43—Pralaužtos užtvaros

Sis skyrius pagrįstas Mato 15, 21-28;
Morkaus 7, 24-36

PO SUSITIKIMO su fariziejais Jėzus išvyko iš Kafarnaumo, keliavo per Galilėją ir pasuko į kalnuotą kraštą Finikijos pasienyje. Pažvelgęs į vakarus, Jis galėjo matyti apačioje, slėnyje, plytinčius Tyro ir Sidono miestus su jų pagoniškomis šventyklomis, didingais rūmais, turgumis ir laivų knibždančiais uostais. Toliau tyvuliavo mėlyna Viduržemio jūra, per kurią Evangelijos pasiuntiniai turėjo nešti gerąją naujieną į didžiausios pasaulio imperijos centrus. Tačiau tam dar nebuvo atėjęs metas. Dabar Jėzus turėjo paruošti mokinius jų misijai. Atvykęs į šį kraštą Jis tikėjosi rasti nuošalią vietelę, kurios nepavyko aptikti Betsaidoje. Tačiau tai buvo ne vienintelis šios kelionės tikslas.SD 366.1

„Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kanaanietė ir šaukė: ‘Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau!Mano dukterį baisiai kankina demonas!’” (Mato 15, 22) Šio krašto gyventojai buvo kilę iš senos kanaaniečių tautos. Jie buvo stabmeldžiai, žydų niekinami ir nekenčiami. Šiai klasei priklausė ir moteris, dabar atėjusi pas Jėzų. Ji buvo pagonė, todėl negalėjo naudotis privalumais, kuriais kasdien mėgavosi žydai. Tarp finikiečių gyveno daug žydų, ir žinia apie Kristaus darbą jau buvo pasiekusi šį kraštą. Kai kurie jau buvo klausęsi Jo žodžių ir matę Jo nuostabius darbus. Ši moteris buvo girdėjusi apie pranašą, kuris esą gydė įvairiausias ligas. Sužinojus apie Jo galią, jos širdyje įsižiebė viltis. Skatinama motiniškos meilės, ji nusprendė papasakoti Jam, kas nutiko jos dukrai. Ji ryžtingai siekė atnešti savo nelaimę Jėzui. Jis turįs išgydyti jos vaiką. Ji jau buvo kreipusis pagalbos į pagonių dievus, bet viskas veltui. Kartais ją apnikdavo liūdnos mintys: „Kuo man gali padėti šis žydų mokytojas?” Tačiau ją vis pasiekdavo žinia, kad Jis išgydo visus, kurie pas Jį ateina, - ir turtingus, ir vargšus. Taigi ji pasiryžo neprarasti vienintelės vilties.SD 366.2

Kristus žinojo šios moters situaciją. Jis žinojo, kad ji trokšta su Juo susitikti ir atsirado jos kely. Numaldęs jos sielvartą, Jis galėjo pateikti gyvą pavyzdį pamokoje, kurią ketino išdėstyti. Tam į šį kraštą Jis atsivedė ir Savo mokinius. Jis norėjo, kad jie pamatytų, kokioje nežinioje skendi prie Izraelio žemių esantys miestai ir kaimai. Žmonės, kuriems buvo suteikta galimybė suprasti tiesą, nė nenutuokė apie aplinkinių poreikius. Nebuvo dedama jokių pastangų padėti tamsoje esančioms sieloms. Žydų išdidumo pastatyta siena net mokiniams trukdė užjausti pagonių pasaulį. Tačiau šios užtvaros turėjo būti pralaužtos.SD 367.1

Kristus ne iš karto atsakė į moters prašymą. Šią nekenčiamos tautos atstovę Jis priėmė kaip būtų priėmęs žydas. Tuo Jis norėjo arodyti mokiniams, kaip šaltai ir beširdiškai tokiu atveju pasielgtų žydai. Paskui Jis su užuojauta išklausė moterį ir išpildė jos prašymą, leisdamas suprasti, kaip tokioje nelaimėje turėtų elgtis mokiniai.SD 367.2

Nors Jėzus atsiliepė ne išsyk, moteris neprarado tikėjimo. Jis ėjo tarsi jos negirdėdamas, o ji sekė iš paskos ir vis prašė. Suerzinti jos įkyrumo, mokiniai paprašė Jėzų ją išklausyti. Matydami, kad Mokytojas nekreipia į ją dėmesio, jie nusprendė, jog žydų nusistatymas prieš kanaaniečius Jam priimtinas. Tačiau moteris kreipėsi į gailestingąjį Gelbėtoją, ir atsakydamas į mokinių prašymą Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis ”. Nors šis atsakymas atrodė atitinkąs žydų nuostatas, tai buvo užslėptas priekaištas mokiniams, kurį jie suprato tik vėliau, mat jis priminė jiems tai, ką Jėzus dažnai buvo kartojęs - kad Jis atėjo į pasaulį gelbėti visų, kurie Jį priims.SD 367.3

Moteris dar karščiau maldavo padėti, puolė Kristui į kojas ir šaukė: „Viešpatie, padėk man!” Jėzus vis dar neva nepaisydamas jos maldavimų, pagal bejausmių žydų nuostatas, atšovė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams ”. Tai reiškė, jog nedera dalyti Dievo išrinktajai tautai skirtų palaiminimų svetimšaliams ir ne izraelitams. Kiek mažiau uolų prašytoją toks atsakymas būtų visiškai išmušęs iš vėžių. Tačiau toji moteris įžvelgė savo galimybę. Po tariamu Jėzaus šaltumu ji matė užuojautą, kurios Jis neįstengė nuslėpti. Tad atsakė: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo ”. Kai šeimos vaikai valgo prie tėvo stalo, net šunyčiai nelieka nepašerti. Jie turi teisę susirinkti nuo stalo nukritusius trupinius. Tad jeigu tiek daug palaiminimų skirta Izraeliui, nejaugi negali būti palaiminimo ir jai? Ji laikoma šunimi, bet nejaugi ji kaip šunytis negali pretenduoti į Jo apstybės trupinius?SD 368.1

Jėzus buvo ką tik atsitraukęs nuo Savo darbų, nes Rašto aiškintojai ir fariziejai kėsinosi į Jo gyvybę. Jie murmėjo ir skundėsi. Jie demonstravo savo netikėjimą bei kartėlį ir atsisakė priimti taip laisvai siūlomą išgelbėjimą. Ir štai Kristus sutinka vieną nelaimingos bei niekinamos tautos atstovę, kuriai teko malonė pajusti Dievo Žodžio šviesą. Tačiau ji iš karto atsidavė dieviškai Kristaus įtakai ir tvirtai tikėjo Jo gebėjimu išpildyti jos prašymą. Ji maldavo trupinių, nukritusių nuo Mokytojo stalo. Jeigu ji galinti naudotis šuns privilegijomis, ji mielai sutiko būti laikoma šunimi. Ji neturėjo jokių tautinių ar religinių prietarų arba išdidumo, kuris būtų daręs įtaką jos veiksmams, taigi iš karto pripažino Jėzų kaip Atpirkėją bei Tą, kuris gali atlikti viską, ko ji prašo.SD 368.2

Išgelbėtojas buvo patenkintas. Jis ištyrė jos tikėjimą Juo. Bendraudamas su ja Jis parodė, kad moteris, kuri buvo laikoma Izraelio atstumtąja, yra nebe svetima, o Dievo šeimos vaikas. Ir kaip vaikas ji turi privilegiją naudotis Tėvo dovanomis. Taigi Kristus išpildė jos prašymą ir užbaigė pamoką mokiniams. Atsigręžęs į ją su gailesčiu ir meile, Jis pasakė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaipprašai ”. Tą valandą jos dukra tapo sveika, demonas jos nebekankino. Moteris pasišalino dėkodama Išgelbėtojui ir džiaugdamasi atsakymu į savo maldą.SD 368.3

Tai buvo vienintelis stebuklas, kurį Jėzus padarė šioje kelionėje. Kad jį atliktų, Jis keliavo iki Tyro ir Sidono pasienio. Jis norėjo palengvinti kenčiančios moters dalią ir kartu palikti niekinamai tautai Savo gailestingumo pavyzdį, kurį mokiniai galėtų prisiminti, kai Jo nebebus šalia. Jis troško išvesti juos iš jų žydiško išskirtinumo, kad jie būtų suinteresuoti dirbti ne tik savo tautai, bet ir kitiems žmonėms.SD 369.1

Jėzus norėjo atskleisti gilią per amžius paslėptą tiesą, kad pagonys turi būti bendrapaveldėtojai kartu su žydais ir „dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją” (Efeziečiams 3, 6) . Šią tiesą mokiniai įsisavino lėtai, ir dieviškasis Mokytojas skyrė tam ne vieną pamoką. Atlygindamas už Kafarnaumo šimtininko tikėjimą ir skelbdamas Evangeliją Sicharo gyventojams, Jis jau buvo parodęs, kad nepritaria žydų netolerancijai. Tačiau samariečiai šį bei tą žinojo apie Dievą, o šimtininkas parodė palankumą Izraeliui. Dabar Jėzus suvedė mokinius su šia pagone, kurią jie nelaikė niekuo geresne už jos tautiečius, kad ji susilauktų malonės iš Jėzaus. Jis pateikė pavyzdį, kaip reikėtų elgtis su tokiu žmogumi. Mokiniai pagalvojo, kad Jėzus pernelyg laisvai švaistosi Savo malonės dovanomis. O Jis norėjo parodyti, kad Jo meilės neapsprendžia nei rasė, nei tautybė.SD 369.2

Sakydamas „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis ”, Jėzus konstatavo tiesą ir pasitarnaudamas kanaanietei Jis įgyvendino Savo misiją. Toji moteris buvo viena iš pražuvusių avių, kurią izraelitai turėjo gelbėti. Tai buvo jiems skirtasis darbas, kurį jie buvo apleidę ir kurį dabar atliko Kristus.SD 369.3

Šis veiksmas labiau atvėrė mokinių protus darbui, kuris jų laukė tarp pagonių. Jie išvydo platų savo tarnavimo lauką už Judėjos ribų. Jie išvydo sielas, kamuojamas sielvarto, kurio patyrusieji didesnę malonę nepažino. Tarp tų, kuriuos jie buvo išmokyti niekinti, buvo žmonių, laukiančių galingojo Gydytojo pagalbos ir trokštančių tiesos šviesos, kuri taip gausiai liejosi žydams.SD 369.4

Vėliau, kai žydai dar ryžtingiau nusigręžė nuo mokinių, nes šie paskelbė Jėzų pasaulio Gelbėtoju, ir kai Kristaus mirtis sugriovė sieną tarp žydų ir pagonių, ši ir kitos panašios pamokos liudijo apie papročių ar tautybės neribojamą Evangelijos darbą bei nukreipė jų žingsnius.SD 370.1

Išgelbėtojo apsilankymas Finikijoje ir ten atliktas stebuklas turėjo dar platesnį tikslą. Šis darbas buvo atliktas ne tik nelaimės prislėgtai moteriai ar net Jo mokiniams bei tiems, kuriems buvo skirti jų darbai, bet ir tam, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą” (Jono 20, 31) . Tie patys veiksniai, kurie atstumdavo žmones nuo Kristaus prieš aštuoniolika amžių, egzistuoja ir šiandien. Dvasia, pastačiusi sieną tarp žydų ir pagonių, vis dar veikia. Išdidumas ir prietarai išaugino storus mūrus, skiriančius įvairias žmonių klases. Kristus ir Jo misija buvo aiškinami neteisingai, todėl daugeliui atrodo, kad jie tiesiog atkirsti nuo Evangelijos. Tačiau tegul žmonės nesijaučia atskirti nuo Kristaus. Nėra žmogaus ar velnio sukurtų užtvarų, kurių neįveiktų tikėjimas.SD 370.2

Tikėjimas padėjo finikietei pralaužti užtvaras, pastatytas tarp žydų ir pagonių. Nepaisant įvairių veiksnių, kurie galėjo išmušti ją iš vėžių ir paskatinti suabejoti, ji pasitikėjo Gelbėtojo meile. Kristus nori, kad mes pasitikėtume Juo būtent taip. Išgelbėjimo palaiminimai skirti kiekvienai sielai. Tik pats žmogus gali atsisakyti tapti pažado Kristuje per Evangeliją dalininku.SD 370.3

Kastos Dievui kelia pasibjaurėjimą. Tokio pobūdžio dalykus Jis ignoruoja. Jo akyse visi žmonės vienodai vertingi. „Iš vienos šaknies Jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai Jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis Jį atrastų, nes Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų ”. Pas Jį kviečiami ateiti ir kartu gyventi visi, nepriklausomai nuo amžiaus, rango, tautybės ar religinių privilegijų. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo”; „Turtuolis ir vargšas turi ryšį: jų abiejų Kūrėjas yra Viešpats”; „Kas tik Jį tiki, neliks sugėdintas. Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie Jo šaukiasi: Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Apaštalų darbų 17, 26-27; Galatams 3, 28; Patarlių 22, 2; Romiečiams 10, 11-13) .SD 370.4