63—„Štai atvyksta tavo karaūus”

Šis skyrius pagrįstas Mato 21, 1-11; Morkaus 11, 1-10;
Luko 19, 29-44; Jono 12, 12-19

„DIDŽIAI DŽIŪGAUK, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas, Jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio” (Zacharijo 9, 9) .SD 523.1

Šitaip pranašas Zacharijas penki šimtai metų iki Kristaus gimimo apibūdino Karaliaus atėjimą į Izraelį. Dabar pranašystė turėjo išsipildyti. Tas, kuris lig šiol atsisakydavo karališkos garbės, štai įžygiuoja į Jeruzalę kaip pažadėtasis Dovydo sosto paveldėtojas.SD 523.2

Kristus pergalingai įžygiavo į Jeruzalę pirmąją savaitės dieną. Minios, plūdusios Jį pamatyti Betanijoje, ir dabar Jį lydėjo, trokšdamos išvysti, kaip Jis bus sutiktas. Daugelis dar keliavo į Jeruzalę švęsti žydų Velykų - jie taip pat prisijungė prie Jėzų sekusios minios. Atrodė, džiūgauja visa gamta. Medžiai jau buvo apsigaubę žaluma, o jų žiedai skleidė malonų aromatą. Bundanti gyvybė ir džiaugsmas įkvėpė žmones. Viltys, kad bus įkurta nauja karalystė, vėl atgijo.SD 523.3

Ketindamas joti į Jeruzalę, Jėzus išsiuntė du mokinius atvesti Jam asilę su asiliuku. Nuo pat gimimo Išgelbėtojas priklausė nuo svetimų žmonių paslaugumo. Ėdžios, kuriose Jis gulėjo, buvo pasiskolintos. Ir dabar, nors visi galvijai ant tūkstančių kalvų priklausė Jam, Jis turėjo prašyti kieno nors malonės dovanoti asiliuką, ant kurio galėtų įjoti į Jeruzalę kaip Karalius. Bet vėlgi pasireiškė Jo dieviškumas - netgi tuose nurodymuose, kuriuos Jis davė mokiniams, pavesdamas atlikti šią užduotį. Kaip Jis ir numatė, prašymas „jų reikia Viešpačiui ” buvo mielai išklausytas. Jėzus išsirinko asiliuką, ant kurio dar nebuvo sėdėjęs joks žmogus. Mokiniai, apimti entuziazmo, užklojo gyvulį savo drabužiais ir pasodino Mokytoją. Lig tol Jėzus visada keliavo pės-čias, todėl mokiniai iš pradžių stebėjosi, kad šįsyk Jis nusprendė joti. Bet sulig džiugia mintimi, kad Jis tuoj įžengs į sostinę, pasiskelbs Karaliumi ir įtvirtins Savo valdžią, jų širdyse nušvito viltis. Eidami vykdyti užduoties jie pasidalijo savo lūkesčiais su Jėzaus bičiuliais, ir žmonių jaudulys pasklido plačiai bei toli.SD 523.4

Karališkai įžygiuodamas į Jeruzalę Jėzus laikėsi žydų papročio. Jis jojo ant to paties gyvūno, kaip Izraelio karaliai, - pranašystėje buvo pasakyta, jog būtent taip Mesijas įžygiuos į Savo karalystę. Vos tik Jis atsisėdo ant asiliuko, orą sudrebino pratisi triumfo šūksniai. Minia sveikino Jį kaip Mesiją, savo Karalių. Pagaliau Jėzus sulaukė pagarbos, kurios Jam niekas lig tol nerodė, o mokiniai priėmė tai taip įrodymą, kad jų gražiausios viltys išsipildys, ir jie išvys Jį sėdintį soste. Minios buvo įsitikinusios, kad jų išvadavimo valanda jau čia pat. Jos jau įsivaizdavo, kaip romėnų kariuomenės vejamos iš Jeruzalės, o Izraelis vėl tampa nepriklausoma tauta. Visi nesitvėrė džiaugsmu ir, atiduodami pagarbą Jam, sveikino vieni kitus. Jie negalėjo sukurti išorinės pompastikos bei didybės, bet šlovino Jį laimingomis širdimis. Jie neįstengė Jam įteikti brangių dovanų, bet klojo Jo kely savo viršutinius drabužius bei alyvmedžių ir palmių šakeles. Jie nega-lėjo surengti triumfo procesijos pagal karališkus reikalavimus, bet mojavo palmių šakomis - pergalės simboliu gamtoje - ir garsiai šaukė „Osana! ”SD 524.1

Jiems taip žygiuojant, žmonių, išgirdusių apie Jėzaus atėjimą, vis daugėjo, ir jie skubėjo prisijungti prie procesijos. Į minią įsimaišę žiūrovai vis klausinėjo: „Kas tai? Ką reiškia šis sambrūzdis?” Jie visi buvo girdėję apie Jėzų ir tikėjosi, kad Jis ateis į Jeruzalę. Tačiau jie žinojo, kad Jis nė nemėgino užimti sosto, todėl dabar didžiai nustebo, jog tai Jis. Jie svarstė, kas gi paskatino taip pasikeisti Tą, kuris tvirtino, kad Jo karalystė - ne iš šio pasaulio.SD 524.2

Jų klausimus nutildė triumfo šūksnis. Įsiaudrinusi minia jį kartojo ir kartojo; jį pasigavo toli žengiantys žmonės ir aidu antrino supančios kalvos bei slėniai. Dabar prie procesijos prisijungė pulkai iš Jeruzalės. Iš daugybės žmonių, suplūdusių švęsti žydų Velykų, tūkstančiai skubėjo pasveikinti Jėzaus. Jie sveikino Jį mojuodami palmių šakelėmis ir griausmingai traukdami šventas giesmes. Šventykloje kunigai pūtė trimitą, kviesdami į vakarines pamaldas, bet mažai kas atsišaukė, ir tautos vadovai sunerimę kalbėjosi: „Štai visas pasaulis eina paskui Jį!”SD 525.1

Dar niekada Savo žemiškajame gyvenime Jėzus nebuvo leidęs įvykti tokiai demonstracijai. Jis aiškiai numatė pasekmes. Tai būtų atvedę Jį prie kryžiaus. Tačiau dabar Jis norėjo viešai prisistatyti kaip Atpirkėjas. Jis troško atkreipti dėmesį į Savo auką, kuri turėjo vainikuoti Jo misiją nupuolusiame pasaulyje. Žmonėms renkantis į Jeruzalę švęsti žydų Velykų, Jis, Avinėlio provaizdis, Savo noru sutiko būti paaukotas. Jo mirtis už pasaulio nuodėmes turėjo tapti Jo Bažnyčiai visais ateisiančiais amžiais gilių apmąstymų ir tyrinėjimų objektas. Kiekvienas su tuo susijęs faktas turėjo būti priimamas be abejonių. Todėl buvo būtina, kad visų akys būtų nukreiptos į Jį; įvykiai prieš Jo didžiąją auką turėjo būti tokie, kad atkreiptų dėmesį į pačią auką. Po tokio viešo Jo įžygiavimo į Jeruzalę visų žvilgsniai turėjo sekti Jo spartų žengimą į finalinę sceną.SD 525.2

Apie įvykius, susijusius su šiuo pergalingu įžygiavimu, kalbėjo kiekvienas, taigi visų mintys buvo nukreiptos į Jėzų. Po Jo nukryžiavimo daugelis prisiminė šiuos įvykius ir siejo juos su Jo patirtais sunkumais bei mirtimi. Jie ėmė gilintis į pranašystes ir įsitikino, kad Jėzus buvo Mesijas; taip visose šalyse daugėjo atsivertusiųjų į tikėjimą.SD 525.3

Šioje pergalingoje Savo žemiško gyvenimo scenoje Išgelbėtojas galėjo pasirodyti lydimas dangaus angelų ir Dievo trimitų gausmo; tačiau tai būtų prieštaravę Jo misijos tikslui, prieštaravę Įstatymui, kuris valdė Jo gyvenimą. Jis liko ištikimas Savo pasirinktam nuolankumui. Jis turėjo nešti žmogiškumo naštą, kol Jo gyvybė bus atiduota už pasaulio gyvybę.SD 525.4

Tą dieną, kuri mokiniams atrodė tokia pergalinga, būtų temdę niūrūs debesys, jeigu jie būtų žinoję, kad šis džiaugsmas - tik įžanga į jų Mokytojo kančias ir mirtį. Nors Jis ne kartą buvo jiems kalbėjęs apie Savo auką, džiaugdamiesi šia malonia akimirka, jie užmiršo Jo liūdnus žodžius ir laukė Jo klestinčio viešpatavimo Dovydo soste.SD 526.1

Prie procesijos prisidėjo vis naujų žmonių, ir visi, išskyrus nedaugelį, pagauti tos valandos įkvėpimo, šaukė „Osana!”, ir tas šauksmas aidėjo kalvose bei slėniuose. Žmonės be paliovos kartojo: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!”SD 526.2

Pasaulis dar nebuvo regėjęs tokios triumfo eisenos. Ji nebuvo panaši į garsiųjų žemės užkariautojų. Čia nebuvo nei nusiminusių belaisvių, nei karo trofėjų. Tačiau Gelbėtoją supo šlovingi Jo meilės triūso dėl nuodėmingo žmogaus trofėjai. Tiesa, būta ir belaisvių - tų, kuriuos Jis atgavo iš šėtono valdžios, melsdamas Dievą juos išlaisvinti. Priekyje ėjo aklieji, kuriems Jis grąžino regėjimą. Nebyliai atsirišusiais liežuviais užvis garsiau šaukė „Osana!” Jo išgydyti luošiai nesitvėrė džiaugsmu ir aktyviausiai laužė palmių šakeles bei mojavo jomis priešais Gelbėtoją. Našlės ir našlaičiai aukštino Jėzaus vardą už Jo gailestingumo darbus dėl jų. Jo apvalyti raupsuotieji klojo Jo kely savo švarius drabužius ir sveikino Jį kaip šlovės Karalių. Minioje buvo ir tokių, kuriuos Jo balsas prikėlė iš numirusių. Lozorius, kurio kūnas jau buvo beyrąs kape, bet kuris dabar tryško kupino jėgų vyro džiaugsmu, vedė gyvulį, ant kurio jojo Gelbėtojas.SD 526.3

Šią sceną matė daugelis fariziejų ir, degdami pavydu ir pykčiu, stengėsi nukreipti visuomenės jausmus kita linkme. Pasitelkę visą savo valdžią, jie mėgino nutildyti žmones; tačiau jų kreipimasis ir grasinimai tik didino entuziazmą. Jie bijojo, kad ši minia, tokia galinga dėl savo gausumo, paskelbs Jėzų karaliumi. Pagaliau jie griebėsi paskutinės priemonės: prasibrovę prie Išgelbėtojo, jie priekaištingai ir grasinamai sušuko: „Mokytojau, sudrausk Savo mokinius!” Jie skelbė, kad tokia triukšminga demonstracija neteisėta ir valdininkai jai nedavė leidimo. Tačiau juos nutildė Jėzaus atsakymas: „Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!” Šią triumfo eiseną buvo surengęs pats Dievas. Apie ją kalbėjo pranašas, ir žmogus buvo bejėgis pasipriešinti tam, ką Dievas numatė. Jeigu žmonėms būtų nepavykę vykdyti Jo plano, Jis būtų suteikęs balsą negyviems akmenims, ir jie būtų šlovinimo šūksniais sveikinę Jo Sūnų. Nutildytiems fariziejams pasitraukus, šimtai balsų ėmė kartoti Zacharijo žodžius: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas, Jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio ”.SD 526.4

Kai eisena pasiekė kalvos viršūnę ir buvo besileidžianti į miestą, Jėzus sustojo, o kartu su Juo ir daugybė žmonių. Priešais juos besileidžiančios saulės spinduliuose maudėsi šlovingoji Jeruzalė. Visų akis patraukė šventykla. Ji buvo didingai iškilusi virš visų kitų pastatų ir tarsi rodė į dangų, nukreipdama žmones pas vienintelį ir gyvą Dievą. Ši šventykla nuo seno buvo žydų tautos pasididžiavimas ir šlovė. Jos didybė buvo pakerėjusi ir romėnus. Romėnų paskirtasis karalius kartu su žydais ėmėsi ją atstatyti bei išpuošti, o Romos imperatorius praturtino ją savo dovanomis. Savo tvirtumu, turtais ir didybe ji buvo vienas iš pasaulio stebuklų.SD 527.1

Vakarop krypstanti saulė, parausvindama ir paauksindama dangų, prašmatniai apšvietė tyro balto marmuro šventyklos sienas bei sutvisko jos auksiniuose bokštuose. Nuo kalvos viršūnės, kur stovėjo Jėzus su Savo sekėjais, ji atrodė kaip masyvus sniego statinys su aukso smailėmis. Prie šventyklos durų geriausių meistrų rankomis buvo padarytas aukso ir sidabro vynmedis su žaliais lapais bei didžiulėmis uogų kekėmis. Ši puošmena simbolizavo Izraelį, kaip klestintį vynmedį. Auksas, sidabras ir gyva žalia spalva buvo suderinti itin skoningai bei įmantriai. Vynmedis grakščiai vijosi aplink baltas, blizgančias kolonas, spindinčiais ūseliais kabindamasis už jų aukso ornamentų. Besileidžiančios saulės didybėje jis švytėjo kaip iš dangaus nužengusi šlovė.SD 527.2

Jėzus ir nuščiuvusi minia, pakerėta atsivėrusio grožio, žvelgė į tą reginį. Visų akys nukrypo į Gelbėtoją - žmonės tikėjosi Jo veide išvysti susižavėjimą, kurį patys jautė. Tačiau Jį gaubė liūdesys. Jie nustebo ir nusivylė, matydami Jo akyse ašaras, Jo kūną linguojantį kaip nendrę audroje, ir išgirdę sielvarto dejonę iš Jo virpančių lūpų. O, koks tai buvo reginys angelams! Jų mylimas Vadas plūsta kančios ašaromis! Koks tai buvo reginys patenkintai miniai, kuri triumfo šūksniais ir mojuojamomis palmių šakelėmis atlydėjo Jį į šlovingąjį miestą, kurį tikėjosi, kad Jis valdys! Jėzus verkė ir prie Lozoriaus kapo, bet tai buvo dieviška širdgėla užjaučiant sielvartaujančius žmones. O šis netikėtas liūdesys buvo it dejonės gaida grandioziniame triumfo chore. Džiaugsmo siautuly, kai visi atidavinėjo Jam pagarbą, Izraelio Karalius verkė; tai buvo ne tylios palaimos ašaros, o nesuvaldomos kančios ašaros ir dejonės. Minią staiga apėmė liūdesys. Pergalingi šūksniai nuščiuvo. Daugelis pravirko iš jiems nesuvokiamos širdgėlos.SD 528.1

Jėzus raudojo ne dėl to, kad žinojo, kokios kančios Jo laukia. Priešais Jį buvo Getsemanės sodas, kur veikiai Jį turėjo apgaubti didžiulės tamsos siaubas. Buvo matyti ir Avių vartai, per kuriuos šimtus metų buvo genami aukoti skirti gyvuliai. Greitai šie vartai atsivers Jam, didžiajam Provaizdžiui, kurio auką už pasaulio nuodėmes simbolizavo visos anos aukos. Netoliese buvo Golgota, Jo artėjančios agonijos vieta. Vis dėlto ne dėl šių Jo žiaurią mirtį primenančių dalykų Atpirkėjas verkė ir dejavo dvasios kančiose. Tai nebuvo sielvartas dėl Savęs. Mintys apie Savo kančias nebaugino šios kilnios, pasiaukojančios sielos. Jėzaus širdį pervėrė Jeruzalės reginys - Jeruzalės, kuri atstūmė Dievo Sūnų ir paniekino Jo meilę, kuri nesileido įtikinama Jo galingų stebuklų ir buvo pasirengusi atimti Jo gyvybę. Jis matė, kokia ji kalta atstūmusi savo Atpirkėją ir kokia galėjo būti, jei būtų priėmusi Tą, kuris vienintelis galėjo išgydyti jos žaizdas. Jis atėjo jos išgelbėti; kaip galėjo palikti ją likimo valiai?SD 528.2

Izraelis buvo išrinktoji tauta; jų šventykloje apsigyveno Dievas; ji buvo aukšta ir graži, „visos žemės džiaugsmas” (Psalmė 48, 3) . Ji liudijo apie daugiau kaip tūkstantį metų trunkančią Kristaus globą bei švelnią meilę, su kuria tėvas augina savo vienintelį vaiką. Šioje šventykloje pranašai išsakė savo svarbius perspėjimus. Čia lingavo degantys smilkytuvai ir smilkalai, sumišę su žmonių maldomis, kilo pas Dievą. Čia plūdo gyvulių kraujas, simbolizuojantis Kristaus kraują. Čia Jehova apreiškė Savo šlovę virš malonės sosto. Čia tarnavo kunigai, ir per amžius vyko iškilmingos simbolinės apeigos. Tačiau visa tai turėjo baigtis.SD 529.1

Jėzus pakėlė ranką - tą, kuria taip dažnai laimino ligonius ir kenčiančiuosius, - ir mostelėjęs ja į pasmerktą miestą, iš sielvarto trūkčiojančiu balsu sušuko: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę!” Čia Gelbėtojas nutilo ir neišsakė to, kokioj padėty būtų Jeruzalė, jeigu būtų priėmusi Dievo siūlomą pagalbą - Jo mylimo Sūnaus dovaną. Jeigu Jeruzalė būtų žinojusi tai, ką privalėjo žinoti, ir priėmusi Dangaus siųstą šviesą, ji būtų didžiavusis savo klestėjimu kaip karalysčių karalienė, laisva Dievo duotojoj stiprybėje. Prie jos vartų nestovėtų ginkluoti kareiviai, ir romėnų vėliavos neplazdėtų nuo jos sienų. Šlovingas likimas galėjo palaiminti Jeruzalę, jeigu ji būtų priėmusi savo Atpirkėją - dovaną, Dievo Sūnų. Jėzus matė, kad ji per Jį galėjo būti išgydyta nuo sunkios ligos, išlaisvinta iš vergijos ir sustiprinta kaip galinga žemės sostinė. Nuo jos sienų taikos balandis būtų skridęs į visas tautas. Ji būtų buvusi pasaulio šlovės diadema.SD 529.2

Bet štai šviesus paveikslas, kokia būtų galėjusi būti Jeruzalė, Išgelbėtojo akyse išblėsta. Jis supranta, kad dabar ją slegia romėnų jungas, Dievo rūstybė, ir ji pasmerkta Jo bausmei. Jis atnaujina Savo nutrūkusios raudos giją: „Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave py-limu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavimi ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto ”.SD 529.3

Kristus atėjo, kad išgelbėtų Jeruzalę su jos vaikais, tačiau fariziejų išdidumas, veidmainystė, pavydas ir pyktis sutrukdė Jam pasiekti Savo tikslą. Jėzus žinojo, kokios siaubingos negandos užgrius pasmerktąjį miestą. Jis regėjo Jeruzalę apsuptą kariuomenių, apgultus gyventojus badaujančius ir mirštančius, matė, kaip motinos minta savo mirusių vaikų kūnais, kaip tėvai ir vaikai atiminėja vieni iš kitų paskutinį maisto kąsnelį, kaip bado gniaužtai užsmaugia švelnius jausmus. Jis regėjo, kaip žydai per savo kietasprandiškumą atstūmę Jo siūlomą išgelbėjimą, atsisakys paklusti ir įsiveržusioms kariuomenėms. Jis regėjo Golgotą, ant kurios turėjo būti iškeltas, ir gausybę kryžių joje - kaip miško medžių. Jis matė kankinamus ir nukryžiuotus žmones, nusiaubtus gražius rūmus, sugriautą šventyklą, iš kurios masyvių sienų neliks akmens ant akmens, o visą miestą sulygintą su žemėmis. Suprantama, kodėl Išgelbėtojas raudojo, regėdamas tokius siaubingus vaizdus.SD 530.1

Jeruzalė buvo Jo globojamas kūdikis, ir kaip švelnus tėvas liūdi dėl nuklydusio sūnaus, taip Jėzus verkė dėl mylimo miesto. Kaip Aš galiu tave palikti? Kaip galiu matyti tave niokojamą? Nejaugi turiu tau leisti pripildyti nedorybių taurę? Viena siela tokia vertinga, kad palyginti su ja nieko verti ištisi pasauliai, o dabar turėjo žūti visa tauta. Kai danguje nebeliks sparčiai vakarop riedančios saulės, Jeruzalei tekusi malonės diena bus baigta. Eisenai sustojus ant Alyvų kalno, miestui dar nebuvo vėlu atgailauti. Gailestingumo angelas jau buvo išskleidęs sparnus nužengti nuo aukso sosto ir įvykdyti teisingumą bei sparčiai artėjantį teismą. Bet meilės kupina Kristaus širdis vis dar meldėsi už Jeruzalę, kuri pasityčiojo iš Jo malonės, paniekino Jo perspėjimus ir buvo pasirengusi susitepti rankas Jo krauju. Jeigu tik Jeruzalė atgailautų, dar nebūtų per vėlu. Gal paskutiniesiems besileidžiančios saulės spinduliams užkliudžius šventyklą, jos bokštus ir bokštelius koks nors gerasis angelas atves ją į Gelbėtojo meilę ir apsaugos nuo siaubingos lemties? Gražusis ir nuodėmingasis mieste, užmėtęs akmenimis pranašus, atstūmęs Dievo Sūnų, per savo neatgailavimą susirakinęs vergijos grandinėmis, tavo malonės diena jau kone baigėsi!SD 530.2

Tačiau Dievo Dvasia vėlgi prabilo Jeruzalei. Dienai nepasibaigus, Kristus gavo dar vieną liudijimą. Pasigirdo balsas, atsiliepiantis į pranašiškos praeities kvietimą. Jeigu Jeruzalė išgirs šį šauksmą, jei priims Gelbėtoją, kuris žengia per jos vartus, ji dar gali būti išgelbėta.SD 531.1

Jeruzalės valdininkus pasiekė žinia, kad lydimas gausios minios į miestą atkeliauja Jėzus. Tačiau jie neapsidžiaugė Dievo Sūnumi. Jie išėjo pasitikti Jo iš baimės, tikėdamiesi išsklaidyti minią. Eisenai leidžiantis nuo Alyvų kalno, valdininkai pastojo jai kelią. Jie pasidomėjo, kodėl jie taip džiaugiasi. Jiems paklausus „Kas tai?”, mokiniai, kupini įkvėpimo dvasios, atsakė. Jie iškalbingai pakartojo pranašystes apie Kristų:SD 531.2

Adomas jums atsakys, kad tai moters ainis, kuris sutriuškins gyvatei galvą.SD 531.3

Paklauskite Abraomo, ir jis jums paliudys, kad tai „Salemo karalius Melchizedekas ”, Ramybės Karalius (Pradžios 14,18) .SD 531.4

Jokūbas jums atsakys, kad Jis - Sutaikintojas iš Judo giminės.SD 531.5

Izaijas pasakys: „Emanuelis”, „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis” (Izaijo 7, 14; 9, 5) .SD 531.6

Jeremijas atsakys, kad Jis - Dovydo Palikuonis, „Viešpats mūsų teisumas” (Jeremijo 23, 6) .SD 531.7

Danielius atsakys, kad Jis Mesijas.SD 531.8

Ozėjas atsakys, kad Jis „Viešpats, Galybių Dievas, Viešpats yra Jo vardas” (Ozėjo 12, 6) .SD 531.9

Jonas Krikštytojas atsakys: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jono 1, 29).SD 531.10

Didysis Jehova nuo Savo sosto paskelbs: „Šitas yra Mano mylimasis Sūnus” (Mato 3, 17).SD 531.11

Mes, Jo mokiniai, išpažįstame, kad Jis - Jėzus, Mesijas, gyvybės Kunigaikštis, pasaulio Atpirkėjas.SD 531.12

O tamsos galių kunigaikštis pripažįsta Jį sakydamas: „Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!” (Morkaus 1, 24) SD 531.13