68—Išoriniame kieme

Šis skyrius pagrįstas Jono 12, 20-43

„TARP ATĖJUSIŲ per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!’ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu - Andriejus ir Pilypas - atėję pranešė Jėzui ”.SD 574.1

Tuo metu atrodė, kad Kristaus darbas patyrė žiaurų pralaimėjimą. Jis laimėjo kovą su kunigais ir fariziejais, bet buvo akivaizdu, kad jie niekada nepriims Jo kaip Mesijo. Artinosi galutinis išsiskyrimas. Jo mokiniams situacija atrodė beviltiška. Tačiau Kristus turėjo užbaigti Savo darbą. Netrukus turėjo įvykti didysis įvykis, svarbus ne tik žydų tautai, bet ir visam pasauliui. Išgirdęs karštą prašymą „mes norėtume pamatyti Jėzų ”, atkartojantį ištroškusio pasaulio šauksmą, Kristus nušvito, ir Jis pasakė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus ”. Graikų prašyme Jis įžvelgė pirmuosius Savo didžiosios aukos vaisius.SD 574.2

Šie žmonės atėjo iš Vakarų ieškodami Gelbėtojo Jo gyvenimo pabaigoje, kaip kad išminčiai atėjo iš Rytų Jo gyvenimo pradžioje. Kristui gimus žydai buvo taip pasinėrę į savo ambicingus planus, kad apie Jo atėjimą nieko nežinojo. Pagarbinti Gelbėtojo prie ėdžių su dovanomis atkeliavo išminčiai iš pagonių šalies. Taip ir dabar pamatyti Jėzaus atėjo šie graikai, atstovaujantys pasaulio tautoms, gentims ir žmonėms. Taigi Gelbėtojo kryžius trauks visų šalių ir visų laikų žmones. „Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu” (Mato 8, 11) .SD 574.3

Graikai buvo girdėję apie pergalingą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Kai kurie manė ir skleidė gandus, kad Jis, išvijęs iš šventyklos kunigus bei valdytojus, užims Dovydo sostą ir valdys Izraelį. O graikai troško sužinoti apie Jo misiją tiesą. „Mes norėtume pamatyti Jėzų ”, - pasakė jie. Jų prašymas buvo patenkintas. Kai šis prašymas buvo perduotas Jėzui, Jis buvo toje šventyklos dalyje, į kurią galėjo įžengti tik žydai, bet išėjo pas graikus į išorinį kiemą ir susitiko su jais asmeniškai.SD 575.1

Išmušė Kristaus pašlovinimo valanda. Jis stovėjo kryžiaus šešėlyje, ir graikų klausimas jam parodė, jog auka, kurią Jis tuoj atnašaus, atves pas Dievą daug sūnų ir dukterų. Jis žinojo, kad graikai veikiai pamatys Jį tokioje padėtyje, apie kurią nė nesapnavo. Jie pamatys Jį šalia Barabo, plėšiko ir žmogžudžio, kurį minia nuspręs paleisti į laisvę vietoj Dievo Sūnaus. Jie išgirs, kaip žmonės, įkvėpti kunigų ir tautos seniūnų, pasirinks. Ir į klausimą „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?” bus atsakyta: „Ant kryžiaus Jį!” (Mato 27, 22) Atnašaudamas šią auką už žmonių nuodėmes, Kristus žinojo, kad Jo karalystė tobulės ir plėsis per visą pasaulį. Jis darbuosis kaip Atstatytojas, ir Jo Dvasia ims viršų. Akimirksniui Jis pažvelgė į ateitį ir išgirdo visuose žemės pakraščiuose skelbiančius balsus: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!” (Jono 1, 29) Šiuose svetimšaliuose Jis įžvelgė didžiulio derliaus pažadą, kai grius žydus nuo pagonių skirianti siena ir išgelbėjimo žinia pasieks visas tautas visomis kalbomis. To laukimas ir Jo vilčių išsipildymas išreikštas žodžiais: „Atėjo valanda, kad būtų pa-šlovintas Žmogaus Sūnus ”. Tačiau Kristus niekada neužmiršo to, kaip turės įvykti šis pašlovinimas. Po Jo artėjančios mirties pagonys turėjo susiburti. Pasaulis galėjo būti išgelbėtas tik Jo mirtimi. Kaip kviečio grūdas, Žmogaus Sūnus turėjo kristi į žemę, mirti ir būti palaidotas; bet paskui Jis turėjo vėl atgyti.SD 575.2

Kalbėdamas apie Savo ateitį, kad mokiniai suprastų, Kristus iliustravo ją pavyzdžiais iš gamtos. Svarbiausias Jo misijos tikslas turėjo būti pasiektas Jo mirtimi. Jis pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas kritęs į žemę nemirs, jis liks vienas, o jei mirs, jis duos gausių vaisių ”. Kai kviečio grūdas miršta, po kurio laiko jis sudygsta ir duoda vaisių. Taip ir Kristaus mirtis turėjo duoti vaisių Dievo karalystei. Pagal augmenijos pasaulio dėsnius, Jo mirties vaisius turėjo būti gyvenimas.SD 576.1

Tiems, kurie dirba žemę, šis pavyzdys visada prieš akis. Kiekvienais metais žmogus išsaugo savo grūdų atsargas, tariamai išmesdamas pačią geriausią jų dalį. Kuriam laikui jie turi likti paslėpti po dirvožemiu ir prižiūrimi Viešpaties. Po to pa-sirodo daigas, varpa ir grūdai joje. Tačiau jei grūdas neužkasamas, netampa nematomas, paslėptas ir, atrodytų, prarastas, šis vystymasis vykti negali.SD 576.2

Žemėje užkasta sėkla duoda vaisių, kuris savo ruožtu vėl sėjamas. Taip dauginamas derlius. Taip ir Kristaus mirtis ant Golgotos kryžiaus duos vaisių amžinajam gyvenimui. Šios aukos apmąstymas bus šlovė tiems, kurie, kaip ir jos vaisius, gyvens per amžių amžius.SD 576.3

Kviečio grūdas, kuris išsaugo savo gyvybę, duoti vaisiaus negali. Jis lieka vienas. Kristus panorėjęs galėjo išvengti mirties. Bet tokiu atveju Jis būtų likęs vienas. Jis nebūtų atvedęs pas Dievą sūnų ir dukterų. Tik paaukodamas Savo gyvybę, Jis galėjo suteikti gyvybę žmonijai. Tik kritęs į žemę ir numiręs Jis galėjo tapti to didžiulio derliaus sėkla - gausybe iš visų tautų, giminių, kalbų ir žmonių, kurie yra atpirkti Dievui.SD 576.4

Su šia tiesa Kristus sieja pasiaukojimo pamoką, kurią turi išmokti visi: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui ”. Visi, kurie nori duoti vaisių kaip Kristaus bendradarbiai, pirmiausia turi kristi į žemę ir mirti. Gyvybė turi būti metama į pasaulio poreikių dirvą. Meilė sau, savo tikslų siekimas turi nunykti. Tačiau pasiaukojimo dėsnis yra savęs išsaugojimo dėsnis. Žemdirbys išsaugo sėklą ją išmesdamas. Taip ir su žmogaus gyvybe. Duoti - tai gyventi. Bus išsaugota ta gyvybė, kuri laisvai atiduodama tarnaujant Dievui ir žmonėms. Tie, kurie dėl Kristaus aukoja savo gyvybę šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui.SD 576.5

Dėl savęs nugyventas gyvenimas - tarsi grūdas, kuris suvalgomas. Jis pranyksta, bet pagausėjimo nebūna. Žmogus gali viską kaupti sau; jis gali gyventi dėl savęs, mąstyti apie save ir kurti sau planus; tačiau toks gyvenimas praeina, ir nieko nelieka. Tarnavimo sau dėsnis - tai susinaikinimo dėsnis.SD 577.1

„Kas nori Man tarnauti, - pasakė Jėzus, - tegul seka paskui Mane: kur Aš esu, ten bus ir Mano tarnas. Kas Man tarnaus, tą pagerbs Mano Tėvas ”. Visi, kurie nešė su Jėzumi aukos kryžių, dalysis su Juo ir Jo šlove. Nusižeminęs ir kentėdamas Kristus džiaugėsi, kad Jo mokiniai bus pašlovinti kartu su Juo. Jie buvo Jo pasiaukojimo vaisius. Jo charakterio ir dvasios veikimas juose Jam yra atpildas ir džiugins Jį per visą amžinybę. Matydami savo darbo ir aukojimosi vaisių kitų širdyse bei gyvenime, jie dalijasi šiuo džiaugsmu su Juo. Jie - Kristaus bendradarbiai, ir Tėvas pagerbs juos kaip pagerbia Savo Sūnų.SD 577.2

Graikų prašymas, simbolizuojantis pagonių susitelkimą, priminė Jėzui Jo visą misiją. Prieš Jo akis atsivėrė atpirkimo darbas - nuo tada, kai danguje buvo sukurtas planas, iki mirties, kuri dabar jau buvo taip arti. Atrodė, jog Dievo Sūnų apgaubė paslaptingas debesis. Buvusieji šalia jautė, kaip Jis paniuro ir susimąstė. Pagaliau tylą pertraukė Jo liūdnas balsas: „Dabar Mano siela sukrėsta. Ir ką Aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk Mane nuo šios valandos!’?” Savo laukimu Kristus jau gėrė tą karčią taurę. Jo žmogiškoji prigimtis gūžėsi nuo tos vienatvės valandos, kai atrodė, kad Jį paliko visi - net Dievas, kai visi matė Jį palaužtą, Dievo sugniuždytą ir paskendusį kančioje. Jis gūžėsi nuo viešumos, nuo didžiausio nusikaltėlio reputacijos, nuo gėdingos mirties. Savo kovos su tamsos jėgomis numatymas, siaubingos žmonių nuodėmių naštos svoris ir Tėvo rūstybė dėl nuodėmių alino Jėzaus dvasią, todėl Jo veidas buvo mirtinai išblyškęs.SD 577.3

Paskui atėjo dieviškas paklusnumas Tėvo valiai. Jėzus pasakė: „Bet juk tam Aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink Savo vardą!” Tik per Kristaus mirtį galėjo būti sugriauta šėtono karalystė. Tik taip galėjo būti atpirktas žmogus ir pašlovintas Dievas. Jėzus susitaikė su kančia ir nusprendė aukotis. Dangaus Didybė žiūrėjo į kenčiantįjį kaip į nuodėmių Nešėją. „Tėve, pašlovink Savo vardą!” - pasakė Jis. Kristui ištarus šiuos žodžius, iš debesies Jam virš galvos pasigirdo atsakymas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!” Visas Kristaus gyvenimas nuo ėdžių iki to meto, kai Jis ištarė šiuos žodžius, šlovino Dievą; ir būsimuosiuose išbandymuose Jo dieviškai žmogiškos kančios iš tiesų pašlovins Tėvo vardą.SD 578.1

Kai pasigirdo šis balsas, iš debesies tvykstelėjo šviesa ir apgaubė Kristų, tarsi ugnies siena Jį būtų apglėbusios Begalinės Jėgos rankos. Sučiaupę lūpas ir užgniaužę kvapą visi stovėjo įsmeigę akis į Jėzų. Tai buvo Tėvo paliudijimas, po kurio debesis pakilo ir išsisklaidė danguje. Tam kartui regimas bendravimas tarp Tėvo ir Sūnaus buvo baigtas.SD 578.2

„Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: ‘Angelas Jam kalbėjo ‘“. Tačiau klausinėję graikai matė debesį, girdėjo balsą, suprato jo žodžius ir iš tikrųjų atpažino Kristų; jiems Jis buvo apreikštas kaip Dievo Siųstasis.SD 578.3

Dievo balsas buvo pasigirdęs Jėzaus krikšto metu Jo tarnystės pradžioje, o paskui Jam atsimainius ant kalno. Dabar Jo tarnystės pabaigoje jis buvo girdimas trečią kartą - daugybei žmonių ir ypatingomis aplinkybėmis. Jėzus buvo ką tik pasakęs itin svarbią tiesą apie žydų padėtį. Jis kreipėsi paskutinįsyk ir paskelbė jų likimą. Dievas vėl užantspaudavo Savo Sūnaus misiją. Jis pripažino Tą, kurį atstūmė Izraelis. Jėzus pasakė: „Ne dėl Manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas ”. Tai buvo vainikuojantis Jo kaip Mesijo pripažinimas, ženklas nuo Tėvo, kad Jėzus kalba tiesą ir yra Dievo Sūnus.SD 578.4

„Dabar teisiamas šitas pasaulis, - tęsė Kristus. - Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie Savęs. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti ”. Tai pasaulio krizė. Jeigu Aš tapsiu permaldavimu už žmonių nuodėmes, pasaulis nušvis. Šėtonas nebeturės galios žmonių sieloms. Dievo pa-veikslas žmonijoje bus atnaujintas, ir tikinčių šventųjų šeima pagaliau paveldės dangiškus namus. Tai Kristaus mirties vaisius. Gelbėtojas pasinėrė į Jo laukiančios pergalingos scenos apmąstymą. Jis regėjo kryžių, žiaurų, gėdingą kryžių, su visais jį lydinčiais siaubais, liepsnojantį šlove.SD 579.1

Tačiau žmonių atpirkimo darbas - tai dar ne viskas, kas pasiekta per kryžių. Visatai buvo apreikšta Dievo meilė. Išvytas šio pasaulio kunigaikštis. Paneigti šėtono kaltinimai Dievui. Visiems laikams ištrinti jo priekaištai dangui. Angelai, kaip ir žmonės, patraukti prie Atpirkėjo. „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie Savęs ”, - pasakė Jis.SD 579.2

Kristui kalbant šiuos žodžius, aplink Jį susibūrė daug žmonių, ir vienas paklausė: „Mes girdėjome iš Įstatymo, kad Mesijas pasiliks per amžius. Kodėl Tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?” Jėzus atsakė: „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina. Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais ”.SD 579.3

„Nors Jėzus jų akivaizdoje padarė tiek daug ženklų, tačiau jie Juo netikėjo ”. Kartą jie paklausė Gelbėtojo: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir Tave įtikėtume?” (Jono 6, 30) Buvo duota daugybė ženklų; bet jie buvo užmerkę savo akis ir užkietinę širdis. Net dabar, kai prabilo pats Tėvas ir jau nebebuvo ženklų, kurių jie dar galėtų prašyti, jie vis tiek netikėjo.SD 579.4

„Vis dėlto įtikėjo Jėzų net daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų viešai Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos ”. Žmonių pagarba jiems buvo svarbiau už Dievo pritarimą. Kad apsisaugotų nuo priekaištų ir gėdos, jie išsižadėjo Kristaus ir atstūmė siūlomą amžinąjį gyvenimą. Ir kaip daug žmonių per visus šimtmečius elgėsi taip pat! Jiems skirti Gelbėtojo perspėjimo žodžiai: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys”; „Kas Mane niekina ir Mano žodžių nepriima, - pasakė Jėzus, - tas jau turi savo teisėją: pats žodis, kurį Aš kalbėjau, nuteis jį paskutiniąją dieną” (Jono 12, 48) .SD 580.1

Vargšai tie, kurie nepažino savo aplankymo meto! Iš lėto ir apgailestaudamas Kristus apleido šventyklos prieigas.SD 580.2