3— „Laiko Pilnatvė”

„ATĖJUS LAIKO pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę” (Galatams 4, 4-5) .SD 26.1

Išgelbėtojo atėjimas buvo išpranašautas dar Edeno sode. Kai Adomas ir Ieva pirmą kartą išgirdo šį pažadą, jie tikėjosi jo greito išsipildymo. Jie su džiaugsmu pasveikino savo pirmagimį sūnų, manydami, jog jis ir esąs Išvaduotojas. Tačiau pažadas vis nesipildė. Jį gavusieji taip ir numirė neišvydę to įvykstant. Nuo Henocho laikų per patriarchus ir pranašus pažadas buvo kartojamas ir Gelbėtojo atėjimo viltis puoselėjama, bet Jis vis nesirodė. Danieliaus pranašystė atskleidė Jo atėjimo laiką, tačiau ji nebuvo teisingai suprasta. Slinko šimtmečiai; pranašų balsai nutilo. Izraelį slėgė sunki priespauda, ir daugeliui veržėsi šūksnis: „Dienos prabėga, ir regėjimai nueina niekais” (Ezechielio 12, 22) .SD 26.2

Tačiau kaip žvaigždės sukasi milžiniška joms skirtąja orbita, taip ir Dievo tikslų išsipildymas nei skuba, nei vėluoja. Aklinos tamsos ir rūkstančios krosnies simboliais Dievas kalbėjo Abraomui apie Izraelio vergiją Egipte ir nurodė, kad jų klajonės truks keturis šimtus metų. „Po to jie išeis su dideliu lobiu” (Pradžios 15, 14) , - pasakė Jis. Pagal tą žodį, visos išdidžiosios faraono imperijos pajėgos kovojo veltui. „Tą pačią dieną, visos Viešpaties gretos išėjo iš Egipto žemės” (Išėjimo 12, 41) . Taigi Dangaus taryboje buvo nustatyta Kristaus atėjimo valanda. Kai didysis laikrodis ją išmušė, Betliejuje gimė Jėzus.SD 26.3

„Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų ”. Apvaizdos valia tautos judėjo ir kilo tokia žmogiško impulso bei įtakos banga, kad pasaulis buvo pasirengęs Išvaduotojo atėjimui. Tautas suvienijo viena valdžia. Plačiai buvo kalbama viena kalba, kuri visur buvo laikoma literatūrine. Po visas šalis išblaškyti žydai rinkosi į kasmetines šventes Jeruzalėje. Grįžę į savo laikinas gyvenvietes jie galėjo skleisti po pasaulį žinią apie ateisiantį Mesiją.SD 27.1

Tuo metu pagoniškų sistemų įtaka žmonėms silpo. Žmonės buvo pavargę nuo pompastikos ir pramanų. Jiems reikėjo religijos, kuri patenkintų širdies troškimus. Nors atrodė, kad tiesos šviesa apleido žmoniją, bet pasitaikydavo tokių, kurie, būdami kupini sumaišties bei sielvarto, jos ieškojo. Jie troško pažinti gyvąjį Dievą ir būti tikri, kad po mirties jų laukia gyvenimas.SD 27.2

Žydams nutolus nuo Dievo, jų tikėjimas ėmė silpti ir viltis beveik nebenušvietė ateities. Pranašų žodžiai buvo nebesuprantami. Mirtis daugeliui tapo siaubinga paslaptis; anapusybę gaubė nežinia ir tamsa. Ne tik Betliejaus motinų dejones, bet ir didžiosios žmonijos dalies šauksmą per šimtmečius nešė pranašo balsas, ir tas balsas buvo girdėti Ramoje - „garsios dejonės ir aimanos; tai Rachelė rauda savo vaikų, ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra” (Mato 2, 18) . „Ūksmingoje mirties šalyje” žmonės nerado nusiraminimo. Ilgesingomis akimis jie laukė ateisiančio Išvaduotojo, kuris išsklaidys tamsą ir atskleis ateities paslaptis.SD 27.3

Žmonių, pranašavusių dieviškojo Mokytojo atėjimą, būta ir ne žydų tautoje. Šie žmonės ieškojo tiesos, ir jiems buvo suteikta Įkvėpimo Dvasia. Vienas po kito, kaip žvaigždės tamsiame danguje, radosi tokie mokytojai. Jų pranašystės žodžiai kurstė viltį tūkstančių pagonių širdyse.SD 27.4

Per šimtus metų Šventasis Raštas buvo išverstas į graikų kalbą ir tapo plačiai skaitomas visoje Romos imperijoje. Po visus kraštus išblaškyti žydai Mesijo atėjimo laukė kartu su dalimi pagonių. Tarp tų, kuriuos žydai laikė pagonimis, buvo žmonių, kurie geriau suprato Šventojo Rašto pranašystes apie Mesiją negu Izraelio mokytojai. Kai kurie tikėjosi, kad atėjęs Jis išvaduos iš nuodėmių. Filosofai stengėsi įsigilinti į hebrajų gyvenimo paslaptis. Tačiau žydų fanatizmas trukdė sklisti šviesai. Siekdami išsaugoti savo atskirumą nuo kitų tautų jie nenoriai dalijosi vis dar turimomis žiniomis apie simboliškąsias apeigas. Turėjo ateiti tikrasis Aiškintojas. Tas, apie kurį liudijo visi šie simboliai, turėjo ir atskleisti jų prasmę.SD 27.5

Per gamtą, per pirmavaizdžius ir simbolius, per patriarchus ir pranašus Dievas kalbėjo pasauliui. Žmonijos pamokos turėjo vykti žmonių kalba. Sandoros Pasiuntinys turėjo kalbėti su žmonėmis. Jo balsas turėjo būti girdimas Jo paties šventykloje. Kristus turėjo ateiti, kad ištartų žodžius, kurie bus aiškiai ir tiksliai suprasti. Jis, tiesos autorius, turėjo atskirti tiesą nuo žmonių kalbos pelų, kurie darė ją neveiksmingą. Dievo valdžios ir atpirkimo plano principai turėjo būti aiškiai įvardyti. Senojo Testamento pamokos turėjo būti išsamiai išdėstytos žmonėms.SD 28.1

Tarp žydų vis dar buvo tvirto tikėjimo žmonių — palikuonių tos šventos giminės, per kurią buvo išsaugotas Dievo pažinimas. Jie vis dar vylėsi, kad bus išpildytas jų tėvams duotasis pažadas. Savąjį tikėjimą jie stiprino per Mozę duotuoju užtikrinimu: „Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums pažadins pranašą kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis jums sakys ” Apaštalų darbų 3, 22) . Jie skaitė, kaip Viešpats pateps Jį, kad neštų „gerąją naujieną vargdieniams ”, paguostų prislėgtuosius, paskelbtų belaisviams laisvę ir „Viešpaties malonės ” metus (Izaijo 61, 1—2) . Jie skaitė, kaip Jis kurs žemėje teisingumą, kaip „Jo mokymo lauks tolimosios salos ”, kaip prie Jo „tekančio spindesio” ateis karaliai (žr. Izaijo 42, 4; 60, 3) . Jiems įkvėpė viltį priešmirtiniai Jokūbo žodžiai: „Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso” (Pradžios 49, 10). Silpstanti Izraelio galia liudijo, jog Mesijo atėjimas jau arti. Pranašo Danieliaus pranašystė vaizdavo, kaip Jis šlovingai valdys imperiją, kuri pranoks visas žemiškas kunigaikštystes. Pranašas pasakė, kad ji „tvers amžinai” (Danieliaus 2, 44). Nors tik nedaugelis suprato Kristaus misijos prigimtį, visi laukė galingojo kunigaikščio, kuris atėjęs kaip tautų išvaduotojas sukurs Izraelyje Savo karalystę.SD 28.2

Laiko pilnatvė atėjo. Per nuodėmių šimtmečius vis labiau degraduojanti žmonija šaukėsi Atpirkėjo. Šėtonas stengėsi gilinti prarają tarp žemės ir dangaus ir padaryti ją neįveikiamą. Savo melagystėmis jis skatino žmones klimpti į nuodėmes. Jo tikslas buvo palaužti Dievo kantrybę ir išdildyti Jo meilę žmonėms, kad Jis paliktų šį pasaulį jo, velnio, valdžiai.SD 29.1

Šėtonas siekė sutrukdyti žmonėms pažinti Dievą, nukreipti jų dėmesį nuo Dievo šventyklos ir įkurti savo karalystę. Jo pastangos viešpatauti atrodė bemaž sėkmingos. Tačiau kiekvienoje kartoje Dievas turi Savo pasiuntinių. Net tarp pagonių būta tokių, per kuriuos Kristus pakeldavo žmones iš nuodėmių ir nuopuolio. Tačiau jie buvo niekinami ir nekenčiami. Daugelis iš jų buvo žiauriai nužudyti. Tamsus šešėlis, kurį šėtonas metė ant pasaulio, darėsi vis juodesnis.SD 30.1

Per pagonybę velnias amžiams atitolino žmones nuo Dievo; jis triumfavo iškraipęs ir Izraelio tikėjimą. Apmąstydami ir garbindami savo susigalvotus dalykus, pagonys prarado Dievo pažinimą ir grimzdo į vis didesnį blogį. Taip nutiko ir Izraeliui. Visos pagoniškos religijos buvo pagrįstos nuostata, kad žmogus gali išsigelbėti pats savo darbais; ilgainiui tai tapo ir žydų religijos principu. Jį įtvirtino šėtonas. Kur tik jo laikomasi, žmonės neatsiriboja nuo nuodėmių.SD 30.2

Išgelbėjimo žinia nešama pasauliui per žmones. Tačiau žydai stengėsi išlaikyti tiesos, kuri yra amžinasis gyvenimas, monopolį. Jie kaupė gyvąją maną, ir ši sugedo. Religija, kurioje jie stengėsi užsidaryti, virto pažeidimu. Jie atėmė iš Dievo Jam priklausančią šlovę ir apgaudinėjo pasaulį suklastota evangelija. Jie nesutiko atsiduoti Dievui, kad būtų išgelbėtas pasaulis, ir tapo šėtono įrankiais jo pražūtinguose kėsluose.SD 30.3

Tauta, kurią Dievas pašaukė būti tiesos stulpu ir pamatu, tapo šėtono pasiuntine. Jie dirbo piktojo darbą, neteisingai aiškino Dievo būdą, ir pasaulis ėmė žiūrėti į Jį kaip į tironą. Šventykloje tarnavę kunigai patys nebesuprato savo tarnystės prasmės. Jie nebematė to, kas slypi už simbolio, - ženklinamojo dalyko. Jie atnašavo aukas kaip spektaklio aktoriai. Paties Dievo įvesti aukojimai tapo priemonėmis protui supančioti ir širdžiai apsunkinti. Šiais būdais Dievas nebegalėjo pasitarnauti žmogui. Visa sistema turėjo būti sunaikinta.SD 30.4

Nuodėmės melas pasiekė kulminaciją. Žmogaus sielos sugadinimui buvo mestos visos pastangos. Dievo Sūnus, žvelg- damas į pasaulį, matė kančią ir vargą. Jis su gailesčiu stebėjo, kaip žmonės tampa šėtono žiaurumo aukomis. Jis su užuojauta žvelgė į tuos, kurie grimzdo į nuodėmės liūną, buvo nužudyti ar pražuvo. Jie išsirinko valdovą, kuris prirakino juos prie savo vežimo kaip vergus. Suglumę ir apgauti jie judėjo niūrioje procesijoje į amžinąją pražūtį — į mirtį, kurioje nėra vilties gyventi, SD 30.5

į naktį, po kurios neišaušta rytas. Šėtono tarnai įsikūnijo į žmones. Žmonių kūnuose, sukurtuose kaip Dievo buveinė, apsigyveno demonai. Žmonių jausmus, nervus, aistras, organus valdė antgamtinės būtybės, versdamos tenkinti savo niekingiausius geismus. Žmonių veidus ženklino demonų antspaudas. Jie atspindėjo juos valdančius blogio legionus. Tokia štai perspektyva atsivėrė pasaulio Atpirkėjui. Tai bent reginys Begaliniam Tyrumui!SD 31.1

Nuodėmė tapo mokslu, o nedorybė — religijos dalimi. Širdyse giliai įsišaknijo maištas, ir žmogaus priešiškumas Dangui pasiekė ribas. Visatos akivaizdoje tapo aišku, kad be Dievo žmonija negalės atsitiesti. Tas, kuris sukūrė pasaulį, turėjo suteikti jam naują gyvybę ir jėgą.SD 31.2

Nenusidėjusieji pasauliai susidomėję laukė, kol Jehova pakils ir nušluos žemės gyventojus. Ir jeigu Dievas būtų tai padaręs, šėtonas buvo pasirengęs įgyvendinti savo planą — patraukti į savo pusę dangiškas būtybes. Jis būtų paskelbęs, kad pagal Dievo valdžios principus atleidimas neįmanomas. Jeigu pasaulis būtų buvęs sunaikintas, jis būtų pareiškęs, kad jo kaltinimai buvo teisingi. Jis buvo pasirengęs apkaltinti Dievą ir pasėti savo maištą aukštybių pasauliuose. Tačiau Dievas, užuot sunaikinęs pasaulį, atsiuntė Savo Sūnų jį išgelbėti. Nors kiekviename užkampyje vešėjo nedorybės ir įžūlus nepaklusnumas, išeitis jau buvo numatyta. Sunkiausiu metu, kai šėtonas, atrodė, jau triumfuos, atėjo Dievo Sūnus - dieviškosios malonės Pasiuntinys. Visais laikais, kiekvieną valandą Dievas rodė Savo meilę nupuolusiai žmonijai. Nepaisant žmonių ištvirkimo, nuolatos buvo rodomas gailestingumas. O atėjus laiko pilnatvei, dievybė buvo pašlovinta, išliejant ant pasaulio gydančios malonės versmę, kuri niekada nebenutrūks, kol bus įgyvendintas išgelbėjimo planas.SD 31.3

Šėtonas džiūgavo, jog jam pavyko sumenkinti Dievo atvaizdą žmonėse. Tačiau Jėzus atėjo, kad atnaujintų žmoguje jo Kūrėjo atvaizdą. Tik Kristus galėjo iš naujo suformuoti nuodėmės sugadintą žmogaus būdą. Jis atėjo, kad išvarytų valią užvaldžiusius demonus. Jis atėjo, kad pakeltų mus iš dulkių, perkurtų subjaurotą charakterį pagal Savo dieviškąjį charakterį ir papuoštų jį Savo paties šlove.SD 32.1