26—Kafarnaume

KAFARNAUME JĖZUS buvo kelis kartus apsistojęs keliaudamas tai į vieną, tai į kitą pusę, ir toji vietovė tapo žinoma, kaip Jo miestas. Jis buvo prie Galilėjos ežero, prie pat gražios Genezareto lygumos, tiesiog joje.SD 222.1

Į lygumą giliai įsirėžęs ežeras sukuria itin švelnų pietų klimatą. Čia Kristaus laikais žydėjo palmės bei alyvmedžiai, vešėjo sodai, vynuogynai, žaliavo laukai, skleidėsi spalvingos gėlės, gaivinamos iš uolų gurgančių versmių. Ežero pakrantėje ir kiek atokiau jį gaubiančiose kalvose buvo išsibarstę miesteliai ir kaimai. Ežere knibždėte knibždėjo žvejų valtys. Visur virė gyvenimas.SD 222.2

Pats Kafarnaumas puikiausiai pasitarnavo kaip Išgelbėtojo darbo centras. Jis buvo prie pagrindinio kelio, vedančio iš Damasko į Jeruzalę bei Egiptą ir prie Viduržemio jūros. Per miestą traukdavo žmonės iš daugybės kraštų ir stabteldavo pailsėti. Čia Jėzus galėjo sutikti įvairių tautų bei rangų žmones - turtingus didikus bei skurdžią prastuomenę, todėl Jo pamokos galėjo būti nuneštos į kitas šalis ir pasklisti daugelyje šeimų. Taip žmonės galėjo būti paskatinti tyrinėti pranašystes, kreipti dėmesį į Gelbėtoją, ir pasauliui būtų buvusi atskleista Jo misija.SD 222.3

Nors aukščiausioji teismo taryba buvo nusiteikusi prieš Jėzų, žmonės susidomėję laukė, kaipgi vystysis Jo misija. Susijaudinęs įvykius sekė visas dangus. Angelai rengė kelią Jo tarnystei, žadino žmonių širdis ir traukė juos prie Gelbėtojo.SD 222.4

Kafarnaume Kristaus išgydytas didiko sūnus išvydo Jo galybę. O rūmų pareigūnas ir jo šeima su džiaugsmu paliudijo apie savo tikėjimą. Kai pasklido žinia, kad tarp jų — Pats Mokytojas, subruzdo visas miestas. Minios plūdo pas Jį. Sabatos dieną į sinagogą sugūžėjo tiek žmonių, kad daugeliui teko grįžti iš kur atėjus, nes nepavyko patekti vidun.SD 222.5

Visi girdėję Gelbėtoją „labai stebėjosi Jo mokslu, nes Jo žodis dvelkė galybe”; „Jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią” (Luko 4, 32; Mato 7, 29) . Rašto aiškintojų ir vyresniųjų mokymas buvo šaltas ir formalus it mechaniškai kalamos pamokos. Dievo Žodis jiems neturėjo gyvybinės jėgos. Jį išstūmė jų pačių idėjos bei tradicijos. Įprastinėse apeigose jie tarėsi aiškinantys Įstatymą, tačiau Dievo įkvėpimas nesujaudindavo nei jų, nei klausytojų širdžių.SD 223.1

Jėzus nesivėlė į įvairius žydų nesutarimus. Jo darbas buvo skelbti tiesą. Jo žodžiai apšvietė patriarchų ir pranašų mokymą, todėl Šventasis Raštas žmonėms tapo nauju apreiškimu. Jo klausytojai dar niekada nebuvo taip giliai perpratę Dievo Žodį.SD 223.2

Jėzus nusileido iki žmonių lygmens kaip Tas, kuris žino jų sunkumus. Išdėstęs tiesą aiškiai ir paprastai, Jis atskleidė jos grožį. Jo kalba buvo tyra, išgryninta ir skaidri kaip tekanti versmė. Tiems, kurie klausėsi monotoniškų rabinų intonacijų, Jo balsas skambėjo lyg muzika. Tačiau nors Jėzaus mokymas buvo paprastas, Jis kalbėjo kaip turintis valdžią. Ši savybė išskyrė Jo mokymą iš visų kitų. Rabinai kalbėjo abejodami ir neryžtingai, tarsi Šventasis Raštas galėtų būti aiškinamas ir vienaip, ir absoliučiai kitaip. Jų klausytojams kasdien darėsi vis neaiškiau. O Jėzus aiškino Raštą su neabejotinu autoritetu. Kad ir kokia tema Jis kalbėjo, dėstė ją su jėga, ir Jo žodžiams nebuvo įmanoma paprieštarauti. SD 223.3

Jis buvo uolus, bet niekada nesikarščiuodavo. Jis kalbėjo taip, tarsi siektų tam tikro tikslo. Jis iškėlė prieš akis amžinojo pasaulio realijas. Kiekviena tema atskleisdavo, koks yra Dievas. Jėzus stengėsi sugriauti susižavėjimo žemiškais dalykais kerus. Jis parodė šio gyvenimo dalykų vietą, jų pavaldumą amžiniesiems interesams; tačiau jų svarbos neneigė. Jis mokė, kad dangus ir žemė yra susiję, todėl dieviškosios tiesos pažinimas parengia žmogų geriau atlikti savo kasdienines pareigas. Jis kalbėjo pažįstąs dangų, suvokiąs Savo ryšį su Dievu ir kartu pripažįstąs vienybę su kiekvienu žmonijos nariu.SD 223.4

Jo nešama gailestingumo žinia buvo tokia įvairiapusė, jog tiko visiems klausytojams. Jėzus mokėjo „žodžiu stiprinti nuvargusius” (Izaijo 50, 4) ; mat malonė buvo išlieta ant Jo lūpų, kad Jis galėtų kuo patraukliau perteikti žmonėms tiesos lobius. Jis mokėjo taktiškai prieiti prie protų, kurie buvo kupini prietarų, ir nustebinti juos pavyzdžiais, atkreipiančiais jų dėmesį. Per vaizduotę Jis pasiekdavo širdį. Jo pavyzdžiai buvo iš kasdie-ninio gyvenimo ir, nors paprastučiai, kupini nuostabiai gilios prasmės. Danguje skraidantys paukščiai, laukų lelijos, sėkla, piemuo ir avys - šiais objektais Kristus iliustravo nemirtingąją tiesą; ir vėliau, kai Jo klausiusieji atsitiktinai pamatydavo šiuos dalykus gamtoje, jie prisimindavo Jo žodžius. Kristaus pavyzdžiai nuolatos kartojo Jo pamokas.SD 224.1

Kristus niekada nepataikavo žmonėms. Jis niekuomet nekalbėjo to, kas išaukštintų jų fantazijas bei įsivaizdavimus, ir neliaupsino jų už jų išmintingus išradimus; tačiau giliai mąstantys ir prietarų neturintys žmonės priimdavo Jo mokymą ir įsitikindavo, kad jis išbando jų išmintį. Jie stebėdavosi paprasčiausia kalba perteikiamomis dvasinėmis tiesomis. Jo žodžiai žavėjo ir labiausiai išsilavinusius; jie buvo naudingi ir visiškiems bemoksliams. Jis turėjo ką pasakyti beraščiams; net pagonys suprato, kad Jis neša jiems žinią.SD 224.2

Jėzaus švelnus gailestingumas buvo kaip gydantis prisilietimas pavargusioms ir rūpesčių prislėgtoms širdims. Net tarp įtūžusių priešų Jį supo ramybės dvasia. Jo veido grožis, Jo charakterio švelnumas, o svarbiausia - meilė Jo žvilgsnyje ir balse, patraukdavo prie Jo visus, kurių širdys nebuvo užkietėjusios netikėjime. Jeigu ne toji švelni, gailestinga dvasia, kuri dvelkė iš kiekvieno Jo žvilgsnio ir žodžio, Jis nebūtų patraukęs tiek daug žmonių. Pas Jį atėję ligoniai jautė, kad Jis rūpinasi jais kaip iš-tikimas ir švelnus draugas, todėl jie panūsdavo daugiau sužinoti apie Jo aiškinamas tiesas. Dangus priartėdavo. Jie trokšdavo pasilikti Jo Artume, kad Jo meilė juos guostų nuolatos.SD 224.3

Jėzus įdėmiai stebėjo, kaip keičiasi Jo klausytojų veido išraiška. Jį ypač džiugino veidai, kuriuose atsispindėjo susidomėjimas ir pasitenkinimas. Gelbėtojui buvo gera matyti, kaip sielą perveriančios tiesos strėlės sugriauna savanaudiškumo užtvaras ir pažadina atgailą, o galiausiai ir dėkingumą. Aprėpęs akimis nuščiuvusią minią ir atpažinęs jau matytus veidus, Jis nušvisdavo iš džiaugsmo. Juose Jis įžvelgė būsimuosius Savo karalystės pavaldinius. O kai aiškiai ištarta tiesa užkliudydavo kokį nors branginamą stabą, Jėzus taip pat pastebėdavo pasikeitusius veidus, šaltus, griežtus žvilgsnius, liudijančius, kad šviesa nepageidautina. Matant žmones, atsisakančius priimti ramybės žinią, Jo širdį lig pat gelmių perverdavo skausmas.SD 225.1

Jėzus sinagogoje kalbėjo apie karalystę, kurią atėjo įkurti, ir Savo misiją išvaduoti šėtono belaisvius. Staiga Jį pertraukė siaubingas klyksmas. Iš minios į priekį išsiveržė pamišėlis ir sušuko: „Šalin! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo šventasis!”SD 225.2

Kilo sumaištis ir išgąstis. Žmonių dėmesys buvo atitrauktas nuo Kristaus, Jo žodžių niekas nebesiklausė. To ir siekė šėtonas atvesdamas savo auką į sinagogą. Tačiau Jėzus sudraudė demoną: ”‘ Nutilk ir išeik iš jo!’ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs ”.SD 225.3

Velnias buvo aptemdęs to vargšo žmogaus protą, bet Išgelbėtojo Artume šviesos spindulys perskrodė tamsą. Žmogus panoro išsivaduoti iš šėtono valdžios; tačiau demonas pasipriešino Kristaus galiai. Kai žmogus pamėgino kreiptis į Jėzų pagalbos, piktoji dvasia įdėjo į jo lūpas žodžius, ir jis sušuko apimtas siaubo agonijos. Demono apsėstasis iš dalies suprato, jog stovi priešais Tą, kuris gali jį išlaisvinti; tačiau kai jis pabandė įsitverti į tą galingą ranką, kita valia jį sulaikė, kiti žodžiai pasipylė iš jo lūpų. Užvirė nuožmi kova tarp šėtono valdžios ir žmogaus troškimo išsivaduoti.SD 225.4

Tas, kuris nugalėjo šėtoną gundymų dykumoje metu, vėl stojo akis į akį su Savo priešu. Demonas iš visų jėgų stengėsi išlaikyti savo auką. Šis pralaimėjimas būtų reiškęs Jėzaus pergalę. Atrodė, jog iškankintas žmogus sumokės gyvybe kovoje su priešu, kuris sudarkė jo žmogiškumą. Tačiau Gelbėtojas kalbėjo su valdžia ir išvadavo belaisvį. Žmogus, kuris ką tik buvo apsėstas, dabar stovėjo priešais apstulbusius žmones ir džiaugėsi savo laisve. Net demonas paliudijo dievišką Gelbėtojo jėgą.SD 226.1

Žmogus šlovino Dievą už savo išvadavimą. Akys, kurios visai neseniai degė beprotybės liepsna, dabar švytėjo išmintim ir plūdo dėkingumo ašaromis. Žmonės iš nuostabos neteko amo. Vos atgavę kalbos dovaną, jie kuždėjosi: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos Jo klauso!” (Morkaus 1, 27) SD 226.2

Negalios, dėl kurios tas žmogus sukėlė tokį siaubingą reginį savo bičiuliams ir buvo našta pats sau, priežastis slypėjo jo paties gyvenime. Jį buvo sužavėję nuodėmės malonumai, ir visas gyvenimas jam buvo didžiulis karnavalas. Jis nemanė, jog ims kelti pasauliui siaubą, o savo šeimai — gėdą. Jis tikėjosi leisti laiką pasinėręs į nekaltas pramogas. Tačiau pasukęs šiuo keliu žmogus ėmė greitai smukti žemyn. Nesusilaikymas ir lengvabūdiškumas iškraipė kilniąsias jo prigimties savybes, ir šėtonas jį visiškai užvaldė.SD 226.3

Atgaila atėjo per vėlai. Kai žmogus buvo pasirengęs atiduoti visą savo turtą ir paaukoti malonumus, kad tik atgautų prarastą žmogiškumą, jis pasijuto bejėgis piktojo gniaužtuose. Įkėlus koją į priešo teritoriją, velnias užvaldė visus jo gebėjimus. Gundytojas užliūliavo jį įvairiausiomis vilionėmis, tačiau kai vargšas žmogus pateko į jo nagus, priešas pasirodė nepermaldaujamai žiaurus ir keliantis šiurpą savo piktais apsilankymais. Taip bus su visais, kurie pasiduoda blogiui; jų užsiėmimo malonumai nuves į tamsiausią neviltį ar sužlugdytos sielos beprotybę.SD 226.4

Ta pati piktoji dvasia, kuri gundė Kristų dykumoje ir buvo apsėdusi Kafarnaumo pamišėlį, valdė ir netikinčius žydus. Tačiau bendraudama su jais ji dėjosi šventa ir stengėsi juos apgauti, pasiūlydama motyvus, dėl kurių reikėtų atstumti Išgelbėtoją. Jų padėtis buvo beviltiškesnė už ano apsėstojo, nes jie nematė, kad Kristus jiems reikalingas, taigi buvo visiškai šėtono valdžioje.SD 226.5

Kristaus asmeninės tarnystės tarp žmonių metu tamsos karalystės jėgos itin suaktyvėjo. Šimtus metų velnias su savo puolusiais angelais siekė užvaldyti žmonių kūnus bei sielas, paskandinti juos nuodėmėje ir kančioje; paskui dėl visų šių kančių jis apkaltino Dievą. Jėzus atskleidė žmonėms Dievo charakterį. Jis griovė šėtono valdžią ir vadavo belaisvius. Nauja gyvybė, meilė ir jėga iš Dangaus jaudino žmonių širdis, o blogio kunigaikštis pakilo į kovą dėl savo karalystės pranašumo. Šėtonas sutelkė savo pajėgas ir kiekviename žingsnyje priešinosi Kristaus darbui.SD 227.1

Taip bus ir paskutinėje didžiojoje kovoje tarp teisumo ir nuodėmės. Kol nauja gyvybė, šviesa ir jėga nužengia iš aukštybių ant Kristaus mokinių, nauja gyvybė, kylanti iš pragaro, įkvepia šėtono parankinius. Kiekviename žemės elemente kaupiasi įtampa. Su gudrumu, kurį įgijo per šimtmečius trunkančią kovą, blogio kunigaikštis darbuojasi užsimaskavęs. Jis pasirodo kaip šviesos angelas, ir daugelis žmonių pasiduoda „klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams” (1 Timotiejui 4, 1).SD 227.2

Kristaus laikais Izraelio vadai ir mokytojai buvo bejėgiai pasipriešinti šėtono darbui. Jie ignoravo vienintelę priemonę, kuria galėjo atsilaikyti prieš piktąsias dvasias. Tai buvo Dievo Žodis, kuriuo Kristus atrėmė piktojo išpuolius. Izraelio vadai tarėsi skleidžiantys Dievo Žodį, tačiau tyrinėjo jį tik tam, kad pagrįstų savo tradicijas ir žmonių sugalvotus papročius. Jų interpretuojama Biblija išreiškė jausmus, kurių Dievas niekada nerodė. Jų mistiniai išvedžiojimai užtemdė tai, ką Jis pasakė aiškiai. Jie ginčijosi dėl nereikšmingų smulkmenų ir praktiškai neigė esmines tiesas. Taip buvo plačiai pasėta neištikimybė. Dievo Žodis neteko savo galios, o piktosios dvasios įgyvendino savo valią.SD 227.3

Istorija kartojasi. Turėdami atverstą Bibliją prieš akis ir tvirtindami, jog gerbia jos mokymą, daugelis religinių vadovų ir mūsų laikais griauna tikėjimą ja kaip Dievo Žodžiu. Jie kritiškai tyrinėja Žodį ir savo nuomones iškelia aukščiau aiškiausių jo teiginių. Jų rankose Dievo Žodis praranda savo atgimdančią galią. Štai kodėl neištikimybė kursto maištus ir tarpsta neteisybė.SD 228.1

Pamynęs tikėjimą Biblija, šėtonas skatina žmones ieškoti šviesos ir jėgos kitur. Taip jis įsiskverbia į tų žmonių gyvenimą. Tie, kurie atmeta paprastą Šventojo Rašto mokymą ir įtikinamą Dievo Šventosios Dvasios jėgą, kviečiasi demonus. Kritika ir spekuliacijos Šventojo Rašto temomis atvėrė kelią spiritizmui ir teosofijai — modernizuotoms senovinės pagonybės formoms, — kurie įsigalėjo net mūsų Viešpatį Jėzų Kristų išpažįstančiose bažnyčiose.SD 228.2

Greta Evangelijos skelbimo sudaromos sąlygos veikti ir meluojančioms dvasioms. Dažnas susideda su jomis vien iš smalsumo, tačiau pamatęs veikiant kažką daugiau nei žmogaus jėga, vis labiau joms pasiduoda, kol tampa visiškai pavaldus stipresnei valiai nei jo paties. Tuomet išsivaduoti iš šios paslaptingos jėgos jau sunku.SD 228.3

Sielos gynybinės jėgos būna pažeistos. Žmogus nebeįstengia atsispirti nuodėmei. Atstūmęs Dievo Žodžio ir Jo Dvasios apsaugą, niekas nežino, kaip giliai gali degraduoti. Slapta nuodėmė arba įsišaknijusi aistra gali laikyti žmogų nelaisvėje tokį pat bejėgį, koks buvo Kafarnaumo apsėstasis. Vis dėlto situacija nebūna beviltiškaSD 228.4

Piktąjį įveikti mums padės ta pati priemonė, kurią naudojo Kristus, — Žodžio galia. Dievas nevaldo mūsų proto be mūsų sutikimo, bet jeigu trokštame pažinti Jo valią bei ją vykdyti, Jis pažada: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus”; „Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo” (Jono 8, 32; 7, 17) . Tikėdamas šiais pažadais kiekvienas gali būti išvaduotas iš paklydimo pinklių ir nuodėmės valdžios.SD 229.1

Kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti, kokiai galiai bus pavaldus. Dar niekas nėra nupuolęs taip žemai ar taip nusidėjęs, kad nerastų išlaisvinimo Kristuje. Apsėstasis, užuot meldęsis, tegali kalbėti šėtono žodžius, tačiau neištartas širdies kreipimasis būna išgirstas. Jokios sielos pagalbos šauksmas — net jeigu jis neišreikštas žodžiais — nelieka neišklausytas. Sudariusieji sandorą su dangaus Dievu nepaliekami šėtono valdžiai ar savo pačių silpnybėms. Išgelbėtojas juos kviečia: „O jei užuovėjos jis pas Mane ieškos? Tedaro taiką su Manimi! Taip! Tedaro taiką su Manimi! (Izaijo 27, 5) Tamsos jėgos kovos dėl jiems jau pavaldžios širdies, bet Dievo angelai pasipriešins dėl jos su dar didesne jėga. Viešpats sako: „Ar išplėšia kas nors grobį iš galiūno? Ar galima belaisvius atimti iš tirono? Viešpats šitaip atsako: ‘Žinoma! Belaisviai bus atimti iš galiūno ir grobis išplėštas iš tirono! Aš pats esu Tavo reikalo gynėjas, Aš pats išvaduosiu tavo vaikus’” (Izaijo 49, 24—25) .SD 229.2

Palikes sinagogoje pagarbios baimės apimtus maldininkus, Jėzus atėjo į Petro namus truputį pailsėti. Tačiau ir čia šmėkštelėjo negandos šešėlis. Karščiavo Petro uošvė. Jėzus sudraudė ligą, moteris kaipmat atsikėlė iš lovos ir patarnavo Mokytojui bei Jo mokiniams.SD 229.3

Žinia apie Kristaus darbą greitai pasklido Kafarnaume. Bijodami rabinų, žmonės nedrįso eiti pas Jį sabatos dieną, kad būtų išgydyti; tačiau vos tik saulei nusiritus už horizonto, kildavo didžiulis bruzdesys. Miesto gyventojai iš savo namų, krautuvėlių, turgaviečių plūsdavo prie kuklios Jėzaus pastogės. Ligoniai buvo atnešami ant gultų, atklibinkščiuodavo pasiramstydami lazda ar prilaikomi draugų ir iš paskutiniųjų stengėsi prasibrauti arčiau Gelbėtojo.SD 229.4

Valandų valandas vieni ateidavo, kiti išeidavo, mat niekas nežinojo, ar rytoj dar ras Gydytoją tarp jų. Tokios dienos Kafarnaumas dar nebuvo regėjęs. Ore skardeno triumfo ir išlaisvinimo šūksniai. Gelbėtojas taip pat džiaugėsi Savo sukeltu džiaugsmu. Matant susirinkusiųjų kančias, Jo širdis virpėjo iš gailesčio, taigi Jis džiaugėsi galįs grąžinti jiems sveikatą ir laimę.SD 230.1

Jėzus darbavosi, kol buvo išgydytas paskutinis ligonis. Jau buvo gili naktis, kai minia išsiskirstė, ir Simono namuose įsiviešpatavo tyla. Ilga, jaudulio kupina diena praėjo, todėl Jėzus norėjo pailsėti. Tačiau miestui dar miegant „labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi ”. SD 230.2

Taip bėgo Jėzaus žemiško gyvenimo dienos. Jis dažnai paleisdavo mokinius aplankyti namus ir pailsėti, tačiau švelniai atsispirdavo jų mėginimams atitraukti nuo darbo ir Jį. Jis triūsdavo visą dieną, mokydamas neišmanančius, gydydamas ligonius, grąžindamas regėjimą akliesiems, maitindamas minias; o vakarop arba anksti ryte traukdavo į kalnų šventovę pabendrauti su Savo Tėvu. Jis dažnai visą naktį praleisdavo melsdamasis ir mąstydamas ir auštant vėl imdavosi darbo tarp žmonių. SD 230.3

Anksti ryte Petras su bendražygiais atėjo pas Jėzų ir pranešė, kad Kafarnaumo gyventojai Jo jau ieško. Mokiniai buvo skaudžiai nusivylę tuo, kaip Kristų priėmė lig šiolei. Jeruzalės valdininkai siekė Jį nužudyti, į Jo gyvybę kėsinosi net Jo miesto gyventojai; tačiau Kafarnaume Jėzų sutiko su džiugiu entuziazmu, tad mokinių viltys vėl atgijo. Gal tarp laisvę mylinčių galilėjiečių atsiras naujosios karalystės šalininkų? Todėl jie nustebo išgirdę Kristaus žodžius: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“.SD 230.4

Džiūgaujančiame Kafarnaume kilo pavojus, kad žmonės užmirš Jo misijos objektą. Jėzus nenorėjo atkreipti dėmesį į Save vien tik kaip į Stebukladarį ar fizinių ligų gydytoją. Jis siekė patraukti žmones prie Savęs kaip prie Išgelbėtojo. Žmonės norė tikėti, kad Jis atėjo kaip karalius, įkursiantis žemišką karalystę, o Jis kreipė jų mintis nuo žemiškų dalykų prie dangiškųjų. Vien pasaulietinė sėkmė būtų sutrukdžiusi Jo darbui.SD 230.5

Nerūpestingos minios susižavėjimas liūdino Jo dvasią. Jis nėmaž nesistengė išaukštinti Savęs. Žmogaus Sūnus, skirtingai nei pasaulis, nevertino aukštos padėties, turtų ar talento. Jėzus nenaudojo nė vienos iš priemonių, kurių griebiasi žmonės, kad pelnytų kitų palankumą ar pagarbą. Šimtus metų iki Jam gimstant apie Jį buvo išpranašauta: „Ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti Jo balso. Nei palaužtos nendrės Jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą” (Izaijo 42, 2—4) .SD 231.1

Fariziejai stengėsi išsiskirti skrupulingu apeigų laikymusi, pasipuikuoti pamaldumu ir dosnumu. Savo uolumą dėl religijos jie įrodinėjo apie ją diskutuodami. Ginčai tarp priešiškų sektų vykdavo garsiai ir ilgai, todėl gatvėse dažnai girdėdavosi pikti Įstatymo žinovų šūkavimai.SD 231.2

Jėzaus gyvenimas nuo viso to akivaizdžiai skyrėsi. Tame gyvenime niekas niekada nepastebėjo nei triukšmingų ginčų, nei noro pasipuikuoti garbinant Dievą, nei pastangų pelnyti aplodismentus. Kristus buvo pasislėpęs Dieve, ir Dievas apsireiškė Savo Sūnaus charakteryje. Jėzus troško, kad žmonių protai būtų nukreipti į šį apreiškimą ir jam skirtų garbę.SD 231.3

Teisumo Saulė nenušvito pasaulyje tokia didybe, kad apakintų Savo šlove žmonių jausmus. Apie Kristų parašyta: „Tikrai Jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra” (Ozėjo 6, 3) . Tyliai ir švelniai brėkšta žemėje diena, išsklaidydama nakties šešėlius bei žadindama pasaulį gyvenimui. Taip patekėjo ir Teisumo Saulė „su gydančiais spinduliais” (Malachijo 3, 20) .SD 231.4