2—Išrinktoji tauta

ŽYDŲ TAUTA daugiau kaip tūkstantį metų laukė Gelbėtojo atėjimo. Į šį įvykį jie sudėjo savo šviesiausias viltis. Giesmėse ir pranašystėse, šventyklos apeigose ir melsdamiesi namuose jie pagarbiai tarė Jo vardą. Tačiau, kai Jis atėjo, jie Jo nepažino. Dangaus Mylimasis jiems buvo „kaip šaknis sausoje žemėje. Jis buvo nei patrauklus, nei gražus” (Izaijo 53, 2) , ir jie nematė Jame jokio grožio, kuris būtų paskatinęs Jo trokšti. „Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė” (Jono 1, 11).SD 22.1

Tačiau Dievas išsirinko Izraelį. Jis pašaukė izraelitus išsaugoti tarp žmonių Jo Įstatymo, simbolių ir pranašysčių, liudijančių apie Išgelbėtoją, pažinimą. Jis troško, kad jie būtų pasauliui kaip išgelbėjimo versmės. Kuo Abraomas buvo savo laikinojoje žemėje, kuo Juozapas buvo Egipte, o Danielius - Babilono rūmuose, tuo žydai turėjo būti tarp tautų. Jie turėjo apreikšti žmonėms Dievą.SD 22.2

Kreipdamasis į Abraomą Viešpats pasakė: „Palaiminsiu tave... ir tu būsi palaiminimas... visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pradžios 12, 2-3) . Tą patį pakartojo pranašai. Net po to, kai Izraelį nualino karas ir vergija, jiems priklausė pažadas: „Jokūbo likutis tarp daugelio tautų tuomet bus kaip Viešpaties siunčiama rasa ir kaip žolę palaistantis lietus, nelaukiantis nieko iš žmogaus ir nededantis vilčių į mariuosius” (Michėjo 5, 6). Apie Jeruzalės šventyklą Viešpats per Izaiją paskelbė: „Mano Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms” (Izaijo 56, 7) .SD 22.3

Tačiau izraelitai sudėjo savo viltis į pasaulio didybę. Įžengę į Kanaano žemę jie nuklydo nuo Dievo įsakymų ir pasuko pagonių keliais. Veltui Dievas siuntė perspėjimus per Savo pranašus. Bergždžiai baudė juos pagonių priespauda. Po kiekvienos reformacijos eidavo dar didesnis atsimetimas.SD 23.1

Jeigu Izraelis būtų buvęs ištikimas Dievui, pagerbdamas ir išaukštindamas izraelitus, Jis būtų pasiekęs Savo tikslą. Jeigu jie būtų vaikščioję paklusnumo keliais, Jis būtų išaukštinęs juos „viršum visų Savo sukurtų tautų” „gyriumi, garsu bei garbe ”. Mozė pasakė: „Matys visos žemės tautos, kad esi vadinamas Viešpaties vardu, ir bijos tavęs”; „Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautos!” (Pakartoto Įstatymo 26, 19; 28,10; 4, 6) Tačiau dėl jų neištikimybės Dievo tikslas galėjo būti pasiektas tik per nuolatines nelaimes ir pažeminimą.SD 23.2

Jie pateko į Babilono vergiją ir buvo išblaškyti pagonių kraštuose. Engiami daugelis vėl tapo ištikimi Jo sandorai. Nors jie pakabino ant gluosnių savo arfas ir gedėjo dėl nusiaubtos šventyklos, nuo jų spinduliavo tiesos šviesa ir Dievo pažinimas plito tarp tautų. Pagoniškos aukojimo sistemos iškraipė Dievo nustatytąją tvarką, ir dažnas nuoširdus pagoniškų apeigų stebėtojas sužinodavo iš žydų Dievo nustatytos apeigos prasmę bei su tikėjimu priimdavo Atpirkėjo pažadą.SD 23.3

Daugelis tremtinių kentė persekiojimus. Dažnas, nesutikęs nepaisyti sabatos (šabo) ir švęsti pagoniškas šventes, sumokėjo savo gyvybe. Stabmeldžiams sukilus prieš tiesą, Viešpats pastatė Savo tarnus prieš karalius ir valdovus, kad jie ir jų tauta būtų apšviesti. Periodiškai didžiausi monarchai vis išpažindavo aukščiausiąjį Dievą, kurį garbino jų belaisviai žydai.SD 23.4

Babilono vergijoje izraelitai buvo veiksmingai atpratinti garbinti atvaizdus. Tolimesniais šimtmečiais jie kentė pagonių priespaudą, kol įsitikino, kad jų klestėjimas priklauso nuo jų paklusnumo Dievo Įstatymui. Tačiau pernelyg daugelio žmonių paklusnumas nebuvo pagrįstas meile. Jų motyvų būta savanaudiškų. Išoriškai tarnaudami Dievui jie siekė išgarsėti tautoje. Jie netapo šviesa pasauliui, o veikiau atsiribojo nuo jo, kad išvengtų pagundos garbinti stabus. Mozei duotaisiais nurodymais Dievas uždraudė jiems bendrauti su stabmeldžiais; tačiau šis mokymas buvo aiškinamas neteisingai. Jis turėjo neleisti jiems taikstytis su pagonių tradicijomis, tačiau buvo paverstas siena, atskiriančia Izraelį nuo visų kitų tautų. Žydai žiūrėjo į Jeruzalę kaip į savo dangų ir pavydėjo Viešpaties gailestingumo pagonims.SD 23.5

Po sugrįžimo iš Babilono daug dėmesio buvo skiriama religiniam švietimui. Visoje šalyje buvo statomos sinagogos, kur kunigai ir Rašto aiškintojai dėstė Įstatymą. Steigtos ir mokyklos, kuriose, be menų ir mokslų, buvo mėginta aiškinti ir teisingumo principus. Tačiau šie tarnavimai išsigimė. Vergijoje daugelis perėmė pagonių idėjas ir papročius, ir šie įsismelkė į religines apeigas. Daugeliu atžvilgių žmonės prisitaikė prie stabmeldžių tradicijų.SD 24.1

Nutolę nuo Dievo žydai bemaž nebesuprato, ko moko apeiginės pamaldos. Tas pamaldas įsteigė pats Kristus. Visos jų dalys simbolizavo Jį, ir jos buvo kupinos gyvybingumo bei dvasinio grožio. Tačiau žydų apeigose nebeliko dvasinės gyvasties - tik negyvos formos. Jie pasitikėjo pačiomis aukomis ir apeigomis, užuot rėmęsi Tuo, apie kurį visa tai liudijo. Kad atgautų tai, ką prarado, kunigai ir rabinai sugalvodavo vis naujų reikalavimų; ir juo griežtesni jie darėsi, juo mažiau pasireikšdavo Dievo meilė. Jie matavo savo šventumą apeigų gausa, o jų širdyse kaupėsi išdidumas ir veidmainystė.SD 24.2

Esant tokiai daugybei smulkių ir apsunkinančių draudimų, laikytis Įstatymo buvo neįmanoma. Tuos, kurie troško tarnauti Dievui, bet mėgino vykdyti ir rabinų nurodymus, slėgė sunki našta. Juos nuolatos kaltino nešvari sąžinė. Taip darbuodamasis šėtonas išmušdavo žmones iš pusiausvyros, trukdė jiems pažinti Dievo charakterį ir vertė Izraelio tikėjimą panieka. Piktasis tikėjosi įtvirtinti nuomonę, kurią iškėlė maištaudamas danguje, - kad Dievo reikalavimai yra neteisingi ir jų neturi būti laikomasi. Anot jo, net Izraelis nesilaiko Įstatymo.SD 24.3

Nors žydai laukė Mesijo atėjimo, jie iš tikrųjų nesuprato Jo misijos. Jie troško ne atpirkimo iš nuodėmių, o išvadavimo iš romėnų. Jie tikėjosi, kad Mesijas ateis kaip užkariautojas, kuris sutraukys engėjo jungą ir išaukštins Izraelį virš viso pasaulio. Taip jiems buvo parengtas būdas atstumti Gelbėtoją.SD 25.1

Kristaus gimimo metu tautą slėgė svetimšalių jungas ir draskė vidiniai nesutarimai. Žydams buvo leista išlaikyti tam tikrą autonomiją, tačiau niekas negalėjo nuslėpti to fakto, jog jie pavaldūs romėnams, ar padėti jiems susitaikyti su jų valdžios suvaržymais. Romėnai pasiliko sau teisę skirti ir pašalinti vyriausiąjį kunigą, ir šis postas dažnai buvo užimamas apgavysčių, papirkinėjimų ar net žmogžudysčių keliu. Taip kunigystė vis labiau išsigimė. Tačiau kunigai vis dar turėjo didžiulę valdžią, kurią panaudojo savanaudiškais tikslais. Tauta kentė jų negailestingus reikalavimus, be to, linko nuo sunkios romėnų mokesčių naštos. Tokia padėtis kėlė visuotinį nepasitenkinimą. Dažnai įsiplieksdavo sukilimai. Godumas ir smurtas, nepasitikėjimas ir dvasinė apatija graužė pačią tautos širdį.SD 25.2

Neapykanta romėnams bei nacionalinis ir dvasinis orumas paskatino žydus griežtai laikytis savo pamaldų formos. Kunigai stengėsi išsaugoti šventumo reputaciją skrupulingai atlikinėdami religinius ritualus. Tamsūs ir engiami žmonės bei valdžios ištroškę valdytojai laukė ateisiant To, kuris turėjo nugalėti jų priešus ir atstatyti Izraelio karalystę. Jie gilinosi į pranašystes, tačiau be dvasinės įžvalgos. Taip jie nepastebėjo tų Rašto vietų, kuriose kalbama apie Kristaus nusižeminimą pirmojo atėjimo metu, ir neteisingai aiškino tas, kuriose kalbama apie Jo šlovę antrojo atėjimo metu. Išdidumas aptemdė jų regėjimą. Jie aiškino pranašystes, remdamiesi savanaudiškais įnoriais.SD 25.3