79—„Attikta”

KRISTUS NEATIDAVĖ gyvybės, kol neatliko darbo, kuriam buvo siųstas, tad išleisdamas kvapą Jis sušuko: „Atlikta!” (Jono 19, 30) Mūšis buvo laimėtas. Jo dešinioji ranka, Jo šventa ranka laimėjo Jam pergalę. Kaip Užkariautojas Jis iškėlė Savo vėliavą amžinosiose aukštybėse. Argi nesidžiaugė angelai? Visas dangus triumfavo Gelbėtojui nugalėjus. Šėtonas buvo sutriuškintas ir žinojo, kad jo karalystė žlugo.SD 705.1

Angelams ir nenusidėjusiems pasauliams šūksnis „Atlikta!” buvo labai reikšmingas. Didysis atpirkimo darbas buvo atliktas ne tik dėl mūsų, bet ir dėl jų. Jie kartu su mumis dalijasi Kristaus pergalės vaisiais.SD 705.2

Tik po Kristaus mirties angelams ir nenupuolusiems pasauliams aiškiai atsiskleidė šėtono būdas. Didysis atsimetėlis buvo taip apsidangstęs melu, kad net šventosios būtybės nesuprato jo principų. Jos aiškiai neįžvelgė jo maišto prigimties.SD 705.3

Prieš Dievą sukilo nepaprastai galinga ir šlovinga būtybė. Apie Liuciferį Viešpats sako: „Tu buvai tobulumo antspaudas, kupinas išminties ir tobulo grožio” (Ezechielio 28, 12) . Liuciferis buvo vyriausiasis kerubas. Jis stovėjo Dievo Artumo šviesoje. Jis buvo pranašiausias iš visų sukurtų būtybių ir geriausiai atspindėjo Visatai Dievo tikslus. Kai jis nusidėjo, jo gebėjimas apgaudinėti tapo dar apgaulingesnis, ir atskleisti jo charakterį tapo dar sunkiau dėl jo aukštos padėties Tėvo akyse.SD 705.4

Dievas galėjo sunaikinti šėtoną ir jam prijaučiančius taip lengvai, kaip galima numesti akmenį ant žemės; bet to nepadarė. Su maištu neturėjo būti susidorota jėga. Prievartą naudoja tik šėtonas. Viešpaties principai ne tokie. Jo valdžia remiasi gerumu, gailestingumu ir meile; šiais principais ir reikia naudotis. Dievo valdžia morali, tad dominuojanti jėga turi būti tiesa ir meilė.SD 705.5

Dievo tikslas - viską grįsti amžinuoju saugumu, todėl Dangaus taryboje buvo nuspręsta duoti šėtonui laiko susikurti principus, kuriais remsis jo valdžia. Jis tvirtino, kad jo principai pranašesni už Dievo. Buvo skirtas laikas šėtono principams pasireikšti, kad jie taptų matomi dangiškajai Visatai.SD 706.1

Šėtonas vedė žmones į nuodėmę, todėl buvo pradėtas įgyvendinti atpirkimo planas. Keturis tūkstančius metų Kristus darbavosi keldamas žmogų, o šėtonas - jį žlugdydamas. Ir dangiškoji Visata tai matė.SD 706.2

Kai į pasaulį atėjo Jėzus, šėtonas nukreipė savo jėgą į Jį. Nuo pat tada, kai Jis kaip kūdikis gimė Betliejuje, velnias siekė Jį pražudyti. Visais įmanomais būdais jis stengėsi, kad Jėzus neturėtų tyros vaikystės, kad Jo brandos metai nebūtų nepriekaištingi, tarnavimas šventas, o auka - be ydos. Tačiau jis buvo sutriuškintas. Jam nepavyko priversti Jėzų nusidėti. Jis neįstengė Viešpaties sutrikdyti ar atitraukti nuo darbo, kurį Jis atėjo į žemę atlikti. Nuo dykumos iki Golgotos velnio įniršio audra čaižė Jėzų, bet juo ji pliekė negailestingiau, juo tvirčiau Dievo Sūnus įsikibo į Tėvo ranką ir toliau žengė krauju apšlakstytu keliu. Visos šėtono pastangos Jį spausti ir nugalėti tik dar labiau nuskaistino Jo tobulą charakterį.SD 706.3

Visas dangus ir nenupuolusieji pasauliai buvo šios kovos liudininkai. Itin susidomėję jie stebėjo jos paskutiniąsias scenas. Jie matė, kaip Išgelbėtojas įžengia per Getsemanės vartus, kaip Jo sielą slegia aklinos tamsos siaubas. Jie girdėjo Jo kartėlio kupiną šūksnį: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia Mane ši taurė” (Mato 26, 39) . Tėvo Artumui atsitraukus, jie matė Jo sielvartą, pranokstantį tą, kuris lydės paskutiniąją didžiąją kovą su mirtimi. Jam iš kaktos sunkėsi kruvinas prakaitas, ir lašai krito ant žemės. Jo lūpos tris kartus meldė išlaisvinimo. Dangus daugiau nebegalėjo ištverti šio vaizdo, ir Dievo Sūnui buvo atsiųstas paguodos pasiuntinys.SD 706.4

Dangus stebėjo, kaip Auka išduodama kraujo ištroškusiai miniai ir su patyčiomis bei smurtu varinėjama iš vieno teismo į kitą. Jis girdėjo Jėzaus persekiotojų pašaipas dėl Jo žemos kilmės. Girdėjo, kaip dievagodamasis ir prisiekinėdamas Jo išsižada vienas iš labiausiai mylėtų mokinių. Matė karštligišką šėtono veikimą ir jo galią žmonių širdims. O koks siaubingas tai buvo reginys! Išgelbėtojas suimamas vidurnaktį Getsemanėje, tam-pomas iš rūmų į teismo salę ir vėl atgal, du kartus priverčiamas stoti prieš kunigus, du kartus prieš aukščiausio teismo tarybą, du kartus prieš Pilotą ir kartą prieš Erodą, pajuokiamas, įžeidinėjamas, smerkiamas ir nuteisiamas nukryžiuoti, pagaliau tarp vaitojančių Jeruzalės dukterų ir besišaipančios prastuomenės nešantis sunkų kryžių.SD 707.1

Dangus su sielvartu ir nuostaba stebėjo, kaip Kristus kalamas prie kryžiaus, kaip Jo sužalotais smilkiniais srūva kraujas, kaip ant kaktos išsisunkia su krauju sumišęs prakaitas. Iš Jo rankų ir kojų lašas po lašo ant uolos kryžiaus papėdėje kapsėjo kraujas. Jam visu Savo kūno svoriu kabant ant rankų, vinys plėšė žaizdas. Jis greitai ir giliai alsavo - Jo siela duso nuo pasaulio nuodėmių naštos. Visas dangus apstulbo, kai tokioje siaubingoje kančioje Kristus pasimeldė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie neži-no, ką darą” (Luko 23, 34) . Vis dėlto ten stovėjo žmonės, sukurti pagal Dievo atvaizdą, bet pasirengę atimti Jo vienintelio Sūnaus gyvybę. Koks reginys dangiškajai Visatai!SD 707.2

Aplink kryžių susibūrusios tamsos kunigaikštystės bei jėgos metė ant žmonių širdžių pragarišką netikėjimo šešėlį. Kai Viešpats sukūrė šias būtybes stovėti prieš Jo sostą, jos buvo gražios ir šlovingos. Jų žavumas ir šlovingumas atitiko jų išaukštintą padėtį. Jos buvo apdovanotos Dievo išmintimi ir aprengtos dangiškais puošniais rūbais. Jos tarnavo Jehovai. Tačiau kas galėjo atpažinti tarp nupuolusių angelų šlovingąjį serafą, kitados tarnavusį dangaus rūmuose?SD 707.3

Šėtono pajėgos, susivienijusios su blogais žmonėmis, įtikino minią, kad Kristus - didžiausias nusidėjėlis, todėl Jis tapo jų neapykantos objektu. Tie, kurie tyčiojosi iš nukryžiuoto Kristaus, turėjo pirmojo didžiojo maištininko dvasią. Tai jis pripildė juos piktų paniekos žodžių. Jis įkvėpė jų patyčias. Bet iš viso to nieko nepešė.SD 708.1

Jeigu Kristuje būtų rasta bent viena nuodėmė, jeigu Jis bent per aguonos grūdelį būtų nusileidęs šėtonui, kad išvengtų siaubingos kančios, Dievo ir žmogaus priešas būtų triumfavęs. Kristus nulenkė galvą ir mirė, bet Jo tikėjimas ir atsidavimas Dievui išliko tvirtas. „Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: ‘Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį’” (Apreiškimo 12, 10) .SD 708.2

Šėtonas suprato, kad jo kaukė nuplėšta. Nenusidėję angelai ir dangiškoji Visata perprato jo kėslus. Jis pasirodė esąs žudikas. Praliejęs Dievo Sūnaus kraują jis neteko dangiškų būtybių palankumo. Taigi jo veikimas buvo suvaržytas. Kad ir kokią po-ziciją užimtų, jis nebegalėjo laukti iš dangaus rūmų ateinančių angelų ir jų akivaizdoje kaltinti Kristaus brolius, kaip vilkinčius juodus, nuodėmės suterštus drabužius. Paskutinioji simpatijų grandis tarp šėtono ir dangiškojo pasaulio nutrūko.SD 708.3

Vis dėlto šėtonas dar nebuvo sunaikintas. Angelai net tada dar nesuprato visko, kas vyksta didžiojoje kovoje. Svarbiausi principai turėjo būti atskleisti geriau. Ir dėl žmogaus šėtono egzistavimui turėjo ateiti galas. Žmogus, kaip ir angelai turėjo pa-matyti kontrastą tarp šviesos Kunigaikščio ir tamsos kunigaikščio. Jis turėjo pasirinkti, kam tarnauti.SD 708.4

Didžiosios kovos pradžioje šėtonas skelbė, kad Dievo Įstatymui neįmanoma paklusti, kad teisingumas nesuderinamas su gailestingumu, tai yra, jeigu jau Įstatymas pažeidžiamas, atleisti nusidėjėliui neįmanoma. Už kiekvieną nuodėmę turi būti nu-bausta, skelbė velnias. Juk jeigu Dievas nebaus už nuodėmes, Jis nebus tiesos ir teisingumo Dievas. Kai žmonės nusižengdavo Dievo Įstatymui ir pamindavo Jo valią, šėtonas džiūgavo. Tai įrodo, skelbė jis, kad Įstatymo vykdyti neįmanoma, taigi ir žmogui negali būti atleista. Kadangi pats sukilęs buvo išvytas iš dangaus, šėtonas tvirtino, kad ir žmonija turi būti visiems laikams atkirsta nuo Dievo malonės. Dievas esą negali būti teisingas ir kartu gailestingas nusidėjėliui.SD 708.5

Tačiau žmogaus, nors ir nusidėjusio, padėtis buvo kitokia nei šėtono. Liuciferis danguje nusidėjo Dievo šlovės šviesoje. Jam buvo taip apreikšta Dievo meilė, kaip jokiai kitai sukurtai būtybei. Suprasdamas Dievo charakterį, žinodamas Jo gerumą, šėtonas vis tiek apsisprendė vadovautis savanaudiška, nepriklausoma valia. Šis apsisprendimas buvo galutinis. Dievas daugiau nieko negalėjo padaryti, kad jį išgelbėtų. Tačiau žmogus liko apgautas; šėtono išvedžiojimai aptemdė jo protą. Jis nenutuokė Dievo meilės aukščio ir gylio. Jam dar buvo viltis pažinti Dievo meilę. Stebėdamas Jo charakterį jis galėjo atsigręžti į Dievą.SD 709.1

Per Jėzų žmonėms buvo apreikštas Dievo gailestingumas; tačiau gailestingumas nepanaikina teisingumo. Įstatymas atskleidžia Dievo charakterio savybes, ir jame negali būti pakeistas nė taškelis ar brūkšnelis, kad atitiktų nupuolusio žmogaus būseną. Dievas nepakeitė Savo Įstatymo, bet dėl žmogaus atpirkimo paaukojo pats Save Kristaus asmenyje. „Tai Dievas Kristuje sutaikino su Savimi pasaulį” (2 Korintiečiams 5, 19) .SD 709.2

Įstatymas reikalauja teisumo - teisaus gyvenimo, tobulo būdo; o šito žmogus neturi. Jis negali įvykdyti Dievo švento Įstatymo reikalavimų. Tačiau Kristus, atėjęs į žemę kaip žmogus, gyveno šventai ir turėjo tobulą charakterį. Šiuos dalykus Jis įteikia kaip dovaną visiems, kurie priima. Jėzaus gyvenimas atstovauja žmonių gyvenimui. Taip dėl Dievo kantrumo jiems atleidžiamos praeities nuodėmės. Maža to, Kristus suteikia žmonėms Dievo savybes. Jis formuoja žmogaus charakterį pagal dieviško charakterio pavyzdį - dvasinės stiprybės ir grožio pamaldų audinį. Taip Kristų tikinčiame žmoguje išsipildo pats Įstatymo teisumas. Dievas gali būti „teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų” (Romiečiams 3, 26) .SD 709.3

Dievo teisingumas išreiškia Jo meilę ne mažiau nei gailestingumas. Teisingumas yra Jo sosto pamatas ir Jo meilės vaisius. Šėtonas siekė supriešinti gailestingumą su tiesa ir teisingumu. Jis norėjo įrodyti, kad Dievo Įstatymo teisingumas prieštarauja ramybei. Bet Kristus parodė, kad Dievo plane jie neatskiriamai susiję ir vienas negali egzistuoti be kito. „Ištikima meilė ir tiesa susitiks, ramybė ir teisumas pasibučiuos” (Psalmė 85, 11) .SD 710.1

Savo gyvenimu ir mirtimi Kristus įrodė, kad Dievo teisingumas nesunaikina Jo gailestingumo, kad nuodėmė gali būti atleista, kad Įstatymas yra teisingas ir jam galima absoliučiai paklusti. Šėtono kaltinimai buvo paneigti. Dievas pateikė žmogui nepa-neigiamą Savo meilės įrodymą.SD 710.2

Dabar reikėjo demaskuoti dar vieną melą. Šėtonas skelbė, kad gailestingumas sugriovė teisingumą, kad Kristaus mirtis panaikino Tėvo Įstatymą. Bet jeigu Įstatymą būtų buvę galima pakeisti arba panaikinti, Kristui nebūtų reikėję numirti. Be to, panaikinus Įstatymą nuodėmė būtų tapusi nemirtinga, o pasaulis atitekęs šėtonui. Būtent dėl to, kad Įstatymas nesikeičia ir kad žmogus gali būti išgelbėtas tik paklusdamas jo nurodymams, Jėzus ir buvo iškeltas ant kryžiaus. Vis dėlto tas priemones, kuriomis Kristus įtvirtino Įstatymą, šėtonas aiškino kaip jį griaunančias. Štai čia įvyks paskutinysis didžiosios Kristaus ir šėtono kovos susirėmimas.SD 710.3

Dabar velnias kalba, kad paties Dievo balsu duotas Įstatymas yra neteisingas ir kai kurie jo nurodymai buvo atmesti. Tai paskutinis didysis jo melas pasaulyje. Jam nereikia rengti išpuolių prieš visą Įstatymą; jei pavyktų priversti žmones nepaisyti bent vieno įsakymo, jo tikslas būtų pasiektas. „Mat, kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų” (Jokūbo 2, 10) . Nusprendęs pažeisti bent vieną įsakymą, žmogus tampa pavaldus velniui. Keisdamas Dievo Įstatymą žmonių sukurtaisiais, šėtonas stengiasi užvaldyti pasaulį. Šis jo veikimas numatytas pranašystėse. Apie didžiąją atsimetimo jėgą, kuri atstovauja velniui, pasakyta: „Žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą. Jie bus atiduoti jam į rankas” (Danieliaus 7, 25) .SD 710.4

Žmonės neabejotinai kurs Dievo įsakymams prieštaraujančius įstatymus. Jie sieks prievartauti kitų sąžinę ir karštai brukdami jiems šiuos įstatymus engs savo artimą.SD 711.1

Kova su Dievo Įstatymu, prasidėjusi danguje, tęsis ligi laikų pabaigos. Kiekvienas žmogus bus ištirtas. Paklusti ar nepaklusti - tai turės nuspręsti visas pasaulis. Visi bus pašaukti pasirinkti Dievo Įstatymą arba žmonių įstatymus. Čia bus nubrėžta die-viškumo riba. Bus tik dvi žmonių grupės. Kiekvienas visiškai atskleis savo charakterį, visi parodys, ką jie pasirinko, - ištikimybę ar maištą.SD 711.2

Tada ateis galas. Dievas apgins Savo Įstatymą ir išvaduos Savo žmones. Šėtonas ir visi, kurie prisijungs prie jo maišto, bus atskirti. Nuodėmė ir nusidėjėliai žus - šaknys ir šakos (žr. Malachijo 3, 19), šėtonas kaip šaknis, jo sekėjai kaip šakos. Išsipildys blogio kunigaikščiui skirtasis žodis: „Kadangi darai savo širdį lygią Dievo širdžiai... varau tave toli nuo Dievo kalno..., Tu tapai pasibaisėjimu, ir tavęs niekada nebebus”. Tuomet „nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs”, „lyg jų niekada nebūtų buvę” (Ezechielio 28, 6-19; Psalmė 37, 10; Abdijo 16) .SD 711.3

Tai nėra despotiškas Dievo jėgos demonstravimas. Jo malonę atstūmusieji pjauna tai, ką pasėjo. Dievas - gyvybės versmė; ir kai kas nors apsisprendžia tarnauti nuodėmei, jis atsiskiria nuo Dievo, taigi ir nuo gyvybės. Jis „svetimas Dievo gyvenimui”. Kristus sako: „Visi, kurie Manęs nekenčia, myli mirtį” (Efeziečiams 4,18; Patarlių 8, 36) . Dievas kuriam laikui suteikia jiems gyvenimą, kad jie galėtų ugdytis savo charakterį ir atsiskleistų jų principai. Tai įgyvendinę, jie pjauna savo pasirinkimo vaisius. Savo maištingu gyvenimu šėtonas ir visi jo sąjungininkai taip nutolo nuo santarvės su Dievu, kad vien Jo Artumas jiems tapo visa ryjančia ugnimi. Juos sunaikins šlovė To, kuris yra meilė.SD 711.4

Didžiosios kovos pradžioje angelai to nesuprato. Jei šėtonas su savo pakalikais tada būtų buvę palikti pjauti visas savo nuodėmės pasekmes, jie būtų žuvę, tačiau dangiškosioms būtybėms nebūtų buvę aišku, kad tai neišvengiama nuodėmės pasekmė. Abejonė Dievo gerumu būtų likusi jų protuose kaip blogio sėkla bei nešusi mirtiną nuodėmės ir vargo vaisių.SD 712.1

Tačiau kai didžioji kova baigsis, to nebebus. Kai atpirkimo planas bus užbaigtas, Dievo būdas bus apreikštas visiems kūriniams. Visi supras, kad Jo Įstatymas tobulas ir nekintantis. Tuomet apsireikš nuodėmės prigimtis, šėtono būdas. Tuomet nuodėmės sunaikinimas apvainikuos Dievo meilę ir įtvirtins Jo garbę prieš Visatą būtybių, kurioms patinka vykdyti Jo valią ir kurių širdyje yra Jo Įstatymas.SD 712.2

Taigi žvelgdami į Gelbėtojo kryžių angelai galėjo džiaugtis. Nors tada jie dar visko nesuprato, žinojo, kad nuodėmės ir velnio sunaikinimas garantuotas, kad žmogus tikrai bus atpirktas, o Visata amžinai liks saugi. Pats Kristus puikiai suprato, ką pasiekė Jo auka ant Golgotos. Būtent į tai žvelgdamas Jis nuo kryžiaus sušuko: „Atlikta!”SD 712.3