8—Velykinis Jeruzalės aplankymas

Šis skyrius pagrįstas Luko 2, 41-51

ŽYDŲ TAUTOJE dvyliktieji gyvenimo metai buvo skiriamoji riba tarp vaikystės ir jaunystės. Šiuos metus baigiantis hebrajų berniukas buvo vadinamas Įstatymo sūnumi ir Dievo sūnumi. Jam buvo suteikiamos galimybės gauti religinį išsilavinimą, jis buvo skatinamas dalyvauti religinėse šventėse bei apeigose. Būtent pagal šį paprotį Jėzus vaikystėje per žydų Velykas apsilankė Jeruzalėje. Kaip visi religingi izraelitai, Juozapas su Marija kasmet vykdavo į Velykų šventę; kai Jėzus pasiekė reikiamą amžių, jie pasiėmė ir Jį.SD 60.1

Buvo trys kasmetinės šventės - Velykos, Sekminės ir Palapinių šventė, - kuriose prieš Jeruzalės Viešpatį turėjo stoti visi izraelitai. Daugiausia žmonių susirinkdavo į Velykų renginius. Jie suplūsdavo iš įvairiausių kraštų, po kuriuos buvo išblaškyti žydai. Minios maldininkų gūžėjo iš visų Palestinos kampelių. Kelionė iš Galilėjos trukdavo kelias dienas, tad kad būtų linksmiau ir saugiau, žmonės būrėsi į dideles grupes. Stačiais, uolėtais takais moterys ir senukai jojo ant jaučių arba asilų. Stipresni vyrai ir jaunimas ėjo pėsčiomis. Žydų Velykos būdavo švenčiamos kovo pabaigoje - balandžio pradžioje, kai visa žemė sumirga gėlėmis ir ausį džiugina paukščių giesmės. Pakeliui pasitaikydavo žydų istoriją menančių vietų, tad tėvai ir motinos pasakodavo savo vaikams, kokių stebuklų Dievas padarė Savo tautai per prabėgusius amžius. Jų kelionę lydėjo giesmės bei muzika, ir kai pagaliau horizonte išnirdavo Jeruzalės bokštai, visų balsai susijungdavo į triumfo melodiją:SD 60.2

„Jau įkėlėme koją,
stovime tavo vartuose, Jeruzale!
Tebūna palaima tavo sienose
ir ramybė tavo pastatuose!”SD 61.1

(Psalmė 122, 2. 7)

Velykos pradėtos švęsti sulig žydų tautos gimimu. Paskutiniąją jų vergijos Egipte naktį, kai nebuvo nė menkiausio ženklo, kad jie ištrūks į laisvę, Dievas liepė tučtuojau ruoštis išsivadavimui. Jis perspėjo faraoną apie egiptiečių laukiančią paskutinę bausmę, o žydams liepė namuose suburti savo šeimas. Pašlakstę durų staktas nužudyto avinėlio krauju, jie turėjo valgyti keptą avinėlį su nerauginta duona ir karčiomis žolelėmis. Dievas pasakė: „ Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai yra Viešpaties Pascha” (Išėjimo 12, 11) . Vidurnaktį visi egiptiečių pirmagimiai buvo išžudyti. Tada faraonas nusiuntė Izraeliui žinią: „ Tučtuojau palikite mano žemes... Eikite ir garbinkite Viešpatį, kaip sakėte” (Išėjimo 12, 31) .Žydai išėjo iš Egipto kaip nepriklausoma tauta. Viešpats įsakė švęsti Velykas kasmet. „ Tai Paschos auka Viešpačiui, nes Jis apėjo Egipte izraelitų namus, kai užmušė egiptiečius ir apsaugojo mūsų namus” (Išėjimo 12, 27) . Taip šis nuostabus pasakojimas apie išlaisvinimą buvo perduodamas iš kartos į kartą.SD 61.2

Po Velykų prasidėdavo septynių dienų Neraugintosios duonos šventė. Antrąją šventės dieną Viešpačiui būdavo atnašaujami pirmieji tų metų derliaus vaisiai ir miežių pėdas. Visos šventės apeigos simbolizavo Kristaus darbą. Izraelio išvadavimas iš Egipto buvo pamoka apie atpirkimą, o paminėti jį turėjo žydų Velykos. Nužudytas avinėlis, nerauginta duona, pirmieji vaisiai - visa tai simbolizavo Kristų.SD 62.1

Kristaus laikais ši šventė daugeliui jau buvo virtusi formalumu. Tačiau kokia ji reikšminga buvo Dievo Sūnui! Jaunuolis Jėzus pirmą kartą pamatė šventyklą. Jis išvydo baltu apdaru vilkinčius kunigus, oriai atliekančius apeigas. Smilkalų aromatui kylant Dievo akivaizdon, Jis kartu su kitais tikinčiaisiais nusilenkė maldoje. Jis regėjo įspūdingas Velykų pamaldų apeigas. Jų prasmė Jam kasdien darėsi vis aiškesnė. Kiekvienas veiksmas atrodė susijęs su Jo gyvenimu. Jame budo nauji impulsai. Tylus ir susikaupęs, Jis, atrodė, tyrinėja svarbią problemą. Iš-gelbėtojui vėrėsi Jo misijos paslaptis.SD 62.2

Pasinėręs į šių scenų apmąstymą, Jėzus pasitraukė nuo Savo tėvų. Jis norėjo pabūti vienas. Kai baigėsi velykinės pamaldos, Jis vis dar stoviniavo šventyklos kieme. Maldininkai iškeliavo iš Jeruzalės, o Jis liko.SD 62.3

Šio apsilankymo Jeruzalėje metu Jėzaus tėvai norėjo supažindinti Jį su didžiaisiais Izraelio mokytojais. Paklusdamas kiekvienai Dievo Žodžio smulkmenai, Jis nesilaikė rabiniškų ritualų ir papročių. Juozapas su Marija tikėjosi, kad Jis pradės gerbti išsilavinusius rabinus ir uoliau vykdyti jų reikalavimus. Tačiau Jėzų šventykloje mokė Dievas. Tai, ką Jis gavo, pradėjo nedelsdamas dalyti.SD 62.4

Tais laikais prie šventyklos būdavo prijungtos patalpos, skirtos religinei mokyklai, panašiai į pranašų mokyklas. Čia rinkdavosi išsilavinę rabinai ir jų mokiniai, čia atėjo ir jaunuolis Jėzus. Atsisėdęs prie šių rimtų, apsišvietusių vyrų kojų, Jis klausėsi jų mokymo. Kaip geidžiantis išminties, Jis klausinėjo šiuos mokytojus apie pranašystes ir įvykius, kurie liudijo Mesijo atėjimą.SD 62.5

Jėzus prisistatė kaip trokštantis pažinti Dievą. Jo klausimai buvo užuominos apie esmines tiesas, jau seniai pamirštas, tačiau gyvybiškai svarbias sielų išgelbėjimui. Kiekvienas klausimas ne tik parodė, kokia siaura ir paviršutiniška mokytojų išmintis, bet ir nuskambėjo kaip dieviška pamoka, nauju požiūriu pateikta tiesa. Rabinai kalbėjo apie nuostabų pakylėjimą, kurį žydų tauta išgyvens atėjus Mesijui, bet Jėzus perskaitė Izaijo pranašystę ir paklausė jų, ką reiškia tos Rašto vietos, kurios byloja apie Dievo Avinėlio kančią ir mirtį.SD 63.1

Išminčiai ėmė kamantinėti Jį ir liko apstulbinti Jo atsakymų. Su vaikišku nuolankumu Jis pakartojo Šventojo Rašto žodžius, suteikdamas jiems tokią gilią prasmę, kokios mokytojai nesuprato. Vadinasi, tos tiesos eilutės, kurias Jis iškėlė, pasitarnavo kaip anų laikų religijos reformacija. Prabudo didžiulis susidomėjimas dvasiniais dalykais, ir, kai Jėzus pradėjo Savo tarnystę, daugelis jau buvo pasirengę Jį priimti.SD 63.2

Rabinai žinojo, kad Jėzus nesimokė jų mokyklose, tačiau Jis geriau suprato pranašystes už juos. Šiame mąsliame galilėjiečių berniuke jie įžvelgė didįjį pažadą. Jie užsigeidė, kad Jis taptų jų mokinys, o paskui ir Izraelio mokytojas. Jie panūdo būti atsakingi už Jo išlavinimą, nes norėjo patys formuoti tokį originalų protą.SD 63.3

Jėzaus žodžiai jaudino jų širdis taip, kaip niekada anksčiau žodžiai iš žmogaus lūpų. Dievas troško apšviesti šiuos Izraelio mokytojus ir panaudojo vienintelį būdą, kuriuo jie galėjo būti pasiekti. Jiems išdidumas neleido pripažinti, kad juos kažkas gali pamokyti. Jeigu Jėzus būtų mėginęs juos mokyti, jie būtų atsisakė Jo klausyti. Taigi jie apsimetė, jog patys Jį moko ar bent jau tikrina Jo Šventojo Rašto išmanymą. Jėzaus jaunatviškas kuklumas ir malonumas išsklaidė jų prietarus. Jų protai ne-sąmoningai atsivėrė Dievo Žodžiui, ir Šventoji Dvasia prabilo į jų širdis.SD 63.4

Jie negalėjo nesuprasti, kad pranašystės nepagrindžia jų lūkesčių Mesijo atžvilgiu, tačiau savo teorijų, kurios atitiko jų ambicijas, neišsižadėjo. Jie nesutiko pripažinti, kad neteisingai suprato Šventąjį Raštą, kurį mėgino aiškinti. Jie vienas kito klausinėjo: Kaip šis jaunuolis gali žinoti tai, ko niekada nesimokė? Šviesa suspindo tamsoje, ir „ tamsa jos neužgožė” (Jono 1, 5) .SD 63.5

Tuo metu Juozapas su Marija buvo labai nusiminę ir sutrikę. Išėję iš Jeruzalės jie pasigedo Jėzaus ir nežinojo, kad Jis pasiliko mieste. Anuomet kraštas buvo tankiai gyvenamas, ir žmonių srautai iš Galilėjos buvo milžiniški. Apleidus miestą būta daug sumaišties. Maloniai bendraudami su draugais ir pažįstamais, Jėzaus tėvai iki sutemų nepastebėjo, kad Jo nėra. Tik sustoję pailsėti jie pasigedo savo paslaugaus vaiko. Tiesa, iš pradžių jie manė, kad Jis kažkur čia pat, su savais, tad nejautė nerimo. Nors Jis buvo dar jaunas, jie visiškai Juo pasitikėjo ir manė, kad prisireikus Jis tuoj pat atsiras ir kaip visada jiems padės. Bet po kurio laiko įsismelkė baimė. Jie visur ieško Jėzaus tarp žmonių, bet veltui. Prisiminę, kaip Erodas kėsinosi nužudyti Jį kūdikystėje, suvirpėjo. Negera nuojauta užtvindė jų širdis. Jie ėmė skaudžiai kaltinti save.SD 64.1

Grįžę į Jeruzalę ieškojo toliau. Kitą dieną jiems sugūžėjus su kitais maldininkais į šventyklą, dėmesį atkreipė pažįstamas balsas. Jie negalėjo suklysti - tas balsas buvo panašus į Jo, toks pat rimtas ir nuoširdus, o kartu melodingas.SD 64.2

Jėzų jie rado rabinų mokykloje. Nors apsidžiaugė, savo širdgėlos ir nerimo neužmiršo. Kai Jis vėl buvo su jais, mama papriekaištavo: „ Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome Tavęs”. Jėzus atsakė: „Kam gi Manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad Man reikia būti Savo Tėvo reikaluose?” Kadangi jie, atrodė, nesuprato Jo žodžių, Jis parodė aukštyn. Jie nustebę žvelgė į Jo švytintį veidą. Per žmogiškumą spinduliavo dieviškumas. Suradę Jį šventykloje, jie pasiklausė Jo ir rabinų pokalbio ir buvo apstulbinti Jo klausimų bei atsakymų. Jo žodžiai atskleidė mintis, kurios niekada nebus užmirštos.SD 64.3

Jėzaus klausimas Savo tėvams taip pat buvo pamoka. „Argi nežinojote, kad Man reikia būti Savo Tėvo reikaluose?” Jėzus jau buvo pasinėręs į darbą, kurį atėjo atlikti, o Juozapas ir Marija buvo apleidę savąjį. Dievas parodė, kokia jiems garbė, kad Jis leido ateiti į jų šeimą Savo Sūnų. Šventieji angelai nukreipė Juozapo žingsnius, kad apsaugotų Jėzaus gyvybę. O jie visai dienai buvo pametę iš akių Tą, apie kurį turėjo neužmiršti nė akimirkai. Maža to, kai atlėgo jų nerimas, užuot gailėjęsi, jie ėmė kaltinti Jį.SD 64.4

Suprantama, Jėzaus tėvai žiūrėjo į Jį kaip į savo pačių vaiką. Jis kasdien buvo su jais, Jo gyvenimas daugeliu atžvilgių buvo panašus į kitų vaikų, tad sunku buvo suprasti, kad Jis - Dievo Sūnus. Kilo pavojus, kad jie neįvertins to palaiminimo, kuris buvo jiems suteiktas atsiunčiant į jų šeimą pasaulio Atpirkėją. Jų širdgėla dėl išsiskyrimo su Juo ir švelnus priekaištas, kurį liudijo Jo žodžiai, turėjo jiems parodyti, koks šventas yra jų pasitikėjimas.SD 65.1

Atsakydamas Savo motinai, Jėzus pirmą kartą parodė suprantąs Savo ryšį su Dievu. Prieš Jam gimstant angelas pasakė Marijai: „ Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius” (Luko 1, 32-33) . Šiuos žodžius Marija apsvarstė savo širdyje; tačiau, nors ji tikėjo, kad jos vaikas bus Izraelio Mesijas, ji nesuprato Jo misijos. Ji ir dabar nesuvokė Jo žodžių, tačiau suprato, kad Jis išsižadėjo Savo giminystės su Juozapu ir pasiskelbė esąs Dievo Sūnus.SD 65.2

Jėzus neignoravo Savo ryšio su žemiškaisiais tėvais. Iš Jeruzalės Jis grįžo namo kartu su jais ir toliau padėjo jiems jų sunkiuose kasdieniniuose darbuose. Jis slėpė širdyje Savosios misijos paslaptį, nuolankiai laukdamas, kol ateis paskirtasis metas pradėti darbą. Dar aštuoniolika metų po to, kai Jis išpažino esąs Dievo Sūnus, Jis pripažino Savo ryšį su namais Nazarete ir atlikinėjo sūnaus, brolio, draugo ir piliečio pareigas.SD 65.3

Kai šventykloje Jėzui atsivėrė Jo misija, Jis ėmė vengti sąlyčio su miniomis. Jis troško grįžti iš Jeruzalės į ramų gyvenimą su tais, kurie žinojo Jo paslaptį. Velykinėmis pamaldomis Dievas siekė atitraukti Savo tautą nuo pasaulietinių rūpesčių ir priminti Savo nuostabų darbą - jų išvadavimą iš Egipto. Jis troško, kad šiame darbe jie įžvelgtų išvadavimo iš nuodėmės pažadą. Kaip nužudyto avinėlio kraujas apšlakstė Izraelio namus, taip Kristaus kraujas turėjo išgelbėti jų sielas; tačiau jie galėjo būti išgelbėti per Kristų tik tuo atveju, jeigu Jo gyvenimas per tikėjimą taptų jų gyvenimu. Simbolinės pamaldos buvo naudingos tik tada, jeigu nukreipdavo maldininkus pas Kristų kaip jų asmeninį Išgelbėtoją. Dievas troško, kad jie pamaldžiai tyrinėtų ir apmąstytų Kristaus misiją. Tačiau apleidusios Jeruzalę minios pernelyg dažnai pasinerdavo į kelionės malonumus ir bendravimą, užmiršdamos ką tik matytas apeigines pamaldas. Gelbėtojui jų draugijoje nebelikdavo vietos.SD 65.4

Kadangi Juozapui ir Marijai teko grįžti iš Jeruzalės tik su Jėzumi, Jis tikėjosi nukreipti jų mintis į pranašystes apie Gelbėtojo kančią. Kaip Golgotoje Jis stengėsi palengvinti Savo motinos širdgėlą, taip Jis galvojo apie ją ir dabar. Marijai buvo lemta pamatyti Jo paskutiniąją agoniją, todėl Jėzus troško, kad ji suprastų Jo misiją, sustiprėtų ir iškęstų tada, kai kalavijas pervers jos sielą. Kaip Jėzus atsiskyrė nuo jos, o ji sielvartau-dama ieškojo Jo tris dienas, taip bus ir tada, kai Jis bus paaukotas už pasaulio nuodėmes, ir tris dienas vėl bus jai prarastas. O kai Jis išeis iš kapo, jos sielvartas vėl virs džiaugsmu. Tačiau ji būtų kur kas lengviau iškentusi širdgėlą dėl Jėzaus mirties, jeigu būtų supratusi Šventojo Rašto vietas, į kurias Jis dabar kreipė jos mintis!SD 66.1

Jeigu Juozapas ir Marija apmąstymais bei malda būtų sutelkę savo mintis į Dievą, jie būtų supratę, koks šventas yra jų pasitikėjimas, ir nepaleidę Jėzaus iš akių. Vieną dieną pabuvę nebudrūs, jie prarado Išgelbėtoją, o Jo ieškoti su nerimu teko tris dienas. Taip yra ir su mumis. Tuščiažodžiaudami, sėdami blogį ar apleidę maldą mes galime vieną dieną prarasti Išgelbėtojo Artumą, o paskui, kad atgautume prarastą ramybę, gali tekti su liūdesiu Jo ieškoti daugelį dienų.SD 66.2

Bendraudami vienas su kitu taip pat turime saugotis neužmiršti Jėzaus ir pastebėti, kada jau Jo tarp mūsų nėra. Kai taip pasineriame į pasaulietinius dalykus, jog nebepagalvojame apie Tą, į kurį sutelktos mūsų amžinojo gyvenimo viltys, mes atsiskiriam nuo Jėzaus ir dangaus angelų. Šios šventos būtybės negali pasilikti ten, kur Gelbėtojo buvimas nepageidaujamas, o Jo nebuvimas net nepastebimas. Štai kodėl tariami Kristaus sekėjai taip dažnai atrodo pasimetę ir sutrikę.SD 67.1

Daugelis lanko religines pamaldas, o Dievo Žodis juos atgaivina ir paguodžia; tačiau apleidę apmąstymus, budrumą ir maldą, jie praranda palaiminimą ir pasijunta dar didesni skurdžiai nei prieš jį gaudami. Jiems dažnai atrodo, kad Dievas pasielgė su jais per griežtai. Jie nesupranta, jog patys yra kalti. Atsiskyrę nuo Jėzaus, jie netenka Jo Artumo šviesos.SD 67.2

Mes turėtume kasdien skirti po valandą Kristaus gyvenimo apmąstymui. Turėtume tai daryti pamažu, leisdami vaizduotei aprėpti kiekvieną sceną, ypač paskutiniąsias. Šitaip apmąstant Jo didžiąją auką dėl mūsų, mūsų pasitikėjimas Juo bus tvirtesnis, mūsų meilė bus puoselėjama ir mes labiau prisipildysim Jo Dvasios. Jeigu norime būti išgelbėti, turime išmokti atgailos ir nusižeminimo pamoką kryžiaus papėdėje.SD 67.3

Bendraudami tarpusavyje, mes galime būti palaiminimas vienas kitam. Jeigu priklausome Kristui, mūsų gražiausios mintys bus nukreiptos į Jį. Mums patiks apie Jį kalbėtis, o kalbantis apie Jo meilę, mūsų širdis suminkštins dieviškos versmės. Žvelgdami į Jo charakterio grožį, mes „ daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas” (2 Korintiečiams 3, 18) .SD 67.4