27—„Tu gali mane apvalyti”

Šis skyrius pagrįstas Mato 8, 2—4; 9, 1—8. 32—34;
Morkaus 1, 40—45; 2, 1—12; Luko 5, 12—28

IŠ VISŲ Rytuose žinomų ligų raupsai buvo sunkiausia. Nepagydomi, užkrečiami, su siaubingomis pasekmėmis savo aukoms, jie kėlė siaubą net drąsiausiems. Žydai šią ligą laikė bausme už nuodėmes, todėl vadino „Dievo rykšte” arba „Dievo pirštu”. Giliai įsišaknijusi, neišgydoma, mirtina, tautoje ji buvo nuodėmės simbolis. Apeiginis įstatymas raupsuotąjį skelbė esant nešvarų. Kaip ir mirusieji jis būdavo atskiriamas nuo sveikų žmonių. Viskas, ką jis paliesdavo, būdavo laikoma nešvariu. Net jo alsavimas esą užteršdavo orą. Žmogus, įtariantis sau šią ligą, turėjo stoti prieš kunigus, kad būtų ištirtas. Jeigu jis būdavo paskelbtas raupsuotuoju, jį atskirdavo nuo šeimos, Izraelio bendruomenės ir pasmerkdavo bendrauti tik su tokiais pačiais ligoniais. Šiuo požiūriu įstatymas buvo griežtas. Išimtis nebūdavo taikoma net karaliams ir valdovams. Šios siaubingos ligos apniktas monarchas turėdavo palikti skeptrą ir bėgti nuo visuomenės.SD 232.1

Toli nuo savo šeimos ir draugų, raupsuotasis turėjo kęsti ligos prakeikimą. Jis privalėjo skelbti apie savo negalią, plėšdamas nuo savęs drabužius ir perspėdamas visus bėgti šalin, kad neužsikrėstų. Žmonės su siaubu ir pasišlykštėjimu klausydavosi tų vienišų tremtinių gedulingų šūksnių: „Nešvarus! Nešvarus!”SD 232.2

Ten, kur tarnaudamas darbavosi Kristus, raupsuotųjų buvo daug, ir žinia apie Jo darbą įžiebė jiems viltį. Tačiau nuo pranašo Eliziejaus laikų dar niekas nebuvo išgydytas nuo šios ligos. Jie nedrįso tikėtis, kad Jėzus padarys jiems tai, ko dar nebuvo padaręs jokiam žmogui. Vis dėlto atsirado vienas, kurio širdyje gimė tikėjimas. Tačiau tas žmogus nežinojo, kaip pasiekti Jėzų. Atskirtas nuo visų, kaip jis galėtų susitikti su Gydytoju? Be to, ar Kristus tikrai jį gydytų? Gal Jis pasakytų, kad jo kančios — tai Dievo bausmė? Gal kaip fariziejai ir net patys gydytojai prakeiktų jį ir lieptų bėgti kuo toliau nuo žmonių? Jis prisiminė viską, ką girdėjo pasakojant apie Jėzų. Nė vienas, kreipęsis į Jį pagalbos, nebuvo atstumtas. Ligonis nusprendė susirasti Gelbėtoją. Nors kelti koją į miestą jam uždrausta, galbūt Jį sutiktų kur nors kalnų kely arba pamokslaujantį už miesto. Tai mažai tikėtina, tačiau viltis ruseno. SD 233.1

Raupsuotasis pasuko pas Išgelbėtoją. Jėzus pamokslavo prie ežero, ir aplink rinkosi žmonės. Stovėdamas atokiau, raupsuotasis išgirdo kelis žodžius iš Gelbėtojo lūpų. Jis matė, kaip Jėzus deda rankas ant ligonių. Matė, kaip luoši, akli, paralyžiuoti bei mirštantys nuo įvairių ligų pakyla sveiki ir šlovina Dievą už savo išlaisvinimą. Tikėjimas sustiprėjo jo širdyje. Jis slinko vis arčiau susispietusios minios. Apribojimai, kurių turėjo laikytis, žmonių saugumas, baimė, su kuria visi žvelgė į jį, — viskas pasimiršo. Jis galvojo tik apie palaimintąją viltį pasveikti.SD 233.2

Raupsuotasis atrodė baisiai. Liga paliko šiurpą keliančius ženklus, jo yrantis kūnas kėlė pasišlykštėjimą. Išvydę jį žmonės nustėrę ėmė trauktis atatupsti. Jie stūmė vieni kitus, kad išvengtų bet kokio sąlyčio su raupsuotuoju. Kai kas pamėgino neleisti jam eiti prie Jėzaus, bet veltui. Žmogus nei matė jų, nei girdėjo. Pasišlykštėjimas jų veiduose jam nieko nereiškė. Jis matė tik Dievo Sūnų. Girdėjo balsą tik To, kuris teikia gyvenimą mirštantiems. Prasibrovęs prie Jėzaus jis puolė Jam po kojų ir sušuko: „ ‘Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų’. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: ‘Noriu, būk švarus!’“(Mato 8, 2—3) SD 233.3

Raupsuotasis akimirksniu pasikeitė. Jo kūnas tapo sveikas, nervai jautrūs, raumenys tvirti. Žaizdos bei randai išnyko, ir jo oda tapo švelni, rausva, kaip sveiko vaiko.SD 234.1

Jėzus liepė žmogui nepasakoti, kas jam nutiko, bet eiti tiesiai į šventyklą ir paaukoti. Tokia auka galėjo būti priimta tik tada, kai jį apžiūrėję kunigai paskelbs žmogų esant visiškai sveiką. Kad ir kaip jie nenorėtų atlikti šį patarnavimą, išvengti patikrinimo ir sprendimo negalėjo.SD 234.2

Šventasis Raštas rodo, kaip griežtai Kristus liepė tylėti ir tučtuojau imtis veiksmų: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą kaip liudijimą jiems ”. Jeigu kunigai būtų sužinoję, kaip išgydytas raupsuotasis, iš savo neapykantos Kristui jie galėjo priimti neteisingą nuosprendį. Jėzus norėjo, kad žmogus nueitų į šventyklą dar prieš tai, kai kunigus pasieks gandai apie įvykusį stebuklą. Tik tokiu atveju galėjo būti priimtas nešališkas sprendimas ir pasveikusiajam leista vėl bendrauti su šeima bei draugais.SD 234.3

Buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių Kristus liepė žmogui tylėti. Gelbėtojas žinojo, kad Jo priešai nuolatos stengiasi sutrukdyti Jo darbui ir sukurstyti prieš Jį žmones. Jis žinojo, kad jeigu apie šio raupsuotojo išgydymą ims kalbėti kituose kraštuose, kenčiantieji šia siaubinga liga plūs pas Jį ir kils visuotinė baimė nuo jų užsikrėsti. Daugelis raupsuotųjų sveikatos dovana nepasinaudos kaip palaiminimu sau ir kitiems. O leisdamas jiems būriuotis aplink Save, Jis duotų progą apkaltinti Jį pažeidinėjant apeiginį įstatymą. Tada būtų sutrukdytas Evangelijos skelbimo darbas. SD 234.4

Tolimesni įvykiai patvirtino, jog Kristaus perspėjimas buvo teisingas. Daugybė žmonių, mačiusių raupsuotojo išgydymą, nekantravo sužinoti, ką nuspręs kunigai. Kai žmogus grįžo pas saviškius, kilo didžiulis džiaugsmas. Nors perspėtas Jėzaus, jis nesistengė nuslėpti savo išgydymo fakto. Iš tiesų nuslėpti tai buvo sunku, tačiau išgydytasis papasakojo, kas jam nutiko, plačiai aplinkui. Manydamas, kad Jėzus uždraudė jam kalbėti tik iš kuklumo, jis keliavo skelbdamas apie šio didžio Gydytojo galybę Žmogus nesuprato, kad kiekvienas tos jėgos apsireiškimas dar labiau paskatina kunigus ir vyresniuosius pražudyti Jėzų. Išgydytasis be galo brangino savo sveikatą. Jis džiaugėsi savo atgautomis jėgomis, sugrįžimu į visuomenę bei šeimą, todėl jam atrodė neįmanoma nešlovinti visa tai dovanojusio Gydytojo. Tačiau paviešinus šį faktą plačiai, atsirado kliūčių Gelbėtojo darbui. Pas Jį ėmė plūsti tokios minios, jog darbą kuriam laikui teko nutraukti.SD 234.5

Kiekvienas Kristaus tarnavimo įvykis turėjo toli siekiančias pasekmes. Jis reiškė kur kas daugiau nei pats veiksmas. Taip buvo ir raupsuotojo atveju. Nors Jėzus patarnavo visiems, atėjusiems pas Jį, Jis troško palaiminti ir tuos, kurie neatėjo. Patraukęs prie Savęs mokesčių rinkėjus, pagonis ir samariečius, Jis norėjo pasiekti ir savo prietaruose bei tradicijose užsidariusius kunigus bei Rašto aiškintojus. Išbandė visas priemones, kad prie jų prieitų. Siųsdamas išgydytą raupsuotąjį pas kunigus, Jis pateikė jiems įrodymą, kuris turėjo paneigti jų prietarus.SD 235.1

Fariziejai tvirtino, kad Kristaus mokymas prieštarauja Įstatymui, kurį Dievas davė per Mozę; tačiau tai, kad Jis liepė išgydytajam paaukoti pagal Įstatymą, paneigė šį kaltinimą. Tai buvo pakankamas liudijimas visiems, kurie norėjo įsitikinti.SD 235.2

Jeruzalės valdininkai išsiuntinėjo seklius, kad rastų bent kokį pretekstą nužudyti Kristų. Kristus atsakė į tai įrodydamas Savo meilę žmonijai, pagarbą Įstatymui ir jėgą išvaduoti iš nuodėmės bei mirties. Apie juos Jis liudijo: „Taip jie piktu Man atlygina už gera, neapykanta — už Mano meilę” (Psalmė 109, 5) . Tas, kuris ant kalno įsakė: „Mylėkite savo priešus”, Pats rodė šio principo laikymosi pavyzdį, neatsilygindamas „piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą”, bet, priešingai, laimindamas (Mato 5, 44; 1 Petro 3, 9) .SD 235.3

Tie patys kunigai, kurie buvo išvarę raupsuotąjį, patvirtino jo išgijimą. Šis viešai paskelbtas ir užrašytas sprendimas buvo nepaneigiamas liudijimas Kristaus naudai. Ir kai išgydytasis buvo sugrąžintas į Izraelio bendruomenę, patiems kunigams patvirtinus, kad jame neliko nė menkiausio ligos požymio, jis pats tapo gyvas savo Geradario liudytojas. Jis su džiaugsmu atnašavo auką ir aukštino Jėzaus vardą. Kunigai įsitikino dieviška Išgelbėtojo galia. Jiems buvo suteikta galimybė pažinti tiesą ir pasinaudoti šviesa. Atstumta ji atsitrauktų ir niekada nebegrįžtų. Daugelis tos šviesos nepriėmė; vis dėlto ji buvo duota ne veltui. Buvo sujaudinta ne viena širdis, kuri lig tol tylėjo. Per Gelbėtojo gyvenimą Jo misija, regis, mažai tesulaukė meilės atsako iš kunigų ir Rašto aiškintojų; tačiau Jam įžengus į dangų, „net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui” (Apaštalų darbų 6, 7) .SD 235.4

Kristaus darbas apvalant raupsuotąjį nuo šios siaubingos ligos iliustruoja Jo darbą apvalant sielą nuo nuodėmių. Žmogus, atėjęs pas Jėzų, buvo apniktas raupsų. Mirtini ligos nuodai buvo persmelkę visą kūną. Mokiniai stengėsi neleisti Mokytojui jį paliesti, mat raupsuotąjį palietęs žmogus pats tapdavo nešvarus. Tačiau uždėjęs rankas ant raupsuotojo Jėzus nesusitepė. Jo prisilietimas suteikė gyvybės jėgą. Raupsai pranyko. Taip yra ir su nuodėmių raupsais — giliai įsišaknijusiais, mirtinais ir nepavaldžiais žmogui. „Visa galva pasiligojusi, visa širdis alpstanti. Nuo kojų padų iki viršugalvio neturite jūs sveikos vietos. Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos” (Izaijo 1, 5—6) .SD 236.1

Tačiau Jėzus, atėjęs gyventi tarp žmonių, nesusitepė. Jo Artumas gydė nusidėjėlius. Kiekvienas, puolęs Jam po kojų ir su tikėjimu prašantis: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų”, išgirs atsakymą: „Noriu, būk švarus!” (Mato 8, 2—3) SD 236.2

Kai kuriais išgydymo atvejais Jėzus ne iš karto suteikdavo taip trokštamą palaiminimą. Tačiau vos tik kreipdavosi raupsuotasis, jis būdavo išgydomas. Kai meldžiame žemiškų dalykų, atsakymas gali ateiti negreitai arba Dievas gali duoti ne tai, ko prašėme. Tačiau kai maldaujame išvaduoti iš nuodėmių, viskas yra kitaip. Dievo valia yra apvalyti mus nuo nuodėmių, padaryti Savo vaikais ir įgalinti gyventi šventai. Kristus „atidavė Save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią” (Galatams 1, 4). Ir „mes tvirtai pasitikime Juo, nes ko tik prašome pagal Jo valią, Jis mūsų išklauso. O jeigu žinome, kad Jis mūsų išklauso, ko tik prašome, tai ir žinome turį, ko esame prašę” (1 Jono 5, 14-15). „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių” (1 Jono 1, 9) .SD 236.3

Kafarnaumo paraližiuotojo išgydymu Kristus vėlgi skelbė tą pačią tiesą. Stebuklas buvo padarytas tam, kad būtų parodyta Jo galia atleisti nuodėmes. Paraližiuotojo išgydymas iliustruoja ir kitas brangias tiesas. Jis kupinas vilties ir padrąsinimo, ir jo sąsaja su priekabių ieškančiais fariziejais taip pat yra perspėjanti pamoka.SD 237.1

Kaip ir raupsuotasis, šis paraližiuotasis buvo netekęs bet kokios vilties pasveikti. Jo liga buvo nuodėmingo gyvenimo pasekmė, o sąžinės graužatis dar labiau sunkino jo kančias. Jis jau seniai buvo kreipęsis į fariziejus ir gydytojus, vildamasis, kad šie palengvins jo sielos kančias ir fizinius skausmus. Tačiau šie šaltai atrėžė, kad jis neišgydomas, ir paliko jį Dievo valiai. Fariziejai žiūrėjo į ligą kaip į Dievo rūstybės ženklą ir ligonių bei vargetų šalinosi. Tačiau dažnai tie patys, kurie aukštino save kaip šventuosius, buvo kaltesni už jų smerkiamus kančios prislėgtus žmones.SD 237.2

Paralyžiuotas žmogus buvo visiškai bejėgis ir, nematydamas, kas jam galėtų padėti, nugrimzdo į neviltį. Bet štai jis išgirdo apie nuostabius Jėzaus darbus. Žmonės kalbėjo, jog pasveiksta tokie pat nuodėmingi ir bejėgiai kaip jis; apvalomi net raupsuotieji. Visa tai papasakoję bičiuliai padrąsino paraližiuotąjį patikėti, kad nuneštas pas Jėzų jis taip pat gali būti išgydytas. Tačiau prisiminęs, kaip susirgo, žmogus neįstengė puoselėti vilčių. Jis bijojo, kad tyrasis Gydytojas nepakęs jo Savo akivaizdoje.SD 237.3

Tačiau jis troško ne tiek pasveikti fiziškai, kiek atsikratyti nuodėmių naštos. Jeigu žmogui būtų pavykę susitikti su Jėzumi ir įsitikinti, kad jam atleista ir jis sutaikytas su Dangumi, jam būtų buvę tas pat - gyvens jis ar mirs, kad tik pagal Dievo valią. Mirštantysis šaukė: „O, kad galėčiau stoti Jo akivaizdon!” Gaišti nebebuvo galima; jo išsekęs kūnas jau merdėjo. Paraližiuotasis paprašė draugų nunešti jį pas Jėzų su visa lova, ir šie mielai sutiko. Tačiau namą, kuriame buvo apsistojęs Išgelbėtojas, buvo apsupusi tokia minia, jog ligoniui ir jo draugams prasibrauti prie Jo ar bent išgirsti Jo balsą buvo neįmanoma.SD 237.4

Jėzus mokė Petro namuose. Mokiniai, kaip įpratę, sėdėjo arčiausiai Jo. Be to, „ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės“. Pastarieji buvo atvykę šnipinėti, ieškodami, kuo apkaltinti Jėzų. Be šių pareigūnų buvo sugūžėjusi marga minia - uolieji, pagarbieji, smalsuoliai ir netikintys. Įvairiausių tautybių ir visuomenės sluoksnių atstovai. „O Viešpaties galybė skatino Jį gydyti”. Virš susirinkusiųjų pleveno gyvybės Dvasia, bet fariziejai ir gydytojai nejuto Jos buvimo. Gelbėtojas jiems neatrodė reikalingas, tad išgydymas buvo taip pat ne jiems. „Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia” (Luko 1, 53).SD 238.1

Paraližiuotojo bičiuliai ne sykį mėgino prasibrauti per minią, bet veltui. Ligonis dairėsi aplinkui su neapsakomu sielvartu. Nejaugi užges viltis, kai pagalba jau taip arti? Jo paprašyti draugai užkėlė jį ant namo stogo ir, praardę jį, nuleido ligonį tiesiai Jėzui prie kojų. Pamokslas buvo nutrauktas. Išgelbėtojas pažvelgė į skausmo iškankintą veidą ir išvydo į Jį įsmeigtas maldaujančias akis. Jis iškart perprato situaciją ir patraukė šią sumišusią bei abejojančią sielą prie Savęs. Kol paraližiuotas žmogus dar buvo namuose, Išgelbėtojas apkaltino jo sąžinę. Kai žmogus atgailavo dėl savo nuodėmių ir patikėjo Jėzaus galia jį atgaivinti, gyvybę teikianti Išgelbėtojo malonė pirmą kartą palaimino jo trokštančią širdį. Jėzus matė, kaip pirmosios tikėjimo kibirkštys perauga į įsitikinimą, kad Jis yra vienintelis nusidėjėlio padėjėjas, ir matė, kaip sulig kiekviena paraližiuotojo pastanga atsidurti Jo akivaizdoj, šis tikėjimas stiprėja. Ir štai Gelbėtojas ištarė žodžius, kurie kenčiančiajam nuskambėjo kaip gražiausia muzika: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!”SD 238.2

Nevilties našta nusirito nuo ligonio sielos; atleidimo ramybė apgaubė jo dvasią ir sušvito jo veide. Jo fiziniai skausmai praėjo, ir visa esybė pasikeitė. Bejėgis paraližiuotas žmogus buvo išgydytas! Kaltam nusidėjėliui atleista!SD 238.3

Paprastu tikėjimu jis priėmė Jėzaus žodžius kaip naujo gyvenimo malonę. Jis daugiau nieko nebeprašė, tik gulėjo palaimingai tylėdamas, mat buvo pernelyg kupinas ramybės, kad ką nors ištartų. Dangaus šviesa atsispindėjo jo veide, o žmonės žvelgė į jį su pagarbia baime.SD 239.1

Rabinai nekantriai laukė, kaip Kristus elgsis šioje situacijoje. Jie prisiminė, kaip tas žmogus kreipėsi į juos pagalbos, tačiau jie nesuteikė jam vilties ir nepaguodė. Maža to, jie paskelbė, kad jis turi kęsti Dievo prakeikimą už savo nuodėmes. Išvydus ligonį, jų atminty visa tai atgijo. Jie pastebėjo, kaip susidomėję viską stebi žmonės, ir išsigando, kad gali prarasti savo įtaką tarp jų.SD 239.2

Didikai nepratarė vienas kitam nė žodžio, bet susižvalgę perskaitė kitų veiduose tą pačią mintį, jog reikia kažką daryti, kad jausmų antplūdis būtų sutramdytas. Jėzus paskelbė, jog paraližiuotojo nuodėmės atleistos. Fariziejai tarėsi sugavę Jį piktžodžiaujant ir nusprendė, kad tai pakankamas įkaltis mirties bausmei. Jie pagalvojo: „Juk Jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!” (Morkaus 2, 7) SD 239.3

Įdėmiai pažvelgęs į juos - nuo šio žvilgsnio jie susigūžė ir atsitraukė, - Jėzus pasakė: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau - ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?’! O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, - čia Jis tarė paralyžiuotajam, - sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“.SD 239.4

Žmogus, atneštas pas Jėzų su neštuvais, lengvai ir grakščiai pašoko ant kojų kaip jaunuolis. Jo gyslomis tekėjo gyvybę teikiantis kraujas. Kiekvienas jo kūno organas staiga atgijo. Prislinkusį mirties šešėlį pakeitė žydinti sveikata. „Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: ‘Šiandien matėme nuostabių dalykų’“.SD 239.5

O, kokia nuostabi Kristaus meilė, išgydanti kaltuosius ir ligonius! Dieviškumas, užjaučiantis ir guodžiantis negalių apniktą žmoniją! O, kokia stebuklinga galia, parodyta žmonių vaikams! Kas gali suabejoti išgelbėjimo žinia? Kas gali paniekinti gailestingojo Atpirkėjo malonę?SD 240.1

Kad būtų sugrąžinta sveikata mirštančiam kūnui, reikia kūrybinės jėgos. Tas pats balsas, kuris kalbėjo gyvybę įkvepiančius žodžius iš žemės dulkių padarytam žmogui, kalbėjo gyvybę ir mirštančiam paralyžiuotam žmogui. Ir ta pati jėga, kuri suteikė gyvastį kūnui, atnaujino ir širdį. Tas, kuris kurdamas pasaulį „tarė, ir pasaulis pasidarė”, kuris „įsakė, ir visa atsirado” (Psalmė 33, 9) , kalbėjo gyvybės žodžius savo nusižengimais ir nuodėmėmis mirusiai sielai. Kūno išgydymas liudijo jėgą, kuri atnaujino širdį. Kristus liepė paraližiuotajam keltis ir eiti pridurdamas: „Kadžinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes“.SD 240.2

Paraližiuotas žmogus atrado Kristuje išgydymą ir sielai, ir kūnui. Po fizinio išgydymo atėjo dvasinė sveikata. Šios pamokos užmiršti negalima. Šiandien yra tūkstančiai kenčiančių fizines negalias, kurie, kaip ir tas paraližiuotas žmogus, trokšta išgirsti: „Tavo nuodėmės tau atleistos“. Nuodėmių našta su jos keliamu nerimu ir nepatenkintais troškimais ir yra ligų priežastis. Nusidėjėliai neranda atgaivos, kol neateina pas sielų Gydytoją. Ramybė, kurią gali suteikti tik Jėzus, gaivina protą irsuteikia sveikatą kūnui.SD 240.3

Jėzus atėjo, kad „velnio darbus sugriautų”; „Jame buvo gyvybė”, ir Jis sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų”. Jis - „gyvybę teikianti dvasia” (1 Jono 3, 8; Jono 1, 4; 10, 10; 1 Korintiečiams 15, 45) . Ir Jis vis dar turi tą pačią gyvybę teikiančią jėgą, kaip tada, kai žemėje gydė ligonius ir atleidinėjo nusidėjėliams. Jis „atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas” (Psalmė 103, 3) .SD 240.4

Paraližiuotojo išgydymą mačiusiems žmonėms atrodė, tarsi būtų atsivėręs dangus ir atsiskleidusi geresnio pasaulio šlovė. Kai išgydytasis ėjo per minią, kiekviename žingsnyje šlovindamas Dievą, jo kojos jam atrodė lengvos kaip plunksnelės, o žmonės skyrėsi į šalis, su pagarbia baime žvelgdami į jį ir tyliai kuždėdamiesi: „Šiandien matėme nuostabių dalykų ”.SD 240.5

Fariziejai iš nuostabos neteko amo ir jautėsi visiškai sugniuždyti. Jie matė, kad jų pavydas minios nesukurstys. Nuostabus stebuklas, padarytas žmogui, kurį jie buvo palikę Dievo rūstybei, padarė žmonėms tokį įspūdį, jog rabinai kuriam laikui liko pamiršti. Rabinai pamatė, kad Kristus turi galią, kurią jie buvo priskyrę tik Dievui; tačiau Jo švelnus orumas akivaizdžiai skyrėsi nuo jų puikybės. Jie buvo sukrėsti ir sugėdinti, jie pripažino pranašesnės esybės veikimą, bet to neišpažino. Juo aiškesni buvo įrodymai, kad Jėzus turi galią atleisti žemėje nuodėmes, juo labiau aukštieji kunigai klimpo į netikėjimą. Iš Petro namų, kur matė Jo žodžiu išgydytą paraližiuotąjį, jie išėjo regzti naujų kėslų, kaip nutildyti Dievo Sūnų.SD 241.1

Kristaus jėga išgydydavo fizines ligas, kad ir kokios sunkios ar įsisenėjusios jos būtų; tačiau tuose, kurie užsimerkdavo prieš šviesą, kur kas stipriau buvo įsigalėjusi sielos negalia. Raupsai ir paralyžius nebuvo tokie baisūs kaip fanatizmas ir netikėjimas.SD 241.2

Kai buvęs paraližiuotasis grįžo namo, ten kilo didžiulis džiaugsmas: juk jis buvo ką tik lėtai išneštas ant gulto, kurį dabar kuo lengviausiai parsinešė. Namiškiai susispietė aplinkui, ritosi džiaugsmo ašaros - jie negalėjo patikėti savo akimis. Jis stovėjo priešais juos tvirtas, kupinas jėgų vyras. Rankos, kurias jie buvo įpratę matyti be gyvybės ženklų, puikiausiai pakluso jo valiai. Anksčiau susitraukęs kūnas it išdžiūvęs kevalas dabar buvo gyvybingas, o papilkėjusi oda - švietė raudoniu. Jis vaikščiojo tvirtu, laisvu žingsniu. Kiekviena jo veido raukšlelė liudijo džiaugsmą ir viltį, o nuodėmės ir kančios žymes pakeitė tyrumo bei ramybės išraiška. Palaimingi dėkojimai sklido iš tų namų, ir Dievas buvo pašlovintas per Savo Sūnų, kuris suteikia viltį beviltiškiems ir jėgų pakirstiesiems. Tas žmogus ir jo šeima buvo pasiryžę atiduoti už Jėzų gyvybę. Nė menkiausia abejonė netemdė jų tikėjimo, joks netikėjimas nebjaurojo jų ištikimybės Tam, kuris atnešė į jų niūrius namus šviesą.SD 241.3