49—Palapinių šventėje

Šis skyrius pagrįstas Jono 7, 1-15; 37-39

TRIS KARTUS per metus žydai turėjo rinktis Jeruzalėje religinėms iškilmėms. Apsigaubęs debesies stulpu, neregimasis Izraelio Vadas buvo davęs nurodymus dėl šių susirinkimų. Žydų vergijos metais jų negalėjo būti laikomasi; tačiau kai tauta atgavo savo žemes, šių apeigų vėl imta laikytis. Dievas norėjo, kad jos primintų žmonėms apie Jį. Tačiau tautos kunigai ir vadai, išskyrus vieną kitą išimtį, šį tikslą užmiršo. Tas, kuris įsteigė šiuos tautos susibūrimus ir suprato jų reikšmę, matė šį iškrypimą.SD 412.1

Palapinių šventė buvo paskutinioji metuose. Dievas norėjo, kad šiuo metu žmonės pamąstytų apie Jo gerumą ir gailestingumą. Jis laimino ir rūpinosi visa šalimi. Jis budėjo dieną naktį. Saulė ir lietus augino žemės vaisius. Palestinos slėniuose ir lygumose buvo renkamas derlius. Skinamos alyvuogės, į indus supilstomas brangus aliejus. Savo vaisius subrandindavo palmės. Iš purpurinių vynmedžio kekių spaudžiamas vynas.SD 412.2

Šventė trukdavo septynias dienas. Į Jeruzalę iš įvairiausių Palestinos kampelių suplūsdavo žmonės. Jie traukdavo iš toli ir arti, nešdami rankose džiaugsmo ženklus. Seni ir jauni, turtingi ir vargšai - visi nešė kokią nors dovaną, kaip padėkos auką Tam, kuris apvainikavo metus Savo gerumu ir kurio keliuose nieko netrūksta. Iš miškų buvo gabenama viskas, kas miela akiai ir džiugina širdį; miestas tapdavo panašus į nuostabų mišką.SD 412.3

Toji šventė buvo skirta ne tik padėkoti už derlių, bet ir paminėti, kaip Dievas rūpinosi Izraeliu dykumoje. Minėdami savo gyvenimą palapinėse, izraelitai šventės metu gyvendavo palapinėse arba iš žalių šakų suręstose pastogėse. Jas statydavo gatvėse, šventyklos kiemuose arba ant namų stogų. Jeruzalę supančias kalvas bei slėnius taip pat kaip taškeliai margino šios lapų buveinės, kuriose knibždėte knibždėjo žmonės.SD 413.1

Su šventomis giesmėmis ir padėka maldininkai šventė tą metą. Prieš pat šventę būdavo Permaldavimo diena, kai išpažinę savo nuodėmes, žmonės būdavo paskelbiami susitaikę su Dangumi. Taip jie būdavo paruošiami šventės džiaugsmui. Iškilmingai kilo giesmė: „Dėkokite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo ištikimoji meilė amžina” (Psalmė 106, 1) , o vieningam balsų chorui pritarė įvairiausi muzikos instrumentai, sumišę su šūksniais „Osana!” Šventykla virsdavo visuotino džiaugsmo centru. Čia vyko pagrindinės aukojimo apeigos. Čia, sustoję abiejose šventojo pastato baltų marmurinių laiptų pusėse, giedojo levitų choras. Jam pritardavo minios maldininkų, rankose laikiusių palmių ir mirtų šakeles; melodiją pagaudavo balsai arti ir toli, kol juosiančios kalvos imdavo skambėti nuo šlovinimo giesmių.SD 413.2

Visą naktį šventykloje ir jos kiemuose žėravo šviesos. Muzika, linguojančios palmių šakelės, džiaugsmingi ,,Osana!”, minios žmonių, kuriuos apšvietė virš galvų kabantys žibintai, išsirikiavę kunigai, apeigų didybė - visa ši scena darė didžiulį įspūdį. Bet įspūdingiausia šventės apeiga, teikusi daugiausia džiaugsmo, buvo gyvenimo dykumoje paminėjimas.SD 413.3

Auštant suskardendavo pratisi, šaižūs kunigų pučiamų sidabrinių trimitų garsai, jiems atsakydavo kiti trimitai, ir džiugūs žmonių šūksniai iš palapinių aidėdavo viršum kalvų ir slėnių, sveikindami šventės dieną. Paskui kunigas pasemdavo iš sraunių Kedrono vandenų ąsotį vandens ir, aukštai jį iškėlęs, skambant trimitams lėtai, pagal muziką lipdavo plačiaisiais šventyklos laiptais ir kartodavo: „Jau įkėlėme koją, stovime tavo vartuose, Jeruzale!” (Psalmė 122, 2) SD 413.4

Jis atnešdavo ąsoti prie aukuro, kuris būdavo kunigų kiemo pagrindinėje dalyje. Čia stovėdavo du sidabro dubenys, ir prie kiekvieno iš jų - po kunigą. Į vieną būdavo supilamas ąsotis vandens, į kitą-ąsotis vyno; abiejų jų turinys nutekėdavo vamzdžiu, kuris išeidavo į Kedroną ir nutekėdavo į NeAuštant suskardendavo pratisi, šaižūs kunigų gyvąją jūrą. Šis pučiamų sidabrinių trimitų garsai Šventas vanduo simbolizavo versmę, kuri, Dievui paliepus, pratrūko iš uolos ir numalšino Izraelio vaikų troškulį. Pasigirsdavo džiaugsminga giesmė: „Dievas... mano tvirtybė ir mano giesmė... Džiaugdamiesi semsitės vandens iš išganingųjų versmių” (Izaijo 12, 2-3) .SD 414.1

Ruošdamiesi į Palapinių šventę, Juozapo sūnūs pastebėjo, kad Kristus nė neketina ten eiti. Jie stebėjo Jį su nerimu. Po išgydymo Betsaidoje, Jis nesilankė jokiuose tautos susibūrimuose. Kad išvengtų nereikalingų konfliktų su Jeruzalės vy-resniaisiais, Jėzus darbavosi tik Galilėjoje. Jo tariamas didžiųjų religinių švenčių ignoravimas ir kunigų bei rabinų priešiškumas Jam glumino aplinkinius - net Jo mokinius ir gimines. Jėzus kalbėjo apie palaiminimus, kuriuos teikia Dievo Įstatymo laikymasis, o pats atrodė abejingas Dievo įsteigtoms pamaldoms. Jo bendravimas su muitininkais ir kitais prastos reputacijos žmonėmis, rabinų reikalavimų nepaisymas bei laisvai atmesti tradiciniai sabatos reikalavimai supriešino Jį su religine valdžia ir kėlė žmonėms daug klausimų. Jo broliai laikė, kad Jis klysta priešindamasis didiesiems ir išsilavinusiems tautos vyrams. Jų nuomone, šie vyrai buvo teisūs, o Jėzus, užsitraukęs jų nemalonę, klydo. Tačiau jie matė, kad Jis gyvena be nuodėmės, ir nors nelaikė savęs Jo mokiniais, Jo darbai jiems darė didžiulį įspūdį. Jo populiarumas Galilėjoje tenkino jų ambicijas; jie vis dar tikėjosi, kad Jis pademonstruos Savo jėgą ir fariziejai pamatys, kad Jis yra Tas, kas sakosi esąs. O kas, jeigu Jis iš tikrųjų Mesijas, Izraelio Karalius? Jie su pasididžiavimu puoselėjo šią mintį.SD 414.2

Dėl to jie taip nerimavo, kad paragino Kristų keliauti į Jeruzalę. „Keliauk iš čia į Judėją, kad Tavo mokiniai pamatytų, kokius darbus Tu darai. Juk, norėdamas iškilti viešumon, niekas neveikia slapčiomis. Jei darai tokius darbus, pasirodyk pasauliui ”. Žodelis jei parodė abejones ir netikėjimą. Jie manė, kad Jėzus bailus ir silpnas. Jeigu Jis žinojo esąs Mesijas, kam reikėjo taip keistai slapstytis ir nieko neveikti? Jeigu Jis tikrai turėjo tokią galią, kodėl drąsiai netraukė į Jeruzalę ir neskelbė Savo mokymo? Kodėl nepadarė Jeruzalėje tų nuostabių darbų, kuriuos, kaip žmonės pasakojo, atliko Galilėjoje? Kam slapstytis atokiose provincijose, kalbėjo jie, ir daryti galingus stebuklus dėl nieko nesuprantančių valstiečių ir žvejų? Keliautų į sostinę, laimėtų kunigų ir tautos seniūnų palankumą ir suvienytų tautą įkurdamas naująją karalystę.SD 415.1

Šie Jėzaus broliai samprotavo iš savanaudiškų paskatų, taip dažnai pasitaikančių širdyse tų, kurie nori pasirodyti. Ši dvasia valdė visą pasaulį. Jie jautėsi įsižeidę, nes Kristus, užuot siekęs užimti žemišką sostą, pasiskelbė esąs gyvoji duona. Kai daugelis Jo mokinių Jį apleido, jie buvo labai nusivylę. Jie patys nusigręžė nuo Jo, kad nereikėtų pripažinti to, ką atskleidė Jo darbai, - kad Jis yra Dievo Siųstasis.SD 415.2

„Jėzus jiems atsakė: ‘Mano metas dar neatėjo, o jums metas visada tinkamas. Pasaulis negali jūsų nekęsti, o Manęs jis nekenčia, nes Aš liudiju, kad jo darbai pikti. Taigi jūs eikite sau į iškilmes. Aš į šitą šventę neisiu, nes Mano metas dar neatėjo’. Tai pasakęs, Jis pasiliko Galilėjoje ”. Jo broliai kalbėjo su Juo valdingu tonu, nurodydami, kaip Jis turi elgtis. Jis atmetė jų priekaištus ir priskyrė juos ne prie savęs atsižadėjusių mokinių, o prie pasaulio. Jis pasakė: „Pasaulis negali jūsų nekęsti, o Manęs jis nekenčia, nes Aš liudiju, kad jo darbai pikti ”. Pasaulis nepuoselėja neapykantos tiems, kurių dvasia panaši į jo; jis myli juos kaip savus.SD 415.3

Pasaulis Kristui nebuvo atsipalaidavimo ar Savęs sureikšminimo vieta. Jis neieškojo progos užgrobti jo valdžią ir šlovę. Tokio laimikio Jis nesiekė. Tai buvo vieta, kur Jį siuntė Jo Tėvas. Jis buvo atiduotas už pasaulio gyvybę, kad įvykdytų didįjį atpirkimo planą. Jis dirbo Savo darbą dėl nupuolusios žmonijos. Tačiau Jis nebuvo arogantiškas, nepuolė į pavojų, neskubino krizės. Kiekvienas įvykis Jėzaus darbe turėjo jam skirtąją valandą. Jis turėjo kantriai laukti. Jis žinojo, jog pasaulis Jo nekęs; žinojo, kad Jo darbas baigsis Jo mirtimi; tačiau pirmalaikis atsi-vėrimas neatitiko Jo Tėvo valios.SD 416.1

Iš Jeruzalės kalbos apie Kristaus stebuklus sklido visur, kur tik gyveno žydai; ir nors Jis daugelį mėnesių nesirodė šventėse, susidomėjimas Juo neišblėso. Daugelis iš įvairiausių pasaulio kraštų atkako į Palapinių šventę, tikėdamiesi pamatyti Jį. Prasidėjus šventei, dažnas klausinėjo, kur Jėzus. Fariziejai ir vyresnieji laukė, kol Jis pasirodys, tikėdamiesi išnaudoti progą ir Jį apkaltinti. Jie neramiai klausinėjo: „O kur Tasai?”, bet niekas nežinojo. Mintis apie Jėzų užvaldė jų protus. Bijodami kunigų ir vyresniųjų, niekas nedrįso išpažinti Jį kaip Mesiją, bet visur virė karštos diskusijos apie Jį. Daugelis gynė Jį kaip Dievo Siųstąjį, kiti laikė Jį žmonių apgaviku.SD 416.2

Tuo metu Jėzus tyliai atkeliavo į Jeruzalę. Kad išvengtų iš visų pusių į miestą plūstančių piligrimų, Jis buvo pasirinkęs mažai kieno naudojamą kelią. Jeigu Jis būtų prisijungęs prie kurio nors į šventę vykstančio karavano, būtų atkreipęs liaudies dėmesį, ir palankus jos nusiteikimas Jo atžvilgiu būtų sukėlęs pareigūnų pasipiktinimą. Kad šito išvengtų, Jėzus nusprendė keliauti vienas.SD 416.3

Per patį šventės įkarštį, kai susidomėjimas Juo buvo pasiekęs viršūnę, Jis įžengė į sausakimšą šventyklos kiemą. Kadangi šventėje Jis nedalyvavo, buvo tvirtinama, jog Jis nedrįso rodytis kunigų ir vyresniųjų akivaizdoje. Išvydę Jėzų, visi apstulbo. Stojo visiška tyla. Visus nustebino Kristaus orumas ir drąsa stoti prieš Savo galingus priešus, troškusius Jį nužudyti.SD 417.1

Stovėdamas didžiulės minios dėmesio centre, Jėzus kreipėsi į juos kaip joks žmogus nebuvo kreipęsis. Jo žodžiai rodė, kad Jis kur kas geriau už kunigus ir rabinus žino Izraelio įstatymus bei institucijas, nusimano apie aukų aukojimo pamaldas ir pranašų mokymą. Jis pralaužė formalizmo ir tradicijos užtvaras. Atrodė, jog prieš Jį atsivėrė ateities gyvenimo vaizdai. Kaip Tasai, kuris matė Neregimąjį, Jis autoritetingai kalbėjo apie žemiškus ir dangiškus, žmogiškus ir dieviškus dalykus. Jo žodžiai buvo aiškūs ir įtikinami; ir vėlgi, kaip ir Kafarnaume, žmones apstulbino Jo mokymas; „Jo žodis dvelkė galybe” (Luko 4, 32) . Be kita ko, Jis perspėjo Savo klausytojus apie nelaimes, kurias jie užsitraukė, atstumdami Jo atneštuosius palaiminimus. Jis pateikė jiems visus įmanomus įrodymus, kad yra siųstas Dievo, ir dėjo visas pastangas, kad jie atgailautų. Jis nebūtų buvęs atstumtas ir nužudytas Savo tautos, jeigu būtų galėjęs išgelbėti juos nuo tokio elgesio užtrauktos kaltės.SD 417.2

Visi stebėjosi tuo, kaip Jėzus išmano Įstatymą ir pranašystes ir vieni kitų klausinėjo: „Iš kur Jis išmano Raštą, visai nesimokęs?” Buvo manoma, kad niekas negali mokyti religijos, jei pats nesimokė rabinų mokyklose. Ir Jėzus, ir Jonas Krikštytojas buvo laikomi neišmanėliais, nes tokio išsilavinimo jie neturėjo. Vis dėlto tuos, kurie jų klausėsi, stulbino šitų „visai nesimokiusiųjų” Šventojo Rašto išmanymas. Žmonių mokyklose jie tikrai nesimokė; tačiau jų mokytojas buvo dangaus Dievas, ir būtent iš Jo jie pasisėmė daugiausia išminties.SD 417.3

Jėzui kalbant šventyklos kieme, žmonės buvo pakerėti. Tie, kurie nesitvėrė įtūžiu ant Jo, nieko negalėjo Jam padaryti. Kuriam laikui buvo užmiršti visi kiti interesai.SD 417.4

Jėzus mokė žmones kasdien iki paskutinės „iškilmingiausiosios šventės dienos ”. Tos dienos rytą žmonės jau buvo pavargę nuo ilgo švenčių laikotarpio. Staiga šventyklos kiemuose suskardėjo Jėzaus balsas:SD 418.1

„Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria. Kas Mane tiki, kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės ”. Žmonių savijautą šis kreipimasis itin atitiko. Jie dalyvavo nuolatinėse pompastikos ir iškilmių scenose, jų akyse mirgėjo šviesos ir spalvos, ausyse skambėjo nuostabiausia muzika; tačiau visame šiame apeigų maratone nebuvo nieko, kas būtų patenkinę dvasios poreikius, nieko, kas būtų numaldę sielos troškulį patirti nepraeinančius dalykus. Jėzus kvietė juos ateiti ir gerti gyvojo vandens, kuris taps juose versme, plūstančia į amžinąjį gyvenimą.SD 418.2

Tą rytą kunigas atlikinėjo apeigą, kuri buvo skirta paminėti smūgį į uolą dykumoje. Toji uola simbolizavo Tą, dėl kurio mirties gyvosios išgelbėjimo versmės tekės visiems trokštantiems. Kristaus žodžiai buvo gyvasis vanduo. Jis pats apsisprendė būti sumuštas visų akivaizdoje, kad gyvasis vanduo galėtų tekėti pa-sauliui. Smogdamas Kristui, šėtonas manė sunaikinęs gyvybės Kunigaikštį; bet iš prakirstos uolos tekėjo gyvasis vanduo. Kai Jėzus tai kalbėjo žmonėms, jų širdys virpėjo, apimtos keistos pagarbios baimės, ir daugelis jau buvo besušunką kaip samarietė: „Duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau” (Jono 4,15) .SD 418.3

Jėzus žino sielos troškimus. Pompastika, turtai ir garbė negali patenkinti širdies. „Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria”. Vienodai kviečiami turtuoliai, vargšai, aukštuomenė ir prastuomenė. Jis žada praskaidrinti slogias mintis, paguosti liūdinčius ir suteikti viltį ją praradusiems. Daugelis tų, kurie klausėsi Jėzaus, sielojosi dėl žlugusių vilčių, dažną graužė slapta širdgėla, daugelis stengėsi patenkinti savo nenumaldomą ilgesį pasaulietiniais dalykais ir žmonių garbe; tačiau kai visa tai turėdavo, jie suprasdavo, kad taip sunkiai dirbę tepasiekė įskilusį indą, iš kurio jie negalėjo numalšinti savo troškulio.SD 418.4

Džiaugsmingų reginių mirgėjime jie stovėjo nelaimingi ir liūdni. Tas netikėtas šauksmas „jei kas trokšta” prižadino juos iš liūdnų apmąstymų, ir klausantis tolimesnių žodžių, jų protuose įsižiebė nauja viltis. Šventoji Dvasia parodė jiems simbolį, ir jie įžvelgė jame neįkainojamos išgelbėjimo dovanos pasiūlymą.SD 419.1

Kristus vis dar šaukia trokštančią sielą, ir tas šauksmas pasiekia mus dar galingiau nei tuos, kurie anuomet paskutiniąją šventės dieną buvo susirinkę šventykloje. Versmė atvira visiems. Pavargusiems ir išsekusiems siūlomas gaivinantis amžinojo gyvenimo gurkšnis. Jėzus vis dar šaukia: „Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria”; „Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens”; „Kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą” (Apreiškimo 22, 17; Jono 4, 14) .SD 419.2