15—Vestuvių puotoje

Šis skyrius pagrįstas Jono 2, 1-11

JĖZUS PRADĖJOSavo tarnystę ne dideliais darbais ir ne aukščiausiojo teismo taryboje ar Jeruzalėje. Jo jėga išsiliejo viename namų susibūrime mažame Galilėjos kaimelyje, pradžiugindama vestuvių puotautojus. Taip Jis parodė Savo palankumą žmonėms ir troškimą prisidėti prie jų laimės. Gundymų dykumoje metu Jis Pats išgėrė sielvartų taurę. Jis atėjo, kad įteiktų žmonėms palaiminimų taurę, pašventindamas jų gyvenimą.SD 123.1

Nuo Jordano Jėzus grįžo į Galilėją. Kanoje, mažame miestelyje netoli Nazareto, turėjo vykti vestuvės. Jaunieji buvo Juozapo ir Marijos giminės. Jėzus, žinodamas apie šį giminės susibūrimą, nukeliavo į Kaną ir kartu su mokiniais buvo pakviestas į puotą.SD 123.2

Ten Jis vėl sutiko Savo motiną, su kuria jau kurį laiką nesimatė. Marija buvo girdėjusi apie paskelbimą prie Jordano Jėzaus krikšto metu. Ši žinia pasiekė Nazaretą ir atgaivino jos atminty vaizdus, daugelį metų slėptus širdyje. Kaip ir visą Izraelį, Mariją giliai sujaudino Jono Krikštytojo misija. Ji puikiai prisiminė, kas buvo išpranašauta jam gimus. Dabar Jono ryšys su Jėzumi vėl atgaivino jos viltis. Tačiau ją buvo pasiekusi ir žinia apie paslaptingą Jėzaus iškeliavimą į dykumą, todėl ją slėgė bloga nuojauta.SD 123.3

Nuo tos dienos, kai išgirdo angelo žinią savo namuose Nazarete, Marija brangino kiekvieną patvirtinimą, kad Jėzus yra Mesijas. Jo švelnus būdas ir nesavanaudiškas gyvenimas įtikino ją, kad Jis - ne kas kitas, kaip Dievo Siųstasis. Vis dėlto laukiant to meto, kai apsireikš Jo šlovė, ją taip pat aplankydavo abejonės ir nusivylimai. Mirtis atskyrė ją nuo Juozapo, kuris irgi žinojo Jėzaus gimimo paslaptį. Dabar nebebuvo žmogaus, kuriam ji būtų galėjusi patikėti savo viltis ir nuogąstavimus. Pastarieji du mėnesiai buvo labai sunkūs. Ji nematė Jėzaus, kuriame atras-davo paguodą. Marija prisiminė Simeono žodžius: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas ” (Luko 2, 35) ; ji prisiminė tris dienas kančios, kai manė praradusi Jėzų amžinai; ir neramia širdimi ji laukė Jo sugrįžimo.SD 123.4

Ir štai vestuvių puotoje ji sutinka Jį, tą patį švelnų, pareigingą Sūnų. Tačiau Jis jau nebe tas. Jo veidas pasikeitęs. Jame liko kovos dykumoje antspaudas, o nauja orumo bei jėgos išraiška liudijo apie Jo dangišką misiją. Kartu su Juo buvo grupelė jaunų vyrų, kurių akys pagarbiai žvelgė į Jį ir kurie pagarbiai vadino Jį Mokytoju. Šie bendražygiai papasakojo Marijai, ką matę ir girdėję krikšto metu bei kitur. Baigdami pasakė: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai” (Jono 1, 45) .SD 124.1

Susirinkę svečiai susidomėję kalbėjosi kažkokia tema. Atrodė, jog jie vos tramdo susijaudinimą. Žmonės tarpusavyje tyliai kuždėjosi, ir nustebę žvilgsniai krypo į Marijos Sūnų. Išgirdusi mokinių liudijimą apie Jėzų, Marija apsidžiaugė, kad jos ilgai puoselėtos viltys nebuvo tuščios. Tačiau ji būtų buvusi kažkas daugiau nei paprastas žmogus, jeigu į šį šventą džiugesį nebūtų įsimaišęs ir natūralaus motiniško pasididžiavimo krislas. Matydama visus žvelgiant į Jėzų, ji troško, kad Jis paliudytų svečiams, jog tikrai yra Dievo Pagerbtasis. Ji vylėsi, kad Jam tai bus gera proga padaryti jų akivaizdoje stebuklą.SD 124.2

Vestuvės tais laikais būdavo švenčiamos septynias dienas. Taigi puotai baigiantis buvo pastebėta, jog išseko vyno atsargos. Ši žinia sukėlė daug sumišimo ir apgailestavimo. Buvo neįprasta tokiomis progomis apsieiti be vyno, o jo nebuvimas liudytų prastą svetingumą. Kaip jaunųjų giminaitė, Marija padėjo rengti puotą ir štai dabar ji pranešė Jėzui: „Jie nebeturi vyno”. Šie žodžiai buvo užuomina, kad Jis galėtų patenkinti šį poreikį. Tačiau Jėzus atsakė: „O kas Man ir tau, moterie? Dar neatėjo Mano valanda!”SD 124.3

Šis atsakymas, kad ir koks mums atrodytų šiurkštus, nebuvo šaltumo ar nemandagumo išraiška. Gelbėtojas kreipėsi į Savo motiną Rytų papročiu. Taip buvo kreipiamasi į asmenis, kuriems norėta parodyti pagarbą. Kiekvienas Kristaus žemiškojo gyvenimo poelgis atitiko Jo Paties duotą įsakymą: „Gerbk savo tėvą ir motiną” (Išėjimo 20,12) . Prikaltas ant kryžiaus, Jėzus vėl kreipėsi į ją tais pačiais žodžiais ir pavedė ją mylimiausiojo mokinio globai - tai buvo Jo paskutinis švelnumo parodymas motinos atžvilgiu. Ir vestuvių puotoje, ir ant kryžiaus Jo žodžius paaiškino balso tono, žvilgsnio bei elgesio liudijama meilė.SD 125.1

Vaikystėje apsilankęs šventykloje, kai Jėzui prieš akis atsivėrė Jo gyvenimo darbo paslaptis, Jis pasakė Marijai: „Argi nežinojote, kad Man reikia būti Savo Tėvo reikaluose? ” (Luko 2, 49) Šie žodžiai buvo viso Jo gyvenimo bei tarnavimo pagrindinė mintis. Viskas buvo pajungta Jo darbui, didžiajam atpirkimo darbui, kurį Jis atėjo į šį pasaulį atlikti. Dabar Jis pakartojo pamoką. Kilo pavojus, kad dėl savo ryšio su Jėzumi Marija manys turinti teisę bent iš dalies Jį nukreipti Jo misijoje. Trisdešimt metų Jėzus buvo ją mylintis ir paklusnus Sūnus, ir Jo meilė nepasikeitė; tačiau dabar Jis turėjo imtis Savo Tėvo darbo. Jokie žemiški ryšiai negalėjo sulaikyti Jo, kaip Aukščiausiojo Sūnaus ir pasaulio Išgelbėtojo, nuo Jo misijos ar daryti įtaką Jo elgesiui. Jis turėjo būti laisvas vykdyti Dievo valią. Tai pamoka ir mums. Pareiga Dievo reikalavimams svarbesnė už giminystės ryšius. Jokie žemiški dalykai neturi išvesti mūsų iš to kelio, kuriuo Viešpats siūlo eiti.SD 125.2

Vienintelė nupuolusiųjų atpirkimo viltis glūdi Kristuje; Marija galėjo būti išgelbėta taip pat tik per Dievo Avinėlį. Pati iš savęs ji nebuvo niekuo nusipelniusi. Nors ji buvo Jėzaus motina, jos dvasinis santykis su Juo buvo toks pat, kaip visų kitų žmonių. Tai rodo Gelbėtojo žodžiai. Jis aiškiai skyrė Savo, kaip žmogaus Sūnaus ir kaip Dievo Sūnaus, ryšį su ja. Dėl giminystės ryšio su Jėzumi Marija jokiu būdu nebuvo Jam lygi.SD 125.3

Žodžiai „dar neatėjo Mano valanda” liudija, jog kiekvienas Kristaus žemiškojo gyvenimo įvykis buvo per amžinybę egzistavusio plano išsipildymas. Dar prieš ateidamas į žemę, Jis žinojo visas to plano smulkmenas. Vis dėlto kiekvieną Jo žingsnį gyvenant tarp žmonių nukreipdavo Tėvo valia. Atėjus laikui, Jis nedvejodamas imdavosi veikti. Su tuo pačiu nuolankumu Jis ir laukdavo, kol tas laikas ateis.SD 126.1

Sakydamas Marijai, kad Jo valanda dar neatėjo, Jėzus atsakė į jos neišreikštą mintį - į jos lūkesčius, kuriuos ji puoselėjo su visa savo tauta. Ji tikėjosi, kad Jis pasirodys esąs Mesijas ir atsisės į Izraelio sostą. Tačiau tam dar nebuvo atėjęs metas. Jėzus priėmė žmogaus dalią ne kaip karalius, o kaip „skausmų vyras, apsipratęs su negalia” (Izaijo 53, 3) .SD 126.2

Nors Marija teisingai nesuprato Kristaus misijos, ji visiškai Juo pasitikėjo. Jėzus į šį tikėjimą atsiliepė. Būtent pagerbiant Marijos pasitikėjimą ir siekiant sustiprinti mokinių tikėjimą, ir buvo padarytas pirmasis stebuklas. Mokinių laukė daug ir didelių pagundų netikėti. Jiems pranašystės aiškiai liudijo, kad Jėzus yra Mesijas. Jie manė, kad aukštieji kunigai priims Jį su dar didesniu pasitikėjimu nei jų pačių. Jie pasakojo žmonėms apie nuostabius Kristaus darbus ir savo tikėjimą Jo misija, ta-čiau liko apstulbinti ir skaudžiai nuvilti kunigų bei rabinų netikėjimo, giliai įsišaknijusių prietarų ir priešiškumo Jėzui. Pirmieji Išgelbėtojo stebuklai padrąsino mokinius tvirtai laikytis šios opozicijos.SD 126.3

Nėmaž nesutrikusi dėl Jėzaus žodžių, Marija patarnaujantiems prie stalo pasakė: „Darykite, ką tik Jis jums lieps ”. Taip ji padarė, ką galėjo rengdama kelią Kristaus darbui.SD 126.4

Prie durų stovėjo šeši dideli akmeniniai indai, ir Jėzus liepė tarnams pripilti į juos vandens. Taip ir buvo padaryta. Paskui, kai svečiai pageidavo vyno, Jis pasakė: „Dabar semkite ir neš kite stalo prievaizdui ”. Vietoj vandens, kurio buvo pripildyti indai, liejosi vynas. Nei puotos prievaizdas, nei svečiai net nesužinojo, kad vyno atsargos buvo išsekusios. Kai prievaizdas paragavo tarnų atnešto vyno, šis jam pasirodė kur kas skanesnis už kada nors gertą ir visiškai kitoks nei tarnai patiekė puotos pradžioje. Atsisukęs į jaunikį, jis tarė: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastes-nio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei ”.SD 126.5

Kaip žmonės pirmiausia stato geresnio vyno, o paskui - prastesnio, taip ir pasaulis elgiasi su savo dovanomis. Tai, ką jis siūlo, gali būti gražu pažiūrėti ir audrinti jausmus, tačiau tie dalykai pasitenkinimo neatneša. Vynas apkarsta, o džiaugsmą keičia liūdesys. Tai, kas prasideda dainomis ir linksmybe, baigiasi nuovargiu ir pasibjaurėjimu. Tačiau Jėzaus dovanos visada gaivios ir naujos. Puota, kurią Jis iškelia sielai, niekada nesiliauja teikusi pasitenkinimą ir džiaugsmą. Kiekviena nauja dovana ugdo ją gavusiojo sugebėjimą įvertinti Viešpaties palaiminimus ir jais džiaugtis. Jis teikia malonę iš malonės. Jo ištekliai neišsenkami. Jeigu pasiliekate Jame, tas faktas, kad šiandien gavote puikią dovaną, užtikrina dar geresnę dovaną rytoj. Jėzaus žodžiai Natanaeliui rodo, kaip Dievas bendrauja su tikėjimo vaikais. Sulig kiekvienu nauju Savosios meilės apreiškimu Jis skelbia atsivėrusiai širdžiai: „Tu tiki...? Tu pamatysi didesnių dalykų” (Jono 1, 50) .SD 127.1

Kristaus dovana vestuvėse buvo simbolis. Vanduo simbolizuoja krikštą Jo mirtyje; vynas - Jo kraujo praliejimą už pasaulio nuodėmes. Vandenį, kurio buvo pripilti indai, atnešė žmogaus rankos, bet tik Kristaus žodis galėjo suteikti jam gyvybę. Taip yra ir su apeigomis, simbolizuojančiomis Gelbėtojo mirtį. Tik Kristaus jėga, veikianti per tikėjimą, įgalina jas pasotinti sielą.SD 127.2

Kristaus žodis gausiai patenkino puotos reikmę. Jėzaus malonė liejasi taip gausiai, kad išdildo žmonių neteisumą, atnaujina ir palaiko sielą.SD 127.3

Pirmojoje puotoje, kurioje Jėzus dalyvavo su Savo mokiniais, Jis davė jiems taurę, simbolizuojančią Jo darbą dėl jų išgelbėjimo. Paskutinės vakarienės metu Jis davė ją vėl, įsteigdamas tą šventą apeigą, kuria turi būti liudijama Jo mirtis, „kol Jis ateis” (1 Korintiečiams 11, 26) . Nuliūdusius mokinius, išsiskyrusius su Viešpačiu, paguodė pažadas vėl būti su jais: „Nuo šiol Aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują Savo Tėvo karalystėje” (Mato 26, 29) .SD 128.1

Vynas, kurį Kristus parūpino vestuvininkams ir kurį davė mokiniams kaip Savo kraujo simbolį, buvo grynos vynuogių sultys. Apie tai kalba ir pranašas Izaijas, minėdamas „vynuogių kekę ” ir sakydamas: „Neišmeskite jos, nes joje dar yra šis tas gero” (Izaijo 65, 8) .SD 128.2

Kristus Senajame Testamente įspėjo Izraelį: „Vynas išjuokia, stiprusis gėrimas primuša; neišmintingas, kas jais svaiginasi” (Patarlių 20, 1) . Jis Pats nepatiekė tokio gėrimo. Šėtonas gundo žmones nuolaidžiauti savo silpnybei, kuri aptemdo protą ir atbukina dvasinę nuovoką, tačiau Kristus moko valdyti savo žemąją prigimtį. Jo visas gyvenimas buvo Savęs išsižadėjimo pavyzdys. Kad įveiktų apetito jėgą, Jis iškentė dėl mūsų sunkiausią išbandymą, kurio joks žmogus neištvertų. Būtent Kristus liepė Jonui Krikštytojui negerti nei vyno, nei jokių kitų stipriųjų gėrimų. Tai Jis paragino Manoacho žmoną visiškai nevartoti svaiginamųjų gėrimų. Jis paskelbė prakeiksmą tam, kuris kiš svaigalus prie savo artimo lūpų. Kristus neprieštarauja Savo mokymui. Nefermentuotas vynas, kurio Jis parūpino vestuvių svečiams, buvo visavertis, gaivinantis, skanus gėrimas ir skatino sveiką apetitą.SD 128.3

Pastebėję vyno kokybę, svečiai ėmė klausinėti tarnų, kaip įvyko šis stebuklas. Jie kurį laiką buvo pernelyg apstulbę, kad pagalvotų apie Tą, kuris atliko šį nuostabų darbą. Kai pagaliau ėmė dairytis Jėzaus, pasirodė, kad Jis pasišalino taip tyliai, jog nepastebėjo net mokiniai.SD 128.4

Dabar svečių dėmesys nukrypo į mokinius. Šie pirmą kartą turėjo progą išpažinti savo tikėjimą Jėzumi. Jie papasakojo, ką matę bei girdėję prie Jordano, ir daugelio širdyse prabudo viltis, kad Dievas pakėlė išvaduotoją Savo tautai. Žinia apie stebuklą pasklido po visą apylinkę ir pasiekė Jeruzalę. Naujai susidomėję kunigai ir vyresnieji gilinosi į pranašystes apie Kristaus atėjimą. Visi troško sužinoti šio taip kukliai tautoje pasirodžiusio naujojo mokytojo misiją.SD 128.5

Kristaus tarnystė akivaizdžiai skyrėsi nuo žydų vyresniųjų tarnavimo. Jų tradicijų laikymasis ir formalizmas buvo sugriovęs visą minties ir veiksmų laisvę. Jie gyveno nuolatinėje baimėje susitepti. Kad išvengtų kontaktų su „nešvariaisiais”, jie šalinosi ne tik pagonių, bet ir daugelio savųjų, nesistengdami nei palaiminti juos, nei laimėti jų palankumą. Nuolat galvojant tik apie šiuos dalykus, jų mąstymas susiaurėjo, o gyvenimas tapo ribotas. Jų pavyzdys skatino egoizmą ir netoleranciją visose žmonių klasėse.SD 129.1

Suartėjęs su žmonija, Jėzus pradėjo reformacijos darbą. Rodydamas didžiausią pagarbą Dievo Įstatymui, Jis priekaištavo apsimestinai pasišventusiems fariziejams ir mėgino išlaisvinti žmones iš beprasmiškų juos apraizgiusių taisyklių. Jis siekė sugriauti įvairias visuomenės klases atskyrusias užtvaras, kad suburtų žmones kaip vienos šeimos vaikus. Dalyvaudamas vestuvėse Jis kaip tik ir žengė šio tikslo link.SD 129.2

Dievas nukreipė Joną Krikštytoją į dykumą, kad apsaugotų jį nuo kunigų bei rabinų įtakos ir parengtų ypatingajai misijai. Tačiau jo gyvenimo asketizmas ir izoliacija nebuvo pavyzdys žmonėms. Pats Jonas neįpareigojo savo klausytojų atsisakyti savo buvusių pareigų. Jis tik ragino juos pateikti atgailos įrodymus, būnant ištikimiems Dievui ten, kur Jis juos pašaukė.SD 129.3

Jėzus priekaištavo dėl pataikavimo sau, kad ir kaip jis pasireikštų, tačiau Pats buvo bendraujantis. Jis priėmė žmonių iš įvairiausių klasių svetingumą, lankėsi ir turtingųjų, ir vargšų, išsimokslinusių ir tamsuolių namuose ir stengėsi pakylėti jų mintis nuo kasdieninio gyvenimo prie dvasinių ir amžinųjų dalykų. Jis nepritarė palaido gyvenimo būdui, Jo elgesio nepalietė nė menkiausias pasaulietiško lengvabūdiškumo šešėlis, tačiau malonumą Jam teikė nekalta gyvenimiška laimė, o Savo buvimu vestuvių puotoje parodė, jog palaiko draugišką bendravimą. Žydiškos vestuvės buvo įspūdingas reginys, kuris džiugino ir Žmogaus Sūnų. Apsilankydamas šioje šventėje, Jėzus pagerbė santuoką kaip dievišką instituciją.SD 129.4

Ir Senajame, ir Naujajame Testamente santuoka simbolizuoja švelnų ir šventą ryšį tarp Kristaus ir Jo tautos. Jėzui vestuvių linksmybės liudijo apie tą dieną, kai parsives į Tėvo namus Savo nuotaką ir atpirktieji su Atpirkėju sėdės prie Avinėlio vestuvių vakarienės stalo. Jis pasakė: „Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavo Statytojas susituoks su tavimi”; „Tavęs daugiau nebevadins ‘Paliktąja‘, ...bet būsi vadinama ‘Ji mano žavesys’, ...nes Viešpats žavisi tavimi”; „Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas” (Izaijo 62, 5. 4; Sofonijo 3,17) . Kai apaštalui Jonui buvo apreikšti dangiški dalykai, jis rašė: „Vėl išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: ‘Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi!’ ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį’” (Apreiškimo 19, 6-7. 9).SD 130.1

Jėzus kiekvienoje sieloje įžvelgė tą, kurį reikia pakviesti į Savo karalystę. Jis pasiekdavo žmonių širdis gyvendamas tarp jų ir linkėdamas jiems gera. Jis susirasdavo juos gatvėse, namuose, valtyse, sinagogoje, ant ežero kranto ir vestuvėse. Jis sutikdavo juos dirbančius savo kasdienius darbus ir parodydavo domėjimąsi jų pasaulietiniais reikalais. Jis nešė Savo mokymą į šeimas ir Savo dieviškuoju buvimu darė joms įtaką jų pačių namuose. Jo stipri asmeninė užuojauta padėjo laimėti širdis. Jis dažnai traukdavo į kalnus pasimelsti vienumoje, tačiau tai tebuvo pasirengimas darbui tarp žmonių aktyviame gyvenime. Po šių vienatvės valandų Jis eidavo padėti ligoniams, mokyti tamsuolius ir sutraukyti šėtono belaisvių grandines.SD 130.2

Savo mokinius Jėzus ugdė asmeniniu sąlyčiu ir bendravimu. Kartais mokė juos sėdėdamas tarp jų ant kalno šlaito, kartais Jis apreikšdavo Dievo karalystės paslaptis prie jūros ar eidamas keliu. Jis nepamokslavo, kaip tai daroma šiandien. Kai širdys atsiverdavo priimti dieviškąją žinią, Jis dėstydavo išgelbėjimo kelio tiesas. Jis neliepdavo mokiniams daryti viena ar kita, o tepasakydavo: „SekpaskuiMane ”. Keliaudamas per kaimus ir miestus Jis vesdavosi juos kartu, kad jie matytų, kaip Jis moko žmones. Jis susiejo jų interesus su Savais, o jie susivienijo su Juo darbe.SD 131.1

Kristaus pavyzdžiu, kaip susivienyti su žmonijos interesais, turi sekti visi, kurie skelbia Jo Žodį ir yra priėmę Jo malonės Evangeliją. Mes neturime atsižadėti bendravimo, neturime atsiskirti nuo kitų. Kad pasiektume visas klases, turime pasitikti jas ten, kur jos yra. Tie žmonės retai kada ieškos mūsų patys. Dieviška tiesa palytėja žmonių širdis ne tik nuo sakyklos. Yra ir kitas darbų laukas - gal ir kuklesnis, bet taip pat daug žadantis. Tai nuolankiųjų namai ir didžiųjų rūmai, svečiuose prie stalo bei nekaltų pramogų susibūrimai.SD 131.2

Kaip Kristaus mokiniai, mes neturėtume bendrauti su pasauliu iš meilės malonumams ar prisidėti prie jų kvailysčių. Toks ryšys gali būti tik žalingas. Mes niekada neturime pritarti nuodėmei nei savo žodžiais, nei darbais, nei tylėjimu ar buvimu. Kad ir kur eitume, su mumis turi būti Jėzus, ir mes turime parodyti kitiems, koks brangus mūsų Išgelbėtojas. Tačiau tie, kurie mėgina išsaugoti savo religiją slėpdami ją už akmeninių sienų, praranda brangią galimybę daryti gera. Bendraudama su visuomene krikščionybė susiliečia su pasauliu. Kiekvienas, gavęs Dievo apreiškimą, turi nušviesti kelius tų, kurie nepažįsta gyvenimo Šviesos.SD 131.3

Mes visi turime tapti Jėzaus liudytojais. Bendravimo jėga, pašventinta Kristaus malonės, turi būti tobulinama laimint Gelbėtojui sielas. Tegul pasaulis mato, kad nesame savanaudiškai pasinėrę į savo interesus, o trokštame pasidalyti savo palaiminimais ir privilegijomis su kitais. Tegul jie mato, kad mūsų tikėjimas nedaro mūsų neužjaučiančiais ir griežtais. Tegul visi, kurie išpažįsta suradę Kristų, tarnauja žmonių labui taip, kaip Jis.SD 131.4

Mes niekada neturime sudaryti pasauliui klaidingo įspūdžio, kad krikščionys yra paniurę, nelaimingi žmonės. Jeigu mūsų akys bus nukreiptos į Jėzų, matysime gailestingą Atpirkėją, ir mus užlies Jo veido šviesa. Ten, kur viešpatauja Dvasia, pasilieka ramybė. Ten bus ir džiaugsmas, nes yra ramus, šventas pasitikėjimas Dievu.SD 132.1

Kristus džiaugiasi Savo sekėjais, matydamas, kad nors jie ir žmonės, bet yra Jo dieviškos prigimties dalininkai. Jie ne statulos, o gyvi vyrai ir moterys. Jų širdys, gaivinamos dieviškosios malonės rasos, atsiveria Teisumo Saulei. Juos užliejančią šviesą jie atspindi kitiems per darbus, kurie spinduliuoja Kristaus meilę.SD 132.2