75—Priešais Aną ir Kajafo teisme

Šis skyrius pagrįstas Mato 26, 57-75; 27, 1;
Morkaus 14, 53-72; 15, 1; Luko 22, 54-71; Jono 18, 13-27

JIE VARĖ Jėzų per Kedrono upelį, per sodus ir alyvų giraites, tyliomis miegančio miesto gatvėmis. Buvo po vidurnakčio, ir paskui Jį sekusios triukšmingos minios šūksniai šaižiai skardėjo tyliame ore. Gelbėtojas buvo surištas ir budriai sau-gomas; kiekvienas žingsnis Jam kėlė skausmą. Jo suėmėjai, pagauti įkarščio, skubino Jį buvusio vyriausiojo kunigo Ano rūmų link.SD 646.1

Anas buvo kunigų giminės vadovas, ir, nepaisant jo amžiaus, tautos pripažįstamas kaip vyriausiasis kunigas. Jo patarimo buvo atsiklausiama, ir jis buvo vykdomas kaip Dievo balsas. Jis pirmasis turįs pamatyti kunigų suimtą Jėzų. Jis turįs dalyvauti belaisvio apklausoje - juk mažiau patyręs Kajafas gali ne-įgyvendinti tikslo, kurio jie siekia. Šioje situacijoje jo išmonė, gudrumas ir klastingumas labai pravers; mat bet kuriuo atveju Kristus turi būti pasmerktas.SD 646.2

Kristus turėjo būti formaliai apklaustas aukščiausiojo teismo taryboje, bet prieš tai Jį turėjo išklausyti Anas. Pagal romėnų taisyklę, aukščiausiojo teismo taryba negalėjo skirti mirties nuosprendžio. Jie tegalėjo ištardyti belaisvį ir palikti jį teisti romėnų pareigūnams. Todėl Kristui turėjo būti pareikšti kaltinimai, dėl kurių romėnai Jį laikytų nusikaltėliu. Be to, reikėjo rasti nusižengimą, kuris būtų pasmerkęs Jį ir žydų akyse. Nemaža kunigų bei valdytojų Kristaus mokymas buvo įtikinęs ir tik baimė būti atskirtiems sutrukdė jiems Jį išpažinti. Kunigai puikiai prisiminė Nikodemo klausimą: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jispadaręs?” (Jono 7, 51) Šis klausimas kuriam laikui suskaldė tarybą ir sugriovė jų planus. Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas dabar jau nebebuvo pakviesti, bet buvo kitų, kurie galėjo išdrįsti užtarti teisingumą. Tardymas turėjo būti surengtas taip, kad aukščiausiojo teismo tarybos nariai susivienytų prieš Kristų. Buvo iškelti du kaltinimai, kuriuos norėjo palaikyti kunigai. Jeigu bus įrodyta, kad Jėzus piktžodžiavo, Jį pasmerks žydai. Jei Jis bus apkaltintas kurstymu maištauti, Jį pasmerks romėnai. Pirmiausia Anas mėgino įtvirtinti antrąjį kaltinimą. Jis paklausinėjo Jėzų apie Jo mokinius bei mokymą, tikėdamasis išgirsti ką nors, prie ko galėtų prisikabinti. Jis vylėsi išpešti iš Jėzaus kokį nors teiginį, įrodantį, kad Jis siekė suburti slaptą visuomenę ir įkurti naują karalystę. Tuomet kunigai galėtų perduoti Jį romė-nams kaip ramybės drumstėją ir maištininką.SD 646.3

Kristus skaitė kunigo tikslus kaip atverstą knygą. Tarsi kiaurai permatydamas slapčiausias Savo klausinėtojo sielos kertes, Jis paneigė, kad tarp Jo ir Jo sekėjų būta kažkokio slapto ryšio ar kad Jis telkė juos slaptai, tamsoje, slėpdamas Savo planus. Jis neturėjo paslapčių, susijusių su Jo tikslais bei mokymu. „Aš viešai kalbėjau pasauliui, - atsakė Jėzus. - Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia ”.SD 647.1

Gelbėtojas supriešino Savo darbo metodus su kaltintojų. Jie ilgus mėnesius persekiojo Jį, spendė Jam pinkles, kad atvestų prieš slaptą teismą, kuriame klasta laimėtų tai, kas buvo neįmanoma teisingais būdais. Dabar jie įgyvendino savo tikslą. Minios įvykdytas suėmimas vidury nakties, patyčios ir smurtas prieš Jį nuteisiant ar bent apkaltinant buvo jų darbo metodai, ne Jo. Jų veiksmai pažeidė Įstatymą. Jų sukurtos taisyklės skelbė, kad kiekvienas žmogus turi būti laikomas nekaltas, kol jo kaltė neįrodyta. Taigi kunigus pasmerkė jų pačių taisyklės.SD 647.2

Atsigręžęs į Aną Jėzus paklausė: „Kam tad Mane klausinėji?” Argi kunigai ir valdytojai nebuvo išsiuntę savo šnipus, kad stebėtų Jo veiksmus ir praneštų apie kiekvieną Jo žodį? Argi jie nedalyvavo kiekviename žmonių susibūrime ir neperduodavo kunigams informaciją apie visus Jo žodžius ir darbus? „Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs ”, - atsakė Jėzus.SD 648.1

Toks ryžtingas atsakymas Aną nutildė. Bijodamas, kad Kristus atskleis jo veiksmus, kuriuos jis norėjo nuslėpti, tuokart jis daugiau Jo nekamantinėjo. Vienas iš jo pareigūnų įtūžo dėl to, kaip buvo nutildytas Anas, ir smogė Jėzui per veidą sakydamas: „Šitaip Tu atsakai vyriausiajam kunigui?!”SD 648.2

Kristus ramiai tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, - kam Mane muši?” Jis nesikarščiavo ir neatsikirtinėjo. Jo ramus atsakymas kilo iš tyros, kantrios bei švelnios širdies, kurios buvo neįmanoma išprovokuoti.SD 648.3

Kristus kantriai ištvėrė smurtą ir įžeidinėjimus. Patekęs į rankas Savo sukurtoms būtybėms, už kurias Jis rengėsi atnašauti begalinę auką, Jis sulaukė didžiausio pasipiktinimo. Ir Jo kančia atitiko Jo šventumą bei neapykantą nuodėmei. Tai, kad Jį tardė piktųjų dvasių įkvėpti žmonės, Jam buvo nuolatinė auka. Jam buvo šlykštu būti apsuptam velnio valdomų žmonių. Jis žinojo, kad Savo dieviška jėga Jis galėtų akimirksniu sutrinti Savo žiaurius kankintojus į dulkes. Dėl to šį tardymą iškęsti buvo dar sunkiau.SD 648.4

Žydai laukė, kad Mesijas apsireikštų išoriniais ženklais. Jie tikėjosi, kad Jis akimoju Savo visagale valia pakeis žmonių mąstymą ir privers juos pripažinti Jo aukščiausią valdžią. Kitaip tariant, jie tikėjosi, kad Jis užsitikrins Savo paties išaukštinimą ir kartu patenkins jų ambicingas viltis. Ir iš tiesų, kai Kristus buvo bandomas panieka, Jam kilo stipri pagunda pademonstruoti Savo dievišką charakterį. Vieninteliu žodžiu ar žvilgsniu Jis galėjo priversti Savo persekiotojus išpažinti Jį karalių ir valdovų, kunigų ir šventyklos Viešpačiu. Tačiau Jis turėjo atlikti Savo sunkiąją užduotį - išlikti Savo pasirinktojoj pozicijoj, būti viena su žmonija.SD 648.5

Dangaus angelai stebėjo kiekvieną veiksmą, nukreiptą prieš jų mylimą Vadą. Jie troško išlaisvinti Kristų. Dievo vadovaujami angelai yra visagaliai. Kartą vykdydami Kristaus įsakymą jie per vieną naktį išžudė asirų kariuomenę - šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius žmonių. Kaip lengvai galėjo angelai, stebėdami gėdingą Kristaus tardymo sceną, išlieti savo pasipiktinimą sunaikindami Dievo priešus! Tačiau jiems buvo neliepta tai padaryti. Tas, kuris galėjo pasmerkti Savo priešus mirčiai, kentė jų žiaurumą. Jo meilė Tėvui ir įsipareigojimas, sudaręs pasaulio pamatą, tapti nuodėmių Nešėju, paskatino Jį kentėti šiurkštų elgesį tų, kuriuos Jis atėjo išgelbėti. Tai buvo Jo misijos dalis - Savo žmogiškumu iškęsti visas patyčias ir smurtą, kokį tik žmonės galėjo išlieti ant Jo. Šis Kristaus atsidavimas viskam, ką Jis galėjo ištverti nuo žmonių rankų bei širdžių, buvo vienintelė žmonijos viltis.SD 649.1

Kristus nepasakė nieko, kuo Jo kaltintojai būtų galėję pasinaudoti; tačiau Jis buvo suimtas, tuo parodant, kad yra smerkiamas. Vis dėlto teisingumas turėjo būti suvaidintas. Tam tikra teisėta apklausa turėjo būti įvykdyta. Pareigūnai nusprendė visa tai atlikti kuo skubiau. Jie žinojo, kaip į Jėzų žiūri žmonės, ir bijojo, kad jeigu žinia apie Jo suėmimą pasklis plačiai, gali būti mėginama Jį išvaduoti. Be to, jeigu teismas ir bausmė nebus įvykdyti tučtuojau, dėl Velykų švenčių juos teks savaitei atidėti, o tai gali sugriauti jų planus. Siekdami nuteisti Jėzų, jie labai priklausė nuo triukšmingos minios, kurią daugiausia sudarė Jeruzalės prasčiokai. Uždelsus savaitę, emocijos galėjo atslūgti ir prasidėti pasipriešinimas. Doresni žmonės galėjo stoti Kristaus pusėn, daugelis galėjo imti liudyti Jį gindami ir iškeldami į šviesą galingus Jo darbus. Tai galėjo sukurstyti visuomenės pasipiktinimą aukščiausiojo teismo taryba. Jų teismas galėjo būti pasmerktas, o Jėzus išvaduotas ir vėl gerbiamas gausybės žmonių. Todėl kunigai ir valdytojai nusprendė atiduoti Jėzų į romėnų rankas dar prieš tai, kai taps aiškus jų tikslas.SD 649.2

Bet pirmiausia reikėjo iškelti kaltinimą. Kol kas jie nieko nepešė. Anas įsakė nuvesti Jėzų pas Kajafą. Kajafas buvo sadukiejus, o kai kurie iš jų tuo metu buvo nuožmiausi Jėzaus priešai. Jis pats, nors ne tokio tvirto charakterio, buvo žiaurus, beširdis ir negailestingas, kaip ir Anas. Kad susidorotų su Jėzumi, jis galėjo griebtis bet ko. Buvo ankstyvas rytas, dar visai tamsu; pasišviesdama fakelais ir žibintais, ginkluota gauja su savo Belaisviu traukė prie vyriausiojo kunigo rūmų. Čia, kol susirinko aukščiausiojo teismo tarybos nariai, Anas ir Kajafas vėl apklausė Jėzų, bet nesėkmingai.SD 650.1

Kai taryba susėdo teismo salėje, Kajafas užėmė vadovaujančio pareigūno vietą. Abiejose jo pusėse sėdėjo šiuo teismu itin suinteresuoti teisėjai. Ant pakylos, kiek žemiau sosto, stovėjo romėnų kareiviai. Pačioje sosto apačioje stovėjo Jėzus. Į Jį buvo įsmeigtos minios akys. Žmonės buvo įsiaudrinę. Tik Jis vienas stovėjo nedrumsčiamas ir ramus. Pati Jį supanti atmosfera atrodė persmelkta šventos įtakos.SD 650.2

Kajafas žiūrėjo į Jėzų kaip į savo konkurentą. Žmonių troškimas pasiklausyti Gelbėtojo ir jų regimas pasiren-gimas priimti Jo mokymą kurstė vyriausiojo kunigo kartėlio kupiną pavydą. Tačiau dabar žvelgdamas į belaisvį Kajafas žavėjosi Jo kilnia ir oria laikysena. Jį apėmė įsitikinimas, jog šis Žmogus panašus į Dievą. Bet jau kitą aki-mirksnį jis paniekinamai nuvijo šią mintį. Pasigirdo jo pašaipus balsas, išdidžiai reikalaujantis, kad Jėzus visų akivaizdoje padarytų vieną iš Savo galingųjų stebuklų. Tačiau Gelbėtojas praleido jo žodžius pro ausis. Žmonės lygino Ano ir Kajafo susijaudinimą ir pyktį su ramia, didinga Jėzaus laikysena. Net tos užkietėjusios minios protuose kilo klausimas: Nejaugi šis Dievo Artumo lydimas žmogus turi būti nuteistas kaip nusikaltėlis?SD 650.3

Kajafas, suvokdamas minią apimančias nuotaikas, paspartino teismą. Jėzaus priešai buvo visiškai pasimetę. Jie geidė Jį pasmerkti, tačiau kaip tai padaryti, nežinojo. Tarybą sudarė fariziejai ir sadukiejai. Jie buvo labai priešiški vieni kitiems; tam tikrų ginčytinų klausimų jie net nedrįso gvildenti, bijodami, kad kils vaidai. Vos keliais žodžiais Jėzus galėjo sukurstyti juos vienas prieš kitą ir taip nukreipti jų įniršį nuo Savęs. Kajafas tai žinojo ir norėjo išvengti nesitarimų. Buvo daugybė liudininkų, galinčių patvirtinti, kad Kristus išsižadėjo kunigų bei Rašto aiškintojų, vadino juos veidmainiais ir žmogžudžiais; tačiau toks liudijimas nebūtų buvęs naudingas. Sadukiejai savo piktuose susirėmimuose su fariziejais taip pat vadino juos panašiais žodžiais. Toks liudijimas nebūtų buvęs svarus ir romėnų akyse, mat jie bjaurėjosi fariziejų pretenzijomis. Buvo daugybė įrodymų, kad Jėzus nepaisė žydų papročių ir nepagarbiai kalbėjo apie jų apeigas; bet dėl tradicijų patys fariziejai ir sadukiejai karštai nesutarė; be to, šis faktas nebūtų buvęs svarbus romėnams. Kristaus priešai nesiryžo Jį apkaltinti ir sabatos nesilaikymu, kad pasigilinus nepaaiškėtų Jo darbų pobūdis. Jeigu būtų paviešinti Jo išgydymo stebuklai, žlugtų svarbiausias kunigų tikslas.SD 651.1

Taigi buvo papirkta keletas liudininkų, kad apkaltintų Jėzų maišto kurstymu ir siekiais įkurti Savo atskirą valstybę. Tačiau jų liudijimas pasirodė vangus ir prieštaringas. Patikrinti jie paneigė savo pačių teiginius.SD 651.2

Savo tarnystės pradžioje Kristus buvo pasakęs: „Sugriaukite šitą šventyklą, o Aš per tris dienas ją atstatysiu!” Vaizdinga pranašystės kalba taip Jis išpranašavo Savo mirtį ir prisikėlimą. „Bet Jis kalbėjo apie Savo kūno šventyklą” (Jono 2,19. 21) . Žydai šiuos žodžius suprato tiesiogiai, kaip kalbančius apie Jeruzalės šventyklą. Iš visko, ką Kristus pasakė, kunigai nerado nieko, ką galėtų nukreipti prieš Jį, tik šį sakinį. Iškreipdami šių žodžių prasmę, jie tikėjosi šį tą laimėti. Romėnai dalyvavo atstatant ir puošiant šventyklą ir ja labai didžiavosi; bet kokia panieka jos atžvilgiu būtų sukėlusi jų pasipiktinimą. Štai čia romėnai ir žydai, fariziejai ir sadukiejai galėjo sutarti, mat šventykla visų jų buvo didžiai gerbiama. Šiuo klausimu buvo surasti du liudininkai, kurių liudijimas nebuvo toks prieštaringas kaip ankstesniųjų. Vienas iš jų, papirktas, kad apkaltintų Jėzų, paskelbė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventovę ir per tris dienas ją vėlatstatyti’“. Taip buvo iškreipti Kristaus žodžiai. Jeigu jie būtų buvę atkartoti tiksliai taip, kaip Jis pasakė, Jėzaus nebūtų pasmerkusi net aukščiausiojo teismo taryba. Jeigu Jėzus būtų buvęs paprastas žmogus, kokiu Jį laikė žydai, toks Jo pasisakymas tebūtų rodęs nemąstančią, išdidžią dvasią, bet negalėjo būti palaikytas piktžodžiavimu. Jo žodžiuose, net iškraipytuose papirktų liudininkų, nebuvo nieko, ką romėnai galėtų palaikyti mirties vertu nusikaltimu.SD 651.3

Jėzus kantriai klausėsi prieštaringų parodymų, nė žodžio netardamas, kad apsigintų. Pagaliau Jo kaltintojai susipainiojo, sutriko ir įširdo. Tardymas niekur nevedė ir atrodė, kad jų kėslai žlugs. Kajafas puolė į neviltį. Liko paskutinė išeitis: Kristus turi būti priverstas pasmerkti pats Save. Vyriausiasis kunigas pakilo iš teisėjo vietos, jo veidas buvo iškreiptas pykčio, jo balsas ir išvaizda aiškiai rodė, kad jei tik galėtų smogtų belaisviui ir parverstų Jį sau po kojomis. „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!” - sugriaudėjo jis.SD 652.1

Jėzus išsaugojo savitvardą. „Nors buvo žiauriai kankinamas, Jis pakluso ir burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip Jis nepratarė nė žodžio” (Izaijo 53, 7) . Pagaliau Kajafas, iškėlęs dešinę ranką į dangų, kreipėsi į Jėzų didinga priesaika: „Prisaikdinu Tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar Tu Mesijas, Dievo Sūnus?”SD 652.2

Po tokio kreipimosi Kristus negalėjo tylėti. Buvo metas tylėti, atėjo metas kalbėti. Jis tylėjo, kol nebuvo paklaustas tiesiogiai. Jis žinojo, jog dabar atsakydamas Jis pasirašys Sau mirties nuosprendį. Tačiau kreipėsi aukščiausias pripažintas tautos pareigūnas ir Aukščiausiojo vardu. Kristus negalėjo neparodyti deramos pagarbos Įstatymui. Maža to, juk buvo suabejota Jo ryšiu su Tėvu. Jis turėjo aiškiai parodyti Savo charakterį ir misiją. Jėzus buvo kalbėjęs mokiniams: „Kas išpažins Mane žmonių akivaizdoje, tą ir Aš išpažinsiu Savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje” (Mato 10, 32) . Dabar Jis pakartojo šią pamoką Savo pavyzdžiu.SD 653.1

Visų ausys buvo suklususios, visų akys įsmeigtos Jam į veidą, kai Jis atsakė: „Tupasakei ”. Dangaus šviesa užliejo Jo išblyškusį veidą, kai Jis pridūrė: „Bet Aš jums sakau: nuo šioljūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!”SD 653.2

Akimirksniui pro žmogiškumo rūbą tvykstelėjo Kristaus dieviškumas. Vyriausiasis kunigas susigūžė nuo skvarbaus Gelbėtojo žvilgsnio. Atrodė, jog tas žvilgsnis skaito jo slapčiausias mintis ir degina jo širdį. Per visą savo gyvenimą jis niekada neužmiršo to tiriančio Dievo Sūnaus žvilgsnio.SD 653.3

„Nuo šiol, - pasakė Jėzus, - jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!” Šiais žodžiais Kristus parodė priešingą sceną, nei vykusi. Jis, gyvybės ir šlovės Viešpats, sėdės Dievo dešinėje. Jis teis visą žemę, ir Jo sprendimo niekas nepakeis. Tada Dievo veido šviesoje taps žinomos visos paslaptys, ir kiekvienas bus teisiamas pagal savo darbus.SD 653.4

Kristaus žodžiai vyriausiąjį kunigą išgąsdino. Mintis, kad įvyks mirusiųjų prisikėlimas ir visi stos prieš Dievo sostą laukdami atpildo pagal savo darbus, įvarė jam siaubą. Jis nenorėjo patikėti, kad kažkada bus teisiamas pagal savo darbus. Jo prote panoramiškai prabėgo paskutiniojo teismo scenos. Akimirksniui jis išvydo šiurpą keliantį reginį - štai atsiveria kapai, keliasi mirusieji ir atskleidžiamos paslaptys, kurias jis tikėjosi paslėpti amžiams. Akimirksniui jis pasijuto stovįs priešais amžinąjį Teisėją, kurio visa reginčios akys kiaurai permatė jo sielą ir iškėlė į šviesą mirties tariamai į užmarštį nugramzdintas paslaptis.SD 653.5

Ši scena stojo kunigui prieš akis. Kristaus žodžiai jį, sadukiejų, pjovė iki gyvuonies. Kajafas neigė mokymą apie mirusiųjų prisikėlimą, paskutinįjį teismą ir būsimąjį gyvenimą. Dabar jį apėmė šėtoniškas įtūžis. Kaip šis žmogus, priešais jį stovintis belaisvis, gali mesti iššūkį jo labiausiai branginamoms teorijoms? Persiplėšęs drabužius, kad žmonės matytų jo tariamą pasibaisėjimą, jis pareikalavo, kad belaisvis be tolimesnės iš-ankstinės apklausos būtų nuteistas už piktžodžiavimą. „Kam dar mums liudytojai?! - paklausė jis. - Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi? ” Ir jie visi pasmerkė Jėzų.SD 654.1

Įsitikinimas, sumišęs su įtūžiu, paskatino Kajafą padaryti tai, ką jis padarė. Jis pyko ant savęs, kad patikėjo Kristaus žodžiais ir, užuot atsidavęs širdimi dar gilesniam tiesos išgyvenimui bei išpažinęs Jėzų Mesiju, ryžtingai pasipriešindamas jis persiplėšė savo apdarą. Šis poelgis turėjo gilią prasmę. Kajafas menkai tesuvokė, ką jis reiškia. Šiuo veiksmu, atliktu siekiant paveikti teisėjus ir užtikrinti Kristaus pasmerkimą, vyriausiasis kunigas pasmerkė pats save. Pagal Dievo Įstatymą, jis neteko kunigo teisių. Jis pats paskelbė sau mirties nuosprendį.SD 654.2

Vyriausiajam kunigui nederėjo persiplėšti drabužių. Levitų įstatymas tai draudė, ir už tai buvo skiriama mirties bausmė. Jokiomis aplinkybėmis, jokioje situacijoje kunigui buvo nevalia plėšyti savo rūbo. Pagal žydų paprotį, drabužiai būdavo persiplėšiami mirus draugui, tačiau kunigai šios tradicijos neturėjo laikytis. Šiuo atžvilgiu Kristus Mozei buvo davęs aiškų įsakymą (žr. Kunigų 10, 6) .SD 654.3

Visi kunigo nešiojami drabužiai turėjo būti sveiki ir be ydos. Mat šie gražūs oficialūs apdarai simbolizavo didžiojo prototipo Jėzaus Kristaus charakterį. Aprangoje ir elgesy, žodžiuose ir dvasioje Dievui galėjo būti priimtina tik tobulybė. Jis šventas, todėl Jo šlovę ir tobulumą turi simbolizuoti ir žemiškas tarnavimas. Tik tobulybė galėjo tinkamai atstovauti dangiškojo tarnavimo šventumui. Paprastas žmogus galėjo perplėšti savo širdį parodydamas nuolankią ir atsidavusią dvasią. Tai Dievas būtų įžvelgęs. Tačiau plėšyti kunigiško apdaro buvo nevalia, nes tai sudarkytų dangiškų dalykų simbolį. Vyriausiasis kunigas, išdrįsęs persiplėštu drabužiu pasirodyti šventose pamaldose ir dalyvauti šventyklos apeigose, buvo laikomas atsiskyrusiu nuo Dievo. Persiplėšdamas drabužį jis atsiskiria nuo savo kaip Dievo atstovo pareigų ir Dievui nebėra priimtinas kaip kunigas. Šis Kajafo poelgis terodė žmogiškas aistras, žmogišką netobulumą.SD 654.4

Persiplėšdamas apdarą, Kajafas nepaisė Dievo Įstatymo ir nusekė žmonių tradicijų keliu. Pagal žmonių sukurtąjį įstatymą, piktžodžiavimo atveju kunigas, baisėdamasis nuodėme, galėjo persiplėšti drabužius ir likti nekaltas. Taip žmonių įstatymai paneigė Dievo Įstatymą.SD 655.1

Žmonės įdėmiai stebėjo kiekvieną vyriausiojo kunigo poelgį, ir Kajafas tarėsi veiksmingai demonstruojąs savo pasišventimą. Tačiau šiuo poelgiu, skirtu apkaltinti Kristų, jis įžeidė Tą, apie kurį Dievas pasakė: „Jis turi Mano vardą” (Išėjimo 23, 21) . Taigi pats kunigas piktžodžiavo. Būdamas Dievo smerkiamas, jis dar skelbė nuosprendį Kristui kaip piktžodžiautojui...SD 655.2

Kajafo drabužių persiplėšimas simbolizavo vietą, kurią žydai kaip tauta nuo tol užims Dievo akyse. Kitados Dievo malonės tauta po truputį tolo nuo Jo ir darėsi nebe Jehovos nuosavybė. Kai Kristus ant kryžiaus sušuko „Atlikta!” (Jono 19, 30) ir šventyklos uždanga plyšo pusiau, Šventasis Stebėtojas paskelbė, kad žydų tauta atstūmė Tą, kuris buvo visų jų simbolių prototipas, visų jų šešėlių tikrovė. Izraelis atsiskyrė nuo Dievo. Tuomet Kajafas išties būtų galėjęs persiplėšti drabužius, reiškusius, kad jis pretenduoja būti didžiojo Vyriausiojo Kunigo atstovas; mat jie nei jam, nei visai tautai nebeturėjo jokios prasmės. Vyriausiasis kunigas būtų galėjęs persiplėšti drabužius baisėdamasis savimi ir tauta.SD 655.3

Aukščiausiojo teismo taryba paskelbė, kad Jėzus vertas mirties bausmės; tačiau žydų įstatymas neleido nuteisti belaisvio naktį. Teisėtas nuosprendis galėjo būti paskelbtas tik dienos šviesoje ir visos tarybos akivaizdoje. Nepaisant to, su Gelbėtoju jau dabar buvo elgiamasi kaip su pasmerktu nusikaltėliu - Jį galėjo mušti ir niekinti žiauriausios žmonių padugnės. Vyriausiojo kunigo rūmus supo atviras kiemas, kuriame buvo susirinkę kareiviai ir minia. Šiuo kiemu Jėzų vedant į vienutę iš visų pusių girdėjosi patyčios iš Jo tvirtinimo, kad Jis yra Dievo Sūnus. Pašaipiai buvo kartojami Jo žodžiai, kad Jis sėdės Visagalio dešinėje ir ateis dangaus debesyse. Areštinėje, kol Jis laukė teismo, Jo niekas negynė. Tamsuolių minia, mačiusi, kaip žiauriai su Jėzumi buvo elgiamasi priešais tarybą, manė galinti ir toliau išreikšti visą šėtonišką savo prigimties žiaurumą. Kris-taus kilnumas ir dieviška laikysena tiesiog varė juos iš proto. Jo nuolankumas, nekaltumas, ori kantrybė pripildė juos šėtoniškos neapykantos. Gailestingumas ir teisingumas buvo sutrypti. Su jokiu nusikaltėliu niekada nebuvo elgiamasi taip nežmoniškai kaip su Dievo Sūnumi.SD 656.1

Tačiau Jėzaus širdį draskė dar didesnis sielvartas; šis smūgis Jam sukėlė stipresnį skausmą, nei bet kurio priešo ranka. Tuo metu, kai iš Jo buvo tyčiojamasi apklausos priešais Kajafą metu, Kristaus išsižadėjo vienas iš Jo mokinių.SD 656.2

Palikę Mokytoją sode, du mokiniai ryžosi iš toliau pasekti Jėzų nusivedusią minią. Tai buvo Petras ir Jonas. Kunigai atpažino Joną kaip gerai žinomą Jėzaus mokinį ir įleido jį į salę tikėdamiesi, jog matydamas savojo Vado pažeminimą, jis atsižadės minties, kad Jis yra Dievo Sūnus. Jonas užtarė Petrą, ir šis taip pat buvo įleistas.SD 656.3

Kieme buvo uždegtas laužas, mat buvo tamsiausia nakties valanda, prieš pat aušrą. Žmonės susibūrė prie ugnies, atsargiai prisiartino ir Petras. Jis nenorėjo būti atpažintas kaip Jėzaus mokinys. Nerūpestingai įsimaišęs į minią, jis tikėjosi būti laikomas vienu iš tų, kurie atlydėjo Jėzų.SD 656.4

Tačiau šviesa užliejo Petro veidą, ir pravertas duris laikiusi moteris tiriamai pažvelgė į jį. Ji pastebėjo, kad jis atėjo su Jonu, įžvelgė jo veide nusiminimą ir nusprendė, kad jis gali būti Jėzaus mokinys.SD 657.1

Ji tarnavo Kajafo rūmuose ir panoro sužinoti, kaip yra iš tikrųjų. Ji paklausė Petro: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to Žmogaus mokinių?” Petras krūptelėjo ir sutriko. Visų akys iškart nukrypo į jį. Jis apsimetė jos nesupratęs. Tačiau tarnaitė neatlyžo ir aplinkiniams pasakė, jog šis žmogus buvo su Jėzumi. Petras turėjo pasiaiškinti, tad piktai atšovė: „Moterie, nepažįstu Jo!” Tai buvo pirmasis išsižadėjimas, po kurio tuoj užgiedojo gaidys. O Petrai, kaip greitai tu ėmei gėdintis savo Mokytojo! Kaip greitai išsižadėjai savo Viešpaties!SD 657.2

Mokinys Jonas, įžengęs į teismo salę, nė nemėgino slėpti, kad jis - Jėzaus sekėjas. Jis nesimaišė šiurkščioje jo Mokytoją niekinusioje minioje. Jo niekas nieko neklausinėjo, nes jis nemėgino dėtis tuo, kuo nėra, taigi išvengė įtarimų. Jis susirado nuošalų kampelį, toliau nuo minios, bet kuo arčiau Jėzaus. Iš čia jis galėjo matyti ir girdėti viską, kas vyko jo Viešpaties teisme.SD 657.3

Petras nenorėjo, kad būtų sužinota, kas jis. Dėdamasis abejingas, jis pateko į priešo teritoriją ir tapo lengva pagundų auka. Jeigu jis būtų buvęs pašauktas kovoti dėl savo Mokytojo, būtų buvęs drąsus karys; bet kai į jį buvo nukreiptas paniekos pirštas, jis pasirodė esantis bailys. Daugelį tų, kurie nevengia aktyvios kovos už Viešpatį, savojo tikėjimo priverčia išsižadėti patyčios. Sutapdami su tais, kurių turėtų vengti, jie pasuka pagundų keliu. Jie patys prisikviečia priešą juos gundyti ir yra paskatinami pasakyti ar padaryti tai, kuo kitomis aplinkybėmis niekuomet nenusikalstų. Ir mūsų laikais kiekvienas Kristaus mokinys, kuris slepia savo tikėjimą, nes bijo kančių ar patyčių, taip pat išsižada Viešpaties kaip ir Petras teismo salėje.SD 657.4

Petras mėgino nerodyti susidomėjimo savo Mokytojo teismu, bet jo širdis plyšo iš skausmo girdint žiaurias patyčias ir matant, kaip prieš Jį smurtaujama. Maža to, jis stebėjosi ir pyko, kad Jėzus nusižemino pats ir žemina Savo sekėjus leisdamas su Juo taip elgtis. Kad nuslėptų savo tikruosius jausmus, jis drįso stoti besityčiojančių Jėzaus persekiotojų pusėn. Tačiau jo laikysena nebuvo natūrali. Jis melavo ir, nors stengėsi kalbėti abejingai, negalėjo nuslėpti pasipiktinimo smurtu prieš jo Mokytoją.SD 658.1

Kai į Petrą nukrypo dėmesys antrą kartą, jis vėl išsigynė esąs Jėzaus mokinys. Dabar jis prisiekė: „Aš nepažįstu to Žmogaus ”. Vis dėlto jam buvo suteikta dar viena galimybė. Po valandos vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, artimas giminaitis to žmogaus, kuriam Petras nukirto ausį, jo paklausė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su Juo?” „Tu tikrai vienas iš jų; juk tu irgi galilėjietis ”. Petras įtūžo. Jėzaus mokiniai niekuomet nesidievagojo, bet dabar, kad visiškai apgautų klausinėtojus ir pateisintų savo prisiimtą vaidmenį, Petras išsigynė Mokytojo prisiekinėdamas ir dievagodamasis. Vėl užgiedojo gaidys. Jį išgirdęs Petras prisiminė Jėzaus žodžius: „Gaidžiui nė dukart nepragydus, tu Manęs tris kartus išsiginsi” (Morkaus 14, 30) .SD 658.2

Petrui ką tik taip niekingai prisiekus ir gaidžio giedojimui vis dar skambant ausyse, Gelbėtojas nusigręžė nuo Savo rūsčių teisėjų ir įdėmiai pažvelgė į vargšą mokinį. Tuo pat metu Petro akys irgi nukrypo į Mokytoją. Tame švelniame veide jis įžvelgė tik didžiulį gailestį bei liūdesį ir nė lašo pykčio.SD 658.3

Šio išblyškusio, kenčiančio veido, virpančių lūpų, gailestingo ir atlaidaus žvilgsnio vaizdas pervėrė Petro širdį kaip strėlė. Prabudo jo sąžinė. Atgijo atmintis. Petras prisiminė vos prieš kelias valandas savo duotą pažadą, kad eitų su Viešpačiu ir į kalėjimą, ir į mirtį. Prisiminė, kaip jis susikrimto, kai Gelbėtojas aukštutiniame kambaryje pasakė, kad jis per vieną naktį Jo triskart išsižadės. Petras buvo ką tik pareiškęs, jog nepažįsta Jėzaus, bet dabar jis su širdgėla suprato, kaip gerai Viešpats jį pažįsta, kaip tiksliai permatė jo širdį ir klastą joje, apie kurią net jis pats nežinojo.SD 658.4

Jį užplūdo prisiminimai. Švelnus Gelbėtojo gailestingumas, Jo gerumas ir ištvermingumas, malonumas ir kantrumas klystantiems mokiniams - viskas iškilo prieš akis. Jis prisiminė perspėjimą: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimasnesusvyruotų” (Luko 22, 31-32) . Petras su pasibaisėjimu galvojo apie savo nedėkingumą, klastą, priesaikos sulaužymą. Jis darsyk pažvelgė į Mokytoją ir pamatė šventvagiškai iškeltą kažkieno ranką smogti Jam per veidą. Nebegalėdamas to matyti jis plyštančia iš skausmo širdimi puolė iš salės.SD 659.1

Jis bėgo vienas tamsoje, nežinodamas ir nenorėdamas žinoti kur. Pagaliau atsidūrė Getsemanėje. Vos prieš kelias valandas regėta scena atgijo jo atminty. Prieš akis stovėjo kančios iškreiptas, kruvinu prakaitu pasruvęs Viešpaties veidas. Jis skaudžiai apgailestaudamas prisiminė, kad Jėzus verkė ir kentėjo maldoje vienas, o tie, kurie turėjo būti su Juo tą sunkią valandą, miegojo. Jis prisiminė Jėzaus perspėjimą: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte įpagundą” (Mato 26, 41) . Vėl atgijo vaizdai, matyti teismo salėje. Petro širdis sruvo krauju pagalvojus, kad jis prisidėjo prie sunkios Gelbėtojo pažeminimo ir sielvarto naštos. Toje pačioje vietoje, kur Jėzus išliejo Savo kančią Tėvui, Petras krito žemėn veidu ir tenorėjo numirti.SD 659.2

Būtent miegodamas, nors Jėzus liepė jam budėti ir melstis, Petras paruošė kelią savo didžiajai nuodėmei. Visi mokiniai, užmigę tą svarbią valandą, prisidėjo prie didžiulės netekties. Kristus žinojo, kokį sunkų išbandymą jiems teks iškęsti. Žinojo, kaip velnias paralyžiuos jų pojūčius, kad jie tam išbandymui būtų nepasirengę. Todėl juos ir perspėjo. Jeigu tos valandos sode būtų buvusios praleistos budint ir meldžiantis, Petrui nebūtų reikėję pasikliauti savo silpnomis jėgomis. Jis nebūtų išsi-žadėjęs Viešpaties. Jeigu mokiniai būtų budėję su Kristumi Jo agonijos metu, jie būtų pasirengę matyti Jo kančią ir ant kryžiaus. Jie būtų bent iš dalies supratę Jo visa apimančio sielvarto prigimtį. Būtų galėję prisiminti Jo žodžius apie Jo kančias, mirtį ir prisikėlimą. Sunkiausią valandą tamsą būtų perskrodę ir jų tikėjimą palaikę bent keli vilties spinduliai.SD 659.3

Vos išaušus dienai, aukščiausiojo teismo taryba vėl susirinko ir vėl buvo atvestas Jėzus. Jis skelbėsi esąs Dievo Sūnus, ir jie panaudojo šiuos žodžius kaip kaltinimą prieš Jį. Tačiau vis dar negalėjo Jo pasmerkti, nes naktiniame tardyme daugelis nedalyvavo ir Jo žodžių negirdėjo. Be to, jie žinojo, kad romėnų tribunolas tame neįžvelgs nieko, dėl ko reikėtų skirti mirties bausmę. Bet jeigu tuos žodžius Jis pakartotų Savo lūpomis, gal jie ir pasiektų savo tikslą. Jėzaus tvirtinimą, kad Jis esąs Mesijas, jie galėjo perkonstruoti į Jo siekius užgrobti politinę valdžią.SD 660.1

„Jei Tu Mesijas, tai prisipažink mums!” - ragino jie. Tačiau Kristus tylėjo. Jie toliau Jį kamantinėjo. Pagaliau su giliu liūdesiu balse Jis atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek Manim netikėsite, o jei paklausiu, Man neatsakysite ir Manęs nepaleisite”. O kad jie negalėtų pasiteisinti, Jis perspėjo: „Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje ”.SD 660.2

„Tai Tu esi Dievo Sūnus?” - vienbalsiai paklausė jie. Jis atsakė: „Jūs pasakėte, kad Aš Esu!” Jie sušuko: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš Jo paties lūpų!”SD 660.3

Taigi trečią kartą pasmerktas žydų pareigūnų, Jėzus turėjo mirti. Dabar, jų manymu, tereikėjo, kad romėnai patvirtintų šį pasmerkimą ir atiduotų Jėzų į jų rankas.SD 660.4

Ir štai trečiąkart prasidėjo smurtas bei patyčios, dar baisesnės nei tamsuolių minios. Tai vyko kunigų ir valdytojų akivaizdoje, jiems leidus. Tų žmonių širdyse nebebuvo nei užuojautos, nei žmogiškumo. Nors jų argumentai buvo silpni ir jiems nepavyko nutildyti Jo balso, jie turėjo kitus ginklus, kuriais visais laikais buvo nutildomi eretikai, - kankinimai, smurtas ir mirtis.SD 660.5

Kai teisėjai paskelbė Jėzui nuosprendį, minią užvaldė šėtoniškas įtūžis. Jie riaumojo kaip laukiniai žvėrys. Paskui puolė prie Jėzaus šaukdami: Jis kaltas, nužudykite Jį! Jei ne romėnų kareiviai, Jėzus nebūtų sulaukęs nė prikalimo prie Golgotos kryžiaus. Jei nebūtų įsikišę romėnų pareigūnai ir jėga nepažaboję minios smurto, Jį būtų sudraskę į gabalus Jo teisėjų aki-vaizdoje.SD 661.1

Net pagonys piktinosi brutaliu elgesiu su Tuo, prieš kurį niekas nebuvo įrodyta. Romėnų pareigūnai paskelbė, jog pasmerkdami Jėzų žydai nusižengė ir romėnų įstatymams, ir net savo pačių Įstatymui, draudžiančiam pasmerkti žmogų mirčiai pagal jo paties liudijimą. Šis įsikišimas laikinai pristabdė smurtą, bet žydų valdininkai buvo mirę ir gailesčiui, ir gėdai.SD 661.2

Kunigai ir vyresnieji, užmiršę orumą, kurio reikalavo jų tarnyba, plūdo Dievo Sūnų bjauriausiais žodžiais. Jie tyčiojosi iš Jo Tėvo. Skelbė, jog už tai, kad Jis sakosi esąs Mesijas, yra vertas gėdingiausios mirties. Visiškos visuomenės padugnės išliejo įniršį ant Gelbėtojo. Užmetę Jam ant galvos seną skarmalą, smurtautojai mušė Jėzų per veidą ir reikalavo: „Pranašauk mums, Mesijau, kas Tave užgavo!” Kai skarmalas buvo nutrauktas, vienas driskius spjovė Jam į veidą.SD 661.3

Dievo angelai ištikimai užrašinėjo kiekvieną įžeidžiantį žvilgsnį, žodį ir veiksmą prieš jų mylimą Vadą. Vieną dieną tie niekingi žmonės, kurie niekino ir spjaudė į tą ramų, išblyškusį Kristaus veidą, žvelgs į jį šlovingą, šviečiantį ryškiau už saulę.SD 661.4