67—Vargas fariziejams

Šis skyrius pagrįstas Mato 23-uoju skyriumi;
Morkaus 12, 41-44; Luko 20, 45-47; 21, 1-4

TAI BUVO paskutinė Kristaus mokymo šventykloje diena. Didžiulės Jeruzalėje susirinkusios minios dėmesys nukrypo į Jį; žmonės spraudėsi šventyklos kiemuose, stebėdami įsisiūbuojančią kovą, ir godžiai gaudė kiekvieną žodį iš Jo lūpų. Anksčiau tokios scenos dar niekas nebuvo matęs. Štai stovi jaunas Galilėjietis, be jokių žemiškos garbės ar karališkų atributų. Jį apsupę kunigai ir vyresnieji, kurių prabangūs drabužiai ir ženklai liudija jų aukštą statusą, bei Rašto aiškintojai su ritiniais rankose, į kuriuos dažnai vis dirsteli. Jėzus ramiai ir oriai kaip karalius stovi priešais juos. Kaip turintis dangišką valdžią, Jis nevirpėdamas žiūri į Savo priešus, kurie atstūmė ir paniekino Jo mokymą bei trokšta Jo gyvybės. Daugelis jų Jį persekiojo, bet jų planai paspęsti Jam pinkles ir Jį pasmerkti vis žlugdavo. Jis atrėmė ne vieną iššūkį ir kaip kontrastą kunigų ir fariziejų tamsai bei klaidoms skelbė tyrą, skaisčią tiesą. Jis atskleidė šiems vadovams jų tikrąją padėtį ir bausmę, kuri neišvengiamai jų laukia už nuolatos daromas nedorybes. Jie buvo deramai perspėti. Tačiau Kristaus laukė dar vienas darbas. Reikėjo pasiekti dar vieną tikslą.SD 562.1

Žmonių susidomėjimas Kristumi ir Jo darbu vis augo. Jo mokymas juos ne tik žavėjo, bet ir didžiai glumino. Jie gerbė kunigus bei rabinus už jų protingumą ir tariamą pasišventimą. Visais religiniais klausimais jie buvo besąlygiškai klusnūs jų autoritetui. Dabar jie matė, kaip šie žmonės mėgina pažeminti Jėzų, mokytoją, kurio dorybės ir pažinimas sulig kiekvienu išpuoliu suspindėdavo dar ryškiau. Jie žvelgė į nuleistas kunigų ir vyresniųjų galvas ir jų veiduose pastebėjo gėdą bei sumaištį. Jie stebėjosi, kodėl valdininkai netiki Jėzumi - juk Jo mokymas toks aiškus ir paprastas. Jie nesusivokė, kuriuo keliu pasukti. Jie su nerimu stebėjo veiksmus tų, kurių patarimo visada klausė.SD 562.2

Savo palyginimais Kristus siekė ir perspėti valdininkus, ir pamokyti žmones, kurie norėjo mokytis. Tačiau reikėjo kalbėti dar aiškiau. Žmones buvo pavergusi pagarba tradicijai ir aklas tikėjimas ištvirkusia kunigija. Šias grandines Kristus turėjo sutraukyti. Turėjo būti visiškai atskleistas kunigų, valdytojų ir fariziejų charakteris.SD 563.1

Jis pasakė: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro ”. Rašto aiškintojai ir fariziejai tvirtino turintys panašią dievišką valdžią kaip Mozės. Jie tarėsi užimantys jo vietą kaip Įstatymo aiškintojai ir žmonių teisėjai. Kaip tokie, jie reikalavo iš žmonių absoliučios pagarbos ir paklusnumo. Jėzus Savo klausytojus įpareigojo vykdyti tai, ko pagal Įstatymą mokė rabinai, bet nesekti jų pavyzdžiu. Mat patys jie savo mokymo nepraktikavo.SD 563.2

Be to, jie mokė daug ko, kas prieštaravo Šventajam Raštui. Jėzus pasakė: „Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti ”. Fariziejai įvedė daugybę taisyklių, grįsdami jas tradicija, ir neapgalvotai suvaržė asmeninę laisvę. Tam tikras Įstatymo dalis jie interpretavo taip, kad priverstų žmones laikytis reikalavimų, kuriuos patys slapta ignoravo ir nuo kurių - kai jiems tai buvo naudinga - jie tvirtino esą atleisti.SD 563.3

Jų nuolatinis tikslas buvo demonstruoti savo pasišventimą. Jie nesibodėjo niekuo, nebuvo nieko per daug švento, kas tarnautų šiam tikslui. Mozei apie Savo įsakymus Dievas pasakė: „Prisiriškjuos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos ” (Pakartoto Įstatymo 6, 8). Šie žodžiai turi gilią prasmę. Apmąstydamas ir įgyvendindamas Dievo Žodį, žmogus darosi tauresnis. Teisingais ir gailestingais darbais jo rankos parodo kaip antspaudą Dievo Įstatymo principus. Tokie žmonės išliks švarūs - nepriims kyšių ir visko, kas sugedę bei apgaulinga. Jie bus aktyvūs meilės ir gailestingumo darbuose. Akys, nukreiptos į kilnų tikslą, bus tyros ir teisingos. Išraiškingas veidas, daug pasakančios akys liudys apie kaltės neturintį charakterį to, kuris myli ir gerbia Dievo Žodį. Tačiau Kristaus laikų žydai viso to neįžvelgė. Mozei duotasis įsakymas rodė, kad žmogus turi nešioti Šventojo Rašto nurodymus ant savęs. Taigi jie buvo surašyti ant pergamento juostelių ir gerai matomoje vietoje aprišami aplink galvą ir ant riešo. Tačiau dėl to Dievo Įstatymas geriau neįsitvirtino prote ir širdyje. Šie pergamentai buvo nešiojami tik kaip ženklai, siekiant atkreipti dėmesį. Buvo manoma, kad juos nešiojantieji atrodys labiau pasišventę ir todėl žmonės juos labiau gerbs. Jėzus tokioms tuščioms pretenzijoms sudavė smūgį: „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’. O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus ”. Tokiais paprastais žodžiais Gelbėtojas atskleidė savanaudiškas ambicijas, visada siekiančias pasireikšti ir dominuoti, demonstruojant tariamą nuolankumą, nors širdis kupina šykštumo ir pavydo. Kai žmonės buvo kviečiami į šventę, svečius susodindavo pagal jų padėtį, ir daugiausia dėmesio bei ypatingų malonių tekdavo tiems, kurie užimdavo garbingiausias vietas. Šios garbės visada gviešėsi fariziejai. Jėzus dėl tokios elgesio priekaištavo.SD 563.4

Jis priekaištavo ir dėl tuštybės, kurią liudijo rabio, arba mokytojo, titulas. Anot Jo, toks titulas priklauso ne žmonėms, o Kristui. Kunigai, Rašto aiškintojai ir valdytojai, Įstatymo mokytojai ir vykdytojai yra broliai, vieno Tėvo vaikai. Jėzus aiškino, kad nevalia jokiam žmogui suteikti garbingo titulo, rodančio, kad jis galįs valdyti kitų sąžinę ar tikėjimą.SD 565.1

Jeigu Kristus gyventų žemėje šiandien, supamas tų, kurie tituluojami „Jūsų eminencija” arba „Jūsų šventybe”, argi Jis nepakartotų Savo pasakymo: „Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus ”? Šventasis Raštas apie Dievą skelbia: „Šventas ir šiurpulingas Jo vardas!” (Psalmė 111, 9) Kokiam gi žmogui tinka toks apibūdinimas? Kaip mažai žmoguje išminties ir teisumo, apie kurį jis liudija! Kaip daug tų, kurie prisiima šį titulą, neteisingai supranta Dievo vardą ir charakterį! Deja, kaip dažnai pasaulietiškos ambicijos, despo-tizmas ir niekingiausios nuodėmės slepiasi po prabangiais apdarais aukštų ir šventų postų! Išgelbėtojas tęsė: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas ”. Kristus ne kartą mokė, kad tikroji didybė matuojama moraline verte. Dangaus vertinimu, charakterio didybę sudaro gyvenimas dėl mūsų artimųjų gerovės, meilės ir gailestingumo darbai. Kristus, šlovės Karalius, buvo nusidėjėlių tarnas.SD 565.2

„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! - pasakė Jėzus. - Jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate ”. Iškraipydami Šventąjį Raštą kunigai ir Įstatymo mokytojai apakino protus tų, kurie priešingu atveju būtų priėmę žinią apie Kristaus karalystę ir tą vidinį dievišką gyvenimą, kuris būtinas tikram šventumui.SD 565.3

„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs suryjate našlių namus, kalbėdami ilgas maldas; todėl būsite itin rūsčiai teisiami!” Fariziejai turėjo didelę įtaką žmonėms ir panaudojo tai savo interesams. Jie pelnydavo dievobaimingų našlių pasitikėjimą ir įtikindavo jas, kad jų pareiga - paaukoti savo nuosavybę religiniams tikslams. Užvaldę jų pinigus, klastūnai panaudodavo juos savo labui. Kad paslėptų savo nesąžiningumą, jie ilgai melsdavosi viešose vietose ir itin uoliai demonstravo pasišventimą. Kristus skelbė, jog ši veidmainystė užtrauks jiems dar didesnį pasmerkimą. Tas pats priekaištas tenka daugeliui mūsų dienomis, kurie daug kalba apie savo pasišventimą. Jų gyvenimas suteptas savanaudiškumo ir šykštumo, tačiau jie visa tai pridengia tariamo tyrumo apdaru, tad kuriam laikui apgauna žmones. Bet Dievo apgauti jie negali. Jis įžvelgia visus širdies motyvus ir teis kiekvieną pagal jo darbus.SD 565.4

Kristus negailestingai smerkė piktnaudžiavimą, bet saugojosi nesumenkinti pareigos. Jis priekaištavo už egoizmą, iškraipantį ir netinkamai naudojantį našlės dovanas. Kartu Jis pagyrė našlę, atnešusią savo auką į Dievo lobyną. Tai, kad žmogus piktnaudžiauja dovanomis, negali atimti Dievo palaiminimų iš davėjo.SD 566.1

Jėzus buvo kieme, kur stovėjo lobių skrynios, ir stebėjo ateinančius su dovanomis. Daugelis turtuolių nešė dideles sumas, kurias aukojo itin demonstratyviai. Jėzus liūdnai žvelgė į juos, bet apie jų savanoriškas aukas nieko nesakė. Staiga Jo veidas nušvito - Jis pamatė vargšę našlę. Moteris artinosi nedrąsiai, tarsi bijodama būti pastebėta. Kai pro šalį su savo atnašomis drąsiai žygiavo turtingieji ir didingieji, ji tik susigūždavo, nedrįsdama žengti nė žingsnio. Ir vis dėlto dėl jai brangaus darbo ji troško padaryti bent ką nors, kad ir kaip tai būtų menka. Ji pažvelgė į dovaną savo rankoje. Ji buvo labai maža, palyginus su aplinkinių dovanomis, tačiau tai buvo viskas, ką našlė turėjo. Nutaikiusi progą, ji greitai įmetė savo dvi monetas ir pasiskubino nueiti. Tačiau tai darydama ji pastebėjo į ją įsmeigtą nuoširdų Jėzaus žvilgsnį.SD 566.2

Išgelbėtojas susikvietė Savo mokinius ir atkreipė jų dėmesį į našlės skurdą. Paskui jos ausis pasiekė Jo pagyrimo žodžiai: „Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus ”. Kai ji pajuto, kad šis jos poelgis buvo suprastas ir įvertintas, džiaugsmo ašaros užplūdo jos akis. Daugelis jai būtų patarę pasilaikyti tuos smulkius pinigėlius sau; mat patekę į nutukusių kunigų rankas, jie pasimes tarp daugybės brangių į lobyną suneštų dovanų. Tačiau Jėzus suprato jos motyvą. Ji tikėjo, jog pamaldos šventykloje įsteigtos Dievo, ir norėjo kuo galėdama prie to prisidėti. Ji padarė ką galėjo, ir jos poelgis tapo jai paminklu per visus laikus bei jos džiaugsmu amžinybėje. Kartu su dovana buvo ir jos širdis; toji dovana buvo vertinama ne pagal monetų vertę, o pagal meilę Dievui ir jos susidomėjimą Jo darbu, kuris paskatino ją pasielgti būtent taip.SD 566.3

Apie tą neturtingą našlę Jėzus pasakė, kad ji „įmetė daugiau už visus”. Turtuoliai davė iš savo pertekliaus ir daugelis norėjo būti matomi bei gerbiami žmonių. Jų didelės atnašos neatėmė iš jų komforto ar net prabangos; jos nereikalavo aukotis ir savo vertingumu negalėjo būti lyginamos su tuo, ką davė našlė.SD 567.1

Mūsų motyvai apibūdina mūsų veiksmus, paženklina juos gėda arba dideliu moraliniu vertingumu. Dievui brangiausi ne tie dideli dalykai, kuriuos mato visų akys ir liaupsina kiekvieno liežuvis. Jo akyse dažnai vertingiausios mažutės pareigos, atliekamos su džiaugsmu, bei nedidelės dovanos, kurių nematyti ir kurių žmonės negali laikyti bevertėmis. Tikinti ir mylinti širdis Dievui brangesnė už brangiausią dovaną. Vargšė našlė atidavė savo auką, kad padarytų bent tiek, kiek galėjo. Ji atsisakė maisto, kad paaukotų tas dvi monetas jai brangiam reikalui. Ir ji darė tai iš tikėjimo, pasitikėdama, kad jos dangiškasis Tėvas pastebės jos skurdą. Būtent ši nesavanaudiška dvasia ir vaikiškas tikėjimas laimėjo Gelbėtojo pagyrimą.SD 567.2

Daugybė neturtingų žmonių nori parodyti Dievui savo dėkingumą už Jo malonę ir tiesą. Jie didžiai trokšta prisidėti prie savo labiau klestinčių brolių remiant Jo tarnavimą. Šios sielos neturi būti atstumtos. Tepadeda jos savo kuklius indėlius į dangaus banką. Atiduoti iš meilės Dievui kupinos širdies, šie, atrodytų, mažmožiai tampa pašvęstomis dovanomis, neįkainojamomis aukomis, kurias regėdamas Dievas šypsosi ir jas laimina.SD 567.3

Jėzaus žodžiai apie našlę, kad ji „įmetė daugiau už visus ”, buvo teisingi ne tik motyvų, bet ir dovanos rezultato atžvilgiu. „Du smulkūs pinigėliai ” kur kas labiau praturtino Dievo lobyną nei turtingų žydų atnašos. Tos mažos dovanos įtaka buvo kaip versmė, kuri iš pradžių silpna, bet tekėdama per amžius platėja ir gilėja. Tūkstančiais būdų ji prisidėjo prie vargšų dalios palengvinimo ir Evangelijos plitimo. Našlės pasiaukojimo pavyzdys veikė tūkstančius širdžių visose šalyse ir visais laikais. Jis tiko ir turtingiems, ir vargšams, kurių aukos tik didino jos dovanos vertę. Dievas palaimino našlės auką, ir tai davė didelių vaisių. Taip yra su kiekviena dovana ir kiekvienu poelgiu, atliktu iš nuoširdaus troškimo pašlovinti Dievą. Jis susiejamas su Visagalio tikslais. Jo gerų vaisių negali išmatuoti joks žmogus.SD 568.1

Gelbėtojas toliau barė Rašto aiškintojus ir fariziejus: „Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: ‘Jei kas prisiektų šventove, tai nieko, o jei kas prisiektų šventovės auksu, tai jis įsipareigoja’. Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis - auksas ar šventovė, kuri pašventina auksą? Arba, anot jūsų: ‘Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įpareigotas’. Akli! Kas gi didesnis - atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą?” Kunigai aiškino Dievo reikalavimus pagal savo klaidingus ir siaurus matus. Jie nevienodai vertino įvairias nuodėmes - į vienas žiūrėjo pro pirštus, o kitas, gal dar mažiau reikšmingas, laikė nedovanotinomis. Iš finansinių su-metimų jie atleisdavo žmones nuo jų įžadų, o dėl didelių sumų kartais užsimerkdavo ir prieš sunkius nusikaltimus. Bet tie patys kunigai ir valdytojai skelbdavo griežtus nuosprendžius už visiškai menkus nusižengimus.SD 568.2

„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!” Šiais žodžiais Kristus vėlgi smerkia piktnaudžiavimą šventąja pareiga. Pačios pareigos Jis neatmeta. Dešimtinė buvo įvesta Dievo ir duodama nuo seniausių laikų. Abraomas, tikinčiųjų tėvas, davė dešimtines nuo visko, ką turėjo. Žydų valdžia pripažino pareigą duoti dešimtinę, ir tai buvo teisinga; tačiau jie neleido žmonėms įgyvendinti savų įsitikinimų apie pareigą. Kiekvienas atvejis buvo suvaržytas despotiškomis taisyklėmis. Reikalavimai darėsi tokie sudėtingi, kad įvykdyti juos buvo neįmanoma. Niekas nežinojo, ar atliko savo pareigą. Dievo duotoji sistema buvo teisinga ir pagrįsta, bet kunigai ir rabinai pavertė ją nepakeliama našta.SD 568.3

Viskas, ką Dievas liepia, yra svarbu. Kristus pripažino pareigą duoti dešimtinę; tačiau Jis parodė, jog tai nepateisina kitų pareigų ignoravimą. Fariziejai itin uoliai davė dešimtines nuo sode auginamų prieskoninių žolelių, kaip mėtos, anyžiai ir rū-tos; tai jiems mažai kainavo, bet sukūrė jų teisingumo ir šventumo reputaciją. Tuo pat metu jų įvesti bereikalingi suvaržymai slėgė žmones ir griovė jų pagarbą paties Dievo sukurtai šventai sistemai. Jie apsunkino žmonių protus nereikšmingomis smulkmenomis ir nukreipė jų dėmesį nuo esminių tiesų. Buvo ignoruojami svarbesni Įstatymo, teisingumo, gailestingumo ir tiesos klausimai. „Reikia tai daryti ir ano neapleisti!” - pasakė Kristus.SD 569.1

Rabinai panašiai iškraipė ir kitus įsakymus. Per Mozę duotaisiais nurodymais buvo draudžiama valgyti visus nešvarius dalykus. Buvo uždrausta valgyti kiaulieną ir kai kurių kitų gyvulių mėsą, kuri užteršia kraują nešvarumais ir trumpina gyvenimą. Tačiau fariziejai nemokė šių apribojimų taip, kaip juos išdėstė Dievas. Jie nukrypo į kraštutinumus. Be kita ko, iš žmonių buvo reikalaujama, jog jie perkošinėtų visą vartojamą vandenį, kad jame nebūtų nė menkiausio vabzdžio, kurį jie laikė nešvariu gyvūnu. Jėzus, supriešindamas šiuos banalius apribojimus su tikrai didelėmis jų nuodėmėmis, fariziejams pasakė: „Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį ”.SD 569.2

„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų ”. Kaip pabalintas ir gražiai papuoštas antkapis slėpė yrančius palaikus, taip išorinis kunigų ir valdytojų šventumas slėpė neteisybę. Jėzus tęsė: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju’. Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai ”. Kad parodytų, kaip vertina mirusius pranašus, žydai uoliai pagražindavo jų antkapius; tačiau jų pamokymais nesirėmė ir jų priekaištų nepaisė.SD 569.3

Kristaus laikais buvo puoselėjamas prietaringas požiūris į mirusiųjų kapavietes ir skiriamos didžiulės sumos jiems puošti. Dievo akyse tai buvo stabmeldystė. Savo nederamai didele pagarba mirusiems žmonės parodė, kad užvis labiau nemyli nei Dievo, nei savo artimo kaip pačių savęs. Ta pati stabmeldystė plačiai paplitusi ir šiandien. Daugelis ignoruoja našles ir našlaičius, ligonius ir vargšus, kad pastatytų brangius paminklus mirusiems. Tam negailima laiko, pinigų, triūso, o pareiga gy-viesiems - pareiga, kuria atvirai džiaugėsi Kristus, - lieka neįvykdyta.SD 570.1

Fariziejai statydavo antkapius pranašams, išpuošdavo juos ir kalbėdavo vieni kitiems: Jei būtume gyvenę protėvių laikais, nebūtume prisidėję prie Dievo tarnų kraujo praliejimo. Bet tuo pat metu jie ketino nužudyti Dievo Sūnų. Mums tai turėtų būti pamoka. Tai turėtų atverti mūsų akis šėtono galiai apgauti protą, kuris nusigręžė nuo tiesos šviesos. Daugelis eina fariziejų keliu. Jie gerbia mirusius už tikėjimą. Jie stebisi Kristų atstūmusių žydų aklumu. Jei būtume gyvenę Jo laikais, skelbia jie, būtume mielai priėmę Jo mokymą; nė už ką nebūtume prisidėję prie tų, kurie atstūmė Gelbėtoją. Tačiau kai paklusnumas Dievui pareikalauja išsižadėti savęs ir nusižeminti, tie patys žmonės užgniaužia savo įsitikinimus ir atsisako paklusti. Taip juose pasireiškia ta pati dvasia, kaip Kristaus smerktuose fari-ziejuose.SD 570.2

Žydai menkai tesuprato didžiulę atsakomybę, kurią numatė Kristaus atstūmimas. Nuo tada, kai buvo pralietas pirmas nekaltas kraujas, kai nuo Kaino rankos krito teisusis Abelis, kartojasi ta pati istorija, vis didindama kaltę. Visais laikais pranašai kėlė balsus prieš karalių, valdovų ir žmonių nuodėmes, kalbėdami Dievo jiems duotuosius žodžius ir rizikuodami savo gyvybe, kad paklustų Jo valiai. Iš kartos į kartą kaupėsi siaubinga bausmė tiems, kurie atstūmė šviesą ir tiesą. Tai Kristaus priešai dabar užsitraukė ant savo galvų. Kunigų ir valdytojų nuodėmė buvo didesnė nei bet kurios iš ankstesniųjų kartų. Atstūmę Gelbėtoją jie tapo atsakingi už visų teisiųjų, nužudytų nuo Abelio iki Kristaus, kraują. Jų nedorybių taurė jau buvo beprisipildanti lig pat kraštų. Veikiai ji turėjo išsilieti jiems ant galvų atpildo teisingumu. Apie tai Jėzus perspėjo: „Kad ant jūsų kristų visas nekaltas kraujas, išlietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį jūs nužudėte tarp šventovės ir aukuro. Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą ”.SD 571.1

Jėzaus klausęsi Rašto aiškintojai ir fariziejai žinojo, kad Jo žodžiai - tiesa. Jie žinojo, kaip buvo nužudytas pranašas Zacharijas. Jam kalbant perspėjimo žodžius nuo Dievo, atsimetėlį karalių suėmė šėtoniškas įniršis ir jam įsakius pranašas buvo nužudytas. Jo kraujas įsigėrė į šventyklos kiemo akmenis ir nebenusivalė; jis liko liudyti prieš atsimetusį Izraelį. Ir kol stovės šventykla, toji teisaus kraujo žymė išliks ir šauksis Dievo keršto. Jėzui kalbant apie šias baisias nuodėmes, minia virpėjo iš siaubo.SD 571.2

Žvelgdamas į ateitį, Jėzus skelbė, kad žydų neatgailavimas ir Dievo tarnų netoleravimas ateity bus toks pat, kaip ir praeity: „Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto aiškintojų. Vienus iš jų jūs užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto ”. Pranašai ir išminčiai, kupini tikėjimo bei Šventosios Dvasios - Steponas, Jokūbas ir daugelis kitų - bus pasmerkti ir nužudyti. Iškėlęs rankas į dangų ir apgaubtas dieviškos šviesos, Kristus kalbėjo kaip stovinčiųjų priešais Jį teisėjas. Jo balsas, taip dažnai skambėjęs švelniai ir maldaujančiai, dabar priekaištavo ir smerkė. Klausytojai gūžėsi. Jo žodžiai ir išvaizda dar niekada nebuvo sukūrę tokio įspūdžio.SD 571.3

Kristaus pasipiktinimas buvo nukreiptas prieš didžiulę nuodėmę - veidmainystę, kuria žmonės žudė savo pačių sielas, apgaudinėdami kitus žmones ir rodydami nepagarbą Dievui. Gražiuose kunigų ir valdytojų išvedžiojimuose Jis įžvelgė šėtono veikimą. Jis karštai ir giliai pasmerkė nuodėmę, bet keršo žodžių neištarė. Jis degė pykčiu ant tamsybių kunigaikščio, bet neparodė susierzinimo. Taip ir krikščionis, gyvenantis santarvėje su Dievu, pasižymintis gerosiomis meilės ir gailestingumo savybėmis, teisingai piktinsis nuodėme, bet nepasiduos aistrai piktu atsilyginti tiems, kurie padarė jam bloga. Net sutikęs tuos, kurie veikiami pragaro jėgų kalba netiesą, Kristuje gyvenantis žmogus išliks ramus ir santūrus.SD 572.1

Dieviško gailesčio buvo kupinas Dievo Sūnaus veidas, kai Jis ilgesingai pažvelgė į šventyklą, paskui į Savo klausytojus. Gilaus sielvarto pilnu balsu ir karčioms ašaroms gniaužiant gerklę Jis sušuko: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Štai jūsų namai bus jums palikti tušti. Taigi Aš jums sakau: nuo dabar jūs Manęs nebematysite, kol netarsite: Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” Tai atsiskyrimo kova. Kristaus raudoje pats Dievas išliejo širdį. Tai buvo paslaptingas kantrios Dievo meilės atsisveikinimas.SD 572.2

Fariziejai su sadukiejais taip pat tylėjo. Jėzus susikvietė mokinius ir rengėsi apleisti šventyklą - ne kaip pralaimėjęs ir priverstas bėgti iš Savo priešų akivaizdos, o kaip Tas, kurio darbas jau atliktas. Jis išėjo iš kovos kaip nugalėtojas.SD 572.3

Tą svarbią dieną iš Kristaus lūpų pažirę tiesos perlai pateko į daugelio širdžių lobynus. Juose atgijo naujos mintys, pabudo nauji siekiai ir prasidėjo naujas gyvenimas. Po Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo šie žmonės žengė į priekį ir atliko savo dievišką užduotį su išmintim bei uolumu, atitinkančiu to darbo didybę. Jie nešė žinią, jaudinančią žmonių širdis ir griaunančią senus prietarus, daug amžių maitojusius tūkstančių gyvenimą. Prieš jų liudijimą žmonių teorijos ir filosofijos atrodė kaip tuščios pasakos. Galingos buvo permainos plūstant Gelbėtojo žodžiams tai apstulbusiai, pagarbios baimės apimtai miniai Je-ruzalės šventykloje.SD 572.4

Tačiau Izraelis kaip tauta atsiskyrė nuo Dievo. Prigimtinės alyvmedžio šakos buvo nulaužtos. Paskutinį kartą pažvelgęs į šventyklą, Jėzus liūdnu balsu ištarė: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti. Taigi Aš jums sakau: nuo dabar jūs Manęs nebematysite, kol netarsite: Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” Taigi Jis pavadino šventyklą Savo Tėvo namais; bet dabar kai Dievo Sūnus išeisiąs iš tų sienų, Dievo Artumas visiems laikams apleis Jo šlovei pastatytą šventyklą. Nuo tol jos apeigos bus beprasmės, o patarnavimai - pajuoka.SD 573.1