18— „Jam skirta augti, o man - mažėti”

Šis skyrius pagrįstas Jono 3, 22-36

KURĮ LAIKĄ Krikštytojo įtaka tautai buvo didesnė nei jos seniūnų, kunigų ar kunigaikščių. Jeigu jis būtų pasiskelbęs mesiju ir sukurstęs maištą prieš Romą, kunigai ir tauta būtų sekę paskui jį. Šėtonas buvo pasirengęs suvilioti Joną Krikštytoją visomis pasaulio užkariautojo ambicijomis. Nors aiškiai matydamas savo jėgą, Jonas atsisakė šio papirkimo. Dėmesį, kuris buvo skirtas jam, jis nukreipinėjo į Kitą.SD 154.1

Dabar Jonas Krikštytojas matė, kaip jo populiarumas slūgsta, o Gelbėtojo didėja. Kasdien aplink jį susiburdavo vis mažiau žmonių. Kai iš Jeruzalės prie Jordano atkeliavo Jėzus, žmonės plūdo pasiklausyti Jo. Jo mokinių skaičius vis didėjo. Daugelis ėjo krikštytis, ir, nors pats Kristus nekrikštijo, Jis buvo pavedęs tai Savo mokiniams. Taip Jis užantspaudavo Savo pirmtako misiją. Tačiau Jono mokiniai su pavydu žvelgė į augantį Jėzaus populiarumą. Jiems knietėjo sukritikuoti Jo darbą ir ilgai laukti progos nereikėjo. Jiems ir žydams kilo klausimas, ar krikštas apvalo sielą nuo nuodėmių; jie tvirtino, kad Jėzaus krikštas iš esmės skiriasi nuo Jono krikšto. Veikiai jie įsivėlė į ginčą su Kristaus mokiniais dėl to, kokie žodžiai turi būti tariami krikšto metu, o pagaliau ir dėl to, ar pastarieji apskritai turi teisę krikštyti.SD 154.2

Jono mokiniai susikrimtę atėjo pas jį ir pasiskundė: „Rabi, vyras, kuris buvo su tavimi Užjordanėje, kurį tu paliudijai, Jis taip pat ėmė krikštyti, ir visi bėga pas Jį ”. Šiais žodžiais šėtonas ėmė gundyti Joną. Nors atrodė, kad Jono misija eina į pabaigą, jis vis dar galėjo sutrukdyti Kristaus darbui. Jeigu jis būtų ėmęs gailėtis savęs arba nusivylęs ir pasijutęs nebereikalingas, būtų pasėjęs nesantarvės sėklas, sukurstęs pavydą ir gerokai sutrukdęs Evangelijai plisti.SD 154.3

Jonas kaip ir visi žmonės iš prigimties turėjo ydų bei silpnybių, bet Dievo meilės prisilietimas jį pakeitė. Jis gyveno savanaudiškumo ir ambicijų nesuterštoje atmosferoje, nepaliestoje pavydo geluonies. Jis nepritarė mokinių nepasitenkinimui, o parodė aiškiai suprantąs savo ryšį su Mesiju ir su džiaugsmu priimąs Tą, kuriam ruošė kelią.SD 155.1

Jonas pasakė: „Žmogus negali nieko pasiimti, jeigu nebus jam duota iš dangaus. Jūs patys galite man paliudyti, jog esu sakęs: Aš ne Mesijas! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku. Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu ”. Jis elgėsi kaip bičiulis, kaip pasiuntinys tarp susižadėjusių šalių, ruošiantis vestuves. Kai jaunikis gavo savąją nuotaką, bičiulio misija buvo baigta. Jis džiaugėsi ta sąjunga, kurią pats skatino. Jonas buvo pašauktas nukreipti žmones pas Jėzų, ir jis su džiaugsmu stebėjo Išgelbėtojo darbo sėkmę. Jis pasakė: „Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man - mažėti ”.SD 155.2

Su tikėjimu žvelgdamas į Atpirkėją, Jonas pakilo iki savęs išsižadėjimo aukštumų. Jis nesistengė patraukti žmones prie savęs, o kreipė jų mintis vis aukščiau ir aukščiau, kol jie įstengdavo pasitikėti Dievo Avinėliu. Jis pats virto tik balsu, šauksmu tyruose. Ir dabar jis su džiaugsmu priėmė tylą bei nežinomybę, kad tik visų akys būtų nukreiptos į gyvenimo Šviesą.SD 155.3

Tie, kurie yra ištikimi savo, kaip Dievo pasiuntinių, pašaukimui, neieškos sau garbės. Meilę sau paskandins meilėje Kristui. Jokia konkurencija nebjauros brangaus Evangelijos darbo. Jie pripažins, kad jų, kaip ir Jono Krikštytojo, darbas skelbti: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” (Jono 1, 29) Jie išaukštins Jėzų, o su Juo bus išaukštinta ir žmonija. „Juk aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas — Šventasis, sako taip: ‘Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais būnu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą’” (Izaijo 57, 15) .SD 155.4

Pranašo siela, kurioje nebeliko vietos sau, buvo kupina Dievo šviesos. Jam žvelgiant į Išgelbėtojo šlovę, jo žodžiai buvo beveik tokie patys, kaip tie, kuriuos pats Kristus ištarė Nikodemui. Jonas pasakė: „Kas iš aukštybių ateina, tas už visus viršesnis, o kas iš žemės gimė, žemiškas pats ir žemiškai kalba. Kas iš dangaus ateina, tas už visus viršesnis, ...nes ką yra Dievas atsiuntęs, tas kalba Dievo žodžius. Dievas teikia jam Dvasią be saiko ”. Kristus galėjo pasakyti: „Aš ieškau ne Savo valios, bet valios To, kuris Mane yra siuntęs” (Jono 5, 30) . Apie Jį buvo paskelbta: „Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, o Dieve, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius” (Hebrajams 1, 9) . Tėvas „teikia Jam Dvasią be saiko ”.SD 156.1

Taip yra ir su Kristaus sekėjais. Mes galime priimti dangaus šviesą tik išsilaisvinę nuo savojo „aš”. Kol visos mūsų mintys nepaklūsta Kristui, negalime įžvelgti Dievo charakterio ar tikėjimu priimti Kristaus. Visiems, kurie tai daro, Šventoji Dvasia teikiama be saiko. Kristuje „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė, ir jūs esate pripildyti Jame” (Kolosiečiams 2, 9-10) .SD 156.2

Nors Jono mokiniai tvirtino, kad visi žmonės bėga pas Kristų, Jonas, būdamas pastabesnis, atsakė: „Niekas Jo liudijimo neklauso ”. Labai retas kuris buvo pasirengęs priimti Jį kaip Gelbėtoją iš nuodėmių. Tačiau „kas Jo liudijimą priima, tas pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis” (Jono 3, 33) . „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą ”. Nėra reikalo ginčytis, kuris krikštas apvalo nuo nuodėmių - Kristaus ar Jono. Sielą atgaivina Kristaus malonė. Be Kristaus, krikštas, kaip ir bet kuris kitas tarnavimas, tėra nieko verta forma. „Kas nenori Sūnaus tikėti - gyvenimo nematys ”.SD 157.1

Apie Kristaus darbo sėkmingumą, kurį Krikštytojas sveikino su tokiu džiaugsmu, buvo pranešta ir Jeruzalės vyresniesiems. Kunigai ir rabinai, matydami, kaip žmonės apleidžia sinagogas ir plūsta į dykumą, pavydėjo Jonui įtakos; bet štai pasirodė Tas, kurio jėga dar labiau pritraukdavo minias. Izraelio didikai nepanoro kartu su Jonu sakyti: „Jam skirta augti, o man - mažėti ”. Jie vėl užsidegė ryžtu užkirsti kelią darbui, kuris atitraukė nuo jų žmones.SD 157.2

Jėzus žinojo, kad jie negailės pastangų tam, kad sukeltų nesantaiką tarp Jo ir Jono mokinių. Jis nujautė artėjančią audrą, kuri nušluos vieną iš didžiausių pranašų, kokie tik kada nors buvo duoti pasauliui. Norėdamas išvengti bet kokių nesusipratimų ar nesantaikos, Jis tyliai nutraukė darbą ir išvyko į Galilėją. Mes taip pat, būdami ištikimi tiesai, turime vengti visko, kas gali sukelti nesutarimus ir nesusipratimus. Mat vos tik jie kyla, prarandamos sielos. Susidarius aplinkybėms, dėl kurių gresia susiskaldymai, turime pasekti Jėzaus ir Jono Krikštytojo pavyzdžiu.SD 157.3

Jonas buvo pašauktas dirbti kaip reformatorius. Dėl to kilo pavojus, kad jo mokiniai sutelks visą dėmesį į jį, manydami, jog sėkmė priklauso nuo jo darbų, ir užmiršdami tą faktą, kad jis - tik Dievo įrankis. Tačiau Jono darbo neužteko, kad būtų padėti krikščionių Bažnyčios pamatai. Kai jis atliko savo misiją, turėjo būti atliktas kitas darbas, kuriam jo liudijimo neužteko. Jono mokiniai to nesuprato. Matydami atėjusį Kristų tęsti darbo, jie pavydėjo ir buvo nepatenkinti.SD 157.4

Tie patys pavojai egzistuoja ir šiandien. Dievas kviečia žmogų atlikti tam tikrą darbą; ir kai žmogus jį atlieka tiek, kiek sugeba, Viešpats pasitelkia kitus, kad jį tęstų. Tačiau kaip ir Jono mokiniams daugeliui atrodo, kad darbo sėkmė priklauso nuo to, kuris jį pradėjo. Dėmesys nukreipiamas ne į Dievą, o į žmogų, įsismelkia pavydas ir Dievo darbas subjaurojamas. Nepelnytai išaukštintam žmogui kyla pagunda puoselėti pasitikėjimą savimi. Jis nesupranta savo priklausomybės nuo Dievo. Žmonės mokomi pasitikėti žmogumi - taip yra klaidinami ir vedami tolyn nuo Dievo.SD 158.1

Dievo darbas neturi būti paženklintas žmogaus atvaizdo ir braižo. Viešpats vis pasitelkia įvairius pagalbininkus, per kuriuos Jo tikslas gali būti geriausiai įgyvendintas. Laimingi tie, kurie nori nusižeminti, kartu su Jonu Krikštytoju sakydami: „Jam skirta augti, o man - mažėti ”.SD 158.2