turi nugalėti, susitelkia milžiniškos blogio pajėgos; tačiau Kristus kreipia mūsų žvilgsnius į neregimus dalykus, į dangaus kareivijas, susibūrusias aplink visus, kurie myli Dievą, kad juos išvaduotų. Mes niekada nesužinosime, nuo kokių pavojų — regimų ir neregimų — mus apsaugojo angelai, kol amžinybės šviesoje neišvysime Dievo apvaizdos. Tada sužinosime, kad žemiškoji šeima rūpi visai dangaus šeimai ir kad pasiuntiniai nuo Dievo sosto kasdien lydėjo mūsų žingsnius.SD 211.2
Sinagogoje skaitydamas iš pranašų knygos, Jėzus ne viską perskaitė iš Mesijo darbo paskutiniojo apibūdinimo. Ištaręs žodžius „skelbti Viešpaties malonės metų”, Jis praleido frazę „mūsų Dievo atpildo dienos” (Izaijo 61, 2) . Tai buvo tokia pat tiesa, kaip ir pirmoji pranašystės dalis, tad nutylėdamas Jėzus nepaneigė tiesos. Klausytojams buvo malonu girdėti šiuos paskutiniuosius žodžius — jie troško, kad tai išsipildytų. Nesuvokdami, kad jų kaltė didesnė nei kitų, jie smerkė pagonis. Jiems patiems be galo reikėjo gailestingumo, kurį jie buvo taip uoliai pasirengę užginti pagonims. Tą dieną sinagogoje, kai Jėzus stovėjo tarp jų, jie turėjo progą priimti Dangaus kvietimą. Tas, kuriam „malonu būti gailestingam” (Michėjo 7, 18) , būtų mielai išgelbėjęs juos iš pražūties, į kurią vedė jų nuodėmės.SD 211.3
Jėzus negalėjo jų palikti dar kartą neparaginęs atgailauti. Baigiantis tarnystei Galilėjoje, Jis vėl apsilankė Savo vaikystės namuose. Nuo tada, kai Jis buvo ten atstumtas, žinia apie Jo pamokslavimą bei daromus stebuklus jau buvo apskriejusi visus. Dabar jau niekas neneigė, kad Jo galia didesnė nei žmogaus. Nazareto gyventojai žinojo, kad Jis keliavo darydamas gera ir gydydamas šėtono prislėgtuosius. Visuose aplinkinių kaimų namuose nebesigirdėjo nė menkiausios ligonio dejonės, mat per juos perėjęs Jėzus išgydė visas negalias. Kiekviename Jo gyvenimo poelgyje apsireiškianti malonė liudijo apie Jo dievišką patepimą.SD 212.1
Klausantis Jėzaus žodžių, nazariečius sujaudino Dievo Dvasia. Tačiau net dabar jie nenorėjo pripažinti, kad šis Žmogus, išaugęs tarp jų, buvo kažkoks kitoks ar pranašesnis už juos. Jie vis dar su kartėliu prisiminė, kad nors Jis sakėsi esąs Pažadėtasis, neleido jiems būti su Izraeliu — parodė, kad jie mažiau verti Dievo malonės nei pagonys. Taigi nors jie klausė: „Iš kur šitam tokia išmintis ir stebuklinga galybė?”, jie nepriėmė Jo kaip Kristaus nuo Dievo. Dėl jų netikėjimo Gelbėtojas negalėjo tarp jų padaryti daugelio stebuklų. Vos kelios širdys buvo atviros Jo palaiminimui, tad Jis nenoriai iškeliavo ir daugiau nebegrįžo.SD 212.2
Suvešėjęs netikėjimas ir toliau valdė Nazareto gyventojus. Užvaldė jis ir aukščiausiojo teismo tarybą bei tautą. Pirmasis kunigų ir eilinių gyventojų Šventosios Dvasios jėgos apsireiškimo atmetimas buvo pabaigos pradžia. Kad įrodytų, jog jų pirmasis pasipriešinimas buvo teisingas, nuo tada jie visuomet kabinėjosi prie Kristaus žodžių. Dvasios atmetimas kulminaciją pasiekė ant Golgotos kryžiaus, jų miestas buvo sugriautas, o Dangaus vėjai išblaškė tautą.SD 212.3
O, kaip Kristus troško atverti Izraeliui brangius tiesos lobynus! Tačiau izraelitai buvo tokie dvasiškai akli, kad atskleisti jiems tiesas apie Jo karalystę buvo neįmanoma. Jie laikėsi įsikibę savo išpažinimo ir beprasmiškų apeigų, nors čia pat buvo Dangaus tiesa. Jie leido pinigus pelams ir lukštams, o gyvybės duona buvo ranka pasiekiama. Kodėl jie nesigilino į Dievo Žodį ir uoliai nesistengė išsiaiškinti, ar neklysta? Senajame Testamente buvo smulkiai apibūdinta Kristaus tarnystė, ir Jis pats ne kartą citavo pranašus skelbdamas: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai ”. Jeigu jie būtų nuoširdžiai tyrinėję Šventąjį Raštą ir patikrinę savo teorijas Dievo Žodžiu, Jėzui nebūtų tekę raudoti dėl jų nepaklusnumo. Jam nebūtų reikėję skelbti: „Štai paliekami jums jūsų namai” (Luko 13, 35) . Jie galėjo susipažinti su Jo mesijinio darbo įrodymais, ir negandų, kurios sugriovė jų išdidųjį miestą, būtų išvengta. Tačiau aklas fanatizmas susiaurino žydų protus. Kristaus mokymas apnuogino jų charakterio ydas ir reikalavo atgailauti. Jeigu jie būtų priėmę Jo pamokas, jų gyvenimas būtų pasikeitęs ir jų puoselėjamos viltys išsipildžiusios. Kad būtų pagerbti Dangaus, jie turėjo paaukoti žmogišką garbę. Jeigu jie būtų paklusę šio naujojo Mokytojo žodžiams, jie būtų pasipriešinę didžiųjų to metų mąstytojų bei mokytojų nuomonei.SD 212.4
Kristaus laikais tiesa nebuvo populiari. Nepopuliari ji ir šiandien. Ji nepopuliari nuo tada, kai šėtonas pirmą kartą sukėlė žmogaus antipatiją jai, sekdamas pasakas, skatinančias aukštinti save. Argi nūdien nesusiduriame su teorijomis bei doktrinomis, kurios nepagrįstos Dievo Žodžiu? Žmonės laikosi jų taip tvirtai, kaip žydai laikėsi savo tradicijų.SD 213.1
Žydų vyresnieji buvo pilni dvasinio išdidumo. Jų geismas išaukštinti save pasireiškė net šventyklos apeiginėse pamaldose. Jie mėgo užimti garbingiausias vietas sinagogoje. Jiems patiko, kai žmonės juos sveikino turguje, jų savimeilę glostė žmonių lūpomis tariami jų titulai. Blėstant tikrajam pasišventimui, jie vis pavydžiau sergėjo savo tradicijas bei apeigas.SD 213.2
Kadangi savanaudiški prietarai aptemdė jų nuovoką, jie neįstengė suderinti įtikinamų Kristaus žodžių jėgos su Jo gyvenimo nuolankumu. Jie neįvertino to fakto, kad išorė gali neatskleisti tikrosios didybės. Šio Žmogaus skurdas atrodė visiškai nesuderinamas su Jo tvirtinimu, kad Jis esąs Mesijas. Jiems kilo klausimai: Jeigu Jis tikrai yra Tas, kuo Save laiko, kodėl Jis toks paprastas? Jeigu Jam nereikia ginkluotųjų pajėgų, kas laukia jų tautos? Kaip ilgai lauktoji jėga ir šlovė privers tautas paklusti žydų miestui? Argi kunigai nemokė, kad Izraelis viešpataus visoje žemėje? Ir argi gali būti, kad didieji religiniai mokytojai klydo?SD 213.3
Tačiau atstumti Jėzų žydus paskatino ne tik išorinės šlovės Jo gyvenime nebuvimas. Jis buvo tyrumo įsikūnijimas, o jie netyri. Jis rodė žmonėms nesutepto sąžiningumo pavyzdį. Jo skaistus gyvenimas įžiebė šviesą jų širdyse. Jo nuoširdumas atskleidė jų nenuoširdumą. Jis parodė jų apsimestinio pasišventimo beprasmiškumą ir atskleidė bjauriausią neteisybę juose. Tokia šviesa buvo nepageidautina.SD 214.1
Jeigu Kristus būtų rodęs dėmesį fariziejams ir liaupsinęs jų išsilavinimą ir pasišventimą, jie su džiaugsmu būtų Jį priėmę. Tačiau Jis kalbėjo apie Dangaus karalystę kaip apie gailestingumą visiems žmonėms, o tokios religijos jie negalėjo toleruoti. Jų pačių pavyzdys ir mokymas niekada nebuvo tokie, kad Dievo patarnavimas atrodytų pageidautinas. Matant, kaip Jėzus skiria dėmesį jų nekenčiamiems ir niekinamiems žmonėms, jų išdidžios širdys drebėjo iš neapykantos. Nors jie gyrėsi, kad „liūtas iš Judo giminės” (Apreiškimo 5, 5) iškels Izraelį virš visų kitų tautų, savo ambicingų vilčių žlugimą jie galėjo iškęsti lengviau nei Kristaus priekaištą dėl jų nuodėmių ar net Jo tyrumo žadinamą kaltės jausmą.SD 214.2