52—Dieviškasis Ganytojas

Šis skyrius pagrįstas Jono 10, 1-30

„AŠ - GERASIS ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę”; „Aš - gerasis ganytojas: Aš pažįstu savąsias, ir Manosios pažįsta Mane, kaip Mane pažįsta Tėvas ir Aš pažįstu Tėvą. Už avis Aš guldau Savo gyvybę ”.SD 443.1

Jėzus vėlgi rado kelią į Savo klausytojų protus per jiems gerai pažįstamus įvaizdžius. Jis palygino Dvasios įtaką su vėsiu, gaiviu vandeniu. Save Jis palygino su šviesa, gyvybės šaltiniu, džiaugsmu gamtai ir žmogui. Dabar Jis tapo gražų ganytojo gyvenimo paveikslą, atspindintį Jo ryšį su Jį tikinčiais. Joks kitas reginys Jo klausytojams nebuvo geriau pažįstamas už šį, ir Kristus jį amžiams padarė Savo tarnystės simboliu. Nuo tol mokiniai pažvelgę į bandą genančius piemenis visuomet prisimindavo Išgelbėtojo pamoką. Kiekviename ištikimame ganytojuje jie įžvelgdavo Kristų, o bejėgėse ir priklausomose avelėse matydavo save.SD 443.2

Štai kaip pranašas Izaijas paguodos žodžiais apibūdino Mesijo misiją: „Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: ‘Štai jūsų Dievas! ‘...Kaip piemuo ganys Jis Savo kaimenę, Savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės” (Izaijo 40, 9-11) . Dovydas giedojo: „Viešpats - mano Ganytojas, man nieko netrūksta” (Psalmė23,1) . O Šventoji Dvasia per Ezechielį paskelbė: „Tuomet paskirsiu jiems vieną ganytoją, ...jis juos ganys”; „Suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas”; „Sudarysiu su jais taikos sandorą’; „Jie nebebus grobis tautoms...; jie gyvens saugiai, nebus kas keltų jiems baimę” (Ezechielio 34, 23. 16. 25. 28) .SD 443.3

Šias pranašystes Kristus taikė Sau ir parodė kontrastą tarp Savo ir Izraelio vadų charakterio. Fariziejai buvo ką tik vieną išvarę iš kaimenės, nes šis drįso paliudyti apie Kristaus galią. Jie atstūmė sielą, kurią tikrasis Ganytojas traukė prie Savęs. Taip jie pasirodė neišmaną jiems pavestojo darbo ir neverti ganyti jiems patikėtos kaimenės. Dabar Jėzus atskleidė jiems kontrastą tarp jų ir Gerojo Ganytojo bei įvardijo Save kaip tikrąjį Viešpaties kaimenės sergėtoją. Tačiau prieš tai Jis kalba apie Save, pavartodamas kitą įvaizdį.SD 444.1

Jis pasakė: „Kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas ”. Fariziejai nesuprato, jog šie žodžiai skirti jiems. Kol jie svarstė savo širdyse, ką jie galėtų reikšti, Jėzus pasakė aiškiai: „Aš esu vartai. Jei kas eis per Mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų ”.SD 444.2

Kristus yra vartai Dievo kaimenei. Pro šiuos vartus nuo seniausių laikų rasdavo įėjimą visi Jo vaikai. Jėzuje, parodytame per provaizdžius, atskleistame per simbolius, apreikštame pranašystėse, atskleistame Jo mokiniams duotose pamokose ir per žmonių sūnus padarytuose stebukluose, jie regėjo Dievo Avinėlį, „kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jono 1, 29) , ir per Jį jie atvedami į Jo malonės kaimenę. Daug buvo tokių, kurie piršo pasauliui kitus tikėjimo objektus; buvo sukurta apeigų ir sistemų, kuriomis žmonės tikėjosi būti išteisinti ir sutaikyti su Dievu bei taip rasti įėjimą į Jo kaimenę. Tačiau vieninteliai vartai yra Kristus, todėl visi, kurie pakeitė Kristų kažkuo kitu ir mėgino patekti į kaimenę kažkaip kitaip, yra vagys ir plėšikai.SD 444.3

Fariziejai nėjo pro vartus. Jie skverbėsi į kaimenę kitais keliais - ne per Kristų ir neatliko tikrojo ganytojo darbo. Kunigai ir vyresnieji, Rašto aiškintojai ir fariziejai naikino gyvas ganyklas ir teršė gyvojo vandens šaltinius. Šiuos netikrus ganytojus taikliai apibūdina Dievo įkvėpti žodžiai: „Silpnųjų jūs nestiprinote, sergančiųjų negydėte, sužeistųjų netvarstėte, paklydusiųjų ir pražuvusiųjų neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu” (Ezechielio 34, 4) .SD 445.1

Visais laikais filosofai bei mokytojai dėstė pasauliui teorijas, kad patenkintų sielos troškulį. Kiekviena pagonių tauta turėjo savo didžiuosius mokytojus bei religijos sistemas, siūlančias kitus atpirkimo būdus nei Kristus, nukreipiančias žmonių akis nuo Tėvo veido ir pripildančias jų širdis baimės Tam, kuris teikia jiems tik palaiminimus. Jos apiplėšdavo Dievą, atimdavo iš Jo tai, kas Jam priklausė ir per pasaulio sukūrimą, ir per jo atpirkimą. Šie netikri mokytojai apiplėšia ir žmogų. Milijonus žmonių slegia netikros religijos, vergiška baimė, bejausmis abejingumas, sunkus kaip nešulinių gyvulių triūsas, vilties, džiaugsmo ar siekių čia, žemėje, nebuvimas ir tik nyki baimė, pagalvojus apie ateitį. Tik Dievo malonės Evangelija gali pakelti sielą. Dievo meilės, apsireiškusios Jo Sūnuje, apmąstymas kaip niekas kitas sujaudins širdį ir pažadins sielos galias. Kristus atėjo, kad atkurtų Dievo atvaizdą žmoguje, o kiekvienas, kuris atitraukia žmones nuo Kristaus, atitraukia juos nuo tikrojo tobulėjimo šaltinio; jis atima iš jų viltį, tikslą ir gyvenimo šlovę. Jis - vagis ir plėšikas.SD 445.2

„Kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas ”. Kristus yra ir vartai, ir ganytojas. Jis įeina pats per Save. Būtent per Savo auką Jis tampa avių ganytojas. „Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso Jo balso. Jis šaukia Savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas Saviškes, Jis eina priešakyje, o avys paskui Jį seka, nes pažįsta Jo balsą ”.SD 445.3

Iš visų gyvūnų, avys yra vienos iš baikščiausių ir bejėgių, tad Rytuose piemenys nepailsdami ir nuolatos prižiūri savo kaimenę. Už miesto sienų dabar, kaip ir senovėje, nėra saugu. Kaimenę bet kada gali užpulti plėšikai iš gretimų klajoklių genčių arba savo aukos tarp uolų tykantys žvėrys. Kerdžius budi žinodamas, jog rizikuoja savo paties gyvybe. Jokūbas, ganęs Labano avis Harano pievose, savo triūsą apibūdino taip: „Dienąpribaigdavo kaitra, o naktį - šaltis, negalėdavau akių sudėti” (Pradžios 31, 40). Ganyda-mas savo tėvo avis paauglys Dovydas viena ranka susiremdavo su liūtu ir lokiu bei išplėšdavo iš jų nasrų pagrobtą avelę.SD 445.4

Gindamas kaimenę per uolėtas kalvas, per miškus ir tarpeklius į prie upės žaliuojančias pievas, naktimis budėdamas prie jų vienas kalnuose, saugodamas nuo plėšikų, švelniai globodamas sergančias ir silpnąsias, ganytojas savo gyvenimu susitapatina su jomis. Atsiranda stiprus ir švelnus prisirišimas prie savo globotiPlėšikai iš gretimų klajoklių genčių tyko, nių. Kad ir kokia didelė hol galės mpulti bandą būtų kaimenė, piemuo žino kiekvieną avį. Kiekviena turi vardą ir piemens šaukiama tuo vardu atsiliepia.SD 446.1

Kaip žemiškas ganytojas pažįsta savo avis, taip ir dieviškasis pažįsta Savąsias, išsibarsčiusias po visą pasaulį. Jėzus pasakė: „ ‘Jūs esate Mano kaimenė, Mano žmogiškos ganyklos avys, o Aš esu jūsų Dievas’, - tai Viešpaties Dievo žodis”; „Pašaukiau tave vardu, ir tu esi Mano”; „Įrėžiau tavo vardą Savo rankos delne” (Ezechielio 34, 31; Izaijo 43, 1; 49, 16) .SD 446.2

Jėzus pažįsta kiekvieną iš mūsų ir atjaučia mūsų silpnumą. Jis žino kiekvieno iš mūsų vardą. Žino, kur kas gyvena, kuo kas užsiima. Kartais Jis duoda Savo tarnams nurodymus nueiti į tam tikrą gatvę tam tikrame mieste, į tam tikrus namus, ir surasti vieną iš Jo avių.SD 446.3

Kiekvieną sielą Jėzus pažįsta taip gerai, tarsi būtų numiręs tik už ją vieną. Kiekvieno nelaimės jaudina Jo širdį. Pagalbos šauksmas pasiekia Jo ausis. Jis atėjo, kad visus žmones patrauktų prie Savęs. Jėzus liepia jiems: „Sekite paskui Mane”, o Jo Dvasia jaudina jų širdis ir ragina juos ateiti pas Jį. Daugelis atsisako. Jėzus tokius žino. Žino ir tuos, kurie mielai priima Jo kvietimą ir yra pasirengę atsiduoti Jo ganytojiškam rūpinimuisi. Jis sako: „Manosios avys klauso Mano balso; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui Mane ”. Jis rūpinasi kiekvienu žmogum taip, tartum kito nebūtų visame pasaulyje.SD 447.1

„Jis šaukia Savąsias avis vardais ir jas išsiveda... Avys paskui Jį seka, nes pažįsta Jo balsą”. Rytuose piemuo nevaro savo avių. Jo priemonės - ne jėga ar bauginimas; eidamas priekyje, jis tiesiog šaukia jas. Jos pažįsta jo balsą ir paklūsta. Taip su Savosiomis avimis elgiasi ir Gelbėtojas - Ganytojas. Šventajame Rašte pasakyta: „Tu vedei Savo tautą lyg kaimenę Mozės ir Aarono rankomis”. Per pranašą Jėzus skelbė: „Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile ”. Jis nieko neverčia sekti paskui Jį. „Siejau juos su Savimi žmogiškais saitais, meilės ryšiais ”, - sako Jis (Psalmė 77, 21; Jeremijo 31, 3; Ozėjo 11, 4) .SD 447.2

Kristaus mokinius sekti paskui Jį skatina ne bausmės baimė ar amžino apdovanojimo viltis. Jie regi neprilygstamą Išgelbėtojo meilę, apreikštą per Jo kelionę žemėje nuo Betliejaus ėdžių iki Golgotos kryžiaus, ir toks Jėzaus vaizdas traukia, švelnina ir palenkia sielą. Žvelgiančiųjų į Jį širdyse prabunda meilė. Jie girdi Jo balsą ir seka paskui Jį.SD 447.3

Kaip piemuo eina savo avių priekyje ir pirmasis pasitinka kelyje tykančius pavojus, taip ir Jėzus elgiasi su Savo žmonėmis. „Išsivaręs visas Saviškes, Jis eina priešakyje ”. Kelias į dangų pašventintas Išgelbėtojo pėdsakų. Jis gali būti status ir nelygus, tačiau juo jau ėjo Jėzus; Jo pėdos pramynė takelį tarp aštrių dyglių, kad mums būtų lengviau. Kiekvieną naštą, kurią esame pašaukti nešti mes, nešė ir Jis.SD 447.4

Nors dabar Jis įžengęs Dievo akivaizdon ir kartu su Juo sėdi Visatos soste, Jėzus neprarado Savo gailestingumo. Šiandien ta pati švelni, užjaučianti širdis atvira visiems žmonijos vargams. Šiandien ranka, kuri buvo perverta, ištiesta dar labiau laiminti pasaulyje gyvenančią Savo tautą. „Jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš Mano rankos ”. Siela, kuri atsidavė Kristui, Jo akyse brangesnė už visą pasaulį. Išgelbėtojas ištvėrė Golgotos kančias, kad žmogus būtų išgelbėtas Jo karalystei. Jėzus niekada nepaliks to, už kurį numirė. Jeigu tik Jo sekėjai patys neapsispręs Jį palikti, Jis tvirtai laikys juos Savo glėbyje.SD 448.1

Visuose savo sunkumuose mes turime nepailstantį Pagalbininką. Jis nepalieka mūsų vienų grumtis su pagundomis, kovoti su blogiu ir būti sugniuždytiems naštų bei sielvartų. Nors dabar mirtingojo akims Jis nematomas, tikėjimo ausys gali girdėti Jo balsą: „Nebijok, Aš su tavim”; „Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius” (žr. Apreiškimo 1, 17-18) . Aš iškenčiau tavo sielvartus, kovojau tavo kovas, atlaikiau tavo pagundas. Aš suprantu tavo ašaras, nes Pats esu verkęs. Man pažįstama širdgėla, kuri glūdi pernelyg giliai, kad būtų papasakota žmogaus ausiai. Nemanyk, jog esi paliktas ir apleistas. Nors tavo skausmas nesuvirpina žmogiškos užuojautos stygų, žvelk į Mane ir gyvenk. “‘Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos - svirduliuoti, Mano meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, Mano ramybės sandora nesusvyruos’, - sako Viešpats, kuris tavęs pagailėjo” (Izaijo 54, 10) .SD 448.2

Kad ir kaip piemuo mylėtų avis, savo sūnus ir dukteris jis myli labiau. Jėzus - ne tik mūsų Ganytojas; Jis mūsų amžinasis Tėvas. Todėl Jis sako: „Aš pažįstu Savąsias, ir Manosios pažįsta Mane, kaip Mane pažįsta Tėvas ir Aš pažįstu Tėvą” (Jono 10, 14-15) . Kokie žodžiai! „Viengimis Sūnus - Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis” yra Tas, kurį Dievas paskelbė esant Jam artimą (žr. Jono 1, 18; Zacharijo 13, 7) . Ir štai bendravimas tarp Jėzaus ir amžinojo Dievo simbolizuoja bendravimą tarp Kristaus ir Jo vaikų žemėje!SD 448.3

Kadangi mes esame Jo Tėvo dovana ir atpildas už Jo darbą, Jėzus myli mus. Jis myli mus kaip Savo vaikus. Skaitytojau, Jis myli ir tave! Dangus negali suteikti nieko didesnio, nieko geresnio. Todėl tikėk!SD 449.1

Jėzus galvojo apie viso pasaulio žmones, kuriuos klaidina netikri piemenys. Tuos, kuriuos Jis troško suburti kaip Savo avis, išblaškyti tarp vilkų, todėl Jis pasakė: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas Man reikia atvesti; jos klausys Mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas” (Jono 10, 16) .SD 449.2

„Tėvas myli Mane, nes Aš guldau Savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau ”. Tai yra, Mano Tėvas taip jus pamilo, jog Jis dar labiau myli Mane už tai, kad atiduodu Savo gyvybę jums atpirkti. Tapdamas jūsų pakaitas ir garantas, atiduodamas Savo gyvybę, prisiimdamas jūsų sunkumus, jūsų nusižengimus, esu mylimas Savo Tėvo.SD 449.3

„Aš guldau Savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš Manęs, bet Aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti”. Nors kaip žmonių šeimos narys Jis buvo mirtingas, tačiau kaip Dievas, Jis buvo gyvybės versmė pasauliui. Jis galėjo atsilaikyti prieš mirtį ir nepasiduoti jos valdžiai, tačiau Jis Savo noru atidavė gyvybę, kad iškeltų į šviesą gyvybę ir nemirtingumą. Jis prisiėmė pasaulio nuodėmes, iškentė prakeikimą dėl jų ir paaukojo Savo gyvybę, kad žmonėms netektų amžiams pražūti. „Tačiau Jis prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus... Bet Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant Jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti Jo žaizdomis. Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o Viešpats užkrovė Jam mūsų visų kaltę” (Izaijo 53, 4-6) .SD 449.4