38—„Eikite ir truputį pailsėkite ”

Šis skyrius pagrįstas Mato 14, 1-2. 12-13; Morkaus 6, 30-32; Luko 9, 7-10

GRĮŽĘ IŠ SAVO misijų kelionės, „apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė Jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O Jis tarė jiems: ‘Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputįpailsėkite‘. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nėpavalgyti ”.SD 327.1

Mokiniai atėjo pas Jėzų ir viską Jam papasakojo. Jų glaudus ryšys su Juo paskatino juos papasakoti, kas jiems nutiko gera ir bloga, pasidžiaugti darbų vaisiais, pasiguosti dėl nesėkmių, savo ydų ir silpnybių. Kaip evangelistai, savo pirmuosiuose darbuose jie padarė klaidų. Kai jie atvirai papasakojo Kristui, kaip jiems sekėsi, Jis suprato, kad jie turi dar daug ko išmokti. Jam buvo akivaizdu ir tai, jog triūsdami jie pavargo ir turi pailsėti.SD 327.2

Tačiau kad ir kur ėjo, jie nerado taip reikalingo privatumo, „mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti ”. Žmonės miniomis sekė paskui Kristų, trokšdami būti išgydyti ir pasiklausyti Jo žodžių. Jis patraukė daugelį, nes atrodė esąs visų palaiminimų šaltinis. Daugelis tų, kurie būriavosi apie Kristų, kad gautų brangiąją sveikatos dovaną, priėmė Jį kaip savo Išgelbėtoją. Daugelis kitų, bijojusių išpažinti Jį fariziejų akivaizdoje, atsivertė nužengus Šventajai Dvasiai ir išpažino Jį kaip Dievo Sūnų prieš įtūžusius kunigus bei vyresniuosius.SD 327.3

Bet dabar Kristus troško pasitraukti kur nuošaliau, kad galėtų pabūti su mokiniais, nes turėjo jiems daug ką pasakyti. Atlikdami savo darbą jie buvo išbandyti kovoje ir patyrė įvairiausius pasipriešinimus. Dėl visko tarėsi su Jėzumi; tačiau kartais jie likdavo vieni ir taip paskęsdavo rūpesčiuose, jog nežinodavo, ką daryti. Jų darbas juos labai padrąsindavo, mat Kristus išsiuntė juos ne be Savo Dvasios, o tikėdami Jį jie darė stebuklus. Vis dėlto dabar jie turėjo pasistiprinti gyvybės duona. Jie turėjo pailsėti nuošalioje vietoje, kur galėtų pabendrauti su Jėzumi ir gauti nurodymus dėl tolimesnių darbų.SD 328.1

Jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite ”. Kristus kupinas švelnumo ir užuojautos visiems, kurie Jam tarnauja. Jis norėjo parodyti mokiniams, kad Dievas reikalauja ne aukos, o gailestingumo. Jie visa savo siela darbavosi dėl žmonių, ir tai alino jų fizines ir protines jėgas. Taigi jie privalėjo pailsėti.SD 328.2

Matant sėkmingus darbus, mokiniams kilo pavojus prisiimti garbę sau, galėjo suvešėti išdidumas, ir taip jie galėjo patekti į šėtono pagundų spąstus. Jų laukė didžiulis darbas, tad pirmiausia jie turėjo suprasti, kad jų stiprybė glūdi ne juose, o Dieve. Kaip Mozė Sinajaus dykumoje, kaip Dovydas tarp Judėjos kalvų arba pranašas Elijas prie Kerito upelio, mokiniai turėjo pasitraukti iš aktyvios veiklos laukų, pabendrauti su Kristumi, su gamta ir su savo pačių širdimis.SD 328.3

Kol mokiniai buvo savo misijų kelionėje, Jėzus aplankė kitus kaimus bei miestelius, skelbdamas karalystės Evangeliją. Maždaug tuo metu Jį pasiekė žinia apie Krikštytojo mirtį. Tai gyvai parodė Jam tą baigtį, į kurią vedė Jo paties žingsniai. Jo kelyje sparčiai telkėsi šešėliai. Kunigai bei rabinai kėsinosi Jį nužudyti, sekliai neatsiliko nė per žingsnį, ir vis daugėjo sąmokslų prieš Jį. Žinia apie apaštalų pamokslavimą visoje Galilėjoje pasiekė Erodą ir atkreipė jo dėmesį į Jėzų bei Jo darbą. „Tai Jonas Krikštytojas, - kalbėjo jis. - Jis prisikėlė iš numirusių”. Erodas panoro pamatyti Jėzų. Mat nuolatos nuogąstavo, kad gali slapta įsiplieksti maištas, siekiant nuversti jį nuo sosto ir išlaisvinti žydus iš romėnų jungo. Tarp žmonių iš tiesų jau sklandė nepasitenkinimo ir sukilimo dvasia. Buvo akivaizdu, kad vieši Kristaus darbai Galilėjoje tęstis nebegali. Artinosi Jo kančių metas, tad Jis troško kuriam laikui pasitraukti iš minios šurmulio.SD 328.4

Nuliūdusiomis širdimis Jono mokiniai palaidojo jo sumaitotą kūną. Paskui jie „davė žinią Jėzui ”. Šie mokiniai pavydėjo Kristui, kuris, atrodė, atitraukia žmones nuo Jono. Jie šliejosi prie fariziejų ir kaltino Jį sėdėjus prie vieno stalo su muitininkais Mato puotoje. Jie abejojo Jėzaus dieviška misija, nes Jis neišvadavo Krikštytojo. Tačiau dabar, kai jų mokytojas buvo miręs ir jiems reikėjo paguodos jų sielvarte bei vadovavimo jų ateities darbe, jie atėjo pas Jėzų ir prisijungė prie Jo siekiamų tikslų. Jiems taip pat reikėjo ramiai pabendrauti su Gelbėtoju.SD 329.1

Netoli Betsaidos, šiaurinėje ežero pakrantėje, buvo atokus, dabar gražiai, pavasariškai sužaliavęs kraštas. Nuplaukę ten valtimi, Jėzus su mokiniais ir rado prieglobstį. Čia jie galėjo užmiršti kelionės sunkumus bei miestų bruzdesį ir erzelį. Gamtos vaizdai patys savaime ramino ir buvo maloni permaina pojūčiams. Čia jie galėjo klausytis Kristaus žodžių, netrukdomi Rašto aiškintojų ir fariziejų piktų įsiterpimų, priekaištų bei kal-tinimų. Čia galėjo bent trumpam pasimėgauti brangia bendryste su savo Viešpačiu.SD 329.2

Poilsis, į kurį pasinėrė Kristus ir Jo mokiniai, nebuvo savanaudiškas. Vienumoje praleistas laikas buvo skirtas ne malonumams ieškoti. Jie kalbėjosi apie Dievo darbą ir tai, kaip jį padaryti veiksmingesnį. Mokiniai jau kuris laikas buvo su Kristumi ir galėjo Jį suprasti; Jam nereikėjo kalbėti jiems palyginimais. Jis pataisė jų klaidas ir paaiškino, kaip teisingai prieiti prie žmonių. Jis plačiai atvėrė jiems brangius dieviškos tiesos lobynus. Juos atgaivino dieviška galia ir įkvėpė viltį bei drąsą.SD 329.3

Nors Jėzus galėjo daryti stebuklus ir tą galią suteikė Savo mokiniams, Jis liepė Savo pavargusiems tarnams eiti kur nuošaliau ir pailsėti. Sakydamas, kad derlius didelis, o darbininkų maža, Jis neragino mokinių be reikalo alintis triūsiant, o tepasakė: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į Savo pjūtį” (Mato 9, 38) . Dievas kiekvienam žmogui yra skyręs darbą pagal jo sugebėjimus (žr. Efeziečiams 4, 11-13) . Jis nenori, kad vos keletą slėgtų sunki atsakomybė, o kiti nieko neveiktų, nesidarbuotų dėl žmonių.SD 329.4

Kristaus užuojautos žodžiai šiandien Jo darbininkams skamba lygiai taip pat, kaip jie buvo ištarti Jo mokiniams. „Eikite sau vieni ...ir truputį pailsėkite”, - sako Jis išsekusiems ir pavargusiems. Neišmintinga nuolatos sunkiai triūsti ir patirti emocinę įtampą, net aptarnaujant žmonių dvasinius poreikius; mat šitaip apleidžiamas asmeninis pasišventimas ir pernelyg alinamos proto, sielos bei kūno jėgos. Kristaus mokiniai turi išsižadėti savęs ir aukotis, tačiau reikia saugotis, kad per jų didžiulį uolumą šėtonas nepasinaudotų žmogišku silpnumu ir nebūtų sudarkytas Dievo darbas.SD 330.1

Rabinų požiūriu, religijos esmė - visada būti pasinėrusiems į veiklą. Išorinėmis apeigomis jie demonstruodavo savo ypatingą pasišventimą. Taip jų sielos atsiskyrė nuo Dievo, ir jie tapo sau pakankami. Tas pats pavojus vis dar egzistuoja. Kai veiklos darosi vis daugiau ir žmonės sėkmingai atlieka Dievo darbus, kyla pavojus imti pasitikėti žmogiškais planais bei metodais. Pradedama mažiau melstis, silpsta tikėjimas. Kaip ir mokiniams mums gresia prarasti priklausomybę nuo Dievo ir gelbėtoja laikyti savo veiklą. Mes turime niekuomet nenuleisti akių nuo Jėzaus ir suvokti, kad darbą atlieka Jo galybė. Nors mes turime uoliai darbuotis dėl pražuvusiųjų išgelbėjimo, reikia skirti laiko ir mąstymui, maldai, Dievo Žodžiui tyrinėti. Tik daug meldžiantis atliktas darbas ir pašventintas Kristaus nuopelnų galiausiai pasirodys buvęs veiksmingas.SD 330.2

Niekieno gyvenimas nebuvo toks kupinas darbų ir atsakomybės, kaip Jėzaus; vis dėlto kaip dažnai Jis melsdavosi! Kaip nuolatos bendravo su Dievu! Jo žemiškojo gyvenimo istorijoje vis randame tokių sakinių: „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi”; „Būrių būriai rinkdavosi Jo pasiklausyti bei pagyti iš savo ligų. O Jis traukdavosi į nuošalesnes vietas melstis”; „Tomis dienomis Jėzus užkopė į kalną melstis. Ten Jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui” (Morkaus 1, 35; Luko 5, 15-16; 6, 12) .SD 330.3

Nors Išgelbėtojas gyveno visiškai atsidavęs kitų labui, kartkartėmis Jis norėdavo atsiriboti nuo kelionių rūpesčių bei kiekvieną dieną sekusios minios. Jis turėjo nusigręžti nuo nepaliaujamos veiklos bei sąlyčio su žmonių poreikiais, pailsėti ir netrukdomai pabendrauti su Savo Tėvu. Būdamas viena su mumis, dalydamasis mūsų reikmėmis ir silpnybėmis, Jis visiškai priklausė nuo Dievo ir melsdamasis slaptoje siekė dieviškos jėgos, kad galėtų atlikti Savo pareigas ir atlaikyti sunkumus. Nuodėmės pasaulyje Jėzus ištvėrė kovas ir sielos kančias. Kal-bėdamasis su Dievu, Jis išliedavo Jį gniuždantį sielvartą. Čia Jis atrasdavo paguodą ir džiaugsmą.SD 331.1

Kristuje žmonijos šauksmas pasiekė begalinio gailestingumo Dievą. Kaip žmogus, Jis nuolankiai meldėsi priešais Dievo sostą, kol Jo žmogiškumas buvo pakrautas dangiškos srovės, kuri galėjo susieti žmogiškumą su dieviškumu. Nuolat bendraudamas su Dievu, Jis gavo gyvybę, kurią galėjo teikti pasauliui. Jo patirtis turi būti mūsų patirtis.SD 331.2

„Eikite sau vieni ”, - liepė Jis. Jeigu mes paklausytume Jo žodžio, būtume stipresni ir naudingesni. Mokiniai susirasdavo Jėzų ir viską Jam papasakodavo, o Jis juos padrąsindavo ir pamokydavo. Jei šiandien rastume laiko nueiti pas Jėzų ir išsakyti Jam savo poreikius, nenusiviltume; Jis būtų mūsų dešinėje ir padėtų mums. Mes turime būti paprastesni ir labiau pasitikėti savo Gelbėtoju. Tas, kurio vardas „GalingasisDievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis ”; Tas, apie kurį parašyta: „Jo viešpatavimas beribis”, yra Nuostabusis Patarėjas. Mes esame raginami prašyti Jo išminties. Jis „visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja” (Izaijo 9, 5; Jokūbo 1, 5).SD 331.3

Visuose, kuriuos ugdo Dievas, turi apsireikšti gyvenimas, priešingas pasauliui, jo papročiams ir darbams. Kiekvienas turi asmeniškai pažinti Dievo valią. Mes turime individualiai girdėti Jį, kalbantį širdyje. Kai nutyla visi kiti balsai ir nuščiuvę mes laukiame Jo, sielos tyloje geriau girdėti Dievo balsas. Jis liepia: „Taikykitės ir žinokite, kad Aš esu Dievas!” (Psalmė 46, 11) Tik čia gali būti surastas tikrasis poilsis. Ir tai veiksmingas pasi-rengimas visiems, kurie dirba Dievui. Skubančioje minioje, intensyvios gyvenimo veiklos įtampoje šitaip atgaivinta siela bus apgaubta šviesos bei ramybės skraistės. Gyvenimas padvelks aromatu ir atskleis dievišką galią, kuri pasieks žmonių širdis.SD 332.1