39—„Jus duokite jiems vaCgyti!”

Šis skyrius pagrįstas Mato 14, 13-21;
Morkaus 6, 32-44; Luko 9, 10-17; Jono 6, 1-13

KRISTUS SU SAVO mokiniais pasitraukė į nuošalią vietą, tačiau retai pasitaikantis Jo ramybės metas veikiai buvo sudrumstas. Mokiniai manė, jog čia jų niekas neras, bet vos tik minia pasigedo dieviškojo Mokytojo, ėmė klausinėti: „Kur Jis?” Kai kurie iš jų buvo pastebėję, kurlink nuėjo Kristus su mokiniais. Daugelis nuėjo jų pasitikti sausuma, kiti nuplaukė valtimis. Artėjo žydų Velykos, taigi minios maldininkų iš arti ir toli traukdami į Jeruzalę susirinko pamatyti Jėzaus. Jų vis daugėjo, kol susidarė penki tūkstančiai vyrų, be moterų ir vaikų. Kol Kristus pasiekė krantą, Jo jau laukė daugybė žmonių. Tačiau Jis išlipo jų nepastebėtas ir kurį laiką praleido vienumoje su mokiniais.SD 333.1

Nuo kalvos Jis apžvelgė šurmuliuojančią minią, ir Jo širdį užliejo gailestis. Nors žmonės Jam sutrukdė ilsėtis, Jis neprarado kantrumo. Matydamas, kaip vis plaukia ir plaukia žmonės, Jis suprato, koks būtinas jiems Jo dėmesys. „Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens ”. Palikęs Savo prieglobstį, Jis susirado patogią vietą, iš kurios galėjo jiems patarnauti. Kunigai ir vyresnieji jiems nepadėjo; tačiau Kristui mokant minias, kaip eiti išgelbėjimo keliu, iš Jo plūdo gydantys gyvieji vandenys.SD 333.2

Žmonės klausėsi gailestingumo žodžių, taip laisvai plaukiančių iš Dievo Sūnaus lūpų. Jie girdėjo maloningus žodžius, tokius paprastus ir aiškius, kad jie buvo kaip Gileado balzamas jų sieloms. Jėzaus dieviškos rankos išgydymas teikė džiaugsmą bei gyvybę mirštantiems, palengvinimą ir sveikatą kenčiantiems ligas. Toji diena jiems atrodė kaip dangus žemėje, ir jie visiškai nenutuokė, kiek laiko praėjo nuo tada, kai jie kažką valgė.SD 333.3

Diena prabėgo greitai. Saulė ritosi vakarop, o žmonės vis nesiskirstė. Jėzus triūsė visą dieną nevalgęs ir nesiilsėjęs. Jis buvo išblyškęs nuo alkio ir nuovargio, o mokiniai vis ragino Jį atsikvėpti. Tačiau Jis negalėjo pasitraukti nuo aplinkui susi-spaudusių žmonių.SD 334.1

Pagaliau prie Jo priėjo mokiniai ir įtikinėjo, kad žmonės skirstytųsi jų pačių labui. Daugelis buvo atkakę iš toli ir nuo ryto nieko neturėję burnoje. Aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose jie galėjo nusipirkti maisto. Tačiau Jėzus pasakė: „Jūs duokite jiems valgyti ” ir, atsigręžęs į Pilypą, paklausė: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?” Taip Jis norėjo ištirti šio mokinio tikėjimą. Pilypas pažvelgė į galvų jūrą ir pagalvojo, jog pamaitinti tokią minią bus neįmanoma. Jis atsakė, kad už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį. Jėzus pasidomėjo, kiek jie patys turi duonos. Andriejus atsakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!” Jėzus liepė atnešti šį maistą Jam. Paskui liepė mokiniams susodinti žmones ant žolės po penkiasdešimt ar šimtą, kad būtų tvarka ir visi matytų, ką Jis darys. Kai tai buvo padaryta, Jėzus paėmė duoną, „pažvelgė į dangų, palaimino, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. Visi valgė ir pasisotino. Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos gabaliukų ir žuvies likučių ”.SD 334.2

Tas, kuris mokė žmones, kaip užsitikrinti ramybę ir laimę, galvojo ne tik apie jų dvasinius poreikius, bet ir apie laikinuosius. Žmonės buvo pavargę ir alkani. Tarp jų buvo moterų su kūdikiais ant rankų ir mažų vaikų, įsikibusių joms į sijonus. Daugelis stovėjo jau valandų valandas. Kristaus žodžiai juos taip sudomino, kad jie nė nemanė sėstis. Be to, minia buvo labai didelė, ir grėsė pavojus vieniems kitus sutrypti. Jėzus norėjo suteikti jiems progą pailsėti, todėl liepė susėsti. Toje vietoje augo žolė, ir visi galėjo patogiai pailsėti.SD 334.3

Kristus niekada nedarė stebuklų, jei tam nebuvo būtinybės, o kiekvienas Jo stebuklas vedė žmones prie gyvybės medžio, kurio lapai skirti tautoms išgydyti. Paprastame maiste, kurį dalijo mokinių rankos, glūdėjo ištisas pamokų lobynas. Tai buvo kuklus užkandis - žuvimi ir miežine duona kasdien maitinosi Galilėjos ežero žvejai. Kristus galėjo jiems iškelti gausią puotą, tačiau maistas, paruoštas vien apetitui patenkinti, nebūtų jiems buvusi naudinga pamoka. Šia pamoka Kristus norėjo parodyti, kad žmogus iškraipė natūralų Dievo jam duotą maistą. Dar nie-kada žmonės taip nesimėgavo prabangiomis vaišėmis, surengtomis jų iškrypusiam skoniui patenkinti, kaip toji minia džiaugėsi poilsiu ir paprasta užkanda, kurią Kristus jiems pateikė toli nuo jų namų.SD 335.1

Jeigu šiandieninių žmonių įpročiai būtų paprasti, jeigu jie gyventų pagal gamtos dėsnius, kaip pradžioje Adomas su Ieva, žmonijos poreikiai būtų patenkinti su kaupu. Būtų mažiau tariamų poreikių, daugiau galimybių darbuotis Dievo metodais. Tačiau savanaudiškumas ir pataikavimas nenatūraliam skoniui atnešė į pasaulį nuodėmę ir kančią - viena vertus, dėl pertekliaus, kita vertus, dėl užgaidų.SD 335.2

Jėzus nesiekė patraukti žmones prie Savęs tam, kad patenkintų jų prabangos geismą. Tai didžiulei miniai, nuvargusiai ir išalkusiai po ilgos, įspūdžių kupinos dienos, paprastas maistas liudijo ne tik Jo jėgą, bet ir tai, kad Jis švelniai rūpinasi jų kukliais gyvenimo poreikiais. Išgelbėtojas nežadėjo Savo sekėjams pasaulio prabangos; jų maistas gali būti paprastas, net skurdus; ir jų dalia gali būti skurdas; tačiau Jo Žodis sako, kad jų poreikiai bus patenkinti, be to, Jis pažadėjo tai, kas daug vertingiau už pasaulietines gėrybes, - nuolatinę Savojo Artumo teikiamą paguodą.SD 335.3

Pamaitinęs penkių tūkstančių žmonių minią, Jėzus pakėlė uždangą nuo gamtos pasaulio ir parodė tą galybę, kuri nuolatos veikia mūsų labui. Augindamas žemės derlių, Dievas kiekvieną dieną daro stebuklą. Gamtoje vyksta tas pats darbas, kuris buvo padarytas pamaitinant minią. Žmonės paruošia dirvą ir pasėja, tačiau sudygti sėklą paskatina būtent iš Dievo sklindanti gyvybė. Tai Dievo lietus, oras ir saulė paskatina ją duoti „pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje” (Morkaus 4, 28) . Tai Dievas nuo žemės derliaus laukų kiekvieną dieną maitina milijonus.SD 336.1

Žmonės pašaukti bendradarbiauti su Dievu auginant javus ir kepant duoną. Tačiau jie užmiršta Dievo vaidmenį ir nešlovina Dievo Jo šventam vardui priklausančia padėka. Dievo galios veikimas laikomas gamtos reiškiniu arba žmogaus veiklos padariniu. Vietoj Dievo aukštinamas žmogus, o Jo maloningomis dovanomis pasinaudojama savanaudiškai - dėl to, užuot buvusios palaiminimas, jos virsta prakeikimu. Dievas siekia visa tai pakeisti. Jis trokšta, kad mūsų atbukę pojūčiai atgytų, ir mes įžvelgtume Jo maloningą gerumą bei šlovintume Jį už Jo galybę. Jis trokšta, kad atpažintume Jį Jo dovanose ir jos būtų - kaip Jis ir numatė - mums palaiminimas. Būtent dėl to ir buvo padaryti Kristaus stebuklai.SD 336.2

Miniai pasisotinus, liko dar daug maisto. Tačiau Tas, kurio valioje buvo visi begalinės jėgos ištekliai, pasakė: „Surinkite nutikusius gabalėlius, kad niekas nepražūtų ”. Šie žodžiai reiškia daugiau nei duonos surinkimą į pintines. Pamoka buvo dvejopa. Niekas neturi būti iššvaistyta. Mes neturime siekti tik laikinos naudos. Nevalia ignoruoti nieko, kas gali praversti žmogui. Tebūna surinkta viskas, kas pamaitins pasaulio alkanuosius. Tas pats rūpestingumas reikalingas ir dvasinėje srityje. Kai maisto likučiai buvo surinkti į pintines, žmonės prisiminė savo bičiulius namuose. Jie panoro pasidalyti su jais Kristaus palaiminta duona. Taigi maistas buvo išdalytas uolumu degančiai miniai, kuri išnešiojo jį po visą kraštą. Taip kiekvienas, dalyvavęs vaišėse su Kristumi, davė iš dangaus nužengusios duonos ir kitiems, kad patenkintų sielos alkį. Jie turėjo pakartoti tai, ką sužinojo apie nuostabius Dievo darbus. Niekas nebuvo prarasta. Nė vienas žodis, susijęs su jų amžinuoju išgelbėjimu, nenukrito ant žemės be reikalo.SD 336.3

Duonos padauginimo stebuklas moko pasitikėti Dievu. Tą vakarą, kai Kristus pamaitino penkis tūkstančius, Jis neturėjo maisto po ranka. Nebuvo nieko, kuo Jis galėtų pasinaudoti. Štai Jis su penkiais tūkstančiais vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, dykvietėje. Jis nekvietė, kad ši milžiniška minia sektų paskui Jį; žmonės susirinko nekviesti ir neliepiami; tačiau Jėzus žinojo, kad taip ilgai klausęsi Jo pamokslo, jie išalks ir pavargs; mat Jis buvo viena su jais, o maisto reikėjo ir Jam. Jie buvo toli nuo namų, ir jau artinosi naktis. Daugelis net neturėjo pinigų nusipirkti valgyti. Tas, kuris dėl jų pasninkavo dykumoje keturiasdešimt dienų, nenorėjo, kad jie grįžtų namo badaudami. Tai Dievo apvaizda skyrė Jėzui būti ten, kur Jis buvo; ir Jis pasitikėjo, kad dangiškasis Tėvas ras būdą, kaip patenkinti šį poreikį.SD 337.1

Kai mums iškyla sunkumų, taip pat turime pasitikėti Dievu. Visose gyvenimo situacijose turime būti išmintingi bei remtis sveika nuovoka, kad dėl neapgalvotų veiksmų neatsidurtume keblioj padėty. Ignoruodami Dievo duotąsias priemones ir neteisingai panaudodami Jo suteiktus gebėjimus, galime įklimpti į sunkumus. Kristaus darbininkai turi besąlygiškai paklusti Jo nurodymams. Tai Dievo darbas, ir jeigu mes laiminsime kitus, Jo planai bus įgyvendinti. Neturime suktis aplink savąjį „aš” ir prisiimti garbę sau. Jei kursime planus pagal savo supratimus, Viešpats paliks mus mūsų klaidoms. Tačiau kai laikomės Jo nurodymų, Jis išveda mus į tiesų kelią ir išvaduoja. Mes neturime sutrikę nuleisti rankų, o kiekvienu atveju kreiptis pagalbos į Tą, kurio žinioje neišsenkami ištekliai. Aplinkybės dažnai bus sudėtingos, bet tuomet turime visiškai pasitikėti Dievu. Jis palaikys kiekvieną sielą sunkią akimirką ir ves Viešpaties keliu.SD 337.2

Kristus per pranašą mums liepė„dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą ” ir „palengvinti varguolio gyvenimą” (Izaijo 58, 7-10). Jis mums įsakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Morkaus 16,15) . Tačiau kaip dažnai mūsų širdys pasineria į neviltį, ir mus apleidžia tikėjimas, kai matome, kokios didžiulės reikmės ir kokias menkas teturime priemones. Kaip Andriejus, žiūrėdami į penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuveles, mes sušunkame: „Bet ką tai reiškia tokiai daugybei! ” Mes dažnai dvejojame, nenorime atiduoti viską, ką turime, bijome eikvotis dėl kitų. Bet Jėzus liepė: „Jūs duokite jiems valgyti ”. Jo įsakymas - tai kartu ir pažadas; už jo slypi ta pati galia, kuri prie ežero pasotino minią.SD 338.1

Tai, kad Kristus patenkino laikinus išalkusios minios poreikius, - svarbi dvasinė pamoka visiems Jo darbininkams. Kristus gavo iš Tėvo, atidavė mokiniams, šie išdalijo miniai, o žmonės - vieni kitiems. Taip visi, kurie yra susivieniję su Kristumi, gaus iš Jo gyvybės duonos, dangiško peno, ir pamaitins juo kitus.SD 338.2

Visiškai pasitikėdamas Dievu, Jėzus paėmė tuos kelis kepaliukus; nors jų būtų vos užtekę Jo paties mokiniams, Jis nepakvietė pastarųjų valgyti, o ėmė dalyti jiems duoną, liepdamas patarnauti žmonėms. Duona Jo rankose pasidaugino, ir mokinių rankos, besitiesiančios į Kristų, kuris pats buvo Gyvoji duona, niekada nebuvo tuščios. To mažo kiekio užteko visiems. Kai žmonių poreikis buvo patenkintas, buvo surinkti likučiai, ir tik tada tuo brangiu Dangaus siųstuoju maistu pasisotino Kristus su mokiniais.SD 338.3

Mokiniai buvo jungiamoji grandis tarp Kristaus ir žmonių. Šiandien Jo mokiniams tai turėtų būti didžiulis padrąsinimas. Kristus - pagrindinė ašis, visų jėgų šaltinis. Jo mokiniai visa, ko reikia, gauna iš Jo. Protingiausi ir dvasingiausi gali duoti tik tada, kai gauna. Patys iš savęs jie niekaip neįstengs patenkinti sielos reikmių. Mes galime duoti tik tai, ką gauname iš Kristaus; o gauti galime tik duodami kitiems. Nuolatos dalydamiesi, mes nuolatos ir gauname, ir juo daugiau duodame, juo daugiau gauname. Taigi taip galime be paliovos tikėti, pasitikėti, gauti ir dalytis.SD 338.4

Kristaus karalystės statymo darbas judės į priekį, nors pažanga gali atrodyti lėta, o neįmanomumas - ją išvis neigti. Tačiau tai - Dievo darbas, ir Jis duos priemonių, siųs pagalbininkų, tikrų, nuoširdžių mokinių, kurių rankose taip pat netrūks maisto alkanai miniai. Dievas neužmiršta tų, kurie su meile darbuojasi nešdami gyvenimo žodį žūstančioms sieloms, kurios, savo ruožtu, tiesia rankas į maistą savo alkanoms širdims.SD 339.1

Darbuojantis Dievui iškyla pavojus pernelyg pasitikėti tuo, ką gali padaryti žmogus su savo talentais bei gebėjimais. Taip mes galime pamesti iš akių Pagrindinį Darbininką. Dažnai tas, kuris dirba Kristaus vardan, nesuvokia savo asmeninės atsakomybės. Kyla pavojus perkelti savo naštą ant organizacijų, užuot pasitikėjus Tuo, kuris yra visos stiprybės šaltinis. Didžiulė klaida Dievo darbe - pasikliauti žmogiška išmintimi ar skaičiais. Sėkmingas darbas Kristui priklauso ne tiek nuo skaičių ar talentų, kiek nuo tikslų tyrumo, tikrojo paprastumo ir nuoširdaus paklusnaus tikėjimo. Reikia prisiimti asmeninę atsakomybę, atlikti asmenines pareigas, dėti asmenines pastangas dėl tų, kurie nepažįsta Kristaus. Užuot perkėlę atsakomybę ant kažko, ką laikote talentingesniu už save, darbuokitės pagal savo sugebėjimus.SD 339.2

Kai širdyje kyla klausimas „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?”, tegul jūsų atsakymas neišplaukia iš nepasitikėjimo. Išgirdus Išgelbėtojo nurodymą „Jūs duokite jiems valgyti ”, mokiniams tai pasirodė neįmanoma. Jie klausė savęs: „Gal eiti į kaimą nusipirkti maisto?” Taip ir dabar, kai žmonės stokoja gyvybės duonos, Viešpaties vaikai klausia: „Gal pasikviesti ką nors iš toli, kad juos pamaitintų?” Tačiau ką pasakė Kristus? „Susodinkite žmones ” ir ten pat juos pamaitino. Bendraukite su Juo. Atneškite savo miežinės duonos kepaliukus Jėzui.SD 339.3

Mums gali atrodyti, kad turimų priemonių neužtenka darbui; tačiau jei žengsime į priekį su tikėjimu, tikėdami pakankama Dievo galia, prieš mus atsivers gausūs ištekliai. Kadangi darbas yra Dievo, Jis ir parūpins priemonių jam atlikti. Viešpats atlygins už sąžiningą, paprastą pasitikėjimą Juo. Tas truputis, kuris išmintingai ir ekonomiškai panaudojamas tarnaujant dangaus Viešpačiui, bus pagausintas paties dalijimosi veiksmo. Kristaus rankose nedidelis kiekis maisto neišseko, kol nebuvo pasotinta visa išalkusi minia. Jeigu eisime pas visos jėgos Šaltinį su ištiestomis, gauti pasirengusiomis tikėjimo rankomis, būsime palaikomi savo darbe net sunkiausiomis aplinkybėmis ir galėsime dalyti kitiems gyvybės duoną.SD 339.4

Viešpats pasakė: „Duokite, ir jums bus duota”; „Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus... O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo, kaip parašyta: Jis pažėrė, padalijo vargdieniams; Jo teisumas amžiais išlieka. Tasai, kuris parūpina sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams. Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui” (Luko 6, 38; 2 Korintiečiams 9, 6-11) .SD 340.1