83—Kelionė į Emausą
Šis skyrius pagrįstas Luko 24, 13-33
VĖLŲ PRISIKĖLIMO dienos vakarą du mokiniai keliavo į Emausą, mažą miestelį už aštuonių mylių nuo Jeruzalės. Šie mokiniai Kristaus darbe svarbaus vaidmens neatliko, bet karštai tikėjo Jį. Jie buvo atvykę į miestą švęsti Velykų, ir pastarieji įvykiai juos didžiai suglumino. Jie buvo girdėję to rytmečio žinią apie iš kapo dingusį Kristaus kūną ir moterų pasakojimą mačius angelus bei sutikus Jėzų. Dabar jie grįžinėjo namo apmąstyti ir melstis. Keliavo nusiminę, aptarinėdami Kristaus teismą ir nukryžiavimą. Dar niekada jie nebuvo taip sukrėsti. Praradę viltį ir tikėjimą, ėjo jie kryžiaus šešėlyje.SD 737.1
Netoli dar buvo nukeliavę, kai prie jų prisigretino Nepažįstamasis. Tačiau jie buvo taip paskendę savo liūdesy ir nusivylime, kad jo net nepastebėjo. Jie toliau šnekučiavosi tarpusavyje, išreikšdami, kas glūdi jų širdyje. Jie mąstė apie Kristaus pamokas ir, regis, nepajėgė jų suprasti. Kai jie aptarinėjo tos dienos įvykius, Jėzus troško juos paguosti. Jis matė jų širdgėlą ir suprato, kokia sumaištis jų galvoje: nejaugi šis Žmogus, kuris iškentė tokį pažeminimą, gali būti Kristus? Nesuvaldę širdgėlos jie pravirko. Jėzus žinojo, kad jų širdys kupinos meilės Jam ir norėjo nušluostyti jiems ašaras ir pripildyti juos džiaugsmo bei laimės. Tačiau pirmiau Jis turėjo jiems duoti pamoką, kurios jie niekada neužmiršo.SD 737.2
„Apie ką kalbate eidami keliu?” Tie nuliūdę sustojo. Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jam: „Nejaugi Tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!” Jie išreiškė Jam savo sielvartą dėl jų Mokytojo, kuris „buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse”, bet „aukštieji kunigai ir mūsų vadovai, - pasakė jie, - pareikalavo Jam mirties bausmės ir atidavė Jį nukryžiuoti“. Skaudančiomis širdimis ir virpančiomis lūpomis jie pridūrė: „ O mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko“.SD 737.3
Keista, kad mokiniai neprisiminė Kristaus žodžių ir nesuprato, jog Jis pranašavo įvykius, kurie dabar ir nutiko! Jie nesuprato, kad antroji Jo apreiškimo dalis išsipildys lygiai taip pat kaip ir pirmoji - kad trečią dieną Jis prisikels. Šią dalį jie turėjo prisiminti. Kunigai ir fariziejai to neužmiršo. „Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų Aš prisikelsiu’” (Mato 2 7 62-63) . Bet mokiniai šių žodžių neprisiminė.SD 738.1
„Jėzus jiems tarė: ‘O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į Savo garbę?! ’” Mokiniai nusistebėjo - kas gi šis Nepažįstamasis, jeigu Jis pasiekia net jų sielų gelmes ir kalba taip nuoširdžiai, su užuojauta ir viltimi? Pirmą kartą po Kristaus išdavimo jiems nušvito viltis. Jie ėmė vis dažniau nuoširdžiai žvilgčioti į savo pakeleivį, manydami, kad Jo žodžiai primena tuos, kuriuos kalbėjo Kristus. Juos apėmė nuostaba, o širdys ėmė virpėti džiugiu laukimu.SD 738.2
Pradėdamas nuo Mozės, Biblijos pradžios, Kristus per visą Šventąjį Raštą atskleidė Save. Jeigu Jis būtų apsireiškęs mokiniams anksčiau, jų širdys būtų buvusios patenkintos. Savo džiaugsmo pilnatvėje jie nebūtų norėję nieko daugiau. Bet jie turėjo suprasti, ką apie Jėzų liudija Senojo Testamento simboliai ir pranašystės. Jais turėjo remtis jų tikėjimas. Kristus nedarė stebuklų, kad juos įtikintų; pirmasis Jo darbas buvo paaiškinti Raštus. Mokiniai Jo mirtį laikė visų savo vilčių žlugimu. Dabar Jis per pranašus įrodė, jog tai stipriausia atspara jų tikėjimui.SD 738.3
Mokydamas šiuos mokinius Jėzus atskleidė Senojo Testamento, kaip Jo misijos liudytojo, svarbą. Daugelis tariamų krikščionių šiandien atmeta Senąjį Testamentą, tvirtindami, kad jis nebereikalingas. Bet Kristus to nemoko. Jis taip vertino Senąjį Testamentą, kad yra pasakęs: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų” (Luko 16, 31) .SD 739.1
Tai Kristaus balsas kalba per patriarchus ir pranašus nuo pat Adomo laikų iki paskutiniųjų dienų. Išgelbėtojas Senajame Testamente apreikštas taip pat aiškiai, kaip ir Naujajame. Būtent pranašiškos praeities šviesa Naujajame Testamente aiš-kiai ir gražiai išryškina Kristaus gyvenimą ir mokymą. Kristaus stebuklai įrodo Jo dieviškumą; bet tai, kad Jis yra pasaulio Atpirkėjas, dar aiškiau įrodo Senojo Testamento pranašysčių ir Naujojo Testamento istorijos palyginimas.SD 739.2
Kalbėdamas per pranašystes Kristus suteikė Savo mokiniams aiškų suvokimą, kokį vaidmenį Jis turėjo atlikti gimęs Žmogumi. Jų lūkesčiai, kad Mesijas užims sostą ir karaliaus pagal žmonių norą, buvo neteisingi. Jie neleido jiems teisingai su-prasti, kodėl Jėzus nužengė nuo aukščiausio posto į žemiausią padėtį, kokią tik galima užimti. Kristus troško, kad Jo mokinių mintys visais atžvilgiais būtų tyros ir teisingos. Jie turėjo kiek įmanoma geriau suvokti, kokią kančių taurę Jam teko išgerti. Kristus parodė šiems mokiniams, jog ta siaubinga kova, kurios jie dar neįstengė aprėpti protu, yra Sandoros, sudarytos dar prieš pasaulio sukūrimą, išsipildymas. Kristus turėjo mirti, kaip ir kiekvienas Įstatymo pažeidinėtojas, kuris pasilieka nuodėmėje. Visa tai turėjo įvykti, bet tai turėjo baigtis ne pralaimėjimu, o šlovinga, amžina pergale. Jėzus pasakė jiems, jog turi būti dedamos visos pastangos išgelbėti pasaulį nuo nuodėmių. Jo sekėjai turi gyventi taip, kaip Jis, ir dirbti kaip Jis - uoliai, atkakliai.SD 739.3
Taip Kristus ugdė Savo mokinius, atverdamas jų protus, kad jie suvoktų Raštus. Keliauninkai buvo pavargę, bet pokalbis neišblėso. Gelbėtojo lūpos tarė gyvybės bei užtikrintumo žodžius. Bet mokinių akys vis dar buvo užvertos. Kai Jis prakalbo apie Jeruzalės sugriovimą, jie pažvelgė į pasmerktą miestą ir pravirko. Tačiau kas yra jų palydovas, nė neįtarė. Jie nepagalvojo, jog Tas, apie kurį jie kalbasi, eina šalia; mat Kristus kalbėjo apie Save kaip apie kitą žmogų. Jie manė, kad Jis - vienas iš didžiojoje šventėje dalyvavusių žmonių, kuris dabar grįžta namo. Jėzus kaip ir jie atsargiai žengė per šiurkščius akmenis, kartkartėmis stabteldamas pailsėti. Taip jie ir ėjo kalnų taku su Tuo, kuris veikiai atsisėdo Dievo dešinėje ir kuris galėjo pasakyti: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje” (Mato 28, 18) .SD 739.4
Nusileido saulė. Keliauninkams dar nespėjus pasiekti poilsio vietos, iš laukų grįžo darbininkai. Mokiniams jau rengiantis įžengti į savo namus, Nepažįstamasis, atrodė, rengėsi tęsti kelionę. Tačiau mokiniai pajuto, kad juos traukia prie Jo. Jų sielos troško klausytis Jo ir klausytis. „Pasilik su mumis!” - pasiūlė jie. Nepažįstamasis, regis, nepriėmė jų kvietimo, bet jie neatlyžo: „Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...” Pagaliau Kristus nusileido ir „užsuko pas juos“.SD 740.1
Jei mokiniai nebūtų taip atkakliai kvietę, jie nebūtų sužinoję, kad jų bendrakeleivis yra prisikėlęs Viešpats. Kristus niekada niekam neperša Savo draugijos. Jis domisi tik tais, kuriems yra reikalingas. Jis su džiaugsmu ateis į kukliausius namus ir pradžiugins nuolankiausią širdį. Bet jei žmonės pernelyg abejingi ir nesusimąsto apie dangiškąjį Svečią bei nepaprašo Jį pas juos pasilikti, Jis praeina pro šalį. Taip daugelis patiria didžiulę netektį. Jie pažįsta Kristų ne daugiau nei mokiniai, su kuriais Jis tąsyk ėjo.SD 740.2
Greitai paruošiama paprasta vakarienė iš duonos. Ji padedama priešais svečią, kuris atsisėda stalo gale. Štai Jis ištiesia rankas palaiminti maistą. Mokiniai žiūri apstulbę. Jų Bendrakeleivis ištiesė rankas lygiai taip pat, kaip tai darydavo Mokytojas! Jie įsižiūrėjo įdėmiau ir pastebėjo Jo rankose vinių žymes. Abu iškart sušuko: Juk tai Viešpats Jėzus! Jis prisikėlė iš numirusių!SD 740.3
Jie pašoko, ketindami pulti Jėzui po kojomis, kad Jį pagarbintų, bet Jis dingo jiems iš akių. Mokiniai spoksojo į tą vietą, kur ką tik stovėjo Tas, kurio kūnas dar neseniai gulėjo kape, ir kalbėjo vienas kitam: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštųprasmę?”SD 741.1
Turėdami šią svarbią naujieną, jie negalėjo vien sėdėti ir šnekučiuotis. Jų nuovargio ir alkio lyg nebūta. Palikę vakarienę net neparagautą, jie pilni džiaugsmo vėl leidosi tuo pačiu keliu, skubėdami pranešti Gerąją naujieną mokiniams mieste. Kai kur kelias buvo nesaugus, bet jie vis dėlto kopė stačiais šlaitais, slydinėjo ant glotnių uolų. Jie nematė ir nežinojo, kad juos saugo Tas, kuris ėjo šiuo keliu su jais. Su piligrimų lazdomis jie žengė į priekį, trokšdami eiti kaip galima greičiau. Išklydę iš tako, jie vėl jį atrasdavo. Kartais bėgdami, kartais klupinėdami skubinosi pirmyn, o jų neregimas Palydovas visada buvo šalia.SD 741.2
Naktis buvo tamsi, bet juos apšvietė Teisumo Saulė. Jų širdys šokinėjo iš džiaugsmo. Jiems atrodė, kad jie naujame pasaulyje. Kristus - gyvasis Išgelbėtojas. Jie nebegedėjo Jo kaip mirusio. Kristus prisikėlė! - kartojo ir kartojo jie. Šią žinią jie nešė nuliūdusiems. Jie turėjo jiems papasakoti nuostabią istoriją apie kelionę į Emausą. Turi pasakyti, kas prie jų prisijungė kelyje. Jie neša svarbiausią žinią iš kada nors duotųjų pasauliui, Gerąją naujieną, nuo kurios priklauso žmonijos viltys, susijusios su šiandiena ir amžinybe.SD 741.3