41—Krizė ęaCilėjoje

Šis skyrius pagrįstas Jono 6, 22-71

UŽDRAUDĘS ŽMONĖMS paskelbti Jį karaliumi, Kristus žinojo priėjęs Savo istorijoje posūkį. Minios, šiandien troškusios Jį išaukštinti, rytoj nuo Jo nusigręš. Žlugus jų savanaudiškoms ambicijoms, jų meilė virs neapykanta, o šlovinimas - prakeiksmais. Nors tai ir žinodamas, Jis nesiėmė priemonių išvengti krizės. Jis iš pat pradžių neteikė Savo sekėjams vilčių, kad jie sulauks žemėje atlygio. Vienam, pareiškusiam norą tapti Jo mokiniu, Jis pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai - lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti” (Mato 8, 20) . Jeigu žmonės būtų galėję su Kristumi užkariauti pasaulį, prie Jo būtų prisidėję daugelis; tačiau tokios tarnystės Jis priimti negalėjo. Iš tų, kurie buvo susiję su Juo dabar, dažną viliojo pasaulietinės karalystės viltys. Tačiau apgaudinėti juos buvo negalima. Jie nesuprato gilios dvasinės duonos padauginimo stebuklo prasmės. Tai turėjo būti išaiškinta. Ir šis naujasis apreiškimas užtraukė dar didesnį išbandymą.SD 348.1

Apie duonos padauginimo stebuklą žmonės kalbėjo arti ir toli, tad jau kitą rytą minios plūdo į Betsaidą pamatyti Jėzaus. Jų buvo gausybė, skubėjusių sausuma ir vandeniu. Palikusieji Jėzų praėjusį vakarą sugrįžo tikėdamiesi Jį vis dar rasti, mat nebuvo valties, kuria Jis būtų nusiyręs į kitą pusę. Tačiau jų paieškos buvo bevaisės, ir daugelis, vis dar dairydamiesi Jo, patraukė į Kafarnaumą.SD 348.2

Tuo tarpu Jėzus atvyko į Genezaretą. Vos pasklido žinia, kad Jis išlipo į krantą, žmonės „paskelbė visai apylinkei ir pradėjo gabenti neštuvais ligonius ten, kur girdėjo Jį esant” (Morkaus 6, 55) .SD 349.1

Po kurio laiko Jis nuėjo į sinagogą, ir ten Jį rado tie, kurie buvo atkeliavę iš Betsaidos. Iš Jo mokinių jie sužinojo, kaip Jėzus perplaukė ežerą. Apie įsisiautėjusią audrą, ilgas valandas bergždžio yrimosi vėtroje, vandeniu einančio Kristaus pasiro-dymą, kilusį išgąstį, Jo raminamus žodžius, Petro nuotykį ir jo pasekmes, staiga nurimusią audrą ir išlipimą iš valties - viskas buvo tiksliai papasakota nustebusiai miniai. Vis dėlto tuo nepasitenkinę, daugelis susibūrė aplink Jėzų ir ėmė klausinėti: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?” Jie tikėjosi iš Jo lūpų išgirsti tolimesnį pasakojimą apie stebuklus.SD 349.2

Jėzus jų smalsumo nepatenkino. Jis liūdnai atsakė: „Jūs ieškote Manęs ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kadprisivalgėte duonos ligi soties ”. Jie ieškojo Jo skatinami ne gerų motyvų, o todėl, kad papenėti duona, tikėjosi dar kokios nors naudos iš Jėzaus. Išgelbėtojas perspėjo: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!” Siekite ne tik medžiaginės naudos. Didžiausias pastangas dėkite ne tam, kad apsirūpintumėte pragyvenimui, kaip yra dabar; ieškokite dvasinio peno - išminties, kuri liks ir amžinajame gyvenime. Tai gali suteikti tik Dievo Sūnus, „kurį Tėvas - Dievas Savo antspaudu yra pažymėjęs ”.SD 349.3

Akimirksniui klausytojų susidomėjimas prabudo. Jie sušuko: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?” Kad įsiteiktų Dievui, jie atlikinėjo daug ir sunkių darbų, tad buvo pasirengę prisiimti bet kokias naujas pareigas, kurios užtikrintų didesnius nuopelnus. Jų klausimas reiškė: Ką mums daryti, kad užsitar-nautume dangų? Kokią kainą mes turime sumokėti, kad pelnytume būsimąjį gyvenimą?SD 349.4

„Jėzus atsakė: ‘Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite Tą, kurį Jis siuntė’ ”. Dangaus kaina yra Jėzus. Kelias į dangų veda per tikėjimą Dievo Avinėliu, „kuris naikina pasaulio nuodėmę“(Jono 1, 29) .SD 349.5

Tačiau žmonės nebuvo apsisprendę priimti šį dieviškos tiesos teiginį. Jėzus atliko Mesijo darbą, apie kurį kalbama pranašystėse; tačiau žmonės nesusimąstė, kokį Jo darbą vaizduoja jų savanaudiškos viltys. Kristus iš tikrųjų vieną kartą pamaitino minią miežine duona; tačiau Mozės laikais Izraelis buvo maitinamas mana keturiasdešimt metų, o iš Mesijo buvo tikimasi dar didesnių palaiminimų. Jų nepatenkintos širdys klausė: Jeigu Jėzus gali atlikti tiek nuostabių darbų, kuriuos jie matė, kodėl Jis nesuteikia sveikatos, stiprybės bei turtų visai Savo tautai, kodėl neišlaisvina jų iš engėjų jungo ir neišaukština suteikdamas valdžią bei garbę? Tas faktas, kad Jis tvirtino esąs Dievo Siųstasis, bet atsisakė tapti Izraelio karaliumi, jiems buvo nesuvokiama paslaptis. Jo atsisakymas buvo suprantamas neteisingai. Daugelis nusprendė, kad Jis nesiryžta patvirtinti Savo teiginių, nes pats abejoja dievišku Savosios misijos pobūdžiu. Taip jie atvėrė širdis netikėjimui, ir šėtono pasėtoji sėkla davė savo vaisių - nesusipratimus ir neištikimybę. Dabar vienas rabinas pusiau juokais paklausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus ”.SD 350.1

Žydai gerbė Mozę kaip manos davėją, liaupsindami įrankį ir pamesdami iš akių Tą, kuris šį darbą ir atliko. Jų tėvai murmėjo prieš Mozę, abejojo jo dieviška misija ir ją neigė. Dabar jų vaikai toje pačioje dvasioje atstūmė Tą, kuris jiems nešė žinią nuo Dievo.SD 350.2

„Tada Jėzus tarė: ‘Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus’“. Manos davėjas stovėjo tarp jų. Pats Kristus vedė žydus per dykumą ir kasdien penėjo juos duona iš dangaus. Tas maistas simbolizavo tikrąją dangaus duoną. Tikroji mana yra gyvybę teikianti Dvasia, kylanti iš begalinės Dievo pilnatvės. Jėzus pasakė: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę” (Jono 6, 33) .SD 350.3

Vis dar manydami, kad Jėzus kalba apie laikiną maistą, kai kurie Jo klausytojai sušuko: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!” Jėzus jiems aiškiai atsakė: „Aš esu gyvybės duona!”SD 351.1

Kristaus vartotas simbolis žydams buvo pažįstamas. Šventosios Dvasios įkvėptas Mozė pasakė: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų ”. O pranašas Jeremijas rašė: „Gavęs Tavo žodžius, juos ryte prarijau; Tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę” (Pakartoto Įstatymo 8, 3; Jeremijo 15, 16) . Patys rabinai turėjo posakį, kad duonos valgymas dvasine prasme reiškia tyrinėti Įstatymą ir daryti gerus darbus; dažnai buvo sakoma, kad atėjus Mesijui, visas Izraelis bus pasotintas. Pranašų mokymas paaiškino gilią dvasinę duonos padauginimo stebuklo prasmę. Šią pamoką Kristus siekė išdėstyti Savo klausytojams ir sinagogoje. Jeigu jie būtų supratę Šventąjį Raštą, būtų supratę Jo žodžius, kai Jis pasakė: „Aš esu gyvybės duona!” Vos prieš dieną didžiulė minia, išalkusi ir pavargusi, buvo pamaitinta Jo parūpinta duona. Kaip ta duona atgaivino ir sustiprino jų fizines jėgas, taip iš Kristaus jie galėjo gauti dvasinės stiprybės amžinajam gyvenimui. Jis pasakė: „Kas ateina pas Mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki Mane, niekuomet nebetrokš”. Tačiau ir pridūrė: „Jūs Mane regėjote, bet netikite ”.SD 351.2

Jie regėjo Kristų per Šventosios Dvasios liudijimą, per Dievo apreiškimą jų sieloms. Gyvi Jo galios įrodymai buvo jiems prieš akis kiekvieną dieną, bet jie prašė dar vieno ženklo. Jeigu jis būtų duotas, jie vis tiek nebūtų patikėję. Jeigu jų neįtikino tai, ką jie matė ir girdėjo, buvo beprasmiška rodyti jiems daugiau nuostabių darbų. Netikėjimas visada ras kuo pateisinti abejones ir sugalvos įtikinamiausių įrodymų.SD 351.3

Kristus vėl kreipėsi į tas užkietėjusias širdis. „Ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu ”. Pasak Jo, visi, kurie priima Jį tikėjimu, turės amžinąjį gyvenimą. Nepražus nė vienas. Fariziejams ir sadukiejams nebuvo reikalo ginčytis dėl būsimojo gyvenimo. Žmonėms nebereikėjo beviltiškai sielotis dėl savo mirusiųjų. „Tokia Mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną ”.SD 351.4

Tačiau žmonių vyresnieji pasipiktino: „Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame Jo tėvo ir motinos? Kaip Jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?” Su panieka kalbėdami apie žemą Jėzaus kilmę, jie stengėsi sukelti išankstinį nusistatymą. Jie paniekinamai užsiminė apie Jo, kaip Galilėjos darbininko, gyvenimą, Jo neturtingą ir nekilmingą šeimą. Anot jų, šio neišsilavinusio dailidės pasisakymai neverti dėmesio. Kai dėl Jo paslaptingo gimimo, jie davė suprasti, kad Jėzaus tėvai - abejotinos reputacijos, todėl esą Jo gimimo aplinkybės - tamsi dėmė Jo istorijoje.SD 352.1

Jėzus nė nemėgino paaiškinti Savo gimimo paslapties. Jis neatsakinėjo į klausimus apie tai, kaip Jis nužengė iš dangaus ar perėjo ežerą. Jis nekreipė dėmesio į Jo gyvenimą ženklinusius stebuklus. Jis Savo noru nepretendavo į aukštą reputaciją ir prisiėmė tarno vaidmenį. Tačiau Jo žodžiai ir darbai liudijo apie Jo charakterį. Visi, kurių širdys buvo atviros dieviškajam apšvietimui, atpažino Jame Tėvo viengimį Sūnų, pilną „malonės ir tiesos” (Jono 1, 14) .SD 352.2

Fariziejų išankstinis nusistatymas glūdėjo giliau nei rodė klausimai; jis buvo įsišaknijęs jų širdžių ištvirkime. Kiekvienas Jėzaus žodis ir veiksmas kėlė jų priešiškumą, mat jų puoselėjama dvasia Jame atgarsio nerado.SD 352.3

„Niekas negali ateiti pas Mane, jei Mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas Mane ”. Niekas niekada neateis pas Kristų, išskyrus tuos, kurie atsiliepia patraukti Tėvo meilės. Tačiau Dievas traukia prie Savęs visų širdis, ir pas Kristų atsisakys ateiti tik tie, kurie priešinasi šiam kvietimui.SD 352.4

Jėzaus žodžiai „Bus visi mokomi Dievo ” buvo aliuzija į Izaijo pranašystę: „Visi tavo sūnūs bus Viešpaties mokomi; tavo vaikai mėgausis didžia gerove” (54, 13) . Šią Rašto vietą žydai pritaikė sau. Jie gyrėsi, kad Dievas - jų mokytojas. Tačiau Jėzus parodė, kokie tušti šie žodžiai, mat Jis pasakė: „Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas Mane ”. Tik per Kristų jie gali pažinti Tėvą. Žmonija negalėtų savo akimis regėti Jo šlovės. Tie, kurie pažino Dievą, klausosi Jo Sūnaus balso, ir Jėzuje iš Nazareto jie atpažins Tą, kuris per gamtą ir apreiškimą [Šventąjį Raštą] paskelbė apie Tėvą.SD 352.5

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ”. Per mylimąjį mokinį Joną, kuris klausėsi šių žodžių, Šventoji Dvasia paskelbė bažnyčioms: „O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo” (1 Jono 5, 11-12) . O Jėzus pasakė: „... prikelčiau juos paskutiniąją dieną”. Kristus tapo vienas kūnas su mumis, kad mes galėtume tapti viena dvasia su Juo. Dėl šios vienybės mes galėsime prisikelti iš kapų, ir tai bus ne tik Kristaus galios apsireiškimas, - per tikėjimą Jo gyvybė tampa mūsų. Tie, kurie regi tikrąjį Kristaus charakterį ir priima Jį į širdį, turi amžinąjį gyvenimą. Kristus gyvena mumyse per Dvasią, o Dievo Dvasia, tikėjimu priimta į širdį, yra amžinojo gyvenimo pradžia.SD 353.1

Žmonės priminė Kristui maną, kurią jų tėvai valgė dykumoje, tarsi ano maisto parūpinimas būtų buvęs didesnis stebuklas už Jėzaus atliktąjį; tačiau Jis parodė, kokia kukli buvo ta dovana, palyginus su palaiminimais, kuriuos Jis atėjo suteikti. Mana galėjo palaikyti tik žemišką egzistenciją; ji neapsaugojo nuo artėjančios mirties ir neužtikrino nemirtingumo; o dangaus duona maitins sielą ir amžinajame gyvenime. Išgelbėtojas pasakė: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius ”. Prie šio įvaizdžio Kristus prideda dar vieną. Tik mirdamas Jis galėjo suteikti žmonėms gyvybę, tad toliau Jis kalba apie mirtį, kaip apie išgelbėjimo būdą. Jis pasakė: „Duona, kurią Aš duosiu, yra Mano kūnas už pasaulio gyvybę ”.SD 353.2

Žydai ruošėsi švęsti Jeruzalėje Velykas, paminėti Izraelio išvadavimo naktį, kai mirties angelas nusiaubė egiptiečių namus. Dievas norėjo, kad Paschos avinėlyje jie regėtų Dievo Avinėlį ir per šį simbolį priimtų Tą, kuris pasiaukojo už pasaulio gyvybę. Tačiau žydams svarbiausia buvo simbolis, o jo prasmė liko užmiršta. Jie neįžvelgė Viešpaties kūno. Tą pačią tiesą, kurią simbolizavo Paschos apeigos, skelbė ir Kristaus žodžiai. Tačiau ji liko nepastebėta.SD 354.1

Štai dabar rabinas piktai sušuko: „Kaip Jis gali mums duoti valgyti Savo kūną?!” Jie suprato Jėzaus žodžius taip pat paraidžiui, kaip Nikodemas, kuris paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas?” (Jono 3, 4) Jie iš dalies suprato, ką turi galvoje Jėzus, bet nenorėjo to pripažinti. Iškreipdami Jo žodžius jie tikėjosi sukurstyti žmones prieš Jį.SD 354.2

Kristus nesušvelnino Savo simboliškos kalbos. Priešingai, išsakė tiesą dar stipresniais žodžiais: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir Mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas pasilieka Manyje, ir Aš jame ”.SD 354.3

Valgyti Kristaus kūną ir gerti Jo kraują, vadinasi, priimti Jį kaip asmeninį Išgelbėtoją bei tikėti, kad Jis atleidžia mūsų nuodėmes ir kad Jame esame tobuli. Žvelgdami į Jo meilę, gyvendami joje, gerdami ją, turime tapti Jo prigimties dalininkai. Kristus turi būti sielai tai, kas maistas yra kūnui. Maistas negali būti mums naudingas, jeigu nevalgysim, jeigu jis netaps mūsų dalimi. Taip ir Kristus mums nenaudingas, jei nepažįstame Jo kaip asmeninio Išgelbėtojo. Teorinės žinios jokios naudos neatneš. Mes turime maitintis Juo, priimti Jį į savo širdį - tik tada Jis taps mūsų gyvenimu. Turime persiimti Jo meile ir malone.SD 354.4

Tačiau net šie įvaizdžiai neatskleidžia tikinčiojo ryšio su Kristumi privilegijos. Jėzus pasakė: „Kaip Mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris Mane valgo, gyvens per Mane ”. Kaip Dievo Sūnus gyveno tikėdamas Tėvą, taip mes turime gyventi tikėdami Kristų. Jėzus buvo taip visiškai atsidavęs Dievo valiai, kad Jo gyvenime svarbiausias buvo tik Tėvas. Nors gundytas visais atžvilgiais kaip ir mes, Jis stovėjo pasaulio akivaizdoje nenugalėtas Jį supusio blogio. Ir mes turime nugalėti taip, kaip nugalėjo Kristus.SD 355.1

Ar jūs - Kristaus sekėjas? Tada viskas, kas parašyta apie dvasinį gyvenimą, parašyta jums ir gali būti pasiekta susivienijus su Jėzumi. Gal jūsų užsidegimas blėsta? Gal atšalo pirmoji meilė? Priimkite siūlomą Kristaus meilę iš naujo. Valgykite Jo kūną, gerkite Jo kraują ir tapsite viena su Tėvu ir Sūnumi.SD 355.2

Netikintys žydai nepanoro įžvelgti Gelbėtojo žodžiuose nieko kito, kaip tik tiesioginę prasmę. Apeiginis įstatymas jiems draudė ragauti kraują, todėl Kristaus kalbą jie laikė šventvagyste ir dėl to ginčijosi tarpusavyje. Net daugelis mokinių kalbėjo: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!”SD 355.3

Gelbėtojas atsakė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur Jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas ”.SD 355.4

Kristaus gyvybė, teikianti gyvastį pasauliui, glūdi Jo Žodyje. Būtent Savo žodžiu Jėzus gydė ligas ir išvarinėjo demonus; Savo žodžiu Jis sutramdė audrą ir prikėlinėjo mirusius; ir žmonės matė, kad Jo žodis turi galią. Jis kalbėjo Dievo Žodį, kaip buvo kalbėjęs per visus pranašus ir Senojo Testamento mokytojus. Visa Biblija yra Kristaus apsireiškimas, tad Gelbėtojas troško, kad Jo sekėjai įsitvirtintų Žodyje. Kai Jo regimo buvimo nebeliks, jų stiprybės šaltiniu turėjo tapti Žodis. Kaip ir Mokytojas, jie turėjo gyventi „kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mato 4, 4) .SD 355.5

Kaip mūsų fizinį gyvenimą palaiko maistas, taip dvasinis gyvenimas palaikomas Dievo Žodžiu. Bet kiekviena siela turi pati pasisemti gyvybės iš Dievo Žodžio. Kaip turime patys pavalgyti, kad pasisotintume, taip patys turime priimti Žodį. Neužtenka jį gauti iš kitų apmąstymų. Turime uoliai gilintis į Bibliją ir prašyti Dievą pagalbos per Šventąją Dvasią, kad suprastume Jo Žodį. Turime imti vieną eilutę ir susikaupę tyrinėti, kad suprastume, ką norėjo pasakyti Dievas. Turime nuolat apie tai mąstyti, kol ši mintis įaugs mums į kraują ir mes suprasime, ką „pasakė Viešpats”.SD 355.6

Savo pažadais ir perspėjimais Jėzus turi galvoje mane. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo vienatinį Sūnų, kad aš, tikėdamas Jį, nepražūčiau, bet turėčiau amžinąjį gyvenimą. Išgyvenimai, susiję su Dievo Žodžiu, turi būti mano išgyvenimai. Malda ir pažadas, pamokymas ir perspėjimas skirti man. „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane ” (Galatams 2, 20) . Kai tikėjimas šitaip priima ir įsisavina tiesos principus, jie tampa esybės dalis ir motyvuojanti gyvenimo jėga. Dievo Žodis, priimtas į sielą, formuoja mintis ir ugdo charakterį.SD 356.1

Tikėjimo akimis nuolatos žvelgdami į Jėzų, būsime sustiprinti. Savo alkstantiems, trokštantiems žmonėms Dievas dovanoja brangiausius apreiškimus. Jie atras Kristų kaip asmeninį Išgelbėtoją. Misdami Dievo Žodžiu, jie supras, kad jis yra dvasia ir gyvybė. Šis Žodis griauna įgimtą, žemišką prigimtį ir suteikia naują gyvenimą Jėzuje Kristuje. Šventoji Dvasia ateina pas sielą kaip Guodėja. Dievo malonė keičia mokinį, ir jame ryškėja Jo atvaizdas; žmogus tampa naujas kūrinys. Neapykantą išstumia meilė, ir siela darosi panaši į Dievą. Štai ką reiškia gyventi „kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Tai yra valgyti Duoną, nužengiančią iš dangaus.SD 356.2

Kristus pasakė šventą, amžiną tiesą apie tai, kokie turėtų būti Jo ir Jo sekėjų santykiai. Jis žinojo charakterį tų, kurie tvirtino esą Jo mokiniai, o Jo žodžiai ištyrė jų tikėjimą. Jis paskelbė, kad jie turi tikėti ir elgtis pagal Jo mokymą. Visi, kurie Jį priima, turi tapti Jo prigimties dalininkai ir panašėti į Jį savo charakteriu. Tai apima ir savo puoselėjamų ambicijų atsisakymą. Tai reikalauja visiško atsidavimo Jėzui. Tokie žmonės pašaukti būti pasiaukojantys, kuklūs ir nuolankios širdies. Norėdami gauti gyvenimo dovaną ir dangaus šlovę, jie turi eiti siauru taku, kuriuo keliavo Golgotos Vyras.SD 356.3

Šis išbandymas buvo pernelyg didelis. Entuziazmas tų, kurie siekė suimti Jį jėga ir paskelbti karaliumi, veikiai ataušo. Pasak jų, jiems atvėrė akis pokalbis sinagogoje. Dabar jie tarėsi esą nebeapgauti. Jiems atrodė, kad Jėzaus žodžiai tie-siogiai patvirtino, jog Jis nėra Mesijas ir per Jį jie negausią jokių žemiškų apdovanojimų. Jie džiaugėsi Jo gebėjimu daryti stebuklus, troško būti išvaduoti iš ligų ir kančios, bet Jo pasiaukojantis gyvenimas jiems nepatiko. Jiems nerūpėjo paslaptinga dvasinė karalystė, apie kurią Jis kalbėjo. Jis nebebuvo reikalingas tiems nenuoširdiems ir savanaudiškiems žmonėms, kurie anksčiau Jo ieškojo. Kadangi Jis nepanaudojo Savo jėgos bei įtakos, kad išvaduotų juos iš romėnų, jie neturėjo su Juo nieko bendra.SD 357.1

Jėzus jiems aiškiai pasakė: „Bet kai kurie iš jūsų netiki” pridurdamas: „Štai kodėl Aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas Mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Jis norėjo, kad jie suprastų - jeigu jų netraukia prie Jo, vadinasi, jų širdys nėra atviros Šventajai Dvasiai. „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai” (1 Korintiečiams 2,14) . Būtent tikėjimu žmogus regi Jėzaus šlovę. Kol per Šventąją Dvasią jam nesuteikiamas tikėjimas, ši šlovė būna paslėpta.SD 357.2

Sulaukę viešo priekaišto dėl savo netikėjimo, šie mokiniai dar labiau nutolo nuo Jėzaus. Jie buvo labai nepatenkinti ir, norėdami įžeisti Gelbėtoją bei įtikti nirštantiems fariziejams, jie nusigręžė nuo Jėzaus ir su panieka Jį paliko. Jie pasirinko formą be dvasios, lukštą be branduolio. Ir savo sprendimo daugiau niekada nebepakeitė, nes toliau gyveno be Jėzaus.SD 357.3

„Jo rankoje - vėtyklė, ir Jis išvalys Savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi” (Mato 3, 12) . Tai buvo vienas iš valymo atvejų. Tiesos žodžiu pelai buvo atskirti nuo kviečių. Daugelis buvo pernelyg tušti ir užtikrinti savo teisumu, pernelyg mylėjo pasaulį, kad priimtų nusižeminimo gyvenimą; todėl jie nusigręžė nuo Jėzaus. Daugelis elgiasi taip pat. Ir šiandien žmonės išbandomi taip, kaip tie mokiniai Kafarnaumo sinagogoje. Kai tiesa pasiekia širdį, žmonės mato, kad jų gyvenimas neatitinka Dievo valios. Jie supranta, jog turi radikaliai pasikeisti, bet nenori išsižadėti savęs. Jie pyksta, kai atskleidžiamos jų nuodėmės, ir sprunka šalin įsižeidę, kaip Jėzaus mokiniai, kurie murmėjo: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!”SD 358.1

Tų žmonių ausims patiko liaupsinimas ir meilikavimas, o tiesa buvo nepageidautina - jie nenorėjo jos girdėti. Kai paskui Jėzų sekė minios, buvo pamaitinta daugybė žmonių ir skambėjo triumfo šūksniai, jie garsiai šlovino Viešpatį; tačiau kai tirianti Dievo Dvasia atskleidė jų nuodėmes ir liepė jų atsižadėti, jie nusigręžė nuo tiesos ir nebevaikščiojo su Jėzumi.SD 358.2

Šiems nepatenkintiems mokiniams atsiskyrus nuo Kristaus, juos užvaldė kitokia dvasia. Tame, kuris anksčiau juos taip domino, jie nebeįžvelgė nieko patrauklaus. Jie susirado Jo priešus, nes jų darbai ir dvasia atitiko. Jie ėmė neteisingai aiškinti Jo žodžius, iškraipyti Jo teiginius ir abejoti Jo motyvais. Jie nuosekliai laikėsi savo pozicijos, rinkdami bet kokią informaciją, kuri galėjo būti panaudota prieš Jėzų; o tokį pasipiktinimą kurstė neteisingi pranešimai, kad Jo gyvybė pavojuje.SD 358.3

Greitai pasklido žinia, kad Jėzus iš Nazareto pats prisipažino nesąs Mesijas. Dėl to Galilėjoje liaudis atsigręžė prieš Jį, kaip prieš metus buvo Judėjoje. Gėda Izraeliui! Jie priėmė savo Išgelbėtoją tik dėl to, kad troško užkariautojo, kuris suteiktų jiems žemišką valdžią. Jiems reikėjo maisto, kuris sugenda, o ne peno, išliekančio ir amžinajame gyvenime.SD 358.4

Jėzus su skaudama širdimi žvelgė į mokinius, paliekančius Jį - žmonių Gyvenimą ir Šviesą. Jį neapsakomai skaudino suvokimas, kad Jo gailestingumas nevertinamas, Jo meilė nereikalinga, Jo malonė paniekinta, o Jo siūlomas išgelbėjimas atstumtas. Taip pakrypę įvykiai padarė Jį skausmų vyru ir supažindino su širdgėla.SD 359.1

Nemėgindamas sulaikyti Jį paliekančiųjų, Jėzus atsigręžė į Dvylika ir paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?” Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu - Dievo Sventasis“.SD 359.2

„Pas ką mes eisime?!” Izraelio mokytojai buvo formalizmo vergai. Fariziejai ir sadukiejai nuolat kivirčijosi tarpusavyje. Palikti Jėzų reiškė patekti tarp ritualų bei apeigų saugotojų ir ambicingų žmonių, kurie siekė sau šlovės. Nuo tada, kai mokiniai SD 359.3

priėmė Kristų, jie patyrė daugiau ramybės bei džiaugsmo nei per visą savo ankstesnį gyvenimą. Kaip jie galėjo grįžti pas tuos, kurie tyčiojosi iš nusidėjėlių Draugo ir Jį persekiojo? Jie taip ilgai laukė Mesijo; štai Jis atėjo, ir jie negalėjo nusigręžti nuo Jo Artumo į tuos, kurie troško Jo gyvybės ir persekiojo juos už tai, kad jie tapo Jo sekėjai.SD 359.4

„Pas ką mes eisime?!” Atsitraukti nuo Kristaus mokymo, Jo meilės ir gailestingumo pamokų ir eiti į netikėjimo tamsą, pasaulio nedorybes? Nors daugelis, regėję nuostabius Išgelbėtojo darbus, Jį paliko, Petras išreiškė mokinių tikėjimą: „Tu - Dievo Sventasis ”. Vien nuo minties, kad gali prarasti šį sielos inkarą, juos apimdavo baimė ir sielvartas. Likti be Išgelbėtojo reiškė nevaldomu laivu išplaukti į tamsią, audringą jūrą...SD 359.5

Daugelis Jėzaus žodžių ir veiksmų ribotam protui atrodo paslaptingi, tačiau kiekvienas iš jų mūsų atpirkimo darbe turi konkretų tikslą; viskas mūsų gyvenime turi savo paskirtį, kad duotų savo vaisių. Jeigu mes sugebėtume suprasti Dievo ketinimus, pamatytume, jog viskas yra svarbu, tobula ir atitinka Jo misiją.SD 359.6

Nors kol kas negalime suvokti Dievo darbų ir kelių, galime įžvelgti Jo didžiulę meilę, kuri yra visų Jo santykių su žmogumi pagrindas. Tas, kuris glaudžiai susijęs su Jėzumi, supras didįjį maldingumo slėpinį. Jis atpažins, jog Dievas iš Savo gailestingumo bara, ištiria charakterį ir apšviečia širdies sumanymus.SD 360.1

Atskleisdamas išbandančią tiesą, kuri privertė daugelį mokinių nusigręžti nuo Jo, Jėzus žinojo, kokios bus Jo žodžių pasekmės, tačiau Jis turėjo įgyvendinti Savąjį gailestingumo tikslą. Jis numatė, kad sunkią valandą kiekvienas iš Jo mylimų mokinių bus skaudžiai ištirtas. Jo kančia Getsemanėje, Jo išdavimas ir nukryžiavimas daugeliui bus sunkiausias išbandymas. Jeigu ne ankstesnis išmėginimas, prie jų dar būtų šliejęsi ir tie, kurie veikė iš savanaudiškų paskatų. Kai jų Viešpats buvo pasmerktas teismo salėje; kai dar taip neseniai Jį šlovinusi minia dabar švilpė ir užgauliojo; kai džiūgaudama šaukė: „Ant kryžiaus Jį! ”, - kai buvo nuviltos jų pasaulietiškos ambicijos, šie savanaudžiai, atsižadėję Jėzaus, būtų sukėlę mokiniams daug kartėlio ir širdgėlos, kuri būtų prisidėjusi prie jų liūdesio ir nusiminimo, patiriamo žlugus jų labiausiai puoselėtoms viltims. Tą niūrią valandą nuo Jėzaus nusigręžusiųjų pavyzdys galėjo patraukti paskui juos ir kitus. Tačiau Jėzus leido įvykti šiam persilaužimui tuomet, kai asmeniniu buvimu Jis vis dar galėjo stiprinti tikrųjų sekėjų tikėjimą.SD 360.2

Gailestingasis Atpirkėjas, viską žinodamas apie Jo laukiančią lemtį, rūpestingai lygino Savo mokiniams kelią, ruošė juos didžiausiems sunkumams ir stiprino paskutiniam išbandymui!SD 360.3