80—Juozapo kape

PAGALIAU JĖZUS ilsėjosi. Ilga gėdos ir kančių diena baigėsi. Kai paskutinieji besileidžiančios saulės spinduliai paskelbė apie prasidedančią sabatą, Dievo Sūnus tyliai gulėjo Juozapo kape. Jo darbas buvo baigtas, rankos ramiai sudėtos, per šventas sabatos valandas Jis ilsėjosi.SD 713.1

Pradžioje Tėvas ir Sūnus, sukūrę pasaulį, sabatos dieną ilsėjosi. Kai „buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė” (Pradžios 2, 1) , Kūrėjas ir visos dangiškos būtybės su džiaugsmu apmąstė šlovingąją sceną. „Kai drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo” (Jobo 38, 7) . Dabar Jėzus ilsėjosi po atpirkimo darbo; ir nors žemėje Jį mylėjusieji sielvartavo, danguje kilo didžiulis džiaugsmas. Dangiškųjų būtybių akims ateitis žadėjo šlovingai daug. Atnaujinta kūrinija, atpirkta žmonija, kuri nugalėjusi nuodėmę niekada nebenupuls, - štai kokį Kristaus užbaigto darbo rezultatą matė Dievas ir angelai. Su šia scena amžiams susieta diena, kurią Jėzus ilsėjosi. Mat „Jo darbai tobuli“ir „ką Dievas daro, išliks amžinai” (Pakartoto Įstatymo 32, 4; Mokytojo 3, 14). „Iki visų dalykų atnaujinimo meto ”, apie kurį Dievas „nuo amžių paskelbė Savo šventųjų pranašų lūpomis” (Apaštalų darbų3,21), sabata, diena, kai Jėzus ilsėjosi Juozapo kape, toliau bus poilsio ir džiaugsmo diena. Dangus ir žemė susijungs šlovinime, kai „kiekvieną šabą” (Izaijo 66, 23) išgelbėtųjų tautos džiaugsmingai garbindamos lenksis Dievui ir Avinėliui.SD 713.2

Baigiamuosiuose nukryžiavimo dienos įvykiuose radosi naujų pranašystės išsipildymo įrodymų ir nauji liudininkai patvirtino Kristaus dieviškumą. Kai tamsa pakilo nuo kryžiaus ir Gelbėtojas ištarė priešmirtinius žodžius, tučtuojau pasigirdo kitas balsas: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!” (Mato 27, 54) SD 713.3

Šie žodžiai buvo ištarti ne pakuždom. Visų akys nukrypo tenlink, kur jie pasigirdo. Kas tai pasakė? Šimtininkas, romėnų kareivis. Dieviška Išgelbėtojo kantrybė ir Jo staigi mirtis su pergalės šūksniu lūpose padarė įspūdį šiam pagoniui. Sumaitotame ant kryžiaus kabančiame kūne šimtininkas atpažino Dievo Sūnaus pavidalą ir negalėjo susilaikyti neišpažinęs savo tikėjimo. Taip dar kartą buvo pateiktas įrodymas, kad mūsų Atpirkėjas pamatysiąs Savo darbo vaisius. Jau Jo mirties dieną trys labai skirtingi žmonės išpažino savo tikėjimą - tas, kuris vadovavo romėnų sargybai, tas, kuris nešė Išgelbėtojo kryžių, ir tas, kuris buvo nukryžiuotas šalia Jo.SD 714.1

Artinantis vakarui, Golgotą apgaubė nežemiška tyla. Minia skirstėsi, ir daugelis grįžo į Jeruzalę visai kitokios nuotaikos nei buvo ryte. Daugelis buvo atėję pažiūrėti nukryžiavimo ne iš neapykantos Kristui, o iš smalsumo. Vis dėlto jie patikėjo kunigų kaltinimais ir žiūrėjo į Kristų kaip į piktadarį. Nenatūraliai įaudrinti jie prisijungė prie minios išpuolių prieš Jį. Tačiau kai žemę apgaubė tamsa, jie stovėjo smerkiami savo sąžinės ir jautėsi labai nusikaltę. Toje siaubingoje tamsoje nepasigirdo nė menkiausios pašaipos ar ironiško juoko; jie išsisklaidė ir grįžo namo nejaukiai tylėdami. Žmonės įsitikino, kad kunigų kaltinimai buvo neteisingi ir Jėzus nėra apsišaukėlis. Po kelių savaičių, per Petro pamokslą Sekminių dieną jie buvo tarp tūkstančių įtikėjusių Kristų.SD 714.2

Tačiau žydų vyresniųjų tie įvykiai nepakeitė. Jie vis tiek nekentė Jėzaus. Tamsa, apgaubusi žemę nukryžiavimo metu, nebuvo juodesnė už tą, kuri vis dar temdė kunigų ir valdytojų protus. Kristui gimus, žvaigždė pažino Jį ir atvedė išminčius prie ėdžių, kuriose Jis gulėjo. Dangiškos kareivijos pažino Jį ir giedojo Jam šlovinimo giesmę virš Betliejaus lygumų. Ežeras pažino Jo balsą ir pakluso Jo įsakymui. Mirtis bei ligos pripažindavo Jo valdžią ir atiduodavo Jam savo aukas. Saulė pažino Jį ir, kad nematytų Jo priešmirtinių kančių, paslėpė savo šviesųjį veidą. Uolos pažino Jį ir sutrupėjo sulig Jo šūksniu. Negyvoji gamta pažino Jį ir paliudijo Jo dieviškumą. Bet Izraelio kunigai ir vyresnieji nepažino Dievo Sūnaus.SD 714.3

Maža to, kunigai ir vyresnieji vis dar nenurimo. Jie pasiekė savo tikslą - nužudė Kristų; bet nepatyrė pergalės jausmo, kurio tikėjosi. Net jų tariamo triumfo valandą juos kamavo abejonės - kas bus. Jie girdėjo šūksnį: „Atlikta!”; „Tėve, į Tavo rankas atiduodu Savo dvasią” (Jono 19, 30; Luko 23, 46). Jie matė virstančias uolas, jautė drebančią žemę ir buvo prislėgti bei neramūs.SD 715.1

Jie pavydėjo Kristaus įtakos žmonėms, kai Jis dar buvo gyvas; pavydėjo Jam net mirusiam. Mirusio Kristaus jie bijojo labiau, kur kas labiau, nei gyvo. Jie nuogąstavo, kad žmonių dėmesys nukryps į tolimesnius įvykius po nukryžiavimo. Bijojo tos dienos darbo pasekmių. Jie jokiu būdu nesutiko, kad Jėzaus kūnas sabatos dieną liktų kaboti ant kryžiaus. Sabata jau artėjo, ir palikus kūnus kaboti ant kryžiaus, būtų buvęs pažeistas jos šventumas. Pasinaudodami tuo kaip pretekstu žydų vyresnieji paprašė Piloto leidimo greičiau nužudyti aukas ir nukelti jų kūnus dar prieš nusileidžiant saulei.SD 715.2

Pilotas kaip ir jie nenorėjo, kad Jėzaus kūnas liktų ant kryžiaus. Gavus jo leidimą, abiejų plėšikų kojos buvo sulaužytos, kad jie greičiau mirtų; bet Jėzus buvo rastas jau miręs. Šiurkščių kareivių širdis suminkštino tai, ką jie girdėjo ir matė apie Kristų, ir jie nepanoro laužyti Jam kojų. Taip Dievo Avinėlio atnašavime išsipildė žydų Velykų įstatymas: „Nieko iš jo nepaliks ligi ryto, nesulaužys jokio kaulo. Jie atnašaus jį pagal Paschos apeigas” (Skaičių 9, 12) .SD 715.3

Kunigai ir vyresnieji apstulbo radę Kristų mirusį. Mirtis ant kryžiaus buvo ilgas procesas, ir būdavo sunku nustatyti, kada gyvybė apleido žmogų. Tai, kad žmogus numirė per šešias valandas po nukryžiavimo, buvo negirdėtas dalykas. Kunigai panoro įsitikinti, ar Jėzus tikrai mirė, ir jiems liepus kareivis pervėrė Gelbėtojo šoną ietimi. Iš žaizdos gausiai ištekėjo dvi skirtingos srovės - kraujo ir vandens. Tai matė visi susirinkusieji, ir Jonas šį įvykį aprašo labai detaliai: „Vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: ‘Nė vienas Jo kaulas nebus sulaužytas’. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: ‘Jie žiūrės į Tą, kurį perdūrė’” (Jono 19, 34-37) .SD 715.4

Po prisikėlimo kunigai ir vyresnieji paskleidė žinią, kad Kristus nemirė ant kryžiaus, kad buvo tik apalpęs, o paskui atsigavo. Sklido ir kitoks gandas - esą į kapą buvo paguldytas ne tikras kūnas iš mėsos ir kaulų, o kažkas panašaus į jį. Romėnų kareivių veiksmai šiuos melus paneigė. Jie nelaužė Jam kojų, nes Jis jau buvo miręs. Kad patenkintų kunigus, jie pervėrė Jam šoną. Jeigu Jėzus dar būtų buvęs gyvas, tai būtų Jį akimoju nužudę.SD 716.1

Tačiau Jėzus mirė ne dėl pervėrusios ieties ir ne nuo kryžiaus skausmų. Tas šūksnis „galingu balsu” (Mato 27, 50; Luko 23, 46) mirties akimirksnį, kraujo ir vandens versmė iš Jo šono liudijo, kad Jis mirė plyšus širdžiai. Jo širdis plyšo iš sielos kančios. Jį nužudė pasaulio nuodėmės.SD 716.2

Sulig Kristaus mirtimi žlugo Jo mokinių viltys. Jie žvelgė į Jo užmerktas akis ir nukarusią galvą, Jo krauju permirkusius plaukus, pervertas rankas bei kojas, ir jų sielvartas buvo neapsakomas. Iki paskutinės akimirkos jie netikėjo, kad Jis mirs; tad dabar jie negalėjo patikėti, kad Jis jau mirė. Prislėgti sielvarto, jie neprisiminė, kaip Jis jiems pasakojo apie šią sceną. Jų neguodė niekas, ką Jis kalbėjo. Jie matė tik kryžių ir jo kruviną Auką. Ateitis atrodė niūri ir beviltiška. Jų tikėjimas Jėzumi žlugo; bet jie dar niekada nemylėjo savo Viešpaties taip, kaip dabar. Jie dar niekada taip nejautė Jo vertingumo, ir dabar jiems itin reikėjo Jo buvimo.SD 716.3

Net mirusio Kristaus kūnas mokiniams buvo labai brangus. Jie norėjo Jį pagarbiai palaidoti, bet neišmanė, kaip tai padaryti. Jėzus buvo nuteistas už išdavystę prieš romėnų valdžią, o žmonės, pasmerkti mirčiai už šį nusikaltimą, būdavo laidojami specialiai tam skirtoje vietoje. Mokinys Jonas su moterimis iš Galilėjos pasiliko prie kryžiaus. Jie negalėjo palikti savo Viešpaties kūno, kad jį paimtų bejausmiai kareiviai ir palaidotų negarbingame kape. Vis dėlto to išvengti jie negalėjo. Jie negalėjo tikėtis nei žydų valdininkų palankumo, nei Piloto užtarimo.SD 716.4

Šioje keblioje situacijoje mokiniams į pagalbą atėjo Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas. Abu šie vyrai buvo aukščiausiojo teismo tarybos nariai ir pažinojo Pilotą. Abu buvo turtingi ir įtakingi. Jie buvo pasiryžę padaryti viską, kad Jėzaus kūnas būtų palaidotas garbingai.SD 717.1

Juozapas drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė atiduoti Jėzaus kūną. Pilotas pirmą kartą sužinojo, kad Jėzus iš tikrųjų mirė. Apie nukryžiavimą lydėjusius įvykius jį buvo pasiekę įvairūs prieštaringi gandai, bet faktas apie Kristaus mirtį nuo jo buvo sąmoningai slepiamas. Kunigai ir vyresnieji Pilotą perspėjo, kad Kristaus mokiniai gali mėginti jį apgaudinėti, kad atgautų Jo kūną. Taigi išklausęs Juozapo prašymą jis liepė atvesti už nukryžiavimą atsakingą šimtininką, kad iš pastarojo įsitikintų, kad Jėzus tikrai miręs. Be to, paklausinėjo ir apie kitus įvykius ant Golgotos, kurie patvirtino Juozapo liudijimą.SD 717.2

Juozapo prašymas buvo patenkintas. Kol Jonas rūpinosi Mokytojo palaidojimu, Juozapas grįžo su Piloto leidimu pasiimti Kristaus kūną, o Nikodemas atėjo nešinas brangiu miros ir alavijo mišiniu, sveriančiu apie šimtą svarų, Jam balzamuoti. Didesnės pagarbos negalėjo būti parodyta net mirus garbingiausiems Jeruzalės gyventojams. Mokiniai apstulbo matydami, jog šie turtingi valdininkai taip pat suinteresuoti jų Viešpaties palaidojimu kaip ir jie.SD 717.3

Nei Juozapas, nei Nikodemas atvirai nebuvo priėmę Išgelbėtojo, kol Jis buvo gyvas. Jie žinojo, jog dėl tokio žingsnio turėtų atsisveikinti su teismo taryba, ir tikėjosi apginti Jį savo įtaka taryboje. Kurį laiką jiems, regis, sekėsi; bet piktavaliai kunigai, matydami jų palankumą Kristui, sugriovė jų planus. Jėzus buvo nuteistas ir išvestas nukryžiuoti jiems nesant. Dabar, kai Jis jau buvo miręs, jie nebeslėpė savo palankumo Jam. Mokiniai bijojo atvirai prisipažinti esantys Jo sekėjai, o Juozapas ir Nikodemas drąsiai atėjo jiems į pagalbą. O šių turtingų ir garbingų žmonių pagalbos tuo metu labai reikėjo. Jie dėl savo mirusio Mokytojo galėjo padaryti tai, kas vargšams mokiniams buvo neįmanoma; jų turtai ir įtakingumas juos didžia dalimi apsaugojo nuo kunigų ir valdytojų pykčio.SD 717.4

Švelniai ir pagarbiai jie savo rankomis nuėmė Jėzaus kūną nuo kryžiaus. Ašaros sruvo jų skruostais, žvelgiant į Jo sumuštą ir sumaitotą kūną. Juozapas turėjo naują uoloje iškirstą kapą. Jį buvo nusipirkęs sau, bet kadangi jis buvo netoli Golgotos, dabar jį paruošė Jėzui. Kūnas kartu su Nikodemo atneštais kvepalais buvo atsargiai susuktas į drobulę, ir Atpirkėjas buvo nuneštas į kapą. Ten trys mokiniai ištiesino sužalotas kojas ir rankas bei sudėjo kruvinas plaštakas ant krūtinės, kurioje nebeplakė širdis. Galilėjos moterys rūpinosi, kad dėl jų mylimo Mokytojo būtų padaryta viskas, kas tik įmanoma. Paskui jos stebėjo, kaip kapo anga užritinama dideliu akmeniu ir Gelbėtojas paliekamas ilsėtis. Moterys paskutinės pasitraukė nuo kryžiaus ir paskutinės - nuo Kristaus kapo. Jau telkėsi vakaro šešėliai, o Marija Magdalena ir kitos Marijos vis dar stoviniavo prie Viešpaties poilsio vietos ir liejo sielvarto ašaras dėl likimo To, kurį mylėjo. „Sugrįžusios nuo kapo, jos... šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas” (Luko 23, 56).SD 718.1

Liūdintiems mokiniams, o kartu ir kunigams, valdytojams, Rašto aiškintojams bei visai tautai tai buvo niekada neužmirštama sabata. Pasirengimo dienos vakarą leidžiantis saulei užgaudė trimitai, skelbiantys, kad prasidėjo sabata. Kaip ir per šimtus metų buvo švenčiamos žydų Velykos, o Tas, apie kurį jos liudijo, buvo nužudytas nedorėlių rankų ir gulėjo Juozapo kape. Sabatos dieną į šventyklos kiemus sugūžėjo maldininkai. Tarp jų jau buvo ir vyriausiasis kunigas, grįžęs nuo Golgotos ir pasipuošęs savo ištaigingu dvasininko apdaru. Savo pareigas uoliai atlikinėjo baltas kepures dėvintys kunigai. Tačiau kai už nuodėmes buvo paaukotas jaučių ir ožių kraujas, kai kurie susirinkusieji nepajuto ramybės. Jie nežinojo, kad simbolis susitiko su savo šešėliu ir už pasaulio nuodėmes jau buvo paaukota neįkainojama auka. Jie nežinojo, kad apeiginės pamaldos nebeteko prasmės. Bet dar niekada šių pamaldų nestebėjo su tokiais prieštaringais jausmais. Trimitai, muzikos instrumentai ir giedotojų balsai buvo tokie pat garsūs bei aiškūs kaip visada. Bet kartu viską persmelkė kažkoks nepažįstamas jausmas. Jie klausinėjo vieni kitų apie tą keistą įvykį. Lig tol šventų švenčiausioji buvo akylai saugoma nuo pašalinių akių. Bet dabar buvo atvira visų žvilgsniams. Sunki gobeleno uždanga iš gryno lino, dailiai atausta aukso, raudonais bei purpuriniais siūlais, buvo perplyšusi nuo viršaus iki apačios. Vieta, kurioje Jehova susitikdavo su vyriausiuoju kunigu, kad perteiktų Savo šlovę, vieta, kuri buvo šventa Dievo Artumo patalpa, buvo atvira visų žmonių žvilgsniams - šios vietos Viešpats nebepripažino. Apimti niūrios nuojautos kunigai tarnavo prie aukuro. Šventų švenčiausiosios vietos paslapties atskleidimas gąsdino juos artėjančia nelaime.SD 718.2

Daugelio mintys sukosi apie nesenus Golgotos reginius. Nuo nukryžiavimo iki prisikėlimo daugybė nemiegančių akių be paliovos gilinosi į pranašystes - vieni norėjo perprasti jų tuomet švenčiamos šventės prasmę, kiti ieškojo įrodymų, kad Jėzus nebuvo tas, kas tvirtino esąs, dar kiti geliančia širdimi norėjo rasti patvirtinimą, kad Jis buvo tikrasis Mesijas. Nors jie tyrinėjo Raštus skirtingais tikslais, visi buvo įsitikinę ta pačia tiesa - kad per kelias pastarąsias dienas išsipildė pranašystė ir kad Nukryžiuotasis buvo pasaulio Atpirkėjas. Daugelis tų, kurie tąsyk susivienijo apeiginėse pamaldose, daugiau niekada nedalyvavo velykinėse apeigose. Net daugelis kunigų neabejojo, kas iš tiesų yra Jėzus. Jie ne tuščiai tyrinėjo pranašystes - Jam prisikėlus, jie išpažino Jį esant Dievo Sūnumi.SD 719.1

Nikodemas, pamatęs Jėzų, iškeltą ant kryžiaus, prisiminė Jo žodžius, ištartus naktį ant Alyvų kalno: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3, 14-15) . Tą sabatą, kai Kristus gulėjo kape, Nikodemas turėjo galimybę pamąstyti. Galingesnė šviesa dabar užliejo jo protą, ir Jėzaus jam pasakytieji žodžiai nebeatrodė paslaptingi. Jis suprato, kaip daug prarado nebendraudamas su Išgelbėtoju, kai Šis dar buvo gyvas. Dabar jo atminty atgijo Golgotos įvykiai. Kristaus malda už Savo žudikus ir Jo atsakymas į mirštančio plėšiko kreipimąsi prabilo į šio išsilavinusio tarybos nario širdį. Jis vėl pažvelgė į Gelbėtojo agoniją ir vėl išgirdo paskutinį, pergalingą šūksnį „Atlikta!” Jis vėl regėjo drebančią žemę, aptemusį dangų, perplyšusią uždangą, skeldinčias uolas, ir jo tikėjimas visiems laikams įsitvirtino. Tas įvykis, kuris sugriovė mokinių viltis, Juozapą ir Nikodemą įtikino Jėzaus dieviškumu. Jų būgštavimus įveikė tvirto ir nesvyruojančio tikėjimo drąsa.SD 719.2

Dar niekada Kristus nebuvo atkreipęs tokios gausybės žmonių dėmesį, kaip dabar, gulėdamas kape. Kaip įpratę, žmonės nešė ligonius ir kenčiančiuosius į šventyklos kiemą ir klausinėjo: Kas gali pasakyti, kur rasti Jėzų iš Nazareto? Ieškodami To, kuris gydė ligonius ir prikėlinėjo mirusius, daugelis buvo atkeliavę iš labai toli. Iš visų pusių girdėjosi šūksniai: Mes norime Kristaus, Gydytojo! Tokiais atvejais tuos, kuriems buvo įtariami raupsai, apžiūrėdavo kunigai. Daugelis buvo priversti išklausyti, kaip jų vyras, žmona ar vaikai paskelbiami raupsuotaisiais ir yra pasmerkiami eiti iš savo namų prieglobsčio, atsisakyti bičiulių rūpesčio ir kiekvieną sutiktąjį liūdnu šūksniu perspėti: „Nešvarus, nešvarus!” Švelnios Jėzaus iš Nazareto rankos, kurios niekada neatsisakė prisilietimu išgydyti pasibaisėjimą ke-liantį raupsuotąjį, dabar gulėjo sudėtos Jam ant krūtinės. Lūpos, atsakydavusios į raupsuotojo prašymą guodžiančiais žodžiais: „Noriu, būk švarus!” (Mato 8, 3) , dabar tylėjo. Daugelis, ieškodami užuojautos ir palengvėjimo, kreipdavosi į vyriausius kunigus bei vyresniuosius, bet veltui. Matyt, žmonės buvo pasiryžę vėl turėti savo tarpe gyvąjį Kristų. Jie karštai prašė pakviesti Jį. Jie neturėjo būti atstumti, bet buvo vaikomi iš šventyklos kiemų, o prie vartų buvo pastatyti kareiviai, kurie turėjo neįleisti su savo ligoniais ir mirštančiais besiveržiančios minios.SD 720.1

Kančios išvarginti žmonės, atėję prašyti Išgelbėtojo išgydymo, grimzdo į neviltį. Gatvėse knibždėjo susikrimtusieji. Ligoniai mirdavo, trokšdami Jėzaus gydančio prisilietimo. Veltui kai kurie mėgindavo kreiptis į gydytojus; niekas neturėjo tokių sugebėjimų kaip Tas, kuris dabar gulėjo Juozapo kape.SD 721.1

Gailios kenčiančiųjų dejonės įtikino tūkstančius, kad iš pasaulio pasitraukė didžiulė šviesa. Be Kristaus žemė skendėjo aklinoje tamsoje. Daugelis tų, kurie šaukė „Ant kryžiaus Jį!”, dabar suprato, kokia nelaimė juos ištiko, ir, jeigu Jis būtų buvęs gyvas, būtų panūdę taip pat karštai sušukti: Duokite mums Jėzų!SD 721.2

Sužinoję, kad kunigai pasmerkė Jėzų mirčiai, žmonės ėmė apie tai klausinėti. Informacija apie Jo teismą buvo kiek įmanoma slepiama; bet per tą laiką, kol Jis gulėjo kape, Jo vardą kartojo tūkstančiai lūpų ir visur sklido pasakojimai apie tai, kaip iš Jo buvo tyčiojamasi teismo metu, apie kunigų ir vyresniųjų nežmoniškumą. Protingi žmonės ragino šiuos kunigus bei tautos seniūnus paaiškinti Senojo Testamento pranašystes apie Mesiją, o šie mėgindami kažką sumeluoti atrodė kaip bepročiai. Jie negalėjo paaiškinti pranašysčių apie Kristaus kančias bei mirtį, ir daugelis klaususiųjų įsitikino, kad Raštai išsipildė.SD 721.3

Kerštas, kuris kunigams regėjos toks saldus, jau dabar jiems kėlė kartėlį. Jie žinojo, kad žmonės juos karštai smerkia; žinojo, jog tie, kuriuos jiems buvo pavykę sukurstyti prieš Jėzų, dabar baisėjosi jų gėdingu poelgiu. Šie kunigai mėgino tikėti, kad Jėzus - apgavikas, bet veltui. Kai kurie iš jų stovėjo prie Lozoriaus kapo ir matė, kaip mirusysis prisikėlė. Jie drebėjo iš baimės, kad prisikels ir pats Kristus bei vėl atsiras prieš juos. Jie buvo girdėję Jį skelbiant, kad Jis turįs galią paaukoti Savo gyvybę ir susigrąžinti ją vėl. Jie prisiminė Jį sakius: „Sugriaukite šitą šventyklą, o Aš per tris dienas ją atstatysiu!” (Jono 2, 19) Judas buvo sakęs apie Jėzaus žodžius mokiniams paskutinės kelionės į Jeruzalę metu: „Štai pakilsime į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams bei Rašto aiškintojams. Jie pasmerks Jį mirti, atiduos pagonims tyčiotis, nuplakti ir nukryžiuoti, bet trečią dieną Jis prisikels” (Mato 20,18-19) . Išgirdę šiuos žodžius, jie tyčiojosi ir šaipėsi. Bet dabar prisiminė, kad lig šiol visos Kristaus pranašystės pildėsi. Jis pasakė, kad trečią dieną prisikels, ir kas gali užtikrinti, jog taip neįvyks? Jie troško atsikratyti šių minčių, bet negalėjo. Kaip ir jų tėvas, velnias, jie tikėjo ir drebėjo.SD 721.4

Dabar atlėgus jaudulio karštinei, į jų protus skverbėsi Kristaus atvaizdas. Jie žvelgė į Jį, kai Jis ramiai ir nesiskųsdamas stovėjo priešais Savo priešus bei nemurmėdamas kentė jų patyčias ir smurtą. Visi Jo teismo bei nukryžiavimo įvykiai atgijo jų atminty, galingai įtikindami, kad Jis - Dievo Sūnus. Jie jautė, kad Jis bet kada gali stoti prieš juos, kad kaltintasis gali virsti kaltintoju, pasmerktasis - smerkiančiuoju, nužudytasis - reikalaujančiu teisingumo Savo žudikų mirtimi.SD 722.1

Sabatos dieną jie neįstengė ilsėtis. Nors bijodami susitepti jie neperžengė pagonių namų slenksčio, vis dėlto surengė pasitarimą dėl Kristaus kūno. Mirtis ir kapas turi išlaikyti Tą, kurį jie nukryžiavo. „Susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: ‘ Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: Po trijų dienų Aš prisikelsiu. Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų Jo ir nepaskelbtų liaudžiai: Jis prisikėlė iš numirusių. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją‘. Pilotas jiems atsakė: ‘Štai jums sargyba - eikite ir saugokite, kaip išmanote’” (Mato 27, 62-65) .SD 722.2

Kunigai įsakė saugoti kapą. Ant įėjimo buvo užritintas didžiulis akmuo. Akmenį jie aprišo virvėmis, kurių galus pritvirtino prie uolos ir paženklino juos romėnų antspaudu. Nuritinti akmenį nepažeidžiant antspaudo buvo neįmanoma. Paskui prie įėjimo į kapą buvo pastatyta šimto kareivių sargyba. Kunigai padarė viską, ką galėjo, kad Kristaus kūnas liktų ten, kur buvo paguldytas. Jis buvo užantspauduotas Savo kape taip saugiai, tarsi turėtų ten pasilikti visą laiką.SD 722.3

Taip tarėsi ir planavo silpni žmonės. Šie žmogžudžiai nenutuokė, kokios beprasmiškos jų pastangos. Tačiau jų veiksmais buvo pašlovintas Dievas. Tos pastangos, kurios buvo dedamos, kad Kristus neprisikeltų, yra įtikinamiausias to įrodymas. Juo daugiau kareivių būtų buvę pastatyta prie kapo, juo stipresnis būtų liudijimas, kad Jėzus prisikėlė. Šimtus metų iki Kristaus mirties Šventoji Dvasia per psalmių giedotoją paskelbė: „Kodėl niršta gentys, kodėl tautos veltui maištauja? Žemės karaliai rengiasi mūšiui ir valdovai išvien tariasi prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį... Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; Viešpats tyčiojasi iš jų” (Psalmė 2, 1-4) . Romėnų sargybiniai ir kareiviai nepajėgė išlaikyti gyvybės Viešpaties kape. Jo išsivadavimo valanda jau artinosi.SD 723.1